Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji A. M. kalta neprisipažino ir parodė, kad yra gydytoja-odontologė ir nekilnojamuoju turtu neužsiima, tuo užsiiminėjo jos vyras I. M.. Su vyro nekilnojamojo turto sandoriais nieko bendro neturi. Nukentėjusieji buvo jos vyro draugai, kurie norėjo nusipirkti sklypą, kad vėliau jį parduotų ir užsidirbtų. Pati A. M. nukentėjusiųjų nepažinojo. Sklypą surado jos vyras, o T. G. būdamas jos bendradarbis, per ją siūlė Irmantui visokius sklypų variantus. Vyras ją informavo, kad atvyks draugas iš Airijos (R. G.) dėl paskolos, jokios kalbos apie įgaliojimą nebuvo. Ji tiesiog su vyru ir R. G. važiavo kartu į banką. Apie viską jiedu tarėsi tarpusavyje. R. G. banke norėjo sužinoti, kiek jis galėtų gauti paskolos. Irmantas (I. M.) ėjo į banką kartu. Banke su vadybininke kalbėjosi pats R. G.. Banke jokio įgaliojimo A. M. dar nebuvo. Jis atsirado vėliau. Banke vadybininkė skaičiavo R. G., kiek šis galėtų gauti paskolos, ji pati banke nieko nepildė, tai galėjo daryti nebent R. G.. Kitą dieną Irmantas (I. M.) kartu su R. G. važiavo vėl į banką sužinoti, kiek pastarasis galės gauti paskolos. Grįžęs Irmantas pasakė, kad R. G. gaunamos paskolos neužteks nusipirkti sklypui, nes sklypas kainuosiantis virš 700 000 Lt, todėl Irmantas su R. G. tarėsi dar dėl vieno žmogaus, kuris kartų pirktų sklypą. Taip atsirado A. B.. Buvo susitikę su A. B., kurį M. G. vežėsi į banką, ką jie ten tarėsi, A. M. nežinanti, nes su juo buvo banke tik tuomet, kai jis surašė jai įgaliojimą. Kad įgaliojimas būtų surašytas jai, norėjo jos vyras Irmantas, nes jiedu jau buvo ėmę paskolą butui. Ji nieko negalvodama sutikusi. Pati pas notarę surašant įgaliojimą nebuvo, pas notarę buvo tik R. G.. Įgaliojimą perskaitė jau pasirašytą. Žinojo, kad pagal įgaliojimą turi paimti paskolą banke ir nupirkti R. G. bei A. B. žemės sklypą. Pastarieji gyveno skirtingose šalyse ir jiems susitikti bei tvarkyti kartu dokumentus buvo nelengva. Toliau visus reikalus tvarkė ji. A. B. ir R. G. žinojo, koks bus sklypas, dėl to jie kartu ir rašė prašymus paskolai. Tą sklypą jiems vežė parodyti Irmantas, A. M. važiavo kartu, nes tik Irmantas žinojo, kur jis yra, o ji pati to nežinojo. R. G. ir A. B. patys savo paraiškose nurodė paskolų sumas, A. M. niekur jokių sumų nerašiusi, jiedu kartu susumavo, kokia jiems išeina bendra paskola, atitinkamą sumą ir įrašė. Sklypas kainavo 710 000 litų, ir nukentėjusieji su ta suma sutiko. 2006 m. gruodžio pabaigoje A. M. buvo po sunkios traumos, jai buvo atlikta galvos operacija ir 2007 m. vasario mėnesį ji buvo reabilitacijoje, bet vyras išsivežė ją savaite anksčiau, kadangi jam paskambino D. J., pranešdamas, kad jau reikia tvarkyti ir pasirašinėti dokumentus. Irmantas ją parsivežė, ir ji pasirašė paskolos sutartį. Buvo paimta 749 000 Lt paskola. Tokia buvo tiksli to sklypo kaina, kainą jai pasakė Irmantas, kuris bendravo su D. J. ir iš pastarojo sužinojo sklypo kainą. Pati kaltinamoji asmeniškai sklypo savininko nematė ir nei karto su juo nebendravo. Kai bankas davė patvirtinimą, kad bus išduota paskola, tada D. J. vėl paskambino Irmantui ir pasakė, kad reikia susitikti. S. D. pasakė, jog reikia, kad dalis pinigų būtų sumokėta grynais. A. M. paklausus, iš kur jai gauti tokią sumą, D. J. pasakė, kad paskolins tą sumą, o gavusi paskolą, A. M. pinigus atiduosianti. D. J. jai paskolino 390 000 Lt, ir ji važiavo pas notarą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties. Sklypo pardavėją pamatė tik notarinėje kontoroje. Savininkui pagal susitarimą grynais sumokėjo 390 000 Lt, kuriuos jai paskolino D. J., savininkas savo ranka parašė ant lapo, kad gavo šią sumą pinigų, ir „Ramilės“ direktorius, kurį A. M. tada taip pat matė pirmą kartą, pasakė, kad po to, kai A. M. nuveš sutartį registruoti į Trakus, paduos jai dokumentą, kad gauti pinigai. Tada ji su Irmantu nuvažiavo į Trakus, bet „Ramilės“ direktorius jai padavė orderį tik 60 000 lt sumai bei davė pasirašyti kažkokią sutartį. Paklausus, kur kiti pinigai, jis pasakė, kad jam taip nurodė A. J.. Kai tie dokumentai buvo sutvarkyti ir pervesti pinigai, D. J. paskambino Irmantui ir pasakė, kad pinigai bus šiandien banke, ir kad ji turinti nuvažiuoti juos išimti ir jam grąžinti tuos 390 000 Lt. Taip ir buvo padaryta, Irmantas buvo kartu, kai A. M. paėmė tuos pinigus ir atidavė juos D. J.. Paskola buvo paimta 749 000 Lt: iš jų 390 000 Lt A. M. išėmė ir atidavė D. J., 320 000 Lt buvo pervesti pardavėjui, o kiti pinigai liko sąskaitoje. A. M. neneigianti tų aplinkybių, kad dalis paskolos pinigų buvo pervesta už sklypą, o dalis išimta grynais, bet nurodė, kad grynųjų sumos ji nepasiėmusi sau, o sumokėjusi juos už sklypą, tiksliau sakant už sklypą grynais sumokėjusi D. J. paskolintus pinigus, o po to išėmusi ir pastarajam prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios grąžinusi atitinkamą sumą iš paskolos. Tuomet D. J. jai grąžino skolinantis iš jo pinigus jos ranka parašytą paskolos raštelį, tačiau ji jo neišsaugojo. Raštelis liko bute su visais kitais dokumentais. Ji iš anksto nežinojusi, kad dalis pinigų už sklypą bus mokama grynais. Ji už sklypą sumokėjusi visą tą sumą, kuriai buvo išduotas kreditas. Kada tas sklypas buvo nupirktas, visus pirkimo-pardavimo dokumentus ir tą raštą, kad buvo gauti gryni pinigai iš jos, paliko bute Rugių g., kur liko vyras, su kuriuo kartu seniai nebegyvena. Ji paliko tuos dokumentus, kad vyras juos perduotų savo draugams, t.y. nukentėjusiesiems, ir nežino, kur tie dokumentai dingo. Dėl imamos paskolos sumos ji nieko pati nesprendė, nukentėjusieji patys žinojo, kokią sumą jie nori ir gali gauti. Sklypo kainą pasakė vyras kartu su D. J., nes ji pati sklypo savininko nepažinojo ir su juo asmeniškai nekalbėjo. Tiek sklypo pardavėją A. J., tiek „Ramilės“ direktorių pirmą kartą ji pamatė tik notarinėje kontoroje. Pasirašant sklypo pirkimo pardavimo sutartį , banko paskolos pinigai dar nebuvo pervesti, buvo tik patvirtinimas, kad bankas išduos paskolą, vėliau bankas pervedė sklypo pardavėjui sutartyje nurodytą sumą – 320000 Lt, o kita pinigų dalis buvo mokama grynais, nes D. J. sakė, kad tik taip gali vykti sandėris. Dieną, kai ji į notaro kontorą vežė jo grynaisiais paskolintus pinigus, jis važiavo iš paskos ir ten taip pat buvo. Banko sutikimo dėl paskolos notarui nepateikinėjo, težino, kad pas notarą buvo visi reikiami dokumentai, bet nežino, kas jam suruošė visus tuos dokumentus. D. J. jai pasakė, kad reikia važiuoti pas notarą, kad visi dokumentai suruošti. Vėliau ji dar ėmė iš sąskaitos, į kurią buvo pervesti paskolos pinigai, pinigus dėl to, kad Irmantas norėjo kažką tvarkyti šitam sklypui, lyg planą, ir pasakė, kad jam reikia pinigų tiems dokumentams tvarkyti. Tada ji paėmė iš sąskaitos pinigų ir padavė jam, kad tvarkytų dokumentus. Irmantas bendravo su nukentėjusiaisiais, ir jai aiškino, kad viską su jais suderino. Nežino, kaip ten buvo su sklypo vertinimu, ji tų vertinimų neužsakinėjo. Irmantas atvežė, kad ji pasirašytų, kad gavo vertinimą, tačiau jokių pinigų už vertinimą ji nemokėjo. Kas galėjo jį užsakyti, nežino (t.8, b.l. 151-155).

Liudytojas I. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus (t.8, b.l. 65).

