Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-06 · Administracinė byla Nr. I-1210-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-06
Bylos Nr.
I-1210-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01555-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1210-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01555-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. G. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 56). Pareiškėjas skunde išreiškė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 4).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 3000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-01-12 iki 2015-02-24 buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 105 ir 7, kurios yra ganėtinai mažos, jis buvo laikomas su kitais suimtaisiais (nuo 6 iki 7 asmenų) sąlygomis, kai vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Taip pat nurodė, jog stalai šiose kamerose buvo per maži, šeši asmenys prie stalo vienu metu negalėdavo susėsti, dėl ko, kad pavalgytų, ant rankų tekdavo laikyti metalinius indus, kurie būdavo įkaitę nuo maisto. Be to, kamerose nuo lubų krito kalkės, buvo drėgna, dėl ko supelijo visi rūbai, jų neįmanoma buvo išskalbti, todėl teko išmesti. Šiaulių TI asmeninių rūbų skalbimo paslaugos neteikia, skalbia tik valdišką patalynę. Pareiškėjo teigimu, jeigu kameroje būdavo laikomi 6 asmenys ir jie visi vienu metu būdavo vedami pasivaikščioti į kiemelį, kurio ilgis 4 m ir plotis 3 m, tai jame tekdavo tik pastovėti, nes neįmanoma tokiam skaičiui asmenų jame pasivaikščioti. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ir dėl to, kad buvo pažeminta jo garbė ir orumas, nes kamerose įrengtas tualetas su atvira kanalizacijos skyle (be unitazo su dangčiu), be to sanitariniuose mazguose neįrengta atskira nuo likusios gyvenamųjų patalpų dalies oro šalinimo sistema, dėl ko iš unitazo sklindantys kvapai patekdavo į likusią kameros dalį, kur pareiškėjas ir kiti kameroje laikomi asmenys miegojo, valgė ir pan. Be to, jo orumą žemino atvykstant į Šiaulių TI bei išvykstant iš jo, atliktos asmens kratos, kurių metu tekdavo nusirengti iki apatinių glaudžių. Pažymėjo, jog patalpose, kuriose atliekamos asmens kratos, yra šalta, nešvaru, buvo liepta dėti daiktus į nešvarias dėžes. Paskui, iki paskiriant į kameras, 4-5 val. buvo laikomas kartu su 6-10 asmenimis karantino patalpose, kurios yra mažos ir kuriose nėra gero apšvietimo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, pradėjo vengti bendravimo su kitais asmenimis, jausti baimę mažoms patalpoms. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 57). Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 16).

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-16) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-03 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. G.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015-01-12 iki 2015-02-25 kamerose Nr. 105 ir 7, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 8,07 kv. m iki 3,66 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Paaiškino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros langai yra skaidrūs ir vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių TI laikino sulaikymo kameroje PK-5 (toliau – ir laikino sulaikymo kamera PK-5, ir PK kamera Nr. 5). Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo (karantino) kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos, o minėtoje higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Teigė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visuminė asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Mano, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Paaiškino, jog Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Dėl skalbimo paslaugų teikimo nurodė, jog kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo, neturi.

Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotis laikymo sąlygų. Be to, kalinimo Šiaulių TI metu, pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administracijos direktorių dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčijamą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma, pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-03 pažymos dėl A. G. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18-19) nustatyta, kad nuo 2015-01-12 iki 2015-02-25 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 45 paras, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 105 ir 7. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2015-01-12 iki 2015-02-05, buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas 24,22 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 8,07 iki 4,04 kv. m kameros ploto), nuo 2015-02-05 iki 2015-02-25 – kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 7,33 iki 3,66kv. m kameros ploto).Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 105 ir 7 buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl vertinant pareiškėjui tekusį asmeninės erdvės plotą aptariamose Šiaulių TI kamerose nebuvo atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog stalas kameroje buvo per mažas, 6 asmenys prie jo vienu metu negalėdavo susėsti, dėl ko, kad pavalgytų, ant rankų tekdavo laikyti metalinius indus, kurie būdavo įkaitę nuo maisto.

