- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-02
- Bylos Nr.
- 1A-65-491/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras
- Nuteistasis
- L. B.
- Nukentėjusysis
- D. I.
- Advokatai
- Romanas Bareika, Darius Japertas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Romano Bareikos ir nukentėjusiosios D. I. atstovo advokato Dariaus Japerto apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl V. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant jį per visą šios bausmės laiką: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
L. B. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) neįrodžius, jog jis padarė veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
D. I. civilinis ieškinys dėl 170 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.
Iš L. B. priteista bei išieškota: 1) V. I. – 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai – 18,80 Eur turtinei žalai atlyginti už V. I. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 3) valstybei – 150 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos suteikimą V. I. ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 21 d., tarp 15.30 val. – 15.45 val., (duomenys neskelbtini), kieme kilusio konflikto metu, suduodamas nukentėjusiajam V. I. du smūgius: suduodamas kirvio pentimi į kairės rankos dilbį, dėl ko pastarasis nugara nugriuvo ant žemės išmėtytų akmenų (dėl ko buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaros ir juosmens srityje), po to suduodamas jam kirvio ašmenimis į kairės rankos dilbį, padarė kairio dilbio nubrozdinimą bei kairio dilbio odos įbrėžimą su aplinkine kraujosruva, poodines kraujosruvas nugaros ir juosmens srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. L. B. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2020 m. birželio 21 d., apie 15 val. – 15.30 val., (duomenys neskelbtini), D. I. sėdint jai priklausančiame kieme esančioje lauko pavėsinėje, be priežasties, iš nugaros pastarajai sudavė ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį kertančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, taip padarydamas kirstines žaizdas pakaušio kairėje bei kaktos dešinėje pusėje – nežymų sveikatos sutrikdymą; tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, D. I. būnant savo namo kiemo teritorijoje ir aiškinantis su L. B. dėl jos sulaužytų akinių, jai pasilenkus pakelti nuo žemės akinių dalies (kojelės), pastarasis metė į ją kietą buką daiktą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. B. gynėjas advokatas R. Bareika prašo: L. B. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl V. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) arba bylą prieš jį nutraukti dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis); nukentėjusiojo V. I., Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti; iš L. B. neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymais, nes jie buvo nenuoseklūs ir nesutapo dėl esminių įvykio aplinkybių. Be to, abu jie įvykio metu buvo girti, turėjo pakankamai laiko savo parodymus suderinti tarpusavyje, kad pateisintų judviejų neteisėtą įsibrovimą į L. B. privačią teritoriją, viešosios rimties sutrikdymą. Taigi, jais negali būti grindžiama L. B. kaltė. Kitaip nei nukentėjusiųjų parodymai, L. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir logiški, jie nebuvo paneigti.
2.2. Esant konfliktiškiems asmenų santykiams, jų parodymai turi būti vertinami itin atsargiai ir detaliai. D. I. parodymai, kad ji matė tris L. B. užsimojimus kirviu, bet nematė, kur jis pataikė, neturi jokios įrodomosios reikšmės. D. I. parodymai šiame epizode skiriasi, o epizode dėl tariamo D. I. sužalojimo pastarosios parodymus teismas vertino kritiškai. V. I. parodymai taip pat nesutampa, nes jis skirtingai parodė apie L. B. elgesį V. I. atėjus į jo kiemą. Be to, nukentėjusieji neatpažino kirvio, kurį, anot jų, L. B. naudojo jiems sužaloti, nors šis kirvis yra su išskirtiniu požymiu – jo kotas yra apvyniotas juoda izoliacija. Taigi, konflikto tarp V. I. ir L. B. metu nuteistasis jokio kirvio neturėjo.
2.3. Nukentėjusiojo V. I. parodymais leidžia abejoti ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokole bei jo metu darytose nuotraukose užfiksuotos aplinkybės. Visų pirma, analizuojant šias nuotraukas, kyla abejonės dėl jo griuvimo krypties po smūgio kirviu į kairę ranką. Pagal logiką jis turėjo nukristi ant žemės jam suduoto smūgio kryptimi, t. y. lygiagrečiai namo sienai, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė, kad nukrito 90 laipsnių kampu į priešingą nuo smūgio pusę. Tokiu būdu, pats sau prieštaraudamas, V. I. patvirtino L. B. versiją, kad V. I. bandant smūgiuoti, L. B., neišlaikęs pusiausvyros, sučiupo V. I. už rankų riešų, nugriuvo ant jo ir prispaudęs prie žemės laikė, kol jis aprimo sužinojęs apie iškviestą policiją. Antra, 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. rugpjūčio 14 d. vykusių V. I. parodymų patikrinimo vietoje metu pastarasis nurodė skirtingas aplinkybes apie tai, ar L. B. smūgiavo jam kirviu priklaupęs ar stovėdamas. Neįtikinami ir V. I. parodymai, kad sužalojimai alkūnėje jam buvo padaryti kirvio ašmenimis, ginantis, nes ant jo alkūnės nubrozdinimų buvo rasta gausiai, daug, ir jų išvaizda neatspindi realaus šių sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Byloje yra ir kitų prieštaringų įrodymų dėl nukentėjusiojo V. I. sužalojimo mechanizmo. Liudytojas policijos pareigūnas A. T. patvirtino, jog įvykio vietoje ant V. I. kairės rankos alkūnės matė nubrozdinimus bei sukrešėjusį kraują. Tačiau D. I. GMP darbuotojai G. L. patvirtino, kad nukentėjo tik ji, o jos vyras V. I. sužalojimų nepatyrė.
2.4. Kad V. I. alkūnės nubrozdinimai atsirado jam pačiam griuvinėjant dėl girtumo, patvirtina tokios aplinkybės: policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko po 5 minučių nuo S. B. iškvietimo; ekspertizės akte nurodyta, kad V. I. alkūnės sužalojimai galėjo būti padaryti tarp 15 ir 16 valandos; pagal liudytojos S. J. parodymus, apie 14 val. V. I. buvo išėjęs palydėti savo sūnaus ir jos į stotį; po to V. I. užsuko pas savo motiną, į namus grįžo apie 15.45 val.; kur jis buvo ir ką veikė iki tol, byloje nėra nustatyta, todėl jis galėjo susižaloti griuvinėdamas ir kitur, iki konflikto su L. B. kieme. Tai paaiškina tą aplinkybę, kad policijos pareigūnams greitai atvykus į įvykio vietą ant V. I. alkūnės jau buvo užsidėję šašai bei sukrešėjęs kraujas.
2.5. Teismas nuosprendyje pernelyg sureikšmino ekspertizės akto išvadas. Pagal teismų praktiką šis įrodymų šaltinis negali būti pranašesnis už kitus. Baudžiamojoje byloje ekspertizė skiriama ne nagrinėti subjektyvių duomenų pagrindu keliamas versijas ir išgalvotas aplinkybes. Kadangi ekspertizės akto išvados buvo surašytos vadovaujantis tik prielaidomis, šios išvados negali būti laikomos kategoriškomis ir neginčijamomis. Be to, įvykio vietoje buvo aštriabriaunių daiktų, t. y. akmenų, ant kurių nugriuvęs V. I. galėjo pasidaryti jam vėliau nustatytus sužalojimus.
2.6. Ekspertizės aktas paneigia V. I. parodymus, kad jam L. B. kirviu smogė 4 kartus į kairės rankos dilbį, keliskart į tą pačią vietą, nes akte nurodyta, jog V. I. sužalojimai buvo padaryti 2 trauminiais poveikiais, vienas iš jų – kirvio pentimi, o kitas – kirvio ašmenimis. Be to, pagal D. I. parodymus, smūgių metu kirvio ašmenys buvo nukreipti į V. I. veidą, todėl neaišku, kokių duomenų pagrindu ekspertai nustatė, jog vienas iš dviejų smūgių buvo padarytas kirvio pentimi.
2.7. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. I., būdamas neblaivus, pagal melagingą jo žmonos pranešimą neva L. B. ją sužalojo kirviu, atėjo į pastarojo privačią kiemo dalį. V. I. su L. B. bendravo pakeltu tonu, keikėsi, pasakė, kad jį išauklės, elgėsi agresyviai, bandė suduoti. Susidarius tokiai situacijai, L. B., išvengęs pirmo V. I. smūgio, kitą jo smūgį pagrįstai laikė akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi. Dėl to, V. I. suėmus jį už drabužių ir patempus į save, L. B. neišlaikė pusiausvyros, kartu su juo nugriuvo ant žemės. Tada L. B. prispaudė V. I. prie žemės ir, laikydamas už rankų, siekė išvengti V. I. smūgių. Taigi, L. B. realizavo savo teisę į būtinąją gintį, grūmėsi su jį užpuolusiu V. I., iki kol jam buvo pranešta apie iškviestą policiją.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. I. atstovas advokatas D. Japertas prašo: L. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir skirti jam bausmę sankcijos ribose; D. I. civilinį ieškinį tenkinti ir iš L. B. jai priteisti 170 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nurodoma:
3.1. Nors nukentėjusiųjų parodymuose yra tam tikrų netikslumų, tačiau jie nėra esminiai. Nukentėjusiosios D. I. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Jos parodymus patvirtina specialistų išvados, ekspertizės aktas, liudytojų parodymai. Apie sužalojimo aplinkybes ji papasakojo savo vyrui, GMP darbuotojams ir policijos pareigūnams. Be to, nukentėjusioji niekada neparodė, jog buvo sužalota kirviu. Ji apie tai sprendė tik iš to, kad atsigavusi po jai suduoto smūgio, ji pamatė L. B. su kirviu rankoje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. I. būtų griuvinėjusi pati ir dėl to susižalojusi.
3.2. Teismas nukentėjusiojo V. I. parodymus, jog jam žmona pasakojo, kad kaimynas ją sužalojo, vertino kritiškai dėl juos siejančių giminystės ryšių – jie yra sutuoktiniai. Tačiau teismas, vertindamas liudytojos S. B. parodymus, nurodė, jog jie patvirtina L. B. parodymus, nors ir juos sieja tie patys giminystės ryšiai. Be to, teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, didžiausią dėmesį nepagrįstai kreipdamas į proceso dalyvių parodymų nesutapimą dėl smulkmenų, o ne jų atitikimą dėl esminių įvykio aplinkybių.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į nukentėjusiosios D. I. atstovo advokato D. Japerto apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė G. V. prašo skundą tenkinti iš dalies: L. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir bausmę jam paskirti teismo nuožiūra sankcijos ribose; D. I. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš L. B. jai priteisti 170 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš L. B. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteisti 39,69 Eur turtinei žalai atlyginti už D. I. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas; išieškoti iš L. B. 362,44 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos suteikimą D. I. Atsiliepime nurodoma:
4.1. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nukentėjusiosios D. I. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, dalis jų prieštarauja liudytojų parodymams, o L. B. pateiktą versiją iš dalies patvirtina liudytojų G. S., M. P., S. B. parodymai. Tačiau tokia teismo išvada ne visiškai atitinka bylos aplinkybes. Pagal G. S. parodymus ji iš pradžių girdėjo konfliktą tarp D. I. ir L. B., po to prie konflikto prisijungė ir V. I., ji taip pat girdėjo D. I. priekaištavimus L. B.. Liudytoja S. B. BPC pranešė, kad lauke mušasi du vyrai ir moteris. Taigi, tarp nukentėjusiųjų ir L. B. vyko tiek žodinis, tiek smurtinis konfliktas. Tai patvirtina ir nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai.
4.2. Nukentėjusioji D. I. apie L. B. jos sužalojimo aplinkybes papasakojo savo vyrui V. I., kaimynei M. P., atvykusiems GMP darbuotojams ir policijos pareigūnams. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų M. I., S. J. parodymai, kad jiems išeinant iš namų D. I. nebuvo sužalota, taip pat vaizdo bei garso įrašai, specialistų išvados. Nei ekspertizės aktas, nei teismo medicinos eksperto V. K. paaiškinimai nepaneigia, kad D. I. sužalojimai galėjo būti padaryti kirvio pentimi ar kotu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. I. pati griuvinėjo ir taip susižalojo. Taigi, nors D. I. parodymai skiriasi detalėse (tai visiškai natūralu, nes praėjus ilgam laiko tarpui įvykio detalės pasimiršta, o prisimenant įvykį atsiranda netikslumų), tačiau esminės įvykio aplinkybės jos parodymuose nesikeitė.
5. Atsiliepimu į nuteistojo L. B. gynėjo advokato R. Bareikos apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė G. V. prašo: šį skundą atmesti; iš L. B. priteisti V. I. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš L. B. išieškoti valstybei 362,44 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos suteikimą V. I. ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma:
5.1. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino L. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo V. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nukentėjusiojo V. I. parodymai skyrėsi tik labai nežymiai (tai visiškai natūralu, nes praėjus ilgam laiko tarpui įvykio detalės pasimiršta), o dėl esminių įvykio aplinkybių jo parodymai nesikeitė. Nors nuteistasis kėlė versiją, kad V. I. neišlaikęs pusiausvyros krito ant nugaros netoli įėjimo laiptų, o kai antrą kartą mėgino suduoti, buvo jėga pasodintas ant žemės, tačiau tai paneigia specialistų išvados, ekspertizės aktas, nukentėjusiosios D. I. parodymai bei kiti bylos įrodymai.
5.2. Šioje byloje nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio L. B. turėjo teisę gintis nuo nukentėjusiojo V. I. panaudojant prieš pastarąjį smurtinius veiksmus. Byloje nėra jokių įrodymų, jog nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kėlusius nuteistajam realią ir akivaizdžią grėsmę, ar būtų L. B. sudavęs kokius nors smūgius.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje nuteistojo L. B. gynėjas advokatas R. Bareika prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios D. I. atstovo advokato D. Japerto apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras L. Krivickas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios atstovo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo L. B. gynėjo advokato R. Bareikos ir nukentėjusiosios D. I. atstovo advokato D. Japerto apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia nuteistojo L. B. gynėjas advokatas R. Bareika ir nukentėjusiosios D. I. atstovas advokatas D. Japertas. Abu jie ginčija skirtingas nuosprendžio dalis: 1) nuteistojo gynėjas nesutinka su L. B. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl V. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) bei prašo jį dėl šio nusikaltimo išteisinti; 2) nukentėjusiosios atstovas nesutinka su L. B. išteisinimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo) bei prašo jį dėl šio nusikaltimo nuteisti.
7. Prokurorė G. V. savarankiško apeliacinio skundo dėl priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepateikė. Ji pateikė tik atsiliepimus į paduotus apeliacinius skundus, viename kurių, t. y. atsiliepime į nuteistojo gynėjo R. Bareikos apeliacinį skundą, ji, be kita ko, suformulavo ir savarankiškus reikalavimus: 1) iš L. B. priteisti V. I. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) iš L. B. išieškoti valstybei 362,44 Eur išlaidų dėl V. I. suteiktos antrinės teisinės pagalbos ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme. Šiame atsiliepime prokurorė nenurodė jokių šiuos jos reikalavimus pagrindžiančių argumentų. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis V. I. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat nepadavė. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija peržiūri šią bylą apeliacine tvarka tik pagal proceso dalyvių paduotus apeliacinius skundus. Šiuo atveju tokių skundų yra du – tai nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios atstovo.
Dėl D. I. atstovo advokato D. Japerto apeliacinio skundo
8. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios D. I. atstovas advokatas D. Japertas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu teigdamas, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei kad byloje surinktų įrodymų pakanka išteisintojo L. B. kaltei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) nukentėjusiosios D. I. parodymai dėl esminių faktinių bylos aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampantys ir nekito; 2) nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktas; 3) šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė selektyviai atrinktais L. B. teisinančiais įrodymais, o ne vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, pavyzdžiui, byloje „Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“ nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.
10. Pažymėtina, kad ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl kaltinimo nežymiai sutrikdžius D. I. sveikatą), savo išvadas motyvavo ne atskirais įrodymais, selektyviai pasirinktais įrodymais, o byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. ir paties išteisintojo parodymais, nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
12. Šioje byloje nustatyta, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), gyvena trys šeimos – L. B. su sutuoktine S. B., V. I. su sutuoktine D. I. bei M. P.. Kaimynų L. B. ir I. tarpusavio santykiai jau ilgą laiką iki įvykio buvo bei iki šiol tebėra konfliktiški. Visi jie 2020 m. birželio 21 d. (sekmadienį) buvo savo namuose. Tą savaitgalį I. šventė santuokos metines bei D. I. gimtadienį. Pas juos viešėjo sūnus M. I. su drauge S. J.. Tądien L. B. dirbo savo kieme – tvarkė kiemo grindinį, dirbo šlifuokliu, kirviu nuo plytų valė seną skiedinį. Jo kieme buvo primėtyta statybinių medžiagų (plytų, akmenų, skiedinio gabalų), o prie takelio, vedančio link I. kiemo, buvo sukrauta didelė akmenų krūva. Laikotarpiu maždaug nuo 15 val. iki 15.30 val. D. I. namuose liko viena, nes V. I. išlydėjo sūnų M. I. su drauge S. J. iki traukinių stoties. Tuo metu kieme tarp D. I. ir L. B. įvyko konfliktas. Apie 15.30 val. V. I. grįžo į namus ir pamatė savo kieme, prie įėjimo į namo vidų, ant laiptų sėdinčią D. I., kurios galva ir marškinėliai buvo kruvini. D. I. vyrui V. I. pasakė, jog ją sužalojo L. B.. Netrukus V. I. nuėjo iki L. B., kuris buvo savo kieme, su juo pasiaiškinti, tarp vyrų kilo konfliktas. Apie 15.45 val. S. B. paskambino BPC bei pranešė, jog kieme mušasi du vyrai ir moteris, ji pati sėdi viduje bei bijo išeiti. Apie 15.46 val. V. I. paskambino BPC bei pranešė, jog kaimynas sumušė jo žmoną, laksto su kirviu. Į šiuos iškvietimus reagavo ir į įvykio vietą atvyko du policijos ekipažai (policijos pareigūnai J. J. ir A. R., A. T. ir K. R.) bei GMP (viena iš skubią medicinos pagalbą D. I. suteikusių slaugos specialisčių – G. L.). Tiek D. I. ir V. I., tiek L. B. tądien vartojo alkoholį. Atvykus policijos pareigūnams, jie visi trys atsisakė pasitikrinti savo girtumą, tačiau buvo su akivaizdžiais neblaivumo požymiais: nuo L. B. sklido alkoholio kvapas, nuo D. I. ir V. I. ne tik sklido alkoholio kvapas, tačiau jie taip pat nerišliai kalbėjo, svirduliavo. Jie iš esmės ir neneigė vartoję alkoholį. Visas šias aplinkybes patvirtina išteisintojo L. B., nukentėjusiųjų D. I. ir V. I. parodymai, liudytojų S. B., G. L., K. P., M. P., J. J., G. S., A. T., A. R., M. I. ir S. J. parodymai, vaizdo ir garso įrašai (iš BPC bei mobiliųjų policijos pareigūnų vaizdo stebėjimo priemonių) bei kiti rašytiniai bylos įrodymai, jos iš esmės ir nėra ginčijamos.
13. Bylos duomenimis, po šio įvykio praėjus 5 dienoms, t. y. 2020 m. birželio 26 d., asmens apžiūros metu D. I. buvo nustatyti tokie sužalojimai: pakaušio kairėje – 3 cm žaizda, kaktos dešinėje – 2 cm žaizda, aplink dešinę akį – didelė hematoma, ant dešinės rankos žasto – 6x11 cm dydžio hematoma, ant dešinės rankos dilbio – 6x6 cm dydžio hematoma, ant kairės rankos – 1x4 cm nežymi hematoma ir aplink smulkūs nubrozdinimai, ant dešinės kojos – 6x4 cm dydžio hematoma ir aplink smulkūs nubrozdinimai. Pagal specialisto išvadas bei ekspertizės aktą šie D. I. sužalojimai galėjo būti padaryti 2020 m. birželio 21 d. Pagal nukentėjusiųjų D. I. ir V. I., liudytojų M. I. ir S. J. parodymus, pastariesiems 2020 m. birželio 21 d. apie 15 val. išėjus į traukinių stotį, D. I. buvo sveika, nesužalota. Tai pripažino ir pats nuteistasis L. B.. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymų, byloje esančių vaizdo bei garso įrašų matyti, kad įvykio vietoje D. I. buvo sužalota galva, jos marškinėliai buvo kruvini, iš kaktos dešinės pusės tekėjo kraujas. Taigi, iš viso to, kas buvo aptarta, darytina išvada, kad D. I. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti 2020 m. birželio 21 d., laikotarpiu maždaug nuo 15 val. iki 15.30 val., kuomet įvyko konfliktas tarp jos ir L. B.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji D. I. buvo sužalota jos nurodytomis aplinkybėmis, t. y. L. B. prieš ją panaudojus fizinį smurtą jos pavėsinėje bei vėliau jos kiemo dalies teritorijoje. Tačiau, pats gi išteisintasis L. B. viso proceso metu tai neigė bei tvirtino, kad jų tarpusavio konflikto metu D. I. pati susižalojo nugriuvusi ant jo kieme buvusios akmenų krūvos. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia tokių L. B. parodymų bei nepatvirtina, jog pastarasis smurtavo prieš nukentėjusiąją D. I. jos nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra nustatytos aiškios bei abejonių nekeliančios nukentėjusiosios D. I. sužalojimų atsiradimo aplinkybės, o visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos L. B. naudai ir prieš jį negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
15. Visų pirma, kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė skundžiamame nuosprendyje, be konflikto dalyvių, t. y. iš vienos pusės – L. B., iš kitos pusės – D. I., tiesiogiai mačiusių šį judviejų konfliktą liudytojų nebuvo nustatyta. Liudytojos M. P., S. B. ir G. S., nors tiesiogiai konflikto nematė, bet jį girdėjo. Prisimenant, kad tarp I. ir L. B. jau iki įvykio buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, kiekvienos šalies poziciją ir jų parodymus būtina vertinti itin atidžiai, prisimenant vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų – in dubio pro reo principas (visi neaiškumai ir netikslumai, kurių negalima pašalinti byloje surinktais įrodymais, aiškinami kaltininko naudai). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip ir padarė.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors nukentėjusiosios D. I. parodymuose esama neatitikimų, tačiau jie mažareikšmiai ir nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu bei objektyvumu dėl esminių faktinių bylos aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad viso proceso metu D. I. įvairiu laiku duodama parodymus nebuvo nuosekli, dėl prieš ją L. B. panaudoto fizinio smurto bei jo aplinkybių ji maišėsi, savo parodymus keitė, ir keitė juos pakankamai reikšmingai. Nukentėjusiosios D. I. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje) turinys išsamiai atskleistas bei aptartas skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija jų išsamiai nebekartoja, akcentuoja tik esmines jų dalis. Kaip jau minėta, 2020 m. birželio 21 d. apie 15 val. V. I. išlydėjus sūnų M. I. su drauge S. J. į traukinių stotį, D. I. namuose liko viena. 2020 m. birželio 26 d. protokole – pareiškime kuris surašytas pagal jos žodžius, užfiksuota, kad tuo metu L. B. vieną kartą trenkė jai į pakaušį, nežino, su kuo, ir antrą kartą su kirviu trenkė į kaktos dešinę pusę bei ją prakirto. Tos pačios dienos pirminės apklausos metu nukentėjusioji D. I. parodė, kad likusi viena, ji sėdėjo pavėsinėje kieme; taip jai besėdint, ji nesuprato, kas įvyko, tik prisiminė, kad sėdėjo pavėsinėje visa kruvina ir rankose laikė sulaužytus akinius, jai skaudėjo galvą; pramerkusi akis, pamatė L. B., einantį su kirviu rankose prie jos namo sienos; jis ėjo nuo pavėsinės, kurioje ji tuo metu buvo, link savo kiemo; nesupratusi, kas įvyko, nuėjo pas L. B., klausė, ką jis padarė; L. B. jai pagrasino kirviu; tada ji grįžo atgal į savo kiemą laukti vyro; kaip ant jos dešinės rankos dilbio ir žasto atsirado poodinės kraujosruvos, ji paaiškinti negalėjo. Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji D. I. patvirtino iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes. Taigi, kaip galima suprasti iš tokių nukentėjusiosios D. I. parodymų, jos teigimu, L. B. ją sužalojo tuo metu, kai ji sėdėjo pavėsinėje, tai jis padarė suduodamas jai du kartus į galvą galimai su kirviu. Bet, kaip jai sėdint pavėsinėje ant nukentėjusiosios abiejų rankų ir dešinės kojos atsirado kiti sužalojimai (hematomos), iš šių jos parodymų nėra aišku, ji pati to negalėjo suprantamai paaiškinti.