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad jis kreipėsi į savo buvusį grupioką M. G., nes turėjo laisvų pinigų ir norėjo juos kažkur investuoti. M. G. jam pasakė, jog žino kažkokį žmogų, kuris galėtų padėti įsigyti nekilnojamojo turto. Nukentėjusysis buvo girdėjęs, kad M. G. taip pat buvo kažką pirkęs ir norėjo panašaus sandorio. M. G. prižadėjo jį supažindinti su A. M.. Atvyko į Lietuvą. Susipažinus, A. M. pasiūlė nuvažiuoti į banką ir pažiūrėti, kokią paskolą jam duotų. Jokio žemės sklypo dar nebuvo. Su M. G. atvyko į banką pasiteirauti dėl tų paskolų, A. M. jau ten buvo. Turėjo susirinkęs visus dokumentus. Galvojo, jog maksimali paskolos suma, kurią galės pasiimti iš banko yra 400 000 Lt, todėl ta suma ir buvo įrašyta į jo prašymą paskolai gauti. Iš kur žinojo, kad galėtų gauti būtent tokio dydžio sumą, nebeatsimena, gal su kuo nors apie tai kalbėjosi. Ką už juos pirks, dar nežinojo. Užpildė prašymą, pateikė bankui visus dokumentus. Kai banke užpildė prašymą, po to nuvažiavo į notarų biurą pasirašyti įgaliojimo, nes paties sklypo dar nebuvo. Įgaliojimas buvo reikalingas, jeigu kartais reikėtų kažkokius dokumentus tvarkyti, ar eiti į banką dėl būsimo sklypo, kad Asta galėtų tvarkyti reikalus. Pildant banke dokumentus nebuvo kalbos apie konkretų nekilnojamojo sandorio objektą. Dar tik ieškojo bet kokio nekilnojamojo turto, kurį pardavus galėtų gauti pelno. Po banko ir notaro jis su Asta išsiskyrė, ir pasakė jai viską tvarkyti per Mykolą (M. G.), kuris yra jo draugas. Tuomet grįžo atgal į Angliją. Tada iš M. G. sužinojo, kad yra kažkoks sklypas. Mykolas pranešė, kad yra sklypas, reikia atvažiuoti pasirašyti kažkokius dokumentus, be to dar pasakė, kad jo paskolos sumai, kuri reikalinga pirkti tam sklypui, neužtenka, nes sklypas kainuoja 700 000 litų, o jis galintis paimti tik 400 000 Lt, todėl tą paskolą reikės imti dviems, t.y. su bendraskoliu. 700 000 Lt sklypo kainą jam įvardijo būtent Mykolas. Po to Mykolo pranešimo grįžo į Lietuvą, vėl kartu nuvyko į banką, kuriame reikėjo pasirašyti paskolinės sąskaitos sutartį. Tos pačios darbuotojos, kuri buvo pirmą kartą, nebuvo, bet jau buvo R. G. prašymas, kad jis sutinka kartu su nukentėjusiuoju imti paskolą. R. G. atsirado per Astą. Anksčiau nukentėjusysis jo nepažinojo. Su juo susipažino tik tada, kada sužinojo, jog kažkas yra blogai su ta paskola. Apie tai, jog kažkas yra blogai, sužinojo tik po metų, kai tėvai pranešė, kad bankas siunčia laiškus dėl nemokamų mėnesinių įmokų. Tada nuėjo į banką ir sužinojo, kad mėnesinė įmoka yra 3 300 Lt, o ne 4000 Lt, kaip sakydavo Mykolas. Kadangi draugas dirbo Registrų centre, paprašė jo pasidomėti ir sužinojo, kad sklypo pirkimo vertė buvo 320 000 Lt. Tada susirado R. G.. Jis jau anksčiau buvo sužinojęs apie tai, nelabai norėjo kalbėti, nes galvojo, kad tai nukentėjusysis jį pakišo. Jis pasakė, kad viskas jau teisme ir viskas sustabdyta. Paskolai buvo įkeistas perkamas turtas, neįsivaizduoja, kaip galima iš banko paimti daugiau pinigų, negu vertas turtas. Asta jam buvo reikalinga daugiau tam, kad surastų sklypą, paskola buvo antrinis veiksmas, galėjo ją paimti ir be Astos. Nukentėjusiajam buvo pasakyta, kad sklypas kainuoja 700 000 Lt, ir jo vieno pajamų paimti tokiai paskolai neužteko, galėjo iš banko gauti tik 400 000 Lt. Sandorio metu praktiškai bendravo tik su Mykolu, R. G. atsirado tada, kai paskambino Mykolas ir pasakė, kad yra sklypas už 700 000 Lt, ir jis vienas negali paimti tokios paskolos, reikėtų imti su kitu žmogumi – bendraskoliu, ir kad yra kitas žmogus, kuris sutinka taip padaryti. Astos dėl šito neklausinėjo. Norėjo daugiau su Mykolu bendrauti. Iš pradžių galvojo, kad jis ir tarpininkaus, o po to paaiškėjo, kad ne jis, o Asta tarpininkavo. Pats R. G. anksčiau nepažinojo ir asmeniškai su juo nekalbėjo. Antrą kartą atvažiavęs į banką, matė, kad R. G. yra pasirašyta, kad jis sutinka kartu imti paskolą, ir taip pat turėjo šalia pasirašyti. Tada atrodė, kad viskas yra tvarkoje, kad jei kartu ima paskolą, nes buvo svarbu gauti paskolą ir nusipirkti sklypą. R. G. parašą, kad jis sutinka tapti bendraskoliu, jam parodė banko darbuotoja. Suprato, kad tas sklypas perkamas dviejų asmenų ir žinojo, kad bendrai imama paskola yra 700 000 Lt. Pasitikėjo banku, galvojo, kad joks bankas neišduos tokių pinigų, jeigu žinos, kad nėra saugus, kad blogiausiu atveju bankas pasiims tą sklypą, jeigu nebus grąžinti pinigai. Nežinojo tikrosios sklypo pardavimo-pirkimo vertės. Buvo įsitikinęs, kad jeigu bankas išdavė 750 000 Lt paskolos ir pasiėmė sau sklypą kaip užstatą, tai jis ir negali mažiau kainuoti. Visą laiką bendravo su Mykolu, neatsimena, ar pas Astą domėjosi, kokia sandorio suma, ar tikrai ji tokia, kaip sako Mykolas. Banką, į kurį kreipėsi dėl paskolos, parinko Mykolas ir Asta. Apie tai, koks bankas bus, jam pasakė Mykolas. Asmeniškai dėl turto vertinimo į nekilnojamojo turto agentūrą “Ober-Hause“ nesikreipė, kiek jam žinoma, M. G. irgi nesikreipė (t. 8, b.l.128-130).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu LR BPK 276 str. 1 d. 1 p. pagrindu buvo pagarsinti teisminiuose posėdžiuose nedalyvavusio nukentėjusiojo R. G. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad 2006 m. gruodį užsiminė savo broliui, kad nori nusipirkti žemės sklypą namui statyti. Brolis jam paskambino gruodžio pabaigoje ir pasakė žinantis asmenį, galintį padėti nusipirkti sklypą. Brolis paminėjo I. M. žmoną. Irmantas buvo jų abiejų vaikystės draugas. Nusipirkęs bilietą R. G. grįžo į Lietuvą, oro uoste jį pasitiko Irmantas, su kuriuo nuvažiavo pas jį namo. Kitą dieną susitiko su Asta, kuri paaiškino, kad verčiasi žemės pirkimu-pardavimu ir žinanti sklypą Trakuose, kalbėjosi su ja apie tai, kad sklypą nukentėjusysis pirkti galės tik gavęs banko paskolą. Tuomet nuvažiavo kartu į banką, kur nukentėjusysis pateikė duomenis apie savo uždarbį. Kadangi negalėjo laukti Lietuvoje, kol gaus banko atsakymą, nurodė, kad jį atstovaus A. M., banke nurodė, kad tokiu atveju reikės pas notarą patvirtinto įgaliojimo. Grįžo pas Astą namo, kur ši jam diktavo įgaliojimo tekstą, o jis rašė. Kitą dieną Irmantas juos nuvežė į notarų biurą, Asta notarei padavė dokumentus, vėliau Asta perskaitė įgaliojimą, pasakė, kad viskas gerai, o nukentėjusysis pasirašė įgaliojimą. Įgaliojimo teksto jis nematė, jį tuoj pat pasiėmė Asta. Įgaliojimo tekstas, kurį ji jam diktavo savo namuose, toks nebuvo, ten nebuvo kalbos apie viso turto tvarkymą, tik apie sklypo pirkimą. Jis nebūtų pasirašęs įgaliojimo apie viso jo turto tvarkymą, jei būtų žinojęs jo turinį. Įgaliojimo tikslų turinį sužinojo, tik kai ėmėsi su advokatu aiškintis šį reikalą. Už įgaliojimą jam mokėti nereikėjo, tai pasakė padarysianti pati Asta. Iš notaro grįžo į banką, kur Asta padavė įgaliojimą. Banke klausė, kiek ims paskolos, Asta pasakė, kad nežino tiksliai, kiek kainuos žemė, tačiau jei trūktų paskolos lėšų, ji turi dar A. B. įgaliojimą. Tuomet Asta pasisiūlė parodyti žemę ir su Irmantu nuvežė jį į Trakų rajoną, po to grįžo į Druskininkus. Asta pažadėjo atsiųsti sutvarkytus dokumentus ir pranešti, kai sužinos, kiek paskolos duoda bankas. Po to nukentėjusysis iš jos nebesulaukė jokio skambučio. Jam paskambino tik iš banko pranešdami, kiek reikia mokėti pagal paskolos sutartį. Viską dėl žemės pirkimo tvarkė Asta, pats Irmantas juos tik vežiojo, pats niekur nedalyvavo. Visi reikalai buvo derinami tik su Asta, negalėtų pasakyti, kiek apie juos žinojo Irmantas. Asta jam kalbėjo, kad turi nužiūrėjusi sklypą Trakuose, bet jo tikslios kainos dar nežinanti, ji derintina. Banke jis dar nežinojo paskolos sumos, nes nežinojo, kiek kainuosiantis sklypas. Pats jis turėjo 100 000 Lt santaupų, dar tiek pat tikėjosi gauti banke. Visus popierius banke tvarkė per Astą. Apie kitą asmenį paskolai gauti žinojo tik tiek, kad jei pritrūks paskolos sumos, Asta panaudos kito žmogaus įgaliojimą. Sklypo norėjo namui statyti, perpardavinėti jo neketino, jokių žemės kainų nežinojo. Buvo susitarimas su Asta, kad ji jam skambins ir nuolat informuos apie visus klausimus tiek dėl sklypo, tiek dėl paskolos. O kai tuos reikalus sužinojo iš banko, Astos niekur rasti nebegalėjo. Asta turėjo jam pranešti tikslią sklypo kainą, tik tada jo nuomone turėjo įvykti pirkimo pardavimo sandoris. Tačiau jo niekas neinformavo nei apie sklypą, nei apie jo įkeitimą. Paskolos dydį sužinojo tik iš banko pranešimo. Dėl jokio sklypo įvertinimo į „Ober-Haus“ jis nesikreipė (t.5, b.l. 152-155).

Liudytojas M. G. parodė, kad pažįsta kaltinamąją A. M. ir nukentėjusįjį A. B., kuris yra jo draugas. Jis A. B. pasakė, kad yra galimybė nusipirkti sklypą ir pasiūlė A. M., kaip asmenį, galintį surasti tokį sklypą, nes dėl sklypo pirkimo-pardavimo su ja jau buvo turėjęs reikalų ir jie buvo gerai pavykę. A. M. rado sklypą, o A. B. pirko jį per pusę su kitu žmogumi. O paskui prasidėjo kažkokios problemos. Tam, kad sumokėtų už sklypą, A. B. ėmė paskolą, tikslios sumos jis negali įvardinti, bendra sklypo suma gal 800 000 Lt. A. B. ėmė apie 400 000 Lt paskolą. Tuo metu A. B. gyveno Anglijoje, todėl jis buvo A. M. parašęs generalinį įgaliojimą, kad ji galėtų atlikti visus veiksmus. Kai buvo tvarkomi dokumentai, jis A. B. buvo nuvežęs į banką, kur jiedu susitiko su A. M.. Prie banko langelio, kur buvo viskas tvarkoma ir pasirašoma, pats asmeniškai nebuvo. Neatsimena, ar po to karto banke A. B. dar buvo atvažiavęs tvarkyti kokių nors reikalų. Kad sklypas jau nupirktas, jam pasakė A. M., nepamena, ar pastaroji sakiusi, kiek sklypas kainavo. Atrodo, kad sklypas buvo nupirktas Trakų rajone. Sklypas buvo pirktas per pusę A. B. ir R. G.. Sklypo pirkimo tikslas buvo jį perparduoti, A. M. žadėjo surasti pirkėją šiam sklypui. Pardavus sklypą, paskola būtų pasidengusi. Kaip suprato, nebuvo jokio sklypo pardavimo, A. B. paskola nebuvo padengta, nežino, kaip dabar yra su tuo sklypu. Buvo tikėtasi greito sklypo pardavimo ir paskolos padengimo, tačiau tai nebuvo padaryta. A. B. vėliau sužinojo, kad sklypas yra mažiau vertas negu paimta paskola. Preliminari sklypo kaina buvo 800 000 Lt, bet jis buvo nupirktas pigiau, tačiau neatsimena, už kiek. Nežino nieko, kas susiję su sklypo vertės nustatymu. Jo žiniomis banke reikalus tvarkė A. M., banke jis neturėjo jokių ten dirbančių pažįstamų. A. M. jam perduodavo informaciją, o jis ją perduodavo A. B., taip šis buvo informuojamas apie tai, kas vyksta. Nežino, kodėl A. M. nebendravo tiesiogiai su A. B.. Kiek pamena, pats A. B. prašė jos kontaktų, bet A. M. A. B. kontaktų neprašė. Tik iš A. B. sužinojo, kad dalį pinigų už sklypą reikėjo mokėti grynais, dalį mokėti pavedimu (t.8, b.l. 115-116). Teisminio bylos nagrinėjimo metu LR BPK 276 str. 1 d. 3 p. pagrindu buvo pagarsinti liudytojo ikiteisminio tyrimo metu bei anksčiau teisme duoti parodymai, kuriuos jis pareiškė patvirtinantis.

Liudytojas M. K. teisminio posėdžio metu visiškai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisiamajame posėdyje LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu paskelbtus parodymus, kad su A. M. susipažino maždaug prieš 4-5 savaites, prieš pasirašant žemės sklypo esančio Naujasodžių kaime, Trakų rajone, pirkimo-pardavimo sutartį. Maždaug 2007 m. sausio mėnesio pradžioje, A. M. kreipėsi į UAB „Ramilė“ dėl žemės sklypo pirkimo. Iki to laiko jos nepažinojo. A. M. pasakė, kad ieško sklypo Trakų rajone, kaina turėjo būti iki 4000 Lt už arą, plotas iki 2 ha. Ji sakė, kad atstovauja 2 asmenims, kurie nori įsigyti sklypą. Tarpininkavimo sutartis buvo pasirašyta tą pačią dieną, kaip ir nurodyta tarpininkavimo sutartyje, t. y. 2007-01-08. Kas dalyvavo pasirašant minėtą sutartį, tiksliai šiuo metu nurodyti negali. Iš esmės galėjo dalyvauti kiti suinteresuoti asmenys: galbūt sklypo savininkas ir kiti. Sutarties sąlygos buvo numatytos sutartyje ir jos buvo aptartos su A. M. - žodžiu buvo informuota apie tai, kad „Ramilė“ teikia tarpininkavimo paslaugas ir už surastą objektą jai reikės sumokėti iš anksto nurodytą ir aptartą pinigų sumą. Tarpininkavimo suma priklausė nuo suderintų sąlygų su turto pardavėju. Po to 2007-01-17 buvo pasirašytas komercinis pasiūlymas prie sutarties, pagal kurį žemės sklypas parduodamas už 380 000 Lt, iš jų 60 000Lt teks UAB ,,Ramilė“ už tarpininkavimo paslaugas. Turto, t. y. minėto žemės sklypo savininkas A. J. yra jo uošvis, be to šiuo metu yra ir UAB „Ramilė“ akcininkas, o tuo metu jo dukra buvo šios įmonės akcininkė. A. J. santykiai su UAB „Ramilė“ buvo tokie, kad jis buvo žodžiu pasakęs, kokį nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypus parduoda, jų pardavimo kainą, pateikęs žemės sklypų dokumentus - t. y. pažymas iš Registrų centro ir planus. Šiuo metu tiksliai nurodyti negali, kiek 2006 m. pabaigoje, 2007 m. pradžioje A. J. pardavinėjo žemės sklypų ir kokios buvo jų kainos. Dėl žemės sklypo Naujasodžių kaime, Trakų rajone, pardavimo kainos, gali paaiškinti tik tiek, kad pardavimo kaina buvo 320 000 Lt. Bendrovė turėjo šio sklypo dokumentus, kurie buvo parodyti A. M., galbūt buvo duotos ir šių dokumentų kopijos. Jis, kaip UAB „Ramilė“ atstovas, A. M. ir A. J. buvo susitikę aptarti sąlygų dėl galutinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, buvo aptartos sąlygos dėl atsiskaitymo. Kiek atsimena, kad per šį susitikimą jie suderino sutarties pasirašymo datą, laiką ir vietą, taip pat aptarė atsiskaitymo sąlygas. Žemės sklypas buvo parodytas A. M., mano, kad apžiūrint šį sklypą dalyvavo ir A. J., bet tiksliai nepamena. Apie sklypo apribojimus, t. y. kad jis yra nacionalinio parko teritorijoje ir kad jo paskirtis yra žemės-ūkio, yra matyti iš sklypo pažymėjimo, be to apie tai yra nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Be to jis apie tai informavo A. M.. Kada tiksliai A. M. jį informavo, kad perka šį žemės sklypą tiksliai nurodyti negali, mano, kad iš karto po šio sklypo apžiūros. Visus paruošiamuosius darbus dėl sutarties pasirašymo pas notarę tvarkė jis - susitarė su notare dėl pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo laiko. Pasirašymo laikas buvo praneštas abiem šalim, telefonu. Sutartą dieną ir sutartu laiku pas notarę atvyko A. J. ir A. M.. A. M. buvo ne viena. Jis dalyvavo pasirašant šią sutartį, kaip įmonės „Ramilė“ atstovas. Nežino, kas mokėjo už sutarties pasirašymą pas notarę, kaip vyko atsiskaitymas tarp A. J. ir A. M.. Tai turėjo būti nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Kiek atsimena, tai apmokėjimas dėl tarpininkavimo paslaugų įvyko notarų biure, grynais pinigais. Jis A. M. pateikė pasirašymui UAB „Ramilė“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 60 000 Lt sumai, buvo pasiruošęs visus dokumentus, kai važiavo dalyvauti minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašyme. Kai A. M. pasirašė sąskaitą-faktūrą, padavė išrašytą kasos pajamų orderį dėl 60 000 Lt gavimo. Pasirašius A. M. sumokėjo jam grynais 60 000 Lt, o jai davė vieną egzempliorių sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderį. Kasos pajamų orderio grafoje „Kasininkas“ buvo jo parašas, nes tuo metu kaip įmonės direktorius vykdė ir kasininko pareigas. Gauti pinigai buvo iš karto užpajamuoti. Ar D. J. dalyvavo pasirašant minėto žemės sklypo pirkimą-pardavimą, šiuo metu neatsimena (2 t., b.l. 203-215). Papildomai apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė kad, tuo metu, kai vyko įvykiai su sklypo pirkimu-pardavimu, buvo UAB „Ramilė“ direktorius, įmonės veikla buvo gana plati: geodeziniai matavimai, detalių projektų rengimas, nekilnojamojo turto pirkimas - pardavimas, tarpininkavimas, investiciniai projektai ir t.t. Žino tik tiek, kad buvo daromas sklypo vertinimas, o kas jį atliko, kada kaip ir pan., nepamena. Apie tai, kaip buvo sumokėta už sklypą, reikėtų klausti pardavėjo, jis pats pagal sąskaitas, sutartis su įmone gavo tik sumą už tarpininkavimo paslaugas grynaisiais pinigais. Kadangi jam už tarpininkavimą buvo sumokėta grynais, daro prielaidą, kad ir pardavėjui - jo uošviui A. J. už sklypą buvo sumokėta grynaisiais pinigais, tačiau tiksliai to neatsimena. Atrodo, kad viskas buvo mokėta notarinėje kontoroje. Negali pasakyti, ar dalyvavo sklypo pirkėjui ir pardavėjui sudarant notarinę sutartį. Visa suma yra įvardinta notarinėje sutartyje ir sumoje už paslaugas. Kiek jam žinoma, A. J. negavo jokių neoficialių pinigų, kurių sutartyje nėra. Sklypo jis pats neieškojo, tai buvo uošvio sklypai, investitorių sklypai. Visą sąrašas, kokie yra sklypai, kas parduoda ir už kokią kainą, buvo pas juos duomenų bazėje. Neatsimena, kaip A. M. kreipėsi į jų kontorą, nes tai buvo darbinė stadija, kurioje buvo ir D. J. ir A. J. ir jis pats, važiuodavo, rodydavo sklypus, ir tai vyko diena iš dienos. Mano, kad A. M. jų įmonę kaip tarpininką surado atsitiktinai, per skelbimus ar pan., nes buvo spausdinama informacija apie sklypus ir internete tai buvo skelbiama. Su D. J. jie taip pat bendravo, bet tiksliai įvardinti, koks jo vaidmuo buvo šioje situacijoje, negali. Kai sudarė sutartį su A. M., žinojo, kad ši veikia kaip įgaliotas asmuo. Įgaliotas asmuo mokėjo už sklypą su viskuo, įgaliotam asmeniui buvo pateikiama bendra suma. O dėl atlyginimo: kiekvienu konkrečiu atveju - ar su uošviu, ar su investitoriumi jis susiderindavo, kokia yra galutinė objekto pardavimo kaina, o kas likdavo - buvo jų atlygis. Buvo sutartys, kur objektas parduodamas už tam tikrą sumą, o viskas kas virš - priklauso tarpininkui. Jo praktikoje atvejų su tokiu komisiniu dydžiu kaip šiame sandoryje, pasitaikė keletas, tai nebuvo vienetinis atvejis, viskas priklausydavo nuo objekto pardavimo kainos. A. J. pageidavo už sklypą gauti 320 000 Lt. Jis negali pasakyti, ar buvo atlyginta notarui už sutarties projekto ruošimą ir ar buvo ruošiamas sutarties projektas. Tuo laikotarpiu, kai šis sklypas buvo parduodamas, nebuvo „Ramilės“ internetinio adreso, arba jis buvo neišplėtotas. 60 000 Lt dydžio komisiniai yra normalu. Pagal tarpininkavimo veiklą buvo pardavinėjami objektai, skelbiama informacija internete, laikraščiuose, buvo daug ir kitų objektų, o atlygis priklausė tik nuo parduotų objektų. Dirbama vienu metu su penkiasdešimčia, o parduodamas vienas. Pardavus sklypą buvo gaunami atlyginimai. Jis galėjo prie šito konkretaus objekto dirbti mažiausiai, o uždirbti daugiausiai, vien dėl to, kad reikia dengti sąnaudas nuo kitų objektų pardavimo veiklos. A. M. nupirko objektą už 380 000 Lt. Tokia buvo sutarta suma. Pirkėjas perka objektą už tam tikrą kainą, o koks bus sumos išskaidymas - pirkėjui nesvarbu (t. 8, b.l. 117-118).

Liudytojas A. J. teisiamojo posėdžio metu pageidavo, kad būtų paskelbti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes dėl galvos traumos tiksliai aplinkybių neprisimenantis. LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu paskelbus jo parodymus, visiškai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad užsiima nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu. Tiksliai nepamena, kaip jį rado A. M., nes kad jis parduoda sklypus, žinojo daug žmonių. Buvo informavęs UAB „Ramilė“ apie tai, kad nori parduoti žemės sklypą, esantį Naujasodžių kaime, Trakų rajone. Sklypą norėjo parduoti už 320 000 Lt. Jam buvo neįdomu, už kiek įmonė parduos tą sklypą. Jis iš jų turėjo gauti 320 000 Lt. Tai buvo žodinis susitarimas tarp jo ir UAB „Ramilė“ direktoriaus M. K.. Pagal žodinį susitarimą M. K. pats turėjo surasti klientą dėl žemės sklypo pardavimo. Joks atlygis nebuvo UAB „Ramilė“ pažadėtas, nes įmonė turėjo pati užsidirbti iš parduoto sklypo. Jis UAB „Ramilė“ buvo davęs pažymą iš Registrų centro ir žemės sklypo planą. Po kurio laiko buvo surastas klientas, kuris norėjo pirkti žemės sklypą. Klientą surado ir tarpininkavimo sutartį su juo pasirašė UAB „Ramilė“ direktorius M. K.. Taip pat M. K. organizavo sutarties pasirašymą dėl minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo, tarėsi su notaru, M. K. pranešė tik sutarties pasirašymo laiką ir datą. Nežino, kokius tiksliai dokumentus buvo pateikęs M. K. notarui, bet mano, kad tai buvo pažymėjimas, mainų sutartis, sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, planas. Sutarties pasirašymo metu pas notarą buvo M. K.. Kai atėjo, ten buvo pirkėja A. M., bei du jam nepažįstami vyrai. Prieš pasirašant sutartį ji pasakė, kad perka sklypą pagal įgaliojimus. Jį tai nustebino, nes pagalvojo, kam reikalingi įgaliojimai, jei tie žmonės dalyvauja. Žemę pardavė už sutartyje nurodytą kainą – 320 000 Lt. Po sutarties pasirašymo jis jokių pinigų iš A. M. nėra gavęs. Pinigai už žemės sklypą buvo pervesti į sąskaitą. Pinigus už sutarties pasirašymą mokėjo lygiomis dalimis po 816 Lt. Preliminarios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė. Negali prisiminti, ar A. M. rodė sklypą prieš pasirašant sutartį. Žinojo, kad sklypas bus perkamas su kreditu. Buvo nuėjęs pas notarą patvirtinti pinigų gavimą (2t. b.l. 171-177). Papildomai teisiamajame posėdyje paaiškino, kad pažįsta D. J.. Negali pasakyti, ar pastarasis dalyvavo notarinėje kontoroje pasirašant sutartį su A. M., nes tais laikais darydavo iki 20 pardavimo, ir 30 – 50 pirkimo sandorių į metus. Su D. J. yra kai ką ir pirkęs, kai ką pardavęs, todėl negali tiksliai pasakyti, ar būtent tada jis buvo. Negali pasakyti, ar notarinėje kontoroje buvo pirmas jo susitikimas su įgaliotuoju asmeniu – A. M., tik atsimenantis, kad notarinėje kontoroje buvo dar du jam nepažįstami žmonės, ir jam buvo labai gerai, kad pinigai ėjo pavedimu (t.8, b.l. 150-151).

Liudytojas R. S. parodė, kad kaltinamąją A. M. yra matęs porą kartų. Pažįsta D. J., su kuriuo bendrauja. Pageidavo, kad būtų paskelbti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir pilnai juos patvirtino. LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu buvo paskelbti ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai, kad 2006 metų rudenį UAB „Ober Haus“ darbuotojas Tomas pagal prieš tai pasirašytą tarpininkavimo sutartį pardavinėjo jo butą. Vieno pokalbio metu jis Tomui buvo sakęs, kad yra parduodamas žemės sklypas, esantis Naujasodžių kaime, Trakų rajone. Kiek pamena sužinojo iš Tomo, kad yra žmonės, kurie nori investuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą. Apie tai jis pranešė savo draugui D. J., kuris pažįsta minėto sklypo savininką Antaną. Kiek žino, D. pasakė Antanui, kad yra pirkėjas bei gavo minėto žemės sklypo dokumentų kopijas. Atsimena tik tiek, kad kelis kartus buvo susitikęs su šio žemės sklypo pirkėjais. Pirmą kartą buvo susitikęs kavinėje „Sakva“ prie šv. Povilo ir Petro bažnyčios. Į susitikimą atėjo jis, D. J., Tomas ir jam nepažįstama moteriškė, kuri prisistatė Astos vardu, su jam nepažįstamu vyriškiu, kaip jam buvo vėliau paaiškinta Astos vyru. Per susitikimą D. pirkėjams pateikė šio žemės sklypo dokumentų kopijas-pažymą iš Registrų centro ir žemės sklypo planą. Kokia kaina buvo paminėta, neįsidėmėjo. Antras susitikimas vyko dalyvaujant jam, Darijui ir Astai, tiksliai nurodyti negali, ar tą kartą buvo Tomas. Asta pasakė, kad ji pirks šį sklypą ir norėjo derėtis dėl kainos. Kadangi sklypas jiems nepriklausė, tai jie pasiūlė toliau bendrauti su Antanu, kiek žino, D. supažindino Astą su Antanu. Žino, kad D. J. Astai neskolino 390 000 Lt žemės sklypo įsigijimui. D. tokių pinigų tiesiog neturėjo. Šiuo metu Darijui pati Asta yra skolinga 100 000 Lt, nes D. sumokėjo avansą dėl buto pirkimo, kuris pagal Darijaus žodžius priklausė Astai (2 t. b.l. 185-187). Papildomai teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. J. pažinojo D. J., kuris jam ir pasiūlė parduoti sklypą. Pats jis A. J. nepažinojo. D. J. tikrai neskolino A. M. 390 000 Lt. Tai yra absoliučiai nerealu, nes jis tokių pinigų neturėjo, be to tikrai negalėjo du kartus matytam žmogui paskolinti 390 000 Lt (t.8, b.l.127-128).

Liudytojas D. J. parodė, kad pažįsta kaltinamąją A. M., su kuria susipažino, kai ši ieškojo pirkti sklypo. Nurodė, tiksliai visų aplinkybių neprisimenantis ir pageidavo, kad būtų paskelbti ankstesni jo duoti parodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu buvo paskelbti jo parodymai apie tai, kad pažįsta A. M., kurią suvedė su sklypo pardavėju A. J.. Su A. M. jį supažindino draugai T. G. ir R. S., kurie žinodami, kad Asta nori pirkti sklypą Trakų rajone, klausinėjo jo, ar nežinotų kokio pardavėjo. Pats su broliu norėjo parduoti savo turimą sklypą, tačiau jis Astai būtų buvęs per didelis. Kadangi jis žinojo kitą gretimo sklypo pardavėją A. J., suvedė ją su A. J., dalyvavo jų viename susitikime, kur šie derėjo kainą. A. M. matė berods tris kartus: pirmą, kai su ja jį patį suvedė T. G. ir R. S., antrą, kai suvedė ją su A. J., ir dar vieną kartą. Vienas apie sklypą su Asta niekada nekalbėjo. Žinojo, kad sklypas parduodamas už 300 000 Lt su trupučiu, nes A. J. buvo sakęs, kokią kainą nori gauti už sklypą. Jie su broliu taip pat turėjo pardavimui sklypą Trakų rajone, tačiau jis Astai buvo per didelis, todėl pasiūlė jai gretimą A. J. sklypą. A. M. niekad jo neprašė skolinti 390 000 Lt. Jokiu būdų nebūtų skolinęs tokių pinigų vos kelis kartus matytam žmogui ir dar be notaro. Be to tokių pinigų jis ir neturėjo. Jokios turtinės naudos iš to sklypo sandorio negavo. (t.6, b.l. 129-131). Nord banke niekada neturėjo jokių pažįstamų ar giminių, neturėjo ten net sąskaitų. A. M. minėjo, kad jos atstovaujami asmenys sklypo pirkimui ims banke paskolą, tačiau neprisimena, kad būtų buvęs paminėtas konkretus bankas. Jokių tarpininkavimo paslaugų banke A. M. neteikė. S A. M. vyru I. M. nebuvo jokių pokalbių, susijusių su minėto sklypo pardavimo sąlygomis. Buvo bendraujama šiuo klausimu tik su A. M. (t.7, b.l. 43). Paskelbus parodymus papildomai nurodė, kad supažindino su A. J. A. M., tačiau nėra tarpininkavęs nei dėl sklypo, dėl kurio A. M. supažindino su jo pardavėju, nei dėl jo vertinimo, nei dėl paskolos išdavimo banke. Taip pat nėra skolinęs A. M. jokių piniginių lėšų. Gali būti, kad A. J. sklypo dokumentus yra turėjęs rankose, jeigu šis buvo padaręs jų kopijas. Galėjo jas perduoti A. M.. Kiek pamena, notarų biure sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu nedalyvavo (t.8, b.l. 65).

Liudytojas S. L. parodė, kad kaltinamosios A. M. nepažįsta. Jam Dirbdamas UAB „Ober-Haus“ vertinimo ir finansavimo departamento vadovu, 2007 m. sausio mėnesį vertino 95 arų žemės sklypą, esantį Naujasodžių kaime, Trakų rajone. Jo pateiktoje vertinimo ataskaitoje yra nurodytas vertinimo užsakovas, bet dabar jis to užsakovo vardo ir pavardės neprisimena. Sutarties dėl to sklypo vertinimo su juo sudaryta nebuvo, nes tai buvo smulkus vertinimas, o tokiu atveju sutarties nereikėdavo. Sutartis sudaroma, kai yra įvertinami stambūs objektai, pvz. atominė elektrinė, prekybos centrai ir t.t. Nors atliko to sklypo vertinimą, kiek jis buvo įvertintas, tiksliai neprisimena. Už vertinimą buvo atsiskaitoma su įmone, t.y. su UAB „Ober-Haus“ pavedimu arba grynais pinigais. Su juo asmeniškai klientas neatsiskaitinėjo. Su klientu, kurio prašymu buvo atliktas tas vertinimas, matomai buvo susitikęs ir bendravo. Tuo metu buvo atliekama daug vertinimų – po 10 000 per metus, todėl konkrečiai šito kliento ir šito atvejo liudytojas neprisimena. Objektui įvertinti reikalingi jo dokumentai. Būna, kad klientai atsiunčia dokumentus elektroniniu paštu, būna, kad atveža ir pateikia patys. Liudytojo nuomone, turto įvertinimas, kurį atliko, atitiko jo realią kainą. Vertintojui atlikus darbą, už padarytą įvertinimą atsiskaito jo užsakovas. Kiek žino, už šį konkretų vertinimą atsiskaityta nebuvo. Dėl šio vertinimo klientas kreipėsi į įmonę. Paprastai klientai skambina bendru telefonu ir administratorė sujungia su turto vertintoju – su tuo, kuris tuo metu būna laisvas, tada telefonu buvo susitarta dėl kainos ir susitikimo vietos. Šiuo atveju neprisimena, kaip ir kas su liudytoju konkrečiai tarėsi dėl vertinimo. Jis atliko vertinimą, paruošė dokumentus apmokėjimui ir paliko administratorei. Apie tai, kad už tą vertinimą nebuvo atsiskaityta, sužinojo tik iš šios bylos. Negali vienareikšmiškai atsakyti, ar šiuo atveju bendravo su asmeniu, kurio vardu buvo užsakytas tas sklypo vertinimas, ir kas lydėjo liudytoją į vertinimo vietą. Bendravo tikriausiai su užsakovu, nes kitaip nebūtų to vertinimo padaręs. Neprisimena, ar užsakovas prisistatė tuo vardu, kuris buvo nurodytas sklypo dokumentuose. Žmonių pasų jie netikrina. Paprastai užsakovu buvo įrašomas tas žmogus, kuris ima kreditą, nes to reikalavo bankas. Jiems buvo pateikiami dokumentai to turto, kuris vertinamas, ir jeigu savininkas yra kitas asmuo, pateikiami to asmens, kuris ims kreditą, duomenys. Įrašydavo tai, ko prašydavo užsakovas, kad jis galėtų su ta ataskaita kreiptis į banką, nes bankas to reikalavo. Šiandien negali pasakyti, su kuo bendravo vertinimo metu. Vertinimo ataskaitą paduodavo administratoriui, asmeniškai klientui į rankas neatiduodavo. Iš asmenų, kuriuos jam teko matyti teismo posėdžių salėje, nėra nei vieno, kurį liudytojui anksčiau būtų tekę matyti, tarp jų nėra ir to asmens, kuris būtų užsakęs to sklypo vertinimą. Vertinimai visada buvo nepriklausomi, į užsakovų pageidavimus nebūdavo atsižvelgiama. Ar prašė šiuo konkrečiu atveju užsakovas įvertinti būtent taip, o ne kitaip, neprisimena. Preliminarus vertinimas nebūtinai turi būti apmokėtas, šiuo atveju darbas buvo minimalus, tai už preliminarų vertinimą niekas ir nereikalavo apmokėjimo, kodėl buvo atiduotas galutinis vertinimas jo neapmokėjus, nežino, liudytojas šitų klausimų nekuruodavo. Tiesiog atidavė vertinimą administratorei, nes tokia buvo sistema. Klientai apmokėdavo per banką, grynųjų pinigų nebuvo. Nauji įmonės klientai dažniausiai skambindavo administratorei, pastovūs klientai paprastai buvo prisirišę prie konkretaus vertintojo. Kaip buvo šiuo atveju, tegali daryti prielaidą, kad buvo paskambinta į įmonę telefonu ir klientas buvo sujungtas su juo, nes tuo metu jis buvo laisvas. Šis konkretus klientas daugiau įmonėje nieko neužsakinėjo, reiškia, jis nebuvo pastovus klientas. Buvo vienkartinis, tiesiog atsitiktinai pasikreipęs į jų įmonę, atsitiktinai buvo sujungtas su liudytoju ir atsitiktinai tas vertinimas buvo patekęs pas jį. Atliekant vertinimą, yra išanalizuojamos visos aplinkybės, žiūrimi lyginamieji objektai toje vietoje ir visos šitos informacijos pagrindu priimamas sprendimas dėl tos vertės, t.y. konkretaus vertintojo nuomonė dėl to turto vertinimo. Šiuo atveju tai buvo liudytojo nuomonė pagal surinktus duomenis, kurie yra ataskaitoje. Tuo metu galiojo detalusis Trakų planas, kuris buvo patvirtintas ir pagal kurį šitame sklype buvo galima statyti, po to Trakų raj. savivaldybė tą planą panaikino, ir tada tame sklype statybos tapo negalimos. Čia yra force majeure aplinkybė, dėl kurios reikėtų klausti Trakų raj. savivaldybės. Tikslių datų, kada vyko tas panaikinimas, neatsimena. Sklypas turi vertę, kai jame galima kažką daryti. Pagal tada galiojusį planą tame sklype galima buvo statyti, ir be abejo jo vertė buvo atitinkamai didelė. Niekas tuo metu nežinojo, kad detalųjį planą panaikins. Dėl sklypo vertės padarė išvadą, įvertinęs visas aplinkybes, susijusias su turto vertinimu. Kaltinamosios A. M. iki šių teismų nepažinojo. T. G. pažįsta. Jis dirbo UAB „Ober-Haus“, kokios jo buvo pareigos, nežino, bet jis dirbo ne turto vertintoju. Santykiai su juo buvo kolegiški. Neatsimena, kad T. G. būtų kažkokiu būdu dalyvavęs šitoje sklypo vertinimo istorijoje. Atliekant vertinimą, konsultuojamasi su vertintojais, brokeriais ir pan. Nemano, kad su T. G. buvo konsultuotasi šiuo atveju, neatsimena, kuo jis dirbo įmonėje. Apie jo santykius su A. M. nieko nežino. Neatsimena, ar T. G. kažkaip tarpininkavo dėl to sklypo vertinimo. Neatsimena, kad jis būtų tarpininkavęs ir dėl kažkokių kitų sklypų vertinimo. Tokių asmenų, kaip A. J., D. J., R. S. nei tuo metu, kai buvo atliekamas tas vertinimas, nei vėliau nepažinojo (t.8, b.l. 56-58).

Liudytojas T. G. parodė, kad kaltinamąją A. M. pažįsta, nurodė, tiksliai visų aplinkybių neprisimenantis ir pageidavo, kad būtų paskelbti ankstesni jo duoti parodymai. Teisiamojo posėdžio metu LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu buvo paskelbti T. G. 2011-12-02 teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad pažįsta A. M. nuo darbo vienoje stomatologinėje klinikoje laikų. A. M. į jį kreipėsi ieškodama pardavimui gero sklypo. Žindamas, kad pažįstamas Robertas žino apie tokį sklypą, suvedė A. M. su Robertu ir Darijumi. Susitikimas įvyko kavinėje, kur jis supažindinęs Astą su Robertu ir Darijumi, išvažiavo. Jų pokalbyje nedalyvavo. Apie sklypo vertinimo eigą nežino. S. L. pažįsta, tačiau tuo metu, kai į jį kreipėsi A. M., jo dar nepažinojo. Susipažino su juo vėliau, prieš įsidarbindamas „Ober-Haus“. Nežino, ar jis vertino šį sklypą. Į liudytoją asmeniškai A. M. dėl sklypo vertinimo nesikreipė. Apie sklypo pardavimo eigą jam taip pat nėra žinoma. Ieškodama sklypo į jį kreipėsi būtent Asta, o ne I. M.. Jokios materialinės naudos iš to supažindinimo jis neturėjo (t.6, b.l. 131-132). Paskelbus šiuos parodymus liudytojas nurodė, kad parodymus patvirtina. Papildomai paaiškino, kad dabar jau neatsimena, ar A. M. kreipėsi į jį prašydama surasti turto vertintoją, tačiau tikrai nėra važiavęs į UAB „Ober-Haus“ užsakyti sklypo vertinimo (t.8, b.l. 58-59).

Liudytoja A. G. parodė, kad dirbo UAB „Ober-Haus“ biuro administratore. Dėl turto įvertinimo klientai į įmonę kreipdavosi keliais būdais: arba skambindavo telefonu ir ji sujungdavo su kokiu nors turto vertintoju, priklausomai nuo turto, kurį klientas norėjo įvertinti, arba ateidavo žmonės tiesiogiai į įmonę, kartais per kažkokį tarpininką. Turto vertintojas atnešdavo jai ataskaitą ir atsiskaitymo būdas būdavo arba grynais pinigais su pinigų priėmimo čekiu, arba pavedimu pagal sąskaitą-faktūrą. Tiesiog į vertinimo ataskaitą būdavo įdėtos dvi sąskaitos- faktūros – viena klientui, viena likdavo įmonei, arba kvitukas, arba, jeigu nebūdavo kvituko, tiesiog pavedimu buvo mokama. Neprisimena, kaip viskas buvo konkrečiu šios bylos atveju, nes per metus būdavo labai didelis vertinimų kiekis, po kelis tūkstančius. Vertinimą klientas atsiimdavo įvairiai. Jeigu būdavo įdėtas grynų pinigų kvitas, tai atsiimdavo tik apmokėjęs kvitą, nes šalia buvo bankas, žmonės tiesiog nueidavo susimokėdavo ir atnešdavo, ir ji atiduodavo vertinimo išvadą. Jeigu buvo mokama pavedimu, tai atiduodavo, ir paskui jau vertintojas pats kontroliuodavo apmokėjimą. Jeigu sutardavo dėl apmokėjimo pavedimu, tai klientas ir pasiimdavo tą savo vertinimo ataskaitą, o po to jau būdavo jo sąžinės reikalas apmokėti. Tikrai neatsimena, koks buvo apmokėjimas šios bylos atveju, ar faktūra, ar pavedimu. Ji pasitikslindavo pas vertintoją, kodėl nėra kvituko, bet dažna buvo praktika, kad ir pavedimu mokėdavo. Galėjo atiduoti šiuo atveju neapmokėtą ataskaitą, nes klientas galėjo pasakyti, jog sutarė su vertintoju, kad apmokės pavedimu. Su kuriuo vertintoju sujungti skambinusį klientą, nuspręsdavo pagal vertintojų užimtumą tuo metu, pagal vertinamą turtą. Vertintojai daugumoje vertino viską, bet buvo ir tokių vertintojų, kurie tarkim nevertino komercinio turto dėl per mažos savo turimos kvalifikacijos. Vertintojo S. L. specializacija buvo pati plačiausia, kokia tik gali būti, jis buvo vienas iš labiausiai patyrusių, galėjo vertinti nuo buto iki didžiulio komercinio objekto, įskaitant ir žemės sklypus. Vienkartiniai klientai apmokėdavo vertinimo ataskaitas įvairiai. Priklausydavo nuo to, kaip jie sugebėdavo susitarti su vertintoju. Dažniausia praktika buvo tokia, kad pirmą kartą vertinant, klientui reikėdavo mokėti grynais, bet jeigu vertintojas leisdavo, galėjo mokėti ir pavedimu. Praktiškai apmokėjimo klausimą spręsdavo pats vertintojas (t.8, b.l. 59-60).

L. R. P. parodė, kad dirba UAB „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotoju. Standartinė tvarka įmonėje yra tokia, kad iš kliento priimamas užsakymas, įvykdomas darbas ir ataskaita atiduodama apmokėjus sąskaitą už darbą, arba su apmokėjimo atidėjimu. Bet kuriuo atveju sąskaita yra išrašoma, tačiau pasakyti, kad tai vyksta 100%, negali dėl tam tikrų priežasčių, pvz. nemokamai daromi vertinimai verslo partneriams, įvairiems pažįstamiems, arba už simbolines sumas, įstatymas to nedraudžia. Bet tai vyksta pakankamai retai. Neatmeta varianto, kad klientas galėjo susitarti su vertintoju, kad apmokės vėliau, nes neseka vertintojų ar brokerių, neturi tokių galimybių, juo labiau jų neturėjo prieš 5 metus. Gali būti, kad su vertintoju gali susitarti ir atlikti vertinimą nemokamai. Dažniausiai klientui ataskaitą atiduoda administratorė, būna, kad vertintojas asmeniškai ją atiduoda, būna, kad ataskaita nuvežama į namus, į biurą ir t.t. Gal pastoviais klientais ir labiau pasitiki, bet nusistovėjusių taisyklių įmonėje nėra, dirbama pakankamai lanksčiai. Jeigu ataskaita pirmą kartą atvykusiam klientui galėjo būti atiduota neapmokėjus, tai turėjo būti išskirtinis nestandartinis atvejis. Dažniausiai prašoma apmokėti atsiėmimo momentu, t.y. nueiti į šalia esantį banką ir apmokėti. Atsiimti dokumentus ir sumokėti gali ir nebūtinai vertinimą užsakęs asmuo. Tai vyksta pakankamai dažnai. Tai yra suderinama. Dabar pasikeitus vertinimo įstatymui yra visai kita tvarka, bet šioje byloje kalbama apie 5-6 metų senumo įvykius. Tuo metu vykdavo greitas bendravimas, tų vertinimo ataskaitų buvo tūkstančiai, pvz. paskambindavo užsakovas, pasakydavo, kad ataskaitos atsiimti atvažiuos jo patikėtinis ir pasiims, ir nebuvo nesusipratimų, kad ataskaita būtų atiduota kitam žmogui. Nepažįstamam žmogui iš gatvės ataskaitų neatiduodavo, vis tiek turėjo būti kažkoks pasitikėjimas žmogumi iš vertintojo pusės. Dabar jau nėra galimybės įsigilinti į realią situaciją, kaip ten viskas buvo šios bylos atveju. Liudytojui teko susipažinti su tuo vertinimu, dėl kurio po to kilo nesusipratimai, susiję su šia byla. Diskutavo su geriausiais savo komandos specialistais, S. L. darbui neturi priekaištų. Pagrindinė problema ten yra ta, kad buvo patvirtintas Trakų bendrasis planas, pagal kurį galima buvo statyti gyvenamuosius namus, ko pasekoje žemės vertė išaugo keliasdešimt kartų, skaičiuojant statybas ir būsimą pelną, bet po to tas planas buvo panaikintas, ir šiam momentui ta žemė išvis yra bevertė. Taip jau atsitiko, kad sklypo vertė buvo didelė, o po to dėl Trakų raj. valdžios sprendimo jis tapo bevertis. 2006 m. pabaigoje tarp įmonės pastovių klientų nebuvo A. J., D. J., R. S.. Liudytojas šitų asmenų nepažįsta (t.8, b.l. 60-61).

Liudytoja Danguolė R. J. parodė, kad dirbo „DNB Nord“ banke paskolų vadybininke, kaltinamąją A. M. pažįsta tik iš teismų. Dėl šios bylos atsimena, kad buvo paskolos išdavimas pagal įgaliojimą, buvo perkamas žemės sklypas, du asmenys ėmė paskolą. Šiuo atveju buvo skaičiuojamos klientų pajamos, ir kadangi buvo perkamas žemės ūkio paskirties sklypas, o žemės ūkio paskirties sklypą perkantys asmenys buvo kredituojami mažesniu santykiu, maksimaliai iki 70% nuo turto rinkos vertės, paskirtis šitų privačių kreditų žemės ūkio sklypo pirkimui buvo būtinai vartojimo kreditas, nes jeigu būtų buvusi perkama kita žemė, pvz. namų valdos, būtų buvęs kitas banko kreditavimo procentas. Šioje byloje, kiek jai žinoma, kreditas buvo išduotas žemės sklypui. Tai buvo privatus kreditas, ir tam, kad gauti privatų kreditą ir įkeisti žemės sklypą, reikėjo turto vertinimo. Pagrindas buvo turto rinkos vertė, pagal kurią bankas, atsižvelgdamas, duodavo tam tikru santykiu paskolą. Jeigu kreditas buvo privatus, išduodamos sumos paskirtis šiuo atveju buvo ne kokiam konkrečiam namui statyti ar butui pirkti, o tiesiog vartojimo reikmėms, t.y. gavęs tokį kreditą, klientas galėjo tiek pervesti gautą sumą už perkamą žemę, tiek tvarkytis su gautais pinigais vos ne asmeninėm reikmėm. Asmuo galėjo kažkam įkeisti savo turimą butą, o kitas jo įgaliotas asmuo galėjo pagal tą jo įkeitimą gauti vartojamąją paskolą. Įgaliojimas šiuo atveju tikrai buvo tvirtinamas pas notarą. Dėl A. M. įgaliojimo liudytojai tikrai nebuvo kilę jokių klausimų, o asmenys, kurie ėmė tą kreditą ir kurie buvo užsienyje, atskirai po vieną buvo ir atvykę, nes liudytoja yra mačiusi tiek vieną, tiek kitą. Ir vienas, ir kitas su įgaliotiniu buvo atvykę, liudytoja su jais tikrai kalbėjosi, nors pokalbio detalių dabar jau neatsimena. Kol vyksta paskolos išdavimas, ne kartą yra derinama suma ir kitos detalės. Tie asmenys, kurie ėmė kreditą, buvo atskridę atskirai, nes banko sąskaitą, kuri buvo atidaryta ir į kurią turėjo būti pervesta paskola, jie pasirašė atskiromis datomis. Buvo vertinamos jų gaunamos pajamos su įkeičiamo turto santykiu. Kadangi paskolos išdavimas su turto įkeitimu vykdavo apie mėnesį laiko, tai tiesiog eigoje galėjo būti keičiamos kokios nors sąlygos, dėl to ir galėjo būti, kad viename iš prašymų vienas iš klientų yra nurodęs, jog prašo suteikti 400000 Lt paskolą, o vėliau bendras kreditas buvo suteiktas jau didesnis – 749000 Lt. Galbūt pasikeitė jų perkamas objektas. Pirminės paraiškos liudytoja net neatsimena, ją pamatė ikiteisminiame tyrime, nes buvo ir antra paraiška, ir ji buvo vėlesnė, turbūt keitėsi tų pirkėjų pasirinktas turtas, ar dar kažkas, ir taip paraiška buvo perrašyta į didesnę sumą. Paraiška dar nėra tas dokumentas, pagal kurį duodama joje įrašyta suma. Jeigu buvo kita paraiška didesnei sumai, nes keitėsi kažkas tarp turto pirkėjų, tai pagal vėlesnę paraišką irgi buvo vertinamos aplinkybės. Paraišką visada galima keisti. Liudytoja šioje kreditavimo byloje buvo 100% garantuota, kad ten viskas absoliučiai yra gerai. Nebuvo klausimų dėl kažkokių neaiškumų. Iš banko pusės ta sutartis tikrai buvo kruopščiai daryta. Šiuo metu negalėtų pasakyti, kas pasirašė antrą paraišką didesnei sumai. Jeigu antra paraiška didesnei sumai buvo pasirašyta tik vieno iš paskolos gavėjų, negali pasakyti, ar tuo metu ji ieškojo antrojo asmens, parašiusio pirmąją paraišką, ir ar derino keičiamos sumos klausimą su juo. Šiuo atveju viskas iš esmės buvo derinama per įgaliotinį, bet buvo ir patys paskolos gavėjai po vieną atskridę. Mano, kad jie žinojo, apie kokią sumą eina kalba, jie pasirašinėjo prašymą dėl banko sąskaitos, kuri buvo atidaryta žymiai vėliau. Pati liudytoja klientams paraiškų niekada nepildo, nežino, kodėl antroje paraiškoje ją pildant išvis nebuvo įrašyta jokia suma. Šiuo atveju daugiau bendravo su įgaliotiniu. Įgaliotinis turėjo viską suderinti ir sužinoti, ar sutinka paskolos gavėjai dėl didesnės išduodamos sumos. Negalėjo būti išduodama suma, jeigu kažkas kažko nežinojo. Ar pati liudytoja bendravo su paskolos gavėjais keičiantis sumai arba sudarant galutinę sutartį po žemės sklypo įgijimo ir įkeitimo, neatsimena. Tačiau mano, kad jiems viskas turėjo būti žinoma. Be paties įgaliotinio ir paskolos gavėjų, absoliučiai niekas nėra tarpininkavęs dėl šios paskolos išdavimo, tai buvo eiliniai pas ją patekę klientai. Lygiai taip pat jie galėjo patekti ir pas bet kurį kitą darbuotoją. Iki šios paskolos sutarties sudarymo, įgaliotinės A. M. liudytoja nėra pažinojusi. Į klausimą, ar jai buvo pristatyti žemės sklypo, kuris buvo įkeičiamas, pirkimo-pardavimo dokumentai sudarant kredito sutartį ir kokia buvo tvarka dėl to banke, atsakė, kad jeigu žemės sklypo nuosavybė buvo kito asmens, tai tam, kad ji pereitų kitam ir kad būtų gautas hipotekos įkeitimo lakštas, turėjo būti pateikta pirkimo pardavimo sutartis. Mano, kad tai buvo daroma po sutarties dėl paskolos sudarymo, nors nėra tuo tikra. Yra sudaroma kredito sutartis, gaunamas patvirtinimas, ir jeigu įkeitimas yra patvirtintas, įvyksta galutinis sutarties pasirašymas ir pinigų išmokėjimas. Turėjo būti pirkimo-pardavimo sutartis, kad kiti žmonės perimtų nuosavybę, bet detalių pasakyti jau negalėtų. Hipoteka būdavo pats paskutinis momentas. Turėjo būti pirkimo -pardavimo sutartis, tuomet pervedami pinigai, pinigų gavėjas turėjo juos gauti. Negali atsakyti, ar tai jau būdavo po kredito sutarties. Tam, kad sudaryti hipoteką, būtinai turi būti padarytas pavedimas. Ar yra pristatomi sklypo pirkimo-pardavimo dokumentai bankui būtent prieš hipoteką, nežino, nes hipotekos lakštą ruošdavo kitas banko administratorių skyrius. Padarius pavedimą ta hipoteka suvaikščiodavo su visom įkeistom sumom, o po hipotekos pagal registracijos pažymėjimą ir matydavosi, kas buvo pirmas savininkas, kas kitas. Įsigijimo sutartis pvz. hipotekos lakšto, tai būdavo pirkimo-pardavimo sutartis. Bankas be abejo domisi, koks yra tas įkeičiamas turtas ir kokia yra jo vertė. Kol paskola buvo neišduota, bankas po preliminaraus turto vertinimo išduodavo klientui garantinį raštą. Bankui buvo svarbu įvertinti turtą už mažesnį procentą, įsikeisti už brangesnį, kredituoti už mažesnį. Jeigu buvo parengtas raštas notarų biurui, kad bankas suteiks 749000 Lt kreditą R. G. ir A. B. pagal priimtą sprendimą pervesdamas kredito lėšas į nurodytą asmenų sąskaitą, kai šie įvykdys sąlygas – pasirašys kreditavimo sutartį, sumokės mokestį, įkeis bankui žemės sklypą Naujasodžio km. Trakų sav., pagal tokius punktus ir turėjo būti įgyvendinama sklypo įkeitimo procedūra. Šis banko raštas tik garantija, kad jie gali paimti tokio paskaičiavimo kreditą, kai padarys sekančius veiksmus. Šuo atveju buvo nupirktas žemės sklypas, turėjo būti atliktas pilnas jo įvertinimas. Turto vertinimas turėjo atitikti tą sumą, kuri buvo parašyta rašte, o ar šitie duomenys turėjo būti pateikti bankui iki kreditavimo sutarties pasirašymo, ar po, liudytoja jau neatsimena. Ar galutinis sklypo įvertinimas turėjo būti pateiktas iki kredito sutarties pasirašymo, negali pasakyti. Klientai visada pradžiai pateikia tik preliminarų vertinimą. Bankui duodamas preliminarus objekto vertinimas, sutartimi suteikiamas kreditas, tačiau pinigų išmokėjimo momentui būtinai turi būti bankui patektas pilnas objekto vertinimas. Kai būdavo pasirašyta kreditavimo sutartis, siųsdavo ją centro administratoriams, o jie, kai klientas viską įvykdydavo, pervesdavo pinigus į kliento banko sąskaitą. Kai pinigai būdavo kliento sąskaitoje, tada klientas ir turėdavo pervesti pagal pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu tokia būdavo pridedama, dalį pinigų. Įkeitimas būdavo vėliau, logiškai jis taip ir turėjo būti. Liudytoja viską dariusi pagal tvarkas. Hipoteka buvo, kreditavimo sutartis buvo. Hipoteka buvo tada, kada ir privalėjo būti. Prieš pervedant pinigus pirmiausiai viskas buvo žiūrima pagal turto vertę. Kreditas buvo privatus, todėl jis buvo išduodamas atsižvelgiant į rinkos vertę. Tokį kreditą, t.y. 749000 Lt išdavė dėl to, kad rėmėsi gautu turto vertinimu. Neatsimena, ar buvo susisiekusi su kredito gavėjais sužinoti, ar vis tik tokia suma jiems yra reikalinga, jeigu jie prašė kredito žemės įsigijimui, o ta žemė buvo įsigyta už 320000 Lt. Negali atsakyti, ar klausė įgaliotinio, kodėl yra imama didesnė kredito suma, negu reikalinga žemės sklypui apmokėti, ar klausė dėl to pareiškėjų sutikimo. Kadangi tie pareiškėjai po vieną buvo pas ją atvykę, manė, kad su jais viskas buvo suderinta. 2006 metų pabaigoje - 2007 metų pradžioje būdavo atvejų, kad klientas nekilnojamojo turto pirkimui imdavo vartotojišką paskolą, nors tai buvo nekasdienis atvejis. Įprastą paskolą dažniausiai žmonės imdavo butui pirkti ar gyvenamajam namui statyti, ten buvo griežtesnės kreditavimo sąlygos, nebuvo laisvo grynųjų pinigų išėmimo. Dėl to, kad būtų priimtas sprendimas išduoti vartotojišką paskolą, įtakoti nieko negalėjo. Negalėjo būti jos vienasmeniškas sprendimas išduoti būtent vartotojišką paskolą. Viskas buvo atliekama pagal banko tvarkas (t.8, b.l.).

