Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-544-81/08

2008 m. lapkričio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Romo Aikevičiaus, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam S. P., gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. K., jo atstovui advokatui Albertui Trumpuliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. ir Kauno miesto apylinkės prokuroro Juozo Bagdonavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso /toliau – LR BK/ 138 str.1 d.padarymą 6 (šešerių) mėnesių laisvės apribojimo bausme uždraudžiant lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose.

Nukentėjusiojo L. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš S. P. 3000 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti bei 2 500 (du tūkstančiai penki šimtai) litų teismo išlaidų už advokato pagalbą.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš S. P. 2845 (du tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt penki) litai Kauno teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 21 d. apie 9.00 val. urmo parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), sudavė L. K. ne mažiau vieno smūgio į veido sritį, nuo ko L. K. konstatuota poodinės kraujosruvos kaktoje, odos nubrozdinimas kaktoje, dešinės pusės apatinio žandikaulio kaklelio lūžimas, kairės čiurnos raiščių plyšimas, kuris padarytas kryptelėjus kaire čiurna, taip nesunkiai sutrikdydamas L. K. sveikatą, t.y padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str.1 d.

Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Akivaizdu, kad kaltinamasis S. P. prisipažino teisme tik verčiamas prieš jį surinktų ir jau ištirtų įrodymų ir nuoširdžiai nesigailėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės dydį neįvertino tai, kad S. P. padarė smurtinį nusikaltimą, tai padarė veikdamas tiesiogine tyčia kitų žmonių akivaizdoje ir nesant jokios dingsties taip veikti, kas rodo S. P. esant įžūlų ir konfliktišką asmenį, kad padarytas nusikaltimas žmogaus sveikatai sukėlė sunkius padarinius nukentėjusiajam, dėl ko nukentėjusysis ilgai buvo nedarbingas. Teismas nepagrįstai parinkdamas S. P. mažesnį laisvės apribojimo bausmės dydį nei LR BK 48 str. 2 d. numatytos laisvės apribojimo bausmės dydžio vidurkis, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Be to, teismo paskirtu draudimu lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose nebus galimybės pasiekti bausmės tikslų, nes teismo nustatytas draudimas yra nepakankamas ir iš esmės nedarantis jokio poveikio.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. K. apeliaciniu skundo prašo pakeisti Kauno miesto apylinkes teismo 2008-07-18 nuosprendį ir paskirti S. P. griežtesnę bausmę, pašalinti iš nuosprendžio S. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, pašalinti iš nuosprendžio teismo nepagrįstai konstatuotą aplinkybę, kad L. K. išprovokavo konfliktą, visiškai patenkinti L. K. ieškinį ir priteisti 20 000 litų neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad konflikto su S. P. nebuvo. S. P. važiuodamas vežimėliu pasakė „pasitrauk, ko šia stovi“ ir užkabino jį vežimėliu, todėl ir pasakė „žiūrėk kur važiuoji“. S. P. pravažiavo, paskui grįžo ir trenkė į veidą. S. P. nepravardžiavo iki trenkiant smūgį į veidą, nepravardžiavo ir po to. Jokių įrodymų ikiteisminio tyrimo metu, kad jis, nukentėjusysis išprovokavo konfliktą nebuvo surinkta ir tokių įrodymų negalėjo būti, o teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo liudytojai davė neobjektyvius parodymus, nes jie patys pripažino, kad „atseit“ kažkada esą jis bandęs juos mušti, tai rodo jų nusistatymą prieš jį. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso /toliau – LR BPK/ 20 str. 5 d. reikalavimus išsamiai, nešališkai ištirti ir įvertinti įrodymus. Šioje dalyje nuosprendis neatitinka LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, yra šališkas, teismo išvada nepagrįsta ištirtais įrodymais, teismas nepasisakė, kodėl atmeta, nevertina ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustų liudytojų parodymų. Teismo nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusysis išprovokavo konfliktą turi būti pašalinta iš nuosprendžio, nes prieš nukentėjusįjį pradėta nagrinėti baudžiamoji byla dėl įžeidimo.