17. Toliau proceso metu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios D. I. parodymai dėl jos sužalojimo aplinkybių pradėjo iš esmės kisti bei pildėsi naujomis reikšmingomis detalėmis. Apžiūrima teismo medicinos eksperto D. F. 2020 m. liepos 2 d. nukentėjusioji D. I. nurodė naują aplinkybę, t. y. jog L. B. mėtė į ją akmenis. Akistatos tarp D. I. ir L. B. 2021 m. sausio 22 d. metu, D. I. iš esmės laikėsi savo parodymų, duotų 2020 m. birželio 26 d. pirminės apklausos metu, o apie L. B. mėtytus į ją akmenis ji nieko nenurodė. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji D. I. jau vėl kitaip aiškino įvykio aplinkybes, t. y. ji parodė, kad pavėsinėje sėdėdama ant kėdės, iš pradžių pajuto jau konkrečiai L. B. jai suduotą smūgį, galimai kirviu, į pakaušį, po ko trumpam prarado sąmonę; tuomet, jos manymu, L. B. ją, sėdinčią kėdėje, papurtė, dėl ko jai atsirado sužalojimai rankose, ir dar kartą, galimai kirviu, sudavė į kaktą; atgavusi sąmonę, ji su sulaužytais akiniais, kruvina nuėjo link L. B., kuris jai pagrasino kirviu, bei metė į ją akmenį, kuriuo pataikė jai į dešinę blauzdą žemiau kelio, dėl ko toje vietoje atsirado hematoma; dėl į jos koją mesto akmens ji suklupo, pametė rankose laikytus sulaužytus akinius ir išsigandusi L. B. grįžo į savo kiemą laukti vyro V. I.. Papildomo jos parodymų patikrinimo vietoje metu 2021 m. rugpjūčio 23 d. nukentėjusioji iš esmės nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, išskyrus tai, kad L. B. į ją akmenį metė bei juo į dešinę blauzdą pataikė tada, kai ji pasilenkė norėdama pakelti ant žemės nukritusią akinių kojelę. Įvertinus nukentėjusiosios D. I. parodymus bei jos paaiškinimus visų apklausų, akistatos, parodymų patikrinimo vietoje metu bei teismo medicinos ekspertui, matyti, jog nukentėjusioji viso proceso metu nebuvo nuosekli, ji skirtingai nurodė tiek jos sužalojimo vietą (ar tik pavėsinėje, ar ir pavėsinėje, ir namo kiemo teritorijoje jai aiškinantis su L. B.), tiek jos sužalojimo mechanizmą (ar galimai kirviu tik sužalojant jai galvą, ar ją, praradusią sąmonę, dar ir papučius fotelyje bei į jos dešinę blauzdą metus akmenį). Nors apeliaciniame skunde prašoma šiuos nukentėjusiosios parodymuose esančius neatitikimus vertinti kaip mažareikšmius, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, šie neatitikimai nėra mažareikšmiai, jie nesutampa dėl esminių įvykio aplinkybių – tiek dėl įvykio vietos, tiek dėl jai išteisintojo veiksmais padarytų sužalojimų pobūdžio bei mechanizmo. Tokių neatitikimų negalima pateisinti dėl galimai po įvykio patirto šoko ar, kaip nurodoma prokurorės atsiliepime, nuo įvykio praėjusiu ilgu laikotarpiu. Negana to, kaip visiškai pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tokiais nenuosekliais nukentėjusiosios D. I. parodymais negalima remtis dar ir dėl to, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, o dar daugiau – juos paneigia.
18. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios D. I. parodymai neatitinka ir objektyvių duomenų – specialisto išvados bei ekspertizės akto apie jai padarytų sužalojimų galimą mechanizmą. Specialisto išvadose nurodyta, kad D. I. padarytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, kairės alkūnės duobės srityje ir dešinėje blauzdoje, kirstinės žaizdos pakaušio kairėje ir kaktos dešinėje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą; poodinės kraujosruvos padarytos kontaktuojant su kietais bukais daiktais, kirstinės žaizdos padarytos kertančių savybių turinčio daikto ar įrankio poveikiu; sužalojimai negalėjo būti padaryti D. I. pačiai griūnant vieną kartą ant akmenų krūvos ir atsitrenkiant į akmenis; neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajai nustatytos žaizdos galėjo būti padarytos suduodant jai smūgius kertančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, galimai kirviu. Kiek kitoks nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų vertinimas pateikiamas ekspertizės akte. Jame nurodyta, kad D. I. nustatytos žaizdos pakaušyje ir kaktoje buvo ne kirstinės, o muštinės, t. y. susidarė nuo bukabriaunių kontaktinių paviršių; muštinė žaizda pakaušio kairėje galėjo atsirasti pargriuvus ant akmenų krūvos, smūgis kirviu yra mažai tikėtinas; muštinė žaizda kaktos dešinėje galėjo atsirasti pargriuvus ant akmenų krūvos, smūgis kirviu yra mažai tikėtinas; poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje padaryta nuo riboto daikto trauminio poveikio, vien iš šio sužalojimo pobūdžio negalima nustatyti jo padarymo aplinkybių; D. I. nustatytų visų kūno sužalojimų negalima paaiškinti vienkartiniu pargriuvimu ant akmenų krūvos, tačiau neatmetama kelių nugriuvimų versija. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas V. K. patvirtino savo ekspertizės akto išvadas bei papildomai paaiškino, kad kategoriškai atmetama, jog D. I. muštinė žaizda pakaušio kairėje padaryta kirvio ašmenimis, o ar ji galėjo būti padaryta kirvio kotu arba pentimi – mažai tikėtina, bet kategoriškai neatmetama; labiau tikėtina, kad ši žaizda padaryta jai aukštielninkai griūnant ir atsitrenkiant į akmenį; mažai tikėtina, kad D. I. žaizda kaktos dešinėje padaryta kirvio pentimi ar kotu, nes tokiu atveju turėjo būti bent kiek pažeistas toje vietoje esantis labai plonas kaulas; ši žaizda negalėjo būti padaryta suduodant kirvio ašmenimis, nes žaizda buvo tiesi, įstrižos eigos, vienas galas šiek tiek užlenktas (L formos); poodinė kraujosruva D. I. dešinėje blauzdoje galėjo atsirasti tiek nuo mesto akmens, tiek ir nukritus ant akmenų krūvos. Teismo medicinos ekspertas V. K. taip pat paaiškino, kad ekspertizės akto išvadas padarė vadovaudamasis medicininiais dokumentais, baudžiamosios bylos duomenimis ir joje esančiomis specialistų išvadomis, taip pat jam pateikto daiktinio įrodymo – kirvio, apžiūra. Kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akto išvada bei paties eksperto paaiškinimais, nes išvados aiškios, įtikinamos, jos padarytos ne tik išanalizavus D. I. medicininius dokumentus, atlikus jos apžiūrą (kaip kad specialisto išvadų atveju), bet visapusiškai įvertinus papildomus byloje gautus duomenis (L. B. pateikus kirvį, D. I. nurodžius naują aplinkybę – kad į ją buvo mestas akmuo).
Žemesnės instancijos teismas
19. Sugretinus ekspertizės akto išvadas su nukentėjusiosios D. I. parodymais, paneigiama jos nurodyta aplinkybė, kad L. B. jai kirviu sudavė į kaktą. Kaip minėta, pagal teismo medicinos ekspertą V. K., toks smūgis kirviu į kaktą turėjo pažeisti toje vietoje esantį ploną kaulą, o to nebuvo. Visų kitų nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų mechanizmas nekonkretus, jie galėjo būti padaryti ir bet kuriuo kitu ekspertizės akte nurodytu būdu – tiek nukentėjusiajai nugriuvus ant akmenų ar jai į pakaušį smūgiuojant kirvio kotu ar pentimi (sužalojimas pakaušio kairėje), tiek į jos dešinę blauzdą metus akmenį ar jai nugriuvus ant akmenų (sužalojimas blauzdoje). Beje, anot teismo medicinos eksperto V. K., D. I. pakaušio sužalojimas dėl smūgio kirviu (jo pentimi ar kotu) yra mažai tikėtinas. Taigi, teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas V. K. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog sužalojimai, išskyrus muštinę žaizdą kaktos dešinėje, nukentėjusiajai buvo padaryti būtent jos nurodytomis aplinkybėmis. Jis pažymėjo ir tai, jog išteisintojo keliama versija, kad nukentėjusioji susižalojo nukritusi ant akmenų krūvos, neatmestina, o netgi labiausiai tikėtina. Esant tokioms aplinkybėms, nei specialisto išvados, nei ekspertizės aktas, kurie yra labiau tikėtino pobūdžio, patys savaime nepatvirtina nukentėjusiosios D. I. parodymų dėl jos sužalojimo aplinkybių.
20. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo nukentėjusiosios D. I. parodymais, kad ji, sėdėdama pavėsinėje ant kėdės ir pasukusi galvą į dešinę, matė L. B. su kirviu rankoje (stovintį prie namo sienos ar nueinantį nuo pavėsinės, kaip skirtingų apklausų metu nukentėjusioji parodė). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje 2020 m. lapkričio 4 d. metu užfiksuotas aplinkybes, kad ji pavėsinėje sėdėjo ant kėdės su aukštu atlošu bei pavėsinės viduje, sulig jos kraštu, pati pavėsinė šiek tiek išlindusi į priekį negu gyvenamasis namas, pavėsinės kampas uždengtas brezentu (1 t., b. l. 87-102). Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tik pasukusi galvą į dešinę, D. I. negalėjo matyti L. B., kadangi vaizdą jai užstojo pavėsinės kampą dengiantis brezentas. Ir tai kelia abejonių dėl tokių nukentėjusiosios D. I. parodymų ir jų patikimumo. Siekiant pašalinti šias abejones, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2021 m. rugpjūčio 23 d. buvo atliktas papildomas nukentėjusiosios D. I. parodymų patikrinimas vietoje bei eksperimentas. 2021 m. rugpjūčio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu D. I. vėl nurodė dar kitokias naujas įvykio aplinkybes, t. y. ji tvirtino, jog atsipeikėjusi po jai į pakaušį suduoto smūgio, ji ne tik pasuko galvą į dešinę (kaip kad ji tvirtino ikiteisminio tyrimo metu), bet jau visu kūnu buvo pasisukusi dešiniau bei atsilošusi į kėdės atlošą; taip pat ji nurodė, kad tuo metu L. B. ne takeliu ėjo nuo pavėsinės link savo kiemo (kaip parodė ikiteisminio tyrimo metu), o stovėjo prie namo sienos. Antra, nors eksperimento metu D. I., sėdėdama pavėsinėje ant kėdės, visu kūnu pasisukusi dešiniau bei galvą pasukusi į dešinę, iš 10,30 metrų atstumo (iki vietos, kur, anot jos, ji pamatė stovintį L. B. su kirviu rankoje) atpažino jai policijos pareigūnės rodomus daiktus (kastuvą, plaktuką, grėbliuką, kirvį), pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino, kad šio eksperimento rezultatai pakankamos įrodomosios reikšmės byloje neturi. Pagal BPK 197 straipsnio 1 dalį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju tiriamo įvykio situacija nebuvo visiškai atkurta, nes ji neatitiko vaizdo bei garso įrašuose ir 2020 m. lapkričio 4 d. parodymų patikrinimo vietoje metu buvusios situacijos, t. y. pavėsinėje buvo ne kėdė su aukštu atlošu, o kėdė su žemu atlošu, ši kėdė ne visa buvo pavėsinės viduje, o dalis jos buvo išlindusi iš pavėsinės krašto, dalis pavėsinės kampą dengusio brezento buvo nukirpta. Esant tokiems duomenims kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams vertinant D. I. parodymus ir teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusioji D. I., sėdėdama pavėsinėje ant kėdės ir pasukusi galvą į dešinę, negalėjo matyti L. B. su kirviu rankoje, kadangi jai vaizdą užstojo brezentas, dengiantis pavėsinės kampą. Tokia išvada atitinka byloje surinktus duomenis.
