- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 2K-305/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Olegas Fedosiukas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. L.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.
Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį V. L. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad nužudė A. D.. 2007 m. birželio 17 d., apie 19 val., Marijampolės rajone, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo viduje ir kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. D. metu, rankomis, kojomis bei kastuvu sudavė jam ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, veidą, kairįjį šoną ir dešiniąją blauzdą, po to užmetė ant jo metalinę krosnies orkaitę, medinę lentą su pieno separatoriaus dalimi, medinės spintos dalį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvą ir nubrozdinimus veide, sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nubrozdinimą kairiame šone ties šonkaulių apatiniu lanku, kairės pusės VIII, IX, X, XI šonkaulių lūžimus, nubrozdinimus dešinėje šlaunyje, nubrozdinimą dešinėje blauzdoje. Dėl galvos smegenų traumos sutrikus organizmo gyvybinėms funkcijoms bei išsivysčius plaučių, pasieninės krūtinplėvės ir krūtinės ląstos kairės pusės sienelės minkštųjų audinių uždegimui ir supūliavimui, bendram organizmo apnuodijimui, progresuojančiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui A. D. 2007 m. liepos 20 d. mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nutartį pakeisti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 302 straipsnio reikalavimus, nuosprendį surašė pažodžiui perrašęs kaltinamąjį aktą. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, rodo, kad teismas iš esmės byloje esančių įrodymų netyrė, bylą išnagrinėjo neobjektyviai, šališkai, pažeisdamas proceso dalyvių lygiateisiškumo principą. Teismas pažeidė ir BPK 22 straipsnio reikalavimus, todėl jis negalėjo realizuoti savo teisės į gynybą. Teigia, kad prieš pusę metų iki nusikalstamos veikos padarymo jis gydėsi Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, todėl teismui pateikė prašymą skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismas, atmesdamas prašymą, suvaržė jo teisę į sąžiningą, nešališką teismą bei pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 7, 10 straipsniai).
Kasatorius teigia, kad skirdamas bausmę teismas nesivadovavo BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais. Paskirdamas didesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, teismas pažeidė BK 56 straipsnio reikalavimus. Didesnę nei bausmės vidurkis bausmę galima skirti tik pavojingam recidyvistui. Jis tokiu nėra pripažintas.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, todėl, kasatoriaus nuomone, nuosprendis ir nutartis keistini.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, duodančių pagrindą teigti, jog nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad Kauno apygardos teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Teismas ištyrė ir įvertino nuteistojo V. L., nukentėjusiosios I. B., liudytojų M. G., R. V. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolą, kitus įrodymus. Nuosprendyje išdėstyti teisme ištirti įrodymai, pateiktas jų vertinimas bei padarytos motyvuotos išvados dėl V. L. kaltės. Priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išsamiai išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad Kauno apygardos teismas suvaržė nuteistojo teises, numatytas BPK 22 straipsnyje. Savo poziciją kasatorius motyvuoja tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kaltinamasis turi teisę teismui pateikti prašymus, tarp jų ir prašymą skirti ekspertizę. Tačiau nuspręsti, skirti ekspertizę ar ne, yra teismo prerogatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismui, baigus įrodymų tyrimą bei išėjus priimti nuosprendžio, teisme buvo gautas V. L. prašymas skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Nuteistajam nurodžius naujas aplinkybes, susijusias su jo psichikos būkle, teismas atnaujino įrodymų tyrimą bei išsprendė šį klausimą. Išklausęs proceso dalyvių nuomonės, ištyręs byloje esančią V. L. apibūdinančią medžiagą bei nenustatęs duomenų, duodančių pagrindą abejoti nuteistojo pakaltinamumu, teismas pagrįstai atmetė šį prašymą. Tokiu atveju nuteistojo teisės, numatytos BK 22 straipsnyje, tarp jų ir teisė į gynybą, nebuvo pažeistos.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kasatorius neteisus teigdamas, kad didesnę nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę galima skirti tik pavojingam recidyvistui. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus tai, kad byloje nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o V. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, be to, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis iki nusikaltimo padarymo buvo teistas tris kartus bei po paskutinio teistumo praėjus trumpam laiko tarpui bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė naują labai sunkų nusikaltimą, teismo paskirta didesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas vidurkis bausmė neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 301, 286 straipsnių taikymo
BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus, o BPK 301 straipsnio 1 dalyje – kad teismas privalo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šių įstatymo reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus teiginys, kad teismas iš esmės byloje esančių įrodymų netyrė, prieštarauja bylos medžiagai. Teisiamajame posėdyje visi liudytojai buvo apklausti, parodymus davė ir pats V. L., kiti byloje surinkti įrodymai taip pat ištirti, visi jie nuosprendyje yra išdėstyti ir išanalizuoti. Byloje duomenų, kad teismas bylą išnagrinėjo nesilaikydamas BPK 7 straipsnyje nustatyto rungimosi principo bei suvaržydamas V. L. ir jo gynėjo teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, nėra. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė V. L. prašymą paskirti jam psichiatrinę ekspertizę, negali būti traktuojama kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą, kaltinamojo gynybos teisių suvaržymą. Teismas V. L. pateiktą prašymą išnagrinėjo ir, nepažeisdamas BPK 253 straipsnio reikalavimų, išsprendė priimdamas motyvuotą nutartį. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Psichiatrinė ekspertizė skiriama, kai teismui kyla abejonių dėl asmens psichikos sveikatos būklės, kai byloje yra duomenų, rodančių, kad asmuo nusikalstamą veiką galėjo padaryti būdamas nepakaltinamas. Byloje duomenų, kad V. L. sirgo (ar serga) kokia nors psichikos liga ar turėjo (ar turi) kitų psichinės veiklos sutrikimų, nėra, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu abejonių dėl jo psichinės būsenos nekilo, todėl teismas prašymą paskirti ekspertizę atmetė. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo prašymą patenkinti, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad priimtas nuosprendis šiuo aspektu apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir nebuvo nagrinėjamas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl paskirtos bausmės
Kasatoriaus teiginys, kad teismas, paskirdamas jam didesnę bausmę, negu BK 129 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, pažeidė BK 56 straipsnio reikalavimus, atmestinas.
Pagal BK 56 straipsnio 2 dalį pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą teismas turi skirti griežtesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio Kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. V. L. pavojingu recidyvistu nepripažintas, todėl jam negalėjo ir nebuvo taikomos BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal to paties straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. V. L. yra recidyvistas, už tyčinio nusikaltimo padarymą, t. y. už A. D. nužudymą, teismas, nepažeisdamas BK 54, 61 straipsnių reikalavimų, jam paskyrė didesnę bausmę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Paskirtos bausmės dydis nuosprendyje tinkamai motyvuotas, aplinkybės, turinčios reikšmės bausmės dydžiui, nurodytos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad V. L. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 4 dalį teismas turi skirti ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę tuo atveju, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Konstatuoti, kad V. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. V. L. paskirtos bausmės dydis buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria nuteistojo skundas atmestas, motyvuotai pasisakyta, kodėl paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Nesant BPK 369 nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.