Be to, teismas S. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Esant aplinkybėms, kai kaltinamasis ikiteisminio tyrimo institucijai atsisakė duoti parodymus, o teisme prisipažino kaltu tik dėl byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, negali būti laikoma nuoširdžiu ir savanorišku S. P. prisipažinimu.

Taip pat, pagal LR BPK 44 str. 10 d., 109 str. nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę j jos atlyginimą. Byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys 20 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti, kurį teismas nemotyvuodamas sumažino ir priteisė akivaizdžiai per mažą neturtinės žalos atlyginimą 3000 Lt ir taip netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso /toliau – LR CK/ normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Dėl S. P. nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdyta sveikata – sulaužytas apatinis žandikaulis, plyšo kairės čiurnos. Iki 2006-10-20 nukentėjusysis buvo nedarbingas, kentė ir kenčia skausmus. Dėl sveikatos sutrikdymo jis negalėjo vykdyti verslo, bendrauti, pasireiškia išliekamieji reiškiniai. Teismas šių aplinkybių nevertino ir, be to, neturėjo pagrindo mažinti neturtinės žalos dydžio. Teismo motyvas mažinti ieškinį, nes nukentėjusysis savo elgesiu išprovokavo S. P. veiksmus, neįrodytas ir yra nesąžiningas.

Taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas bausmę. Teismas, skirdamas bausmę S. P. nesivadovavo bendrais bausmės skyrimo pagrindais (LR BK 54 str.), savo sprendimą nepakankamai motyvavo (LR BPK 305 str. l d. 4p.). Apeliantas mano, kad uždraudimas lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose nelogiškas, nesusijęs su nusikalstamos veikos įvykdymo vieta ar aplinkybėmis, todėl laikoma, kad faktiškai jam nepaskirta jokia bausmė, paskirti apribojimai jam nėra reikšmingi.

Be to, apeliantas tvirtina, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti, arba atsižvelgiant į nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus, išprovokavusius nuteistojo elgesį, ieškinio dydis turi būti sumažintas iki 500 Lt. Taip pat pažymima, kad prokuroro ieškinio, pareikšto Kauno teritorinės ligonių kasos naudai, dydis yra neįrodytas. Nėra baudžiamojoje byloje duomenų, kas sudarė L. K. gydymo išlaidų sumą, todėl šio ieškinio dydis turėtų būti nustatomas civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjo skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių jo ir prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo skundą atmesti, nuteistojo gynėjo ir nuteistojo, prašiusių apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo skundus atmesti, sprendžia, kad prokuroro ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo apeliaciniai skundai turi būti tenkinami iš dalies, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka tikrina pirmosios instancijos priimtą nuosprendį, dėl kurio paduoti apeliaciniai skundai, teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl išprovokavimo aplinkybės nustatymo