21. Teisėjų kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios D. I. parodymų dėl jos dešinės blauzdos sužalojimo aplinkybių, t. y. kad blauzdą jai L. B. sužalojo pataikęs į ją akmeniu, nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Visų pirma, apie tokį jos dešinės blauzdos sužalojimo mechanizmą nukentėjusioji D. I. parodė tik teisiamajame posėdyje. Iki tol apklausų metų ji teigė, kad negali paaiškinti, kaip šis sužalojimas jai atsirado. Pagal ekspertizės aktą bei teismo medicinos eksperto V. K. paaiškinimus sužalojimas D. I. dešinėje blauzdoje galėjo atsirasti tiek nuo į ją mesto akmens, tiek jai nugriuvus ant akmenų krūvos. Iš D. I. asmens apžiūros protokolo matyti ant jos dešinės kojos blauzdos esanti hematoma, kuri yra šiek tiek žemiau kelio ir blauzdos išorinėje pusėje, nueinanti į užpakalinę blauzdos dalį (2 t., b. l. 67-73, nuotrauka Nr. 7). Parodymų patikrinimo vietoje 2021 m. rugpjūčio 23 d. metu D. I., be kita ko, nurodė iš esmės tą pačią blauzdos vietą, į kurią, anot jos, jai L. B. pataikė mesdamas akmenį (4 t., b. l. 76-103, nuotrauka Nr. 18). Taip pat ji nurodė vietą, kur ji pasilenkė, norėdama pasikelti iš rankų iškritusią akinių kojelę, kai mesdamas akmenį L. B. jai pataikė į dešinę koją, bei vietą, kurioje tuo metu (mesdamas į ją akmenį) L. B. buvo (4 t., b. l. 76-103, nuotraukos Nr. 16-20). Pagal 2021 m. rugpjūčio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu pačios nukentėjusiosios D. I. nurodytas aplinkybes, jai pasilenkus pasiimti iš rankų iškritusios akinių kojelės, L. B. stovėjo priešais ją apie 5 metrų atstumu. Taigi, jei L. B. į D. I. būtų metęs akmenį pagal jos nurodytas aplinkybes, tai juo būtų pataikęs ne į jos dešinės blauzdos išorinę pusę, o į kairės blauzdos priekį ar išorinę pusę, arba dešinės blauzdos priekį ar vidinę pusę. Stovėdamas priekyje D. I. L. B. niekaip jai akmeniu negalėjo pataikyti į dešinės blauzdos išorinę pusę. Tokiu būdu ir ši išvada dar kartą tik patvirtina abejones nukentėjusiosios D. I. parodymais, kad ją įvykio metu sužalojo L. B.
22. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiosios D. I. parodymus patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. Apeliaciniame skunde, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje, nurodomos tik selektyviai atrinktos šių liudytojų parodymų dalys, palankios nukentėjusiajai D. I., tačiau nesivadovaujama visais liudytojų parodymais visumoje, lyginant juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Visų pirma, pagal liudytojos G. S. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, būdama savo vasarnamio, esančio priešais B. ir I. gyvenamąjį namą, kieme, ji girdėjo, kad kaimynas L. B. ilgai kažką dirbo savo kieme, girdėjosi pjovimo, gręžimo triukšmas; po kiek laiko ji išgirdo moters balsą, kaip suprato, D. I. šaukė ant L. B., kad jis triukšmauja, kad jai neduoda sekmadienį ilsėtis; po to L. B. ir D. I. pradėjo pyktis, šaukė vienas ant kito; jų konfliktui „įsisiautėjus“, išgirdo D. I. klyksmus, pavienius jos žodžius: „ką padarei“, „va kraujas“; po to išgirdo V. I. balsą ir tada jie jau barėsi trise; kiek suprato, konflikto priežastis buvo L. B. keliamas triukšmas kieme tvarkant kiemo grindinį. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais. Tokių priežasčių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Ši liudytoja yra neutrali abiem konfliktavusioms pusėms, jokių simpatijų ar antipatijų joms ji neturi, bent jau tokių duomenų byloje nėra. O šie liudytojos G. S. parodymai patvirtina išteisintojo L. B. ir S. B. teiginius, kad 2020 m. birželio 21 d. kilusio konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji D. I.. Ji pirma atėjo prie savo kieme dirbusio L. B. ir pradėjo jam reikšti priekaištus dėl keliamo triukšmo sekmadienį. Pagal išteisintojo L. B. parodymus, tuomet D. I. jam pasirodė sveika ir nesužalota. Tai patvirtina jau aptarti liudytojos G. S. parodymai, kad priekaištauti L. B. dėl pastarojo veiksmų pradėjo D. I., ji ir sukėlė pradinį žodinį konfliktą. Prisiminus, kad D. I. sėdėdama pavėsinėje ant kėdės, neturėjo jokios galimybės matyti (nueinantį ar stovintį) L. B., atmetami ir jos parodymai, jog ji, prieš ateidama prie savo kieme dirbusio L. B., būtent pastarojo galėjo būti sužalota dar pavėsinėje jos nurodytomis aplinkybėmis.
23. Liudytoja S. B. parodė, kad konflikto metu ji buvo bute ir paties konflikto nematė. Ji tik girdėjo, kaip koliojosi jos vyras su kaimynais I.; išgirdusi vyro balsą kviesti policiją, ji paskambino BPC ir pranešė, jog kieme mušasi du vyrai ir moteris. Liudytoja M. P. parodė tik tai, kad būdama savo namuose, girdėjo, jog L. B. barėsi su I. Liudytojų policijos pareigūnės J. J., GMP slaugos specialistės G. L. parodymai, byloje esantys vaizdo bei garso įrašai taip pat patvirtina tik tai, kad po įvykio D. I. buvo susijaudinusi, nurodė L. B., kaip ją užpuolusį ir sužalojusį asmenį. Visi šie liudytojai įvykio vietoje nebuvo ir konflikto tarp L. B. bei D. I. tiesiogiai nestebėjo, dalis jų tik perpasakojo D. I. jiems nurodytas aplinkybes apie L. B. veiksmus prieš ją, kurios nebuvo nei informatyvios, nei konkrečios. Negana to, kaip matyti iš vaizdo bei garso įrašų, atvykusiems policijos pareigūnams D. I. nurodė, jog L. B. ją be jokios priežasties pirmiausiai sužalojo pavėsinėje, kas prieštarauja jau anksčiau aptartiems liudytojos G. S. parodymams dėl konflikto pradžios bei jo eigos. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė šių liudytojų parodymais kaip kad patvirtinančiais nukentėjusiosios D. I. keliamas versijas apie jos sužalojimo aplinkybes.
24. Apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios D. I. parodymai dėl L. B. prieš ją panaudoto fizinio smurto pavėsinėje, o po to jos kiemo teritorijoje į ją metant akmenį bei pataikant į dešinę blauzdą, nėra patikimi, jie buvo nuolat ir iš esmės keičiami, todėl jai besąlygiškai tikėti negalima. Iš visų anksčiau aptartų įrodymų galima tvirtinti, jog 2020 m. birželio 21 d. laikotarpiu maždaug nuo 15 val. iki 15.30 val. D. I. prie savo kiemo teritorijoje dirbančio L. B. atėjo sveika ir nesužalota bei pirma pradėjo jam reikšti pretenzijas dėl sekmadienį keliamo triukšmo, po ko jie tarpusavyje susiginčijo. Kaip ir kokiu būdu šio konflikto metu D. I. susižalojo ar buvo sužalota, iš byloje surinktų duomenų nėra aišku. Pagal vaizdo bei garso įrašus, liudytojų policijos pareigūnų A. T. ir A. R. parodymus nustatyta, kad L. B. į įvykio vietą atvykusiems šiems policijos pareigūnams nurodė, kad paėmęs kirvį norėjo tik pagąsdinti D. I., o ji, eidama atbulomis iš jo kiemo, krito ant akmenų krūvos ir susižalojo veidą. Vėliau proceso metu L. B. neigė, kad jis pagąsdino D. I. kirviu, bet buvo nuoseklus dėl to, kad D. I. konflikto metu pati nugriuvo ant akmenų krūvos. Ekspertizės akto išvadomis taip pat nebuvo paneigta tokia L. B. nurodyta nukentėjusiosios susižalojimo galimybė. Todėl, kolegijos vertinimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. B. buvo pagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo). Naikinti šią nuosprendžio dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį L. B., kaip to apeliaciniame skunde prašo nukentėjusiosios atstovas, kolegija pagrindo nenustatė.
25. Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas nukentėjusiajai D. I. priteisti turtinę ir neturtinę žalą galėtų būti tenkinamas tik L. B. pripažinus kaltu dėl jos nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau šiam kaltinimui nepasitvirtinus, teismas pagrįstai nukentėjusiosios civilinio ieškinio iš esmės nenagrinėjo. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu L. B. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios D. I. civilinis ieškinys turėjo būti ne atmetamas, o paliktas nenagrinėtu, kaip tai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Dėl L. B. gynėjo advokato R. Bareikos apeliacinio skundo
26. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl nuteistojo L. B. kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. I. sveikatą. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė išskirtinai nukentėjusiųjų parodymams, nesivadovavo nuteistojo L. B. neprieštaringais ir nuosekliais parodymais; 3) pirmosios instancijos teismas nepaneigė gynybos iškeltų versijų, kad nukentėjusieji siekė pakenkti nuteistajam L. B. jį apkalbėdami ir kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
27. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį L. B. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino ir paties nuteistojo parodymus, visų byloje liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus. Teismas teisingai nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visetas. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
28. Apeliaciniame skunde gynėjas nesutinka su tuo, kad nuteistasis L. B. prieš nukentėjusįjį V. I. naudojo fizinį smurtą, t. y. 2020 m. birželio 21 d. laikotarpiu maždaug nuo 15.30 val. iki 15.45 val. savo kiemo teritorijoje kirvio pentimi sudavė nukentėjusiajam į kairės rankos dilbį, po ko pastarajam nukritus ant žemės, dar kartą jam sudavė kirvio ašmenimis į kairės rankos dilbį, taip padarydamas jam nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytus sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis L. B. viso proceso metu tai neigė, kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį V. I. byloje nustatytomis aplinkybėmis.
29. Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymų nepatikimumas grindžiamas tuo, kad viso šio proceso metu jie įvairiu laiku duodami parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad šių asmenų parodymuose esama neatitikimų, tačiau jie nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu bei objektyvumu kitų įrodymų visumoje. Nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje) turinys išsamiai atskleistas bei aptartas skundžiamame nuosprendyje, kolegija jų išsamiai nebekartoja. Kaip jau minėta, V. I. grįžus į namus bei juose radus žmoną D. I. kruvina galva ir marškinėliais, jis nuėjo prie savo kiemo teritorijoje tuo metu dirbusio L. B. išsiaiškinti, kas įvyko. Nukentėjusysis V. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje iš esmės nuosekliai parodė, kad jam priėjus prie L. B., pastarasis su dešinėje rankoje laikytu kirviu jam iš kirvio kotu smūgiavo į kairę ranką, po ko jis nugriuvo ant žemės; tada L. B. jam dar du kartus kirvio kotu ir vieną kartą kirvio ašmenimis smūgiavo į tą pačią ranką, kuria jis nuo jo gynėsi; D. I. sušukus: „ką tu darai“, L. B. nuo jo atšoko; jam ir D. I. einant palei namo sieną link savo kiemo teritorijos (D. I. ėjo priekyje, o jis iš paskos), jis pajuto stiprų smūgį į nugarą, kaip suprato, L. B. jam kažkuo, galimai akmeniu, trenkė į nugarą. Nukentėjusioji D. I. taip pat iš esmės nuosekliai patvirtino, kad į namus grįžęs V. I. nuėjo prie savo kiemo teritorijoje tuo metu dirbusio L. B.; po kiek laiko ji nuėjo V. I. iš paskos; nuėjusi pamatė, kaip L. B. link ant žemės gulinčio V. I. mojavo kirviu; kaip V. I. atsidūrė ant žemės, ji nematė, nes tuo metu dar buvo savo kiemo teritorijoje; kur L. B. kirviu pataikė V. I., ji taip pat nematė, nes jai vaizdą užstojo akmenų krūva ir automobilis; matė, kad L. B. kirviu link ant žemės gulinčio V. I. užsimojo tris kartus; po to jai ir V. I. einant į savo kiemą, pastarasis jai pasakė, kad L. B. jam į nugarą metė akmenį. Taigi, nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymai iš esmės sutampa bei šiuo atveju papildo vienas kitą. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymuose, apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, kad nukentėjusieji skirtingai nurodė L. B. smūgių kirviu į V. I. kiekį, jų parodymai nesutapo ir dėl to, ar V. I. nugriuvus ant žemės, L. B. jam toliau kirviu smūgiavo pasilenkęs ar priklaupęs virš jo, ar V. I. einant link L. B. jis jau laikė rankose kirvį, ar kirvį į ranką pasiėmė tik tada, kai pamatė ateinantį V. I..
30. Pagal nukentėjusiųjų parodymus galima spręsti, kad fizinė prievarta prieš V. I. vyko staiga ir truko ganėtinai trumpą laiką. Būtina įvertinti ir tai, kad tiek nuteistasis L. B., tiek nukentėjusieji įvykio metu buvo išgėrę, parodymus davė tiek po įvykio, tiek praėjus nemažam laikotarpiui po jo. Taigi, negalima iš nukentėjusiųjų tikėtis, kad jie net ir smulkiausias įvykio aplinkybes (ar L. B. rankoje jau laikė kirvį link jo einant V. I., kiek iš viso buvo smūgių, ar tuo metu L. B. stovėjo ar klūpėjo bei pan.) atsimintų labai tiksliai ir vienodai. Be viso to, nukentėjusioji D. I. nematė pirmo L. B. smūgio kirviu V. I. į dešinį dilbį, kadangi tuo metu dar buvo savo kiemo teritorijoje ir tik atsisukusi į L. B. kiemo pusę pamatė, jog jis tris kartus kirviu mojavo virš V. I.. Tai sutampa su nukentėjusiojo V. I. parodymais, kad jam, gulinčiam ant žemės, L. B. kirviu į kairį dilbį trenkė tris kartus.
31. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymai yra nepatikimi dar ir dėl to, kad V. I. nugriuvimo ant žemės kryptis po pirmo L. B. smūgio kirviu jam į kairę ranką prieštarauja logikai, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų neatpažino L. B. pateikto kirvio, kad pirmosios instancijos teismas pats nuosprendyje pripažino, jog nukentėjusiosios D. I. parodymai dėl jos sužalojimo aplinkybių nėra patikimi. Su tokiais argumentais negalima sutikti. Visų pirma, pagal nukentėjusiojo V. I. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas aplinkybes, kaip ir kur L. B. jam sudavė pirmą smūgį kirvio kotu į kairį dilbį bei kaip ir kur jis po šio smūgio nukrito ant žemės (1 t., b. l. 120-132, nuotraukos Nr. 6, 7; 4 t., b. l. 126-143, nuotraukos Nr. 9-13) nustatyta, kad tuo metu V. I. ir L. B. stovėjo vienas priešais kitą ir L. B. dešinėje rankoje laikytu kirviu smūgiavo į V. I. kairės rankos dilbį. Todėl yra visiškai realu, kad po tokio smūgio V. I. nukrito į priešingą, negu buvo smūgis, pusę. Jei jis būtų kritęs atgal, t. y. taip, kaip nurodoma apeliaciniame skunde – lygiagrečiai namo sienai, jis būtų nugriuvęs ant toje vietoje sukrautų, į akmenų luitus panašių daiktų ar ten sumestų rąstų. Nėra pagrindo abejoti, kad nei nukentėjusysis V. I., nei nukentėjusioji D. I. iš jiems pateiktų kirvių neatpažino kirvio, kurį ikiteisminio tyrimo metu pateikė pats nuteistasis L. B. (2 t., b. l. 165-186). Bet, tyrimo metu iš karto po įvykio 2020 m. birželio 21 d. nebuvo nei apklausti nukentėjusieji bei iš jų paimti pareiškimai (dėl jų girtumo), nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo surasti ir išimti peilis ar kirvis, kuriuo L. B. tądien naudojosi. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. pats savanoriškai pateikė kirvį bei tai padarė praėjus pusei metų po įvykio – 2020 m. lapkričio 19 d. Įvertinus tai bei nuteistojo poziciją viso proceso metu (jis savo kaltę neigė), teisėjų kolegija abejoja L. B. sąžiningumu pateikiant būtent tą kirvį, kuriuo jis tikrai naudojosi įvykio metu. Tad teigti, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl to yra nepatikimi nėra jokio pagrindo.
