Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-04-15 · Byla Nr. ATP-181-354/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-15
Bylos Nr.
ATP-181-354/2013
Teisminio proceso Nr.
4-12-3-00067-2013-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Nijolė Matuzevičienė
Administracinė byla Nr. ATP-181-354/2013Teisminio proceso Nr. 4-12-3-00067-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 47.2; 79.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 15 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal D. V. komercinės įmonės savininkės D. V. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo, kuriuo A. R. pripažintas kaltu įvykdęs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² str. 4 d., ir nubaustas 10000 Lt bauda. Konfiskuota 2000 pakelių (40000 vnt.) cigarečių „Minsk Capital“, saugomų Telšių apskrities VPK Akmenės rajono policijos komisariate, ir transporto priemonėė „Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), saugoma Telšių apskrities VPK Akmenės rajono policijos komisariate.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. R. nubaustas už tai, kad 2013 m. sausio 15 d. 19.05 val. Akmenės r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kelyje Šiauliai-Gruzdžiai-Naujoji Akmenė, įsigijęs iš nenustatyto asmens, D. V. komercinei įmonei priklausančiu automobiliu ,,Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 2000 pakelių (40000 vnt.) cigarečių, pavadinimu ,,Minsk Capital“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė – 15020 Lt, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.3 punkto reikalavimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu D. V. komercinės įmonės savininkė D. V. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo dalį, kuria konfiskuotas automobilis ,,Renault Master“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir grąžinti šią transporto priemonę teisėtiems savininkams.

Skunde apeliantė reiškia manymą, kad teismas, spręsdamas transporto priemonės konfiskavimo klausimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normą, o be to, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymi, kad jų įmonė nėra kalta dėl to, kad A. R. pasirinko jiems priklausančią transporto priemonę savo įgytoms prekėms gabenti, jie nedavė sutikimo naudoti jiems priklausančio turto teisės pažeidimams daryti ir, jei būtų žinoję apie tokius A. R. ketinimus, panaudos sutartis būtų buvusi nutraukta anksčiau arba iš viso nebūtų buvusi sudaryta.

Skunde teigiama, kad teismas privalėjo analizuoti, ar kokie nors jų įmonės neapdairūs arba nerūpestingi veiksmai sudarė teisės pažeidėjui sąlygas teisės pažeidimui padaryti. Apeliantė reiškia įsitikinimą, kad jie tokių veiksmų neatliko, t. y. nepadarė nieko neleistino, kas skatintų pažeidėją nusikalsti arba skatintų teisės pažeidimui naudoti jiems priklausantį turtą. Mano, kad jų automobilis cigarečių gabenimui buvo panaudotas visiškai atsitiktinai arba dėl to, kad teisės pažeidėjas neturėjo galimybės pasinaudoti kita transporto priemonę, kurioje tilptų jo įgytos prekės, ir tai yra paties pažeidėjo valinis sprendimas.

Be to, skunde teigiama, kad turto konfiskavimas konkrečiu atveju nesukelia teisės pažeidėjui jokių neigiamų pasekmių, nes jis nieko nepraranda. Apeliantė pažymi, kad neigiamos pasekmės sukeliamos jų įmonei, kurį neprisidėjo prie teisės pažeidimo, nebendrininkavo su teisės pažeidėju ir neturėjo tikslo sudaryti jam konkrečias sąlygas neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes.

Šalies argumentai

Apibendrindama apeliantė skunde nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo tapatinti jų su teisės pažeidėju arba kokiu nors pagrindu juos susieti. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 dienos nutarime konstatavo, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių LR Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Dėl to apeliantė buvo įsitikinusi, kad įstatymo nustatyta tvarka sudarę panaudos sutartį, išsaugos nuosavybės teises į savo turtą, kas ir yra teisėtas lūkestis. Atsakomybės be kaltės taikymas pažeidžia teisinio saugumo principą, todėl yra nesąžiningas ir neprotingas. Toks teisės aktų taikymas pažeidžia piliečių pasitikėjimą valstybe.

Atsiliepimas

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimas skirti papildomą nuobaudą – transporto priemonės „Renault Master“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (teisės pažeidimo įrankio), konfiskavimą yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje surinkti ir apylinkės teismo posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad A. R., naudodamas D. V. komercinei įmonei priklausantį automobilį ,,Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarė jam skundžiamu nutarimu inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² str. 4 d. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos apylinkės teismo nustatytos faktinės pažeidimo padarymo aplinkybės, nekeliamas A. R. atsakomybės ir kaltės klausimas, tačiau nesutinkama su teismo paskirta papildoma ATPK 163² str. 4 d. sankcijoje numatyta nuobauda – transporto priemonės konfiskavimu.