Pažymėtina, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 tardymo izoliatorių kamerų aprūpinimo baldais reikalavimų nereglamentuoja. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo baldais Šiaulių TI kamerose Nr. 105 ir 7, teismas remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.6-14.9 punktų nuostatomis, įtvirtinančiomis Šiaulių TI kamerų įrengimo reikalavimus, kuriose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Iš aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog Šiaulių TI kamerose turi būti įrengtas stalas, jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šis stalas turėtų būti, nėra. Teisės aktais taip pat nėra nustatyta, kokia tardymo izoliatoriaus kameroje įrengto stalo dalis (kv. m) turi tekti toje kameroje laikomam kiekvienam asmeniui. Atsakovo atstovo pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-02 pažymoje Nr. 62/08-722 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 21-24) teigiama, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra stalas – 1 vienetas patalpai, be to, pareiškėjas ir neneigia, kad kamerose Nr. 105 ir 7 buvo įrengti stalai. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus iš esmės grindė aplinkybe, kad 6 asmenys prie stalo vienu metu negalėdavo susėsti, dėl ko, kad pavalgytų, ant rankų tekdavo laikyti metalinius indus, kurie būdavo įkaitę nuo maisto. Teismo vertinimu, šių teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, iš kurių būtų matyti, kad būtent pareiškėjas negalėdavo sėstis prie stalo ir kad pavalgytų būtent jam teko ant rankų laikyti metalinius indus. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tam tikros aplinkybės yra pripažįstamos kaip glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir paprastai vertinamos kaip šio pažeidimo dalis, tačiau tik esant mažam kameros plotui. Viena tokių – aplinkybė, jog visiems kameroje laikomiems asmenims neužtekdavo vietos prie stalo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą (žr., 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje pvz., A822-1053/2013). Tokiu būdu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo klausimas spręstinas kartu su neturtinės žalos atlyginimu dėl kameros ploto. Minėta, kad nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 6 asmenys prie stalo vienu metu negalėdavo susėsti, ir dėl ko, kad pavalgytų, ant rankų tekdavo laikyti metalinius indus, kurie būdavo įkaitę nuo maisto, nepripažintina pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį. Nacionaliniuose teisės aktuose ši suimtojo ar nuteistojo teisė nėra reglamentuojama, todėl tai negali lemti ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.

Dėl kamerų įrengimo bei kitų sąlygų

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo pažeminta jo garbė ir orumas, nes kamerose įrengtas tualetas su atvira kanalizacijos skyle (be unitazo su dangčiu), be to sanitariniuose mazguose neįrengta atskira nuo likusios gyvenamųjų patalpų dalies oro šalinimo sistema, dėl ko iš unitazo sklindantys kvapai patekdavo į likusią kameros dalį, kur pareiškėjas ir kiti kameroje laikomi asmenys miegojo, valgė ir pan.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Vadovaujantis Taisyklių 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusios kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, jog teisės aktuose nėra apibūdinti reikalavimai tardymo izoliatorių kamerose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose Nr. 105 ir 7 įrengto tualeto su atvira kanalizacijos skyle. Be to, aptarti teisės aktai nenumato reikalavimo, jog tardymo izoliatorių kamerose įrengti unitazai privalo turėti dangčius, todėl kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai, kad kamerose Nr. 105 ir 7 turėjo būti įrengti dangčiu uždengiami unitazai.

Atsakovo atstovo pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas (b. l. 21-24) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje taip pat pažymėta, kad Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga; sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto nubėgimo sistema, unitazų nėra, tačiau šiuo metu kai kuriose kamerose jau pradėti įrenginėti unitazai (klozetai);sanitariniuose mazguose įrengta praustuvė, vienai gyvenamajai kamerai yra skirtas vienas veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Taigi duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, jog kamerų Nr. 105 ir 7 sanitariniame mazge nėra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, atsakovo atstovas nepateikė. Tačiau Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismo vertinimu, papildomos ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl darytina išvada, jog atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose neįrengimas nelaikytinas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose nuo lubų krito kalkės, buvo drėgna, dėl ko supelijo visi rūbai, jų neįmanoma buvo išskalbti, todėl teko išmesti. Šiaulių TI asmeninių rūbų skalbimo paslaugos neteikia, skalbia tik valdišką patalynę.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 35-60%.

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, dėl kamerų Nr. 105 ir 7, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, kitų įrodymų dėl netinkamos šių kamerų būklės, įskaitant drėgmę, nuo lubų byrančių kalkių, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl laikymo sąlygų (b. l. 20), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog Šiaulių TI asmeninių rūbų skalbimo paslaugos neteikia, skalbia tik valdišką patalynę, akcentuotina, jog Šiaulių TI yra kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bei laisvės atėmimo bausmes vykdanti įstaiga, pasižyminti specifiniu pobūdžiu, kuri, vykdydama teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, nėra saistoma pareigos teikti kitas, nei yra reglamentuojama, nemokamas paslaugas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vertinant byloje pateiktus duomenis, konstatuotina, kad asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbti kamerose patys, šiam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šiems argumentams pagrįsti, atsakovo atstovas pateikė Šiaulių TI direktoriaus 2012-11-10 įsakymą N 1/01-236, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (b. l. 30-33) bei 2012-10-31 įsakymą Nr. 1/01-210, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas (b. l. 34-36). Nemokamo tokių paslaugų teikimo teisės aktai nenumato. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo, atsakovo atstovas neturi.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai dėl per mažo jų ploto neužtikrino kokybiško pasivaikščiojimo.

Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai 1 valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios. Suėmimo vykdymo įstatymo29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė (b. l. 37). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) (įsakymo 1R-249 redakcija, galiojusi 2015-01-01 iki 2015-09-01) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jeigu kameroje būdavo laikomi 6 asmenys ir jie visi vienu metu būdavo vedami pasivaikščioti į kiemelį, tai jame tekdavo tik pastovėti, nes neįmanoma tokiam skaičiui asmenų jame pasivaikščioti. Iš atsakovo atstovo pateiktos IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemos (b. l. 38) nustatyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Taisyklių21 - 22 punktuose nurodyti reikalavimai pasivaikščiojimų kiemelių įrengimui. Pažymėtina, kad nei minėtos Vidaus tvarkos taisyklės nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįsti.

Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros sąlygų

Pareiškėjas skunde pabrėžė, jog jo orumą žemino atvykstant į Šiaulių TI bei išvykstant iš jo, atliktos asmens kratos, kurių metu tekdavo nusirengti iki apatinių glaudžių. Patalpose, kuriose atliekamos asmens kratos, yra šalta, nešvaru, buvo liepta dėti daiktus į nešvarias dėžes.

Vertindamas pareiškėjo nurodytą aspektą, teismas pažymi, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka pareigūnai, kurie yra tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Pagal Instrukcijos 153, 153.1 punkto nuostatas, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, pagal 26 punkto nuostatas šaltuoju metų laikotarpiu patalpų temperatūra turi būti nuo 18 iki 22 ⁰C. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atvykstantiems bei išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje (b. l. 12). Pareiškėjo teiginius iš dalies patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-03-04 atliktos operatyviosios kontrolės pagal gautus skundus metu užfiksuoti duomenys:2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84(b. l. 25-29), be kita ko, nustatyta, kad oro temperatūra laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje yra 18,3 ⁰C, patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė), todėl konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimas. Tiriant skunde nurodytą faktą dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, Šiaulių TI nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų, todėl taip pat konstatuotas ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 59 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti pažeidimai buvo nustatyti 2015-03-04, t. y. po savaitės po to, kai pareiškėjas buvo etapuotas iš Šiaulių TI. Šis laiko tarpas vertintinas kaip pakankamai trumpas, kad per jį galėtų iš esmės pasikeisti laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo metu naudojamo inventoriaus būklė, todėl Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodyti pažeidimai vertintini kaip buvę pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu, t. y. ginčo laikotarpiu, kas sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Duomenų apie Visuomenės sveikatos centro patikrinimus išvykstančiųjų apžiūros patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu nėra, todėl pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Dėl sąlygų laikino sulaikymo kamerose

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, jog iki paskiriant į kameras 4-5 val. buvo laikomas kartu su 6-10 asmenimis karantino patalpose, kurios yra mažos ir kuriose nėra gero apšvietimo.

Vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal 19 punkto nuostatas, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje PK-5. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną.

Atsakovo atstovo nuomone, trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo (karantino) kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos, o minėtoje higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Pastarasis atsakovo atstovo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi iš Lietuvos higienos normos HN 76:2010 III skyriuje pateikto gyvenamosios patalpos apibrėžimo spręstina, jog šios kategorijos patalpomis laikytinos ir tardymo izoliatorių karantino (izoliavimo) patalpos. Pagal šios higienos normos VI skyriaus 22 punkto nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo laikino sulaikymo kameroje PK-5 patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 (b. l. 25-29), kuris, minėta, taikytinas nagrinėjamu atveju, užfiksuoti duomenys. Šiame patikrinimo akte nurodyta, jog langų dydis ir nuo to priklausantis natūralus apšvietimas nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas). Operatyviosios kontrolės metu, be kita ko, buvo išmatuoti dirbtinės apšvietos rodikliai, kuris PK kameroje Nr. 5 buvo 3 lx, todėl konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkto reikalavimo pažeidimas. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Tačiau vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl per mažo laikino sulaikymo kameros PK-5 ploto, nes teisės aktai nereglamentuoja tardymo izoliatorių karantino patalpose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui karantino patalpose.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo neigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus dėl atvykstant į Šiaulių TI (2015-01-12) atliktos asmens kratos, kurios metu nusirengtus drabužius teko dėti į nešvarias dėžes bei dėl netinkamo apšvietimo laikino sulaikymo kameroje PK-5, kurioje pareiškėjas praleido keletą valandų, laukdamas, kol bus paskirtas į gyvenamąją kamerą. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Šiaulių TI pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Šiaulių TI laiką būtų skundęsis šios įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų. Byloje taip pat nėra kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, be to pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl šių pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė