- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-28
- Bylos Nr.
- A-248-1194-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- I. I. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. I. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 1 punktą, kuriuo pareiškėja pripažinta repatrijavusia, bei 2 punktą, kuriuo pareiškėja nepripažinta Lietuvos Respublikos piliete kaip asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir pripažinti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliete; 2) pripažinti, kad valstybės neteisėtais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta materialinė žala, kurią ji vertina 50000000 Lt, ir priteisti jai iš valstybės 50000000 Lt kompensaciją už neatkurtas nuosavybės teises.
Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi per Lietuvos Respublikos ambasadą į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos prašydama leisti jai įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai pripažino pareiškėją repatrijavusia ir nepagrįstai nepripažino jos Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėja nurodė, kad ji, jos tėvai ir seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d.. Ji 1940 metais nerepatrijavo į etninę tėvynę - Izraelį, o pabėgo nuo jai gresiančio pavojaus Lietuvoje į Palestiną. Pareiškėja nurodė, kad dėl to, jog jai buvo sudaromos kliūtys atgauti Lietuvos Respublikos pilietybę, ji negalėjo įgyvendinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir susigrąžinti savo šeimos turto, dėl ko jai buvo padaryta žala.
Atsiliepimas
Atsakovai su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovai nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta repatrijavusia ir ji pagrįstai buvo nepripažinta Lietuvos Respublikos piliete. Repatriacijos sąvoka yra taikytina ir asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išvykusiems iš Lietuvos Respublikos į Palestiną ir gyvenantiems šiuo metu Izraelyje. Atsakovai nurodė, kad nagrinėjamu atveju įstatymai pažeisti nebuvo, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Tačiau teismas panaikino atsakovo 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 1 punktą bei pakeitė šio sprendimo 2 punktą išdėstydamas jį taip: „Nepripažinti I. I. R. Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi I. I. R. turi kitos valstybės - Izraelio - pilietybę“.
Teismas nurodė, kad atsakovas vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktu ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi taikė pareiškėjai repatrijavimo sąvoką ir nepripažino jos Lietuvos Respublikos piliete dėl to, kad repatrijavusiems asmenims buvo taikoma išimtis, leidžianti nepripažinti jiems turėtos pilietybės tęstinumo. Nagrinėjant šią bylą buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų Pilietybės įstatymo nuostatų konstitucingumo patikrinimo. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtino, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, taip pat nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštaravo Konstitucijai. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ginčijamo atsakovo sprendimo 1 punktas, kuriuo pareiškėja pripažinta repatrijavusia, turi būti panaikintas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymo nuostatomis. Ginčijamo atsakovo sprendimo 2 punktas turi būti pakeistas nurodant, jog pareiškėja neturi būti pripažinta Lietuvos Respublikos piliete dėl to, kad ji turi kitos valstybės - Izraelio - pilietybę. Toks sprendimas neatima iš pareiškėjos galimybės kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pakartotinai, jeigu ji atsisakytų Izraelio pilietybės. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti materialinę žalą negali būti tenkinamas, nes šiuo atveju nėra įstatymuose numatytų žalos atlyginimo pagrindų. Įstatymai, reglamentavę ir reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nuo pat jų priėmimo dienos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pripažino išimtinai tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėja per visą minėtų įstatymų galiojimo laiką nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl niekada nebuvo įgijusi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvoje. Dėl šių priežasčių ji niekada nebuvo įgijusi teisėtų lūkesčių, susijusių su nuosavybės teisių į jos šeimos nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Be to, pareiškėja iš viso neįrodė, kad neteisėtais valdžios institucijų veiksmais neatkuriant nuosavybės teisių jai buvo padaryta žala.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jos skundą.
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, jog pareiškėja neketina atsisakyti Izraelio pilietybės. Tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neįrodė jai padarytos žalos. Šiuo atveju žala jai akivaizdžiai buvo padaryta neteisingais įstatymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja nurodo, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog ji per visą įstatymų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą, galiojimo laiką nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė. Ji niekada neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Minėtas teismo tvirtinimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pateiktam išaiškinimui, jog buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu nepriklauso nuo to, ar asmeniui išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pareiškėja nurodo, kad Konstitucija gina žmogaus, o ne piliečio nuosavybę. Todėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, leidžiančios atkurti nuosavybės teises tik Lietuvos Respublikos piliečiams, prieštarauja Konstitucijos 18 ir 23 straipsniams ir dėl jų konstitucingumo būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovai nurodo, kad pareiškėja yra Izraelio pilietė. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas dėl dvigubos pilietybės ji negali būti pripažinta Lietuvos Respublikos piliete, kol neatsisakys turimos Izraelio pilietybės. Todėl jos reikalavimas pripažinti ginčijamo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo 2 punktą neteisėtu negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovai nurodo, kad Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos priimdamas byloje ginčijamą sprendimą vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jų nepažeidė. Taigi, jis veikė teisėtai ir šiuo atveju nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovės prašė apeliacinį skundą atmesti, pakartodamos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" nuostatas, kuriomis nustatytos pilietybės pripažinimo išimtys repatrijavusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pagrįstai panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 1 punktą, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta repatrijavusia. Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai tą pagrindą, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta pripažinti Lietuvos pilietybę, atsakovo sprendimo 2 punktas, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjos nepripažinti Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 metų birželio 15 d., taip pat negali būti paliktas galioti. Šį sprendimo punktą teismas pakeitė, papildomai nurodydamas tokio nepripažinimo priežastį- kadangi ji turi kitos valstybės- Izraelio- pilietybę.
Pagal Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 7 dalį sprendimus dėl asmenų, nuolat gyvenančių užsienyje, Lietuvos Respublikos pilietybės pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 ar 3 punktus, taip pat dėl išsaugojusių teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus asmenų, nuolat gyvenančių užsienio valstybėse, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 3 dalį priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Tokius įgalinimus vidaus reikalų ministras 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 1V-29 suteikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Ši institucija po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo be kita ko buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Pilietybės įstatymo atitinkamos dalys ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir jo nevertino kitų Pilietybės įstatymo reikalavimų aspektu ir tuo pačiu nepasisakė, ar yra kitas pagrindas nepripažinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliete.
Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi ir nurodo, kad teismas, nesiaiškindamas jos pozicijos, už ją nusprendė dėl kitos valstybės pilietybės atsisakymo realizavimo. Todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina, naikintinas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 2 punktas, ir pareiškėjos prašymas dėl pilietybės pripažinimo perduotinas atsakovui nagrinėti iš naujo.
Patikslintu skundu pareiškėja pareiškė papildomą reikalavimą- priteisti iš Lietuvos valstybės penkiasdešimt milijonų litų žalai, atsiradusiai dėl to, kad ji negalėjo įgyvendinti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, atlyginti. Skunde nėra aiškiai įvardinta, kokios valstybės institucijos ir kokiais konkrečiais veiksmais padaryta žala. Šis reikalavimas priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartimi. Nutartyje nurodyta, kad skunde žalos kilimas siejamas su Migracijos departamento aktu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas toje pat byloje. Atsižvelgdamas į reikalavimo apimtį ir vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalimi ir Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr.932 teismas valstybės atstovu šioje byloje pripažino Migracijos departamentą kaip valstybės instituciją, dėl kurios neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi, priimtas nagrinėti reikalavimas dėl žalos, padarytos Migracijos departamento 2004 m. kovo 29 d. sprendimu Nr.8P-680, atlyginimo. Tokia apimtimi šis reikalavimas išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde nereiškiamas nesutikimas dėl šio reikalavimo nagrinėjimo apimties ir ribų, todėl ir kolegija apeliacinėje instancijoje nagrinėja, ar šioje byloje skundžiamu atsakovo aktu buvo padaryta žala pareiškėjai.
Kaip jau minėta, pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamento 2004 m. kovo 29 d. sprendimu Nr.8P-680 atsisakius pripažinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę, ji negalėjo realizuoti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pareiškėja nurodo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji kreipėsi 1997 m.. Tačiau jos prašymas tuo metu negalėjo būti priimtas, nes ji neatitiko įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų subjektinei teisei atsirasti - nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pažymėtina, kad pareiškėja prašymą, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, Migracijos departamentui padavė 2003 m. spalio 30 d.. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 1 punktą nuosavybės teisės buvo atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Taigi, pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir atsakovo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas Nr.8P-680 negalėjo jai sukurti jokių teisinių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad būtent šis sprendimas užkirto kelią pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kad dėl jo pareiškėja patyrė turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai netenkintinas, nes nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti netaikytina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria pakeistas Migracijos departamento 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 „Dėl I. I. R. Lietuvos Respublikos pilietybės“ 2 punktas panaikinti.
Migracijos departamento 2004 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.8P-680 „Dėl I. I. R. Lietuvos Respublikos pilietybės“ 2 punktą panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos I. I. R. prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išnagrinėti iš naujo.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.