Dėl bausmės ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės

LR BK 54 str., apibrėžiančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nuteistasis S. P. ikiteisminio tyrimo metu įgyvendino savo teisę neduoti parodymų. Šia teise jis pasinaudojo tik teisiamajame posėdyje baigiant įrodymų tyrimą. Tai rodo, kad nuteistasis nebuvo suinteresuotas padėti išsiaiškinti nusikalstamą veiką, atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą arba kitu būdu išreikšti savo apgailestavimą dėl įvykusio incidento ir kilusių pasekmių. Pats nuteistasis prieš įrodymų tyrimą pareiškė, kad kaltu neprisipažįsta (t. 1, b.l. 127). Dėl šių aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino S. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo – LR BL 59str.1d.2p.,Ši nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi būti pašalinta iš apkaltinamojo nuosprendžio. Atitinkamai turi būti peržiūrėta bausmės skyrimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą, tai kad nusikaltimas yra nesunkus, nuteistasis padarė nusikaltimą pirmą kartą, tačiau nepagrįstai skyrė švelniausią baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę. Kadangi nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, šalinama ir atsakomybę švelninanti aplinkybė, nuteistajam skiriama laisvės apribojimo bausmė, kuri yra artima baudžiamajame įstatyme numatytam tokios bausmės rūšies vidurkiui.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam greta laisvės apribojimo bausmės nustatytas draudimas lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose. LR BK 48 str. nustatyta tvarka teismas skirdamas laivės apribojimo bausmę gali paskirti vieną arba kelis šiame straipsnyje nurodytus įpareigojimus ir draudimus. Remiantis šia nuostata, galima daryti išvadą, kad draudimai ir įpareigojimai yra bausmės sudedamoji dalis, kuri turi atitikti ir LR BK 41 str. įtvirtintus bausmės paskirties principus bei LR BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismo nustatyti draudimai ir įpareigojimai turi daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas draudimas lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose neatitinka LR BK 41 str. ir 54 str. nustatytų reikalavimų. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimą būtų padaręs apsvaigęs nuo alkoholio arba piktnaudžiautų jais arba kad nusikalstama veika būtų įvykusi kavinėje, bare, aludėje, restorane, arba kad šios išvardintos vietos turėtų ryšį su nusikalstama veika arba nuteistojo asmenybe, siekiant įgyvendinti indivializuotos bausmės skyrimo tikslus. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, laisvės apribojimo bausmė įpareigojant nuteistąjį neatlygintinai per vienerius metus išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis atitinka teisingumo principą, todėl nukentėjusiojo ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai šiuo klausimu yra pagrįsti ir tenkinami.

Dėl būtinosios ginties

LR BK 28 str. 2 d. nustato būtinosios ginties situaciją, kuri yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, formaliai atitinkančius veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisėta būtinoji gintis turi atitikti dvi pagrindines sąlygas – kėsinimąsi ir gynybą. Kėsinimasis turi būti pavojingas, akivaizdus ir realus. Kėsinimasis yra pavojingas, kai besikėsinančiojo veiksmai nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę ir pan. Akivaizdžiu laikomas toks kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t. y. kai kėsinimasis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Ypač svarbu nustatyti kėsinimosi pradžią ir pabaigą. Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Gynybos teisėtumo sąlygos yra jos padarymas atremiant pavojingą kėsinimąsi ir neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Realus pavojingas kėsinimasis nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas. Pagal baudžiamosios bylos faktinius duomenis nustatyta, kad pirmiausia pats nuteistasis kliudė nukentėjusįjį vežimėliu, po to nukentėjusysis pradėjo užgaulioti nuteistąjį, dėl ko pastarasis ir smogė nukentėjusiajam. Pagal šiuos faktus matyti, kad realus pavojus neegzistavo objektyviai, dėl kurio galima būtų remtis baudžiamajame įstatyme įtvirtintu būtinosios ginties institutu, o paprasčiausiai buvo kilęs asmeninis konfliktas tarp S. P. ir L. K.. Kolegija pažymi, kad remtis būtinąja gintimi nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl gynėjo apeliacinis skundas šiuo klausimu atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio

Vadovaujantis LR BPK 109 str. nuostatomis, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (LR BPK 113 str., 115 str. 1 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso /toliau – LR CK/ normomis neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. LR CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio – jį kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (LR CK 6.250 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad vertinamieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y., į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (LR CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti, turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika.

Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas.

Iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusysis L. K. dėl patirtų sužalojimų kentė fizinį skausmą, gydėsi ligoninėse, lankėsi sveikatos priežiūros įstaigose, patyrė dvasinius išgyvenimus, išlieka skausmai, tirpimas apatinio žandikaulio dešinėje, skauda ir patinsta kairys čiurnos sąnarys. Pažymėtina, kad nukentėjusysis yra teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vietoje neturtinės žalos priteisė turtinę žalą 3000 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra padaryta gramatinė kalbos klaida – vietoj žodžio „neturtinė“ įrašytas žodis „turtinė“ – nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš nuteistojo priteista kompensacija moralinei žalai atlyginti. Moralinė žala yra tapati neturtinei žalai.