32. Kas susiję su nukentėjusiosios D. I. parodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant bet kuriuos parodymus ir sprendžiant dėl jų patikimumo bei nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma, atitikimas kitiems bylos įrodymams, jų visumai. Tad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaravimo apie jos pačios sužalojimo aplinkybes (kurios buvo aptartos anksčiau šioje nutartyje) nėra pagrindas vertinti jos parodymus kaip nepatikimus visa apimtimi. Kad L. B. prieš nukentėjusįjį V. I. naudojo fizinį smurtą – sudavė jam kirvio kotu ir ašmenimis į kairį dilbį, abiejų nukentėjusiųjų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs, sutapo ir vienas kitą papildė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi kaip įrodymais. Juolab, kad nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys L. B. kaltę nežymiai sutrikdžius V. I. sveikatą.
33. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino ekspertizės akto išvadas, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ekspertizės akto išvadas įvertino tinkamai, lygindamas jas su kitais byloje surinktų įrodymais. Bylos duomenimis, po šio įvykio, t. y. 2020 m. birželio 26 d., asmens apžiūros metu V. I. buvo nustatyti tokie sužalojimai: nugaros kairėje – kraujosruva apie 7x7 cm, šonkaulių kairėje – kraujosruva apie 10x1 cm, pilvo šono kairėje – kraujosruva apie 3x2 cm, ant kairės rankos dilbio – nubrozdinimai 3x3 cm, ant kairės rankos dilbio vidinės pusės – žaizda su kraujosruva 8x2 cm, ant kairės rankos alkūnės – nubrozdinimai 4x2 cm ir 2x2 cm. Dėl anksčiau jau nurodytų priežasčių (kad teismo medicinos ekspertas V. K. vertino ne tik V. I. medicininius dokumentus ir jo apžiūrą (kaip kad specialisto išvadų atveju), bet jau turėdamas papildomus duomenis po specialistų išvadų (pavyzdžiui, L. B. pateikus kirvį), teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo atmesti ekspertizės akto išvadas ir pripažinti jas nepatikimomis. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismo medicinos ekspertas V. K., pateikdamas savo išvadas, jau matė ir vertino ne tik nukentėjusiųjų parodymus, bet ir nuteistojo parodymus, kas leidžia spręsti, jog jis turėjo pilnesnį įvykio vaizdą.
34. Pagal ekspertizės aktą, V. I. kairiame dilbyje nustatyti odos nubrozdinimas bei odos įbrėžimas su aplinkine kraujosruva, poodinės kraujosruvos nugaros ir juosmens kairėje atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; kairio dilbio sužalojimai padaryti 2 trauminiais poveikiais: dryžio pobūdžio odos nubrozdinimas padarytas nuo bukabriaunio daikto dinaminio poveikio, odos įbrėžimas su aplinkine kraujosruva padarytas nuo aštriabriaunio daikto dinaminio poveikio; dryžio pobūdžio nubrozdinimas galėjo atsirasti tiek kliudžius kirvio pentimi, tiek nugriuvus ant skaldytų akmenų krūvos; labiau tikėtina, kad linijinis odos įbrėžimas susidarė kliudžius kirvio ašmenų kampu; kraujosruvos nugaros ir juosmens kairėje padarytos ribotais paviršiais, galimai nugriuvus ant akmenų krūvos. Pirmosios instancijos teismas, jau aptartų įrodymų visumoje įvertinęs ekspertizės aktu nukentėjusiajam V. I. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį bei padarymo aplinkybes, padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad taip yra patvirtinami nukentėjusiųjų V. I. ir D. I. parodymai, jog V. I. nuteistasis L. B. sužalojo nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis – suduodamas smūgius V. I. kirvio kotu ir ašmenimis į kairį dilbį bei po smūgių jam nugriuvus ant žemės.
35. Vien tai, kad nukentėjusieji nurodė didesnį L. B. nukentėjusiajam kirviu suduotų smūgių skaičių, negu buvo nustatytas trauminių poveikių kiekis ekspertizės akte, nesudaro pagrindo jų parodymais besąlygiškai suabejoti. Kaip žinia, ne visi smūgiai palieka žymes asmens kūne. Be to, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir sugretinęs duomenis, patikslino aplinkybę kaltinime, kad V. I. sužalojimas (kraujosruva) nugaros kairėje atsirado ne dėl L. B. į jo nugarą mesto akmens, kaip kad nukentėjusieji parodė, bet jam nugriuvus ant žemės po pirmo L. B. smūgio kirviu jam į kairį dilbį. Pagal nukentėjusiųjų parodymus nei vienas iš jų nematė, kad L. B. metė akmenį į V. I. nugarą, nes tuo metu jie abu buvo nusisukę bei ėjo link savo kiemo teritorijos. Nukentėjusysis V. I. parodė, jog tik manė, kad L. B. jam į nugarą metė akmenį, nes eidamas link savo kiemo teritorijos, jis pajuto skausmą nugaroje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokie nukentėjusiojo V. I. parodymai apie į jį L. B. mestą akmenį tebuvo jo prielaida, nes jam nugarą galėjo skaudėti ir po nugriuvimo ant žemės – tai matyti ir iš ekspertizės akto, jog labiausiai galima kraujosruvos V. I. nugaroje atsiradimo galimybė buvo griuvimas ir atsitrenkimas nugara į akmenis. Kaip jau minėta, tokių akmenų buvo primėtyta L. B. kiemo teritorijoje. Taigi, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, ekspertizės aktas tik patvirtina įvykio aplinkybes, jog būtent L. B. pavartojo prieš V. I. fizinį smurtą.
36. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nukentėjusieji V. I. ir D. I. suderino savo parodymus, apkalbėjo L. B. bei tyčia jį kaltina smurtu. Visų pirma, toks teiginys tėra niekuo nepatvirtinta prielaida ar spėjimas, nes iš pačių parodymų analizės to nematyti, t. y. nematyti, kad parodymuose būtų naudojami tokie patys terminai, identiškai apibūdinama įvykio seka, akcentuojamos detalės ar kitokios nereikšmingos smulkmenos, kas įprastai būna atpasakojant iš anksto suderintas pozicijas. Kita vertus, nors byloje yra įrodymų, kad iš vienos pusės – nuteistojo L. B., ir iš kitos pusės – nukentėjusiųjų V. I. ir D. I., tarpusavio santykiai yra priešiški, tačiau tiek nukentėjusysis V. I., tiek nukentėjusioji D. I. davė pakankamai nuoseklius parodymus apie V. I. sužalojimo aplinkybes, nukentėjusioji atvirai parodė tik tai, ką ji matė ir ką girdėjo, pvz., D. I. patvirtino mačiusi L. B. tik mosuojantį kirviu link ant žemės gulinčio V. I., tačiau ar jam iš tikro nuteistasis sudavė ir į kokias vietas ji sąžiningai parodė nemačiusi. Be to, svarbu ir dar kartą pažymima, jog nukentėjusiųjų parodymus patvirtina bylos objektyvūs duomenys apie V. I. padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, galimą jų padarymo mechanizmą.
37. Apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam V. I. nustatytus sužalojimus padarė ne nuteistasis L. B., bet galimai kiti asmenys, arba nukentėjusysis pats galėjo susižaloti griuvinėdamas dėl girtumo. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam V. I. galėjo būti padaryti kitoje vietoje, kitu laiku bei kito asmens (ne nuteistojo L. B. pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes). Pagal nukentėjusiųjų V. I. ir D. I., liudytojų M. I. ir S. J. parodymus, V. I., iki išeidamas palydėti sūnaus ir jo draugės iki traukinių stoties, nebuvo sužalotas, su niekuo nesimušė bei nebuvo mušamas, pats negriuvinėjo. Kad įvykio metu V. I. nebuvo tokio girtumo, jog griuvinėtų, patvirtina vaizdo bei garso įrašai. Iš jų matyti, kad nukentėjusysis vaikščiojo pakankamai stabiliai, nesvirduliavo. Taigi, byloje, be apelianto spėliojimų, nėra jokio pagrindo teigti, kad V. I. buvo sužalotas ar susižalojo pats tuo laikotarpiu, kai jis išėjo palydėti sūnaus ir jo draugės iki traukinių stoties bei grįžo atgal į namus.
38. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pagal liudytojų policijos pareigūnų A. T. ir A. R. parodymus ant V. I. kairio dilbio jie matė nubrozdinimus, bet kraujas jau buvo sukrešėjęs. Iš vaizdo bei garso įrašų matyti, kad ant V. I. kairio dilbio esantys sužalojimai, nors ir akivaizdžiai nekraujavo, bet buvo švieži. Pagal ekspertizės aktą visi sužalojimai V. I. galėjo būti padaryti 2020 m. birželio 21 d. apie 15-16 val. Tai atitinka nukentėjusiųjų, liudytojų G. S., S. B. parodymus, vaizdo bei garso įrašus, informaciją iš (duomenys neskelbtini) AVPK apie gautus dėl įvykio iškvietimus, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vyko 2020 m. birželio 21 d. laikotarpiu maždaug nuo 15 val. iki 15.45 val. Nors V. I. į įvykio vietą atvykusiai GMP slaugos specialistei ir teigė, kad jam skubi medicinos pagalba nereikalinga, tačiau iš karto po įvykio policijos pareigūnams A. T. ir A. R. jis iš karto nurodė, kad būtent L. B. sudavė kirviu jam į kairės rankos dilbį. Iš to galima spręsti, kad byloje yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis V. I. buvo sužalotas įvykio metu, jo nurodomomis aplinkybėmis, o ne susižalojo pats galimai neblaivus griuvinėdamas išėjęs palydėti sūnaus su drauge ar buvo kitoje vietoje sužalotas nenustatytų asmenų.
39. Gynėjo skunde akcentuojama, kad nukentėjusiajam V. I. sužalojimus kairiame dilbyje bei nugaros ir juosmens kairėje L. B. galėjo padaryti tik gindamasis, t. y. siekdamas sutramdyti įsisiautėjusį ir nuteistąjį puolantį nukentėjusįjį, t. y. kuomet neišlaikęs pusiausviros V. I. nugriuvo ant nugaros, o L. B. užgriuvo ant jo ir pastarąjį kelias minutes laikė už riešų prispaudęs prie žemės, kad šis nejudėtų. Tačiau tokią nuteistojo L. B. versiją paneigia byloje surinkti įrodymai. Visų pirma, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. I. įvykio metu buvo toks agresyvus, kad L. B. reikėjo nuo jo gintis ir gintis netgi panaudojant fizinį smurtą. Tiek pagal nuteistojo L. B., tiek pagal nukentėjusiojo V. I. parodymus, pastarasis, eidamas link nuteistojo, rankose neturėjo jokio įrankio, tinkamo žmogui sužaloti. Priešingai, nuteistojo rankose buvo kirvis, todėl visiškai nerealu, kad V. I. tai matydamas jį aktyviai puolė, artinosi link jo norėdamas jam suduoti. Pats nuteistasis neparodė, kad V. I. bandė jam smogti, pasak jo, nepasitenkinimą jam dėl neva D. I. sužalojimo V. I. reiškė ir konfliktavo iš pradžių tik žodžiais, o kirvio pentimi jam sudavė tik konflikto pabaigoje.
40. Nuteistojo L. B. parodymai, kad jis kelias minutes laikė V. I. už riešų prispaudęs prie žemės, kad šis daugiau jo nepultų, taip pat neįtikinami. Pagal juos, L. B. nukentėjusįjį prispaudęs už riešų turėjo laikyti pakankamai stipriai, nes nukentėjusysis muistėsi bei norėjo ištrūkti. Įvertinus tai kartu su tuo, kad toks nukentėjusiojo laikymas, anot nuteistojo, truko kelias minutes, po įvykio ant V. I. riešų turėjo likti kokie nors sužalojimai ar bent paraudimai. Tačiau iš vaizdo bei garso įrašų matyti, kad po įvykio ant V. I. riešų jokių sužalojimų nebuvo, jie nebuvo nustatyti ir apžiūrėjus nukentėjusįjį teismo medicinos specialistams. Atmetami ir nuteistojo parodymai, kad linijinis įbrėžimas V. I. kairiame dilbyje atsirado ne kliudžius kirvio ašmenų kampu, o pastarajam nugriuvus ant žemės esančių aštrių akmenų. Kaip matyti iš teismo nutarties skirti byloje ekspertizę bei ekspertizės akto, vienas iš ekspertui užduotų klausimų, susijusių su V. I. sužalojimais, buvo tas, ar jo kairės rankos sužalojimai galėjo atsirasti jam nugriuvus ant skaldytų akmenų, plytų. Atsakydamas į šį klausimą, teismo medicinos ekspertas V. K. pateikė išvadą, kad kairio dilbio odos įbrėžimas su aplinkine kraujosruva V. I. buvo padarytas nuo aštriabriaunio daikto dinaminio poveikio, labiausiai tikėtina, kad šis linijinis odos įbrėžimas susidarė kliudžius kirvio ašmenų kampu. Teisėjų kolegija su tokia akto išvada neturi pagrindo nesutikti. Pagal ekspertizės aktą V. I. kairio dilbio odos įbrėžimas buvo linijinis. Tai matyti ir iš nukentėjusiojo asmens apžiūros protokolo. Vadinasi, šio įbrėžimo kraštai buvo per lygūs tam, kad jie būtų padaryti akmenų ar skaldytų plytelių briaunomis (ant jų nugriuvus). Tai patvirtina nukentėjusiojo V. I. parodymus, kad šis odos įbrėžimas kairiame dilbyje jam buvo padarytas kirvio ašmenimis. Apibendrinus aukščiau išdėstytą galima tvirtinti, jog : 1) priešingai nei nuteistasis L. B. parodė, konflikto su V. I. metu jis rankoje turėjo kirvį; 2) konflikto metu nuteistasis L. B. sudavė V. I. jam iš pradžių kirvio pentimi į kairės rankos dilbį, dėl ko pastarasis ant nugaros nugriuvo ant žemės išmėtytų akmenų, dėl ko buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaros ir juosmens srityje; ir po to sudavė jam jau gulinčiam kirvio ašmenimis į kairės rankos dilbį ir padarė kairio dilbio nubrozdinimą bei kairio dilbio odos įbrėžimą su aplinkine kraujosruva, poodines kraujosruvas nugaros ir juosmens srityje. Toks V. I. sužalojimo mechanizmas atitinka teismo nustatytas įvykio aplinkybes.
41. Iš bylos matyti, kad pačiam nuteistajam jokie sužalojimai nebuvo padaryti, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nukentėjusiojo sutramdymui dėl jo žodžiais, net ir agresyviai, reiškiamų priekaištų L. B. pavartotų smurtinių veiksmų kiekis ir pobūdis buvo akivaizdžiai perteklinis, puolimas nebuvo nei intensyvus, nei akivaizdus, kad lemtų būtinosios ginties situaciją. Kita vertus, tokį V. I. elgesį (išprovokavo konfliktą, pakeltu tonu, naudodamas keiksmažodžius konfliktavo su nuteistuoju) pirmosios instancijos teismas šiuo atveju visiškai teisingai ir pamatuotai įvertino kaip provokuojantį BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme (nustatė šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgė į ją skirdamas bausmę nuteistajam). Tokiu būdu kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog būtent L. B. kirvio kotu sudavė nukentėjusiajam V. I. į kairės rankos dilbį, po ko jam nugriuvus ant žemės, kirvio ašmenimis dar kartą sudavė į tą pačią vietą, dėl ko nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši nuteistojo veika yra įrodyta anksčiau aptartais įrodymais, jie abejonių nekelia, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
42. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti nukentėjusiųjų V. I., (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius bei iš L. B. neišieškoti proceso išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje jis yra grindžiamas tik tuo, jog L. B. išteisinus, civiliniai ieškiniai iš jo neturėtų būti priteisiami ir proceso išlaidos neišieškomos. Kitokių argumentų dėl šių civilinių ieškinių ir proceso išlaidų pagrįstumo ar jų dydžio apeliaciniame skunde nėra. Tačiau pripažinus, jog L. B. dėl šio nusikaltimo skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo civilinių ieškinių jo neteisėtais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti ar neišieškoti iš jo proceso išlaidų pagrindo nebelieka. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo priteista neturtinė žala yra įrodyta, reali, atitinka teismų praktikoje nustatytus tokios žalos dydžius. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ir žalos dydžio bei proceso išlaidų yra motyvuotas, todėl nesutikti su juo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme
43. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam L. B., nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Iš šios pažymos matyti, kad advokatas R. Bareika teikė antrinę teisinę pagalbą L. B.ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 280 Eur (5 t., b. l. 161-163).
44. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai nuteistasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistasis L. B. turės atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas, susidariusias pirmosios instancijos teisme. Nors nuteistasis dirba, tačiau duomenų, kad turėtų vertingo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, santaupų, byloje nėra. Be to, byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, gynėjas pasisakė tik baigiamųjų kalbų metu, sudėtingi teisės taikymo klausimai šioje byloje nebuvo keliami. Beje, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš L. B. neišieškomos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,
nutaria:
Pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2023 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį, kuria D. I. civilinis ieškinys buvo atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – D. I. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Atmesti nuteistojo L. B. gynėjo advokato Romano Bareikos ir nukentėjusiosios D. I. atstovo advokato Dariaus Japerto apeliacinius skundus.
Neišieškoti iš nuteistojo L. B. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.