Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

UAB „Viljola“ direktorė patikino pareiškėją, kad sutvarkė visus reikiamus klausimus, susijusius su jos migracinėmis procedūromis. Pareiškėja kelis kartus teiravosi tiek bendrovės direktorės, tiek buhalterės, ar gauti visi reikalingi leidimai ir/ar sutikimai iš migracijos tarnybos, ir visada sulaukdavo užtikrinimo, kad visi jos migracijos bei įdarbinimo dokumentai yra tinkamai tvarkomi, visi reikalingi leidimai ir/ar sutikimai darbdavio gauti.

Pažymi, kad jos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 15 d., todėl pareiškėja 2022 m. birželio pradžioje pradėjo tvarkyti dokumentus, atlikti veiksmus būtinus naujam leidimui gyventi gauti. 2022 m. birželio 3 d. ji sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuri turėjo įsigalioti 2022 m. liepos 1 d. Tą pačią dieną turėjo įsigalioti ir užsienietės adreso deklaravimas, sutartyje nurodyto turto adresu. 2022 m. birželio 3 d. pareiškėja kartu su nuomojamo būsto savininko atstove atvyko į valstybės įmonę Registrų centro tvarkomą Gyventojų registrą, su tikslu registruoti naujai sudarytą sutartį ir deklaruoti gyvenamąją vietą. Iš Registrų centro darbuotojo sužinojo, kad jai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2021 m. rugsėjo 10 d., t. y. nuo su darbo santykių su UAB „KristiAna“ pasibaigimo. Pareiškėja apie priimtą Sprendimą nieko nežinojo, nes visuomet buvo patikinama, kad naujas darbdavys visus reikiamus dokumentus yra sutvarkęs.

Pareiškėjos vertinimu, teisės aktai leidžia Departamentui priimti sprendimą ir nepanaikinti leidimo pareiškėjai laikinai gyventi. Nežiūrint į tai, kad yra formalus įstatyminis pagrindas taikyti neigiamas pasekmes užsieniečiui, atsakovas privalo vertinti situaciją individualiai, ir priimant atitinkamą sprendimą vertinti pareiškėjo kaltės laipsnį dėl padaryto pažeidimo, aiškinantis pažeidimą bei situaciją po pažeidimo padarymo užfiksavimo. Mano, kad atsakovas privalėjo apklausti pareiškėją, atskleisti susidariusias aplinkybes ir svarstyti leidimo panaikinimo klausimą tik pilnai išsiaiškinęs situaciją.

Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas turėjo vadovautis Vidaus reikalų ministro 2005 m. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintais „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas) 130 punkto nuostatais ir nepanaikinti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad Departamentas neapklausė pareiškėjos ir neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių; nevertino, kad pareiškėja visą laiką dirbo oficialiai, mokėjo įmokas Sodrai, neslėpė savo santykių su darbdaviu. Jei atsakovas būtų apklausęs pareiškėją prieš priimdamas Sprendimą, ji būtų apie neatitikimą migracijos procedūroms sužinojusi 2021 m. rugsėjo mėn. bei būtų turėjusi galimybę situaciją ištaisyti, pateikti reikalingus dokumentus ir gauti visus reikalingus leidimus/sutikimus. Nurodo, kad pareiškėja pasitikėjo darbdaviu dėl migracijos procedūrų sutvarkymo bei siekė naujo leidimo gyventi, pradėjo tvarkyti atitinkamus dokumentus, kas rodo, kad ji susiejo savo gyvenimą su Lietuva ir darbo vieta. Pareiškėja yra reikalinga Lietuvai specialistė, nes leidimas gyventi buvo gautas įdarbinimo pagrindu.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad negavo jokio pranešimo el. paštu ar telefonu iš Departamento apie priimtą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi nurodo, kad Aprašo 132 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, o Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais – ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo Aprašo 130 ar 131 punkte nurodyto sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos, jeigu užsienietis prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildė per MIGRIS, privalo nuskaitytą sprendimą išsiųsti užsieniečiui per MIGRIS. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pildė per MIGRIS, atitinkamai ginčijamas sprendimas jai pagrįstai buvo įteiktas per MIGRIS. Papildomai akcentuoja, kad tuo atveju, jeigu asmuo gauna pranešimą MIGRIS, apie tai informuojama ir automatiniu pranešimu elektroniniu paštu. Taigi, pareiškėjai ginčijamas sprendimas buvo įteiktas tinkamai ir ji turėjo galimybę su juo susipažinti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad ji visą laiką nuo naujų darbo santykių su UAB „Viljola“ atsiradimo (2021 m. rugsėjo 10 d.) tikėjosi, kad jos migracijos klausimus tvarko darbdavys nurodė, kad jie neturi reikšmės. Pažymi, jog atsakomybė už Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintų užsieniečio pareigų laikymąsi tenka būtent pareiškėjai, o ne jos darbdaviui. Šiuo atveju iš pareiškėjos skundo teiginių bei jos veiksmų akivaizdu, jog ji apskritai savo, kaip užsienietės, pareigomis nesidomėjo. Pareiškėja kartu su skundu pateikė duomenis, jog ji pakeitė darbdavį ir įsidarbino UAB „Viljola“, tačiau pareiškėja tai padarė nesilaikydama Įstatyme nustatytų reikalavimų. Remiantis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Pareiškėja šių veiksmų neatliko ir su prašymu į Departamentą nesikreipė.

Pareiškėjos argumentus, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą privalėjo vertinti situaciją individualiai, kad turėjo apklausti pareiškėją vertina kaip nepagrįstus. Nurodo, kad nėra ginčo dėl to, kad tarp pareiškėjos ir jos darbdavio UAB „KristiAna“ sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl pareiškėjos darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams buvo panaikintas. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvaus pobūdžio. Norėdamas gauti ar išlaikyti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, užsienietis privalo atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Neatitikimas Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (šiuo atveju Departamentas užsieniečio kaltės klausimo nesprendžia). Aprašo 130 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Šiuo atveju atsakovas, gavęs duomenis apie tarp pareiškėjos ir jos darbdavio sudarytos darbo sutarties nutraukimą, privalėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Pareigos apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėja skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas bei kad priimdamas šį sprendimą Departamentas neįvertino reikšmingų su pareiškėja susijusių aplinkybių.

Pareiškėja nepateikia teismui nei paaiškinimų, nei rašytinių įrodymų, jog keisdama darbdavį, ji su prašymu kreipėsi į atsakovą. Taigi, pareiškėja nesilaikė Įstatyme nustatytos pareigos. Teismas pareiškėjos argumentus, jog ji pasitikėjo nauju darbdaviu, vertina kaip nereikšmingus, nes būtent pareiškėjai tenka pareiga laikyti minėtų Įstatymo nuostatų, o ne darbdaviui.