Byloje nustatyta, kad A. R. su D. V. komercinei įmonei priklausančiu automobiliu ,,Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdomu pagal 2012 m. birželio 15 d. automobilio panaudos sutartį Nr. 1, sudarytą tarp jo ir D. V. komercinės įmonės (52–53 b. l.), gabeno 4 dėžes – 2000 pakelių (40000 vnt. cigarečių) ,,Minsk Capital“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė – 15020 Lt (10; 21–27; 30–31 b. l.). Nors byloje nenustatyta, kad minimas automobilis buvo specialiai pritaikytas A. R. inkriminuotam pažeidimui daryti, tačiau akivaizdu, jog pažeidimas nagrinėjamu atveju be transporto priemonės panaudojimo nebūtų įmanomas. ATPK 163² str. 4 d. sankcija imperatyviai neįpareigoja taikyti papildomą nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą, tačiau, paprastai, transporto priemonė konfiskuojama, kai nustatoma, jog transporto priemonė buvo specialiai pritaikyta pažeidimui daryti ir jei be tokios priemonės pažeidimas nebūtų įmanomas.

Apeliaciniu skundu itin kreipiamas dėmesys į Automobilio panaudos sutartį Nr. 1 (2012-06-15), pagal kurią D. V. komercinė įmonė, kaip Panaudos davėjas, perdavė A. R. – Panaudos gavėjui, laikinai valdyti ir naudotis Panaudos davėjui priklausančiu automobiliu ,,Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apibrėžė kiekvienos šalies teises ir pareigas, numatė atsakomybę dėl sutarties sąlygų nesilaikymo ir galimų ginčų sprendimo būdus. Apeliantės teigimu, sudarant minimą sutartį, buvo siekiama išsaugoti nuosavybės teises į turtą – automobilį, ir jos įmonė nėra kalta dėl to, kad A. R. pasirinko jiems priklausančią transporto priemonę neteisėtai veiklai vykdyti, sutikimas naudoti įmonei priklausantį turtą teisės pažeidimams daryti nebuvo duotas, ir, jei būtų žinoję apie tokius A. R. ketinimus, panaudos sutartį būtų nutraukę arba jos išvis nebūtų sudarę. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, kad A. R. būtų su kuo nors sutaręs daryti administracinius teisės pažeidimus ir kad automobilis ,,Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal panaudos sutartį ar kitu pagrindu būtų perduotas teisės pažeidimams daryti. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma (A. R., D. V. komercinės įmonės atstovo V. V. parodymų teisme, D. V. ir V. V. paaiškinimų) suponuoja išvadą, jog automobilio savininkas, pagal panaudos sutartį perdavęs automobilį valdyti teisės pažeidėjui, taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl kilusių negatyvių padarinių, atsiradusių dėl transporto priemonės konfiskavimo. Tiek A. R., tiek V. V. apklausiami vienodai nurodė, kad tuo, kaip laikomasi panaudos sutartyje nurodytų sąlygų ir prisiimtų įsipareigojimų, D. V. komercinės įmonės atstovai nesidomėjo ir nekontroliavo, ką A. R. daro su pagal panaudos sutartį valdomu automobiliu (73–74 b. l.). Nagrinėjamu atveju pripažįstama, kad D. V. komercinės įmonės atstovai ir įmonės savininkė elgėsi atsainiai jiems priklausančio turto atžvilgiu ir neatsakingai visuomenės interesų požiūriu. Toks turto savininko elgesys iš esmės prasilenkia su apeliantės itin deklaruojamais teisėtais interesais ir lūkesčiais dėl nuosavybės išsaugojimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime yra konstatuota, jog nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas pagal sutartį (įgaliojimo, panaudos, nuomos ir pan.) turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, pvz. pažeidžiant nustatytą tvarką, įgydamas, gabendamas akcizais apmokestinamas prekes, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. Tretiesiems asmenims, šiuo atveju D. V. komercinei įmonei, priklausančio daikto, kuris buvo minėto administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra, tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Be kita ko, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 str. 1 d. nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos.

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas, ir keisti jį, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. V. komercinės įmonės savininkės D. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė