- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-09
- Bylos Nr.
- ATP-646-593/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-03267-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Daiva Jankauskienė
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi T. V. atstovo advokato P. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimo T. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 202 straipsnį surašytas už tai, kad jis per du mėnesius po to, kai 2011 m. balandžio mėn. įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, nepranešė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei (konsulinei) įstaigai užsienyje apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, šiais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šis T. V. padarytas pažeidimas paaiškėjo 2015-04-21.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimu T. V. pripažintas padaręs ATPK 202 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas 289 Eur bauda.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauko T. V. atstovas advokatas P. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimą ir, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, T. V. neskirti administracinės nuobaudos arba skirti švelnesnę nuobaudą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog pats apeliantas, nors ir pavėlavęs, tačiau 2015-04-21 Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau skunde – Migracijos departamentas) pranešė, jog yra įgijęs kitos valstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų, pilietybę. Tokiu būdu minėtai valstybinei institucijai nereikėjo įdėti papildomų aktyvių pastangų bei skirti papildomų resursų, siekiant išaiškinti padarytą administracinį teisės pažeidimą, nustatyti jį padariusį asmenį ir jį patraukti administracinėn atsakomybėn. Tačiau į šias svarbias aplinkybes, apibūdinčias apelianto elgesį viso administracinio teisės pažeidimo teisenos metu, pirmosios instancijos teismas ne tik kad neatsižvelgė, bet ir nepagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, jog apeliantas neva ne savo noru, o tik aplinkybių spiriamas prisipažino teisės pažeidimo padarymą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantas neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės, ją išlaikė Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais, bei šios esminės aplinkybės nepagrįstai neįvertino apelianto administracinės atsakomybės kontekste. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje skundžiamo nutarimo dalyje iš esmės dėstė argumentus, išimtinai susijusius tik su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės doktrina, ypatingu piliečio ir valstybės ryšiu, piliečio teisėmis bei pareigomis ir kt. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas sprendimą skirti apeliantui administracinę nuobaudą nurodė ir tai, kad „asmuo, priimdamas kitos valstybės pilietybę ir žinodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą, suvokia ar turi suvokti, kad tokiu savo sprendimu jis tą teisinį ryšį nutraukia“. Pažymėtina, kad apeliantas jokiu būdu negalėjo bei neturėjo jokių galimybių suvokti, jog jis tokiu savo sprendimu, tai yra priimdamas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, nutraukia teisinį ryšį su Lietuvos Respublika, kadangi tokios aplinkybės objektyviai neegzistavo. Apeliantas, netgi priėmęs Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės, o ją išlaikė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto pagrindu. Taigi pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl teisinio santykio nutraukimo ir iš tokių argumentų išplaukianti (suponuojanti) išvada, jog apeliantas vien tuo pagrindu apie tokį faktą privalėjo pranešti valstybinėms institucijoms yra nepagrįsta ir neteisėta. Galiausiai, skunde pažymėta ir tai, kad apeliantas nors ir padarė formalų administracinį teisės pažeidimą (jo padarymo niekuomet ir neginčijo), tačiau jis tokiais savo veiksmais nepadarė jokios žalos Lietuvos Respublikai, jos teisėms bei teisėtiems interesams, o tuo labiau joje nustatytai valdymo tvarkai, o minėtas teisės pažeidimas, atsižvelgiant į jo pavojingumą bei sunkumą, priskirtinas prie lengvesnių pažeidimų, numatytų ATPK 14 skirsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už pažeidimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos Respublikoje nustatytą valdymo tvarką. Akcentuotina ir tai, kad, kaip teisingai bylos nagrinėjimo metu nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas prisipažino padaręs pažeidimą ir dėl jo gailėjosi, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo. Be to, T. V., nors ir turėdamas tam pilną teisę naudotis abiejų valstybių teisėmis bei pareigomis, nė karto nuo to momento, kai įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, nesinaudojo socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis bei kitomis Lietuvos Respublikos suteikiamomis teisėmis, kurios jam visada teisėtai priklausė.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliantas skunde teigia, pirmosios instancijos teismo paskirta sankcija yra visiškai neproporcinga ir neadekvati padarytam teisės pažeidimui, neatitinka jo pavojingumo, ji paskirta neatsižvelgiant ne tik į teisingumo bei proporcingumo principus, tačiau ir į nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiklosčiusią faktinę situaciją, tuo tarpu ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai ir visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba bent jau ją taikant švelnesnę arba mažesnę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinai einantis viršininko pareigas E. L. prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
T. V. atstovo advokato P. G. apeliacinis skundas netenkintinas.
Ginčo dėl T. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikacijos pagal ATPK 202 straipsnį ir jo kaltės įrodytumo nėra, skunde keliamas tik paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijus kitos valstybės pilietybę, per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Asmeniui, nustatytu laiku neįvykdžius minėto įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, atsiranda atsakomybė pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. ATPK 202 straipsnyje numatyta atsakomybė už nepranešimą raštu asmens gyvenamosios vietos Lietuvoje (miesto arba rajono) migracijos tarnybai arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei (konsulinei) įstaigai užsienyje apie kitos valstybės pilietybės įgijimą.
Iš esmės visi apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas sušvelninti pirmosios instancijos teismo už ATPK 202 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą paskirtą sankcijoje numatytą minimalaus dydžio baudą, yra susiję su pažeidėjo elgesiu (pats informavo kompetentingą instituciją dėl užsienio valstybės pilietybės įgijimo, prisipažino dėl pažeidimo padarymo ir galėjosi) bei aplinkybe, kad priėmęs Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, T. V. neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės, o ją išlaikė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto pagrindu (Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tuo atveju, jeigu jis yra iki 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos Respublikos ištremto ar pasitraukusio ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, asmens palikuonis).
Pažymėtina, kad pastarasis apeliacinio skundo motyvas neturi teisinės reikšmės administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimui ar administracinės nuobaudos skyrimui, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos ATPK 202 straipsnio kontekste aktualios tik ta apimtimi, kuria apibrėžiamas laikotarpis, per kurį Lietuvos Respublikos pilietis turi pranešti apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Tuo tarpu šiuo atveju svarbu tai, kad T. V. nuo 2011-04-27 turėjo galimybę naudotis abiejų valstybių visomis socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir kitomis valstybės suteikiamomis teisėmis, neišsprendęs Lietuvos Respublikos pilietybės palikimo klausimo. Dėl šios priežasties įstatymuose nustatytos pilietinės pareigos vykdymas – pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, yra itin svarbus. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme asmeniui numatyta pareiga pranešti apie įgytą kitos valstybės pilietybę yra imperatyvi, tai yra nepriklauso nuo to, ar jam bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūra. Todėl T. V., net ir esant minėtoms aplinkybėms dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo galimybės, neabejotinai turėjo pareigą vykdyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio nuostatas, tačiau jų tinkamai neįvykdė, laiku nepranešęs apie įgytą kitos valstybės pilietybę, pažeidė ne tik minėtas įstatymo nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl tokį T. V. elgesį vertinti kaip jo teisinę padėtį lengvinantį ir tuo pagrindu švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą ar jos visai neskirti, apygardos teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo.
Skunde akcentuojamas vienos T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas turėjo reikšmės teismui skiriant minimalią ATPK 202 straipsnio sankcijoje numatytą baudą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo skirti švelnesnę administracinę nuobaudą nei numatytoji įstatymo sankcijoje. Dėl kitų skundo argumentų (pažeidimo pobūdžio, kad apie įgytą užsienio valstybės pilietybę T. V. pranešė savanoriškai, kad jis po kitos valstybės pilietybės priėmimo nesinaudojo Lietuvos Respublikos piliečio teisėmis) tinkamai pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, todėl šie argumentai pakartotinai nenagrinėjami. Apylinkės teismas, itin plačiai motyvuodamas administracinės nuobaudos skyrimą, teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o administracinės nuobaudos tikslai ir visuomenės interesas galėtų būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad T. V. skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jokio teisinio pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir jų pagrindu švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimą nepakeistą ir T. V. atstovo advokato P. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.