Kaip matyti iš visų bylos aplinkybių, nukentėjusiojo pareikštas ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelis, nes pirmosios instancijos nuosprendžiu nurodyta, kad neturtinė žala buvo padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos pasekmės nebuvo sunkios, kadangi nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, jos gyvenimo kokybė po sužalojimo iš esmės nesuprastėjo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl priteistino žalos dydžio nukentėjusiajam L. K., tačiau konstatuoja, kad ši žala yra neturtinė, o ne turtinė, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusysis nusikalstamos veikos pasekmes jaučia iki šiol, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis ir toliau gali užsiimti įprasta savo darbine veikla, rūpintis šeima ir atlikti kitas pareigas. Vadinasi, nors nukentėjusysis jaučia tam tikras nusikalstamos veikos pasekmes, tačiau negalima teigti, jog jo gyvenimo kokybė po patirtų sumušimų iš esmės suprastėjo.

LR CK 6.250 str. 2 d. yra išvardinti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Visi šiame straipsnyje nurodyti kriterijai yra svarbūs nustatant neturtinės žalos dydį. Vienas iš kriterijų yra žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Nuteistasis S. P. nukentėjusiajam L. K. nesunkiai sutrikdė sveikatą, užsiima smulkiu verslu, šeimoje augina du mažamečius vaikus, be to, nukentėjusysis L. K. savo elgesiu, t. y. pareikštais necenzūriniais žodžiais, nuteistojo atžvilgiu prisidėjo prie kilusio tarpusavio konflikto. Toks nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesys rodo, kad tarp šių asmenų vyko asmeninio pobūdžio tarpusavio konfliktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į visus LR CK 6.250 str. nurodytus kriterijus, nei vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Be to, yra atsižvelgiama ir į susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo panašaus pobūdžio bylose. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl L. K. priteisto žalos dydžio pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 113 str., 115 str. 1 d., CK 6.250 str. 1, 2 d., 6.282 str. nuostatomis, apibūdinančiomis neturtinės žalos turinį bei šios žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nustatytas nukentėjusiajam L. K. neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl padidinti arba sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydžio nėra pagrįsto pagrindo.

Be to, nuteistojo S. P. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo sumažinti nukentėjusiojo L. K. atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., reglamentuojančia advokato darbo apmokėjimą, nurodoma, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę, o ne pareigą pasinaudoti šia baudžiamojo įstatymo nuostata. Būtent, pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, kad nukentėjusysis pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuris taip pat turės įtakos nuteistojo materialiniai padėčiai ir galimybei realiai priteisti šią žalą, ir pagrįstai priteisė iš nuteistojo S. P. 2 500 Lt atstovavimo išlaidos apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais baudžiamojoje byloje (t. 2, b.l. 7,8).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados dėl S. P. kaltės, neturtinės žalos dydžio iš esmės paremtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu ir yra pagrįstos bei teisingos. S. P. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl skirtina nauja bausmė. Civilinis ieškinys Valstybinei ligonių kasai sumažintas nemotyvuotai ir nepagrįstai, todėl netinkamai išspręstas šis klausimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas LR BPK 328str.1,2,4 p. numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

-Kauno miesto apylinkės prokuroro ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo L. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies;

-Kauno miesto apylinkės teismo 2008-07-18 nuosprendį pakeisti taip:

-pašalinti nuteistojo S. P. pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo – LR BK 59str.1d.2p.;

- -panaikinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę S. P. ir skirti naują bausmę – laisvės apribojimą 1/vieneriems/ metams, įpareigojant jį neatlygintinai per vienerius metus išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

-iš S. P. priteistą civilinį ieškinį Kauno teritorinei ligonių kasai padidinti iki 2 952,80 Lt./dviejų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt dviejų litų 80 centų/.;

-kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.