Liudytoja A. T. parodė, kad kaltinamosios A. M. nepažįsta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta dėl paskolos iš banko „DNB Nord“, kuriame dirbo, kai buvo paimta paskola, gavimo ir įgaliojimo. Ji tiesiog uždėjo vieną iš parašų, suteikiančių teisę gauti paskolą. Dėl šitos paskolos konkrečiai neatsimena visiškai nieko, nes pati klientų, kurie imdavo paskolą, nematydavo, jai tik buvo atnešami pajamų, įkeičiamo turto dokumentai ir ji turėdavo vertinti, ar klientas realiai mokus grąžinti bankui paskolą, po ko dėdavo parašą, kad pagal banko tvarkas ir reikalavimus paskolą galima suteikti. Jeigu ji uždėjo tokį parašą, su paskolos medžiaga buvo susipažinusi. Kiek matė šitos paskolos dokumentus, ta paskola buvo išduota nestandartinėmis sąlygomis, todėl banko jai suteiktų įgaliojimų paskolos suteikimui nepakako, ir jos tuometinis aukštesnysis vadovas A. B. tvirtino tą paskolą po jos, nes ji neturėjusi reikiamų tam įgaliojimų. Ji pati turėjo banko suteiktą įgaliojimą tik tam tikrai paskolos sumai, t.y. buvo 500 000 maksimali suma, dėl kurios suteikimo ji galėjo priimti sprendimą, ir tik tuomet, jei tai buvo standartinės sąlygos. Standartinės sąlygos yra tai, jog bankas numato, kad jeigu įkeičiamas naujai perkamas būstas, tai bankas finansuoja 80%, tačiau klientai visą laiką gali prašyti finansuoti didesnę sandorio dalį - tarkim 100% arba 90%, tuomet reikalingas atskiras svarstymas ir tuomet jos įgaliojimai baigiasi, yra kiti žmonės, kurie turi tam įgaliojimus. Ji nepamena, kokia paskola buvo šiuo konkrečiu atveju, tik kiek matė pačią sutartį, yra daugiau banko darbuotojų parašų sudėta, todėl suprato, kad greičiausiai tai buvo nestandartinės paskolos sąlygos. Klientai visada gali prašyti nestandartinių sąlygų: tarkim įkeitimo santykiui nepakanka kliento oficialių pajamų, tačiau klientas turi neoficialių pajamų, kurių negali pagrįsti reikalingais bankui dokumentais. Pirmiausiai klientas ateina pas vadybininką, kuris surenka iš kliento dokumentus, gauna iš jo žinias, kiek ir ko jam reikia, įvertina pirminėmis skaičiuoklėmis, ir kuomet vadybininkas jau mato, kad įmanoma sandorį finansuoti, paskolos tvirtinimas eina toliau. Kiek liudytoja pamena, šitą paskolą turėjo dar patvirtinti A. B., bet gal reikėjo dar ir kitų asmenų, nes banke dar yra rizikos vertinimo departamentas, kada reikia dar daugiau svarstymų. Pati ji su klientais gyvai nedirbo, jai tiesiogiai su klientu bendravusio vadybininko buvo atnešamas segtuvas, t.y. ji gaudavo taip vadinamą banko teikimą, kur įrašyta, kad toks ir toks asmuo nori tiek ir tiek paskolos, tokiam laikotarpiui, įkeičia tokį ir tokį turtą ir šalia yra pridėti visi dokumentai, įrodantys nuosavybės teises, pajamų gavimą ir t.t. Kiek pamena, jeigu kreditas imamas pagal įgaliojimą, įgaliojimas yra tvirtinamas pas banko teisininkus, kurie tik patikrina, ar tas įgaliojimas yra teisingas, ir ar jis yra notariškai patvirtintas. Kiek pamena banko praktiką, mažesnę sumą nei sandorio objekto kaina skolintis galima, didesnės sumos tikrai ne. Jai sunku įvertinti prokurorės aprašytą situaciją, t.y. kai buvo du bendraskoliai, ir vieno prašyme pageidaujamo kredito suma išvis nebuvo nurodyta, o kito prašyme buvo nurodyta keliais šimtais tūkstančių mažesnė pageidaujama suma, negu realiai buvo suteiktas kreditas. Tiesiog jeigu yra prašymas, tai ir išduodama tokia suma, kuri įrašyta prašyme. Jeigu yra bendraskoliai, tai prašymas turi būti pildomas vienas, kiek pamena - neturėtų būti dviejų prašymų. Suma, kuri įvardinta prašyme ir yra ta paskolos suma, kurios yra prašoma. Mano, kad jeigu buvo išduota didesnė suma, tai tokia situacija yra nelogiška, neteisinga. Sudėtinga atsakyti į klausimą, kaip yra svarstoma paskolos suma, jeigu vienas bendraskolis prašo mažesnės sumos, o kitas didesnės, ir vienas kito nėra įgaliojęs prašyti didesnės sumos, nes ji nėra ruošusi banko tvarkų, atmintinai jų nežino, todėl sunku interpretuoti, kaip ji pasielgtų, jeigu toks atvejis konkrečiai pasitaikytų nuo paskolos dokumentų pateikimo iki jos išmokėjimo. Kadangi ji neturėjo jokio tiesioginio ryšio su klientais, tik dokumentus, jeigu kildavo klausimų, kreipdavosi tiesiai į vadybininką, todėl suteikiant šį konkretų kreditą, tvarkant dokumentus, niekam nebuvo ir galimybės į ją kreiptis dėl užtarimo gaunant šį kreditą. Pagal visą darbo organizavimą nėra galimybės klientui jos pasiekti tiesiogiai. Nei D. J., nei R. S. ji nepažįsta. DNB bankas turėjo išduodamos paskolos rūšį, kuri vadinosi privatus kreditas - tai yra paskola, išduota su turto įkeitimu, ir bankas paskolos panaudojimo šiuo atveju niekaip neribojo. Tiesiog įkeičiamas turtas ir galima imti pinigus bet kam – remontui, automobiliui ir t.t., tik įkeičiant tą turtą šiuo atveju buvo mažesnis finansavimo procentas, negu būtų buvęs būsto paskolai. Šiuo konkrečiu atveju buvo 70 % finansavimas. Kiek pamena, standartinis procentas buvo 40 % - 50 % , bet kaip minėta, klientams visą laiką buvo galimybė prašyti palankesnių sąlygų, ir buvo žmonės, kurie turėjo įgaliojimų šitą santykį didinti, nes tai priklausė nuo to, koks buvo turtas įkeičiamas. Standartiniu atveju paskolos išdavimo klausimas buvo svarstomas 5-7 darbo dienas, t.y. pildomos įvairios užklausos dėl turto ir t.t., jeigu tai būdavo ne standartas, tai galėjo užtrukti 2-3 savaites iki galutinio sprendimo priėmimo (t.8, b.l.125-127).

Liudytojas A. B. parodė, kad kaltinamosios A. M. nepažįsta, 2006-2008 m. buvo „DNB Nord“ banko Vilniaus regiono Vilniaus skyriaus atstovas. Pagal savo pareigybę buvo vienas iš asmenų, dedančių savo parašą ant pritarimo išduoti ar neišduoti paskolą jos prašančiam asmeniui. Jam būdavo atnešamas galutinis dokumentas, kuriame būdavo nurodoma, kas nori gauti paskolą, kokiai paskirčiai, surašyti argumentai už ir prieš, ir tada jis dėdavo savo parašą. Su pirminiais dokumentais jis nedirbdavo ir tiesiogiai su klientu nebendraudavo. Jam buvo pateikiamos paruoštos išvados be lydinčiųjų dokumentų. Nei tada nepažinojo, nei dabar nepažįsta kaltinamosios A. M. ar nukentėjusiųjų R. G. bei A. B.. Nepažįsta ir D. J. ar A. J.. Jis net nebuvo vienintelis banko darbuotojas, pasirašantis pritarimą išduoti paskolą, kadangi banke egzistavo „keturių akių“ principas. Už paskolos išdavimą ar prieš jį pasisakydavo keturi asmenys. Kiek pamena, nagrinėjamu atveju dėl rizikos pusės jau buvo suderinta ir jis iš tų keturių asmenų parašą dėjo paskutinis. Tai nebuvo jo asmeninis sprendimas išduoti paskolą. Kad paskolą imantys asmenys yra užsieniečiai, nėra kliūtis paskolai paimti, tokiais atvejais tik atidžiau žiūrimi kai kurie dokumentai. Negali komentuoti paskolos teikime buvusio įgaliojimo, nes su pirminiais dokumentais jis nedirbo. Kreditas kažkuo ypatingas nebuvo, jis buvo tvarkomas pagal nustatytą banke tvarką. Su prašymu tarpininkauti dėl šio kredito išdavimo į jį tikrai niekas nesikreipė. Parašas prie rezoliucijos suteikti paskolą ir prierašas ypatingai atkreipti dėmesį į įgaliojimo teisėtumą, daryti jo ranka. Tai tipinis prierašas kalbant apie paskolas tretiesiems asmenims, kurie nėra rezidentai arba jų pajamos iš trečiosios šalies. Kai yra įgaliojimas paskolos paėmimui, šis prierašas yra kaip taisyklė. Jo kontrolė patikėta atsakingam vadybininkui. Jo sprendimas eina į dvi vietas – Administravimo departamentą, kuris sužiūri paskolos teikimo sąlygas ir ruošia sutartį, o po to sutartis siunčiama vadybininkui, kuris su notarais derina visus kitus dalykus. Sprendimą suteikti paskolą priėmė visi asmenys, kurių parašai yra kredito byloje: A. T., Kazlauskienė, D.R. J. ir jis pats. D.R. J. buvo vadybininkė, administravusi šią paskolą nuo pat pradžių. Ji buvo gera darbuotoja, nepastebėjo jos darbo metu, kad jai trūktų kompetencijos. Klausimas, ar galėjo bankas išduoti 749 000 Lt kreditą, jei turtas, kuriam pirkti turėjo būti panaudotas kreditas, kainuoja tik 300 000, yra hipotetinis. Būta įvairios praktikos. Priklausomai, kada vyko sandoris, kokia jo vertė, kokia rinkos vertė, atskirais aspektais žiūrimas vertinimas rinkos sąlygomis, atskirais – pirkimo pardavimo. Keitėsi banko požiūris į kreditavimą, buvo sakoma, kad įsigyto turto vertė mažiau svarbi, svarbesnė jo dabartinė vertė, o 2005-2008 m. turto vertės labai drastiškai keitėsi. Taisyklė, kad bankininkystėje turto vertė turi būti ne mažesnė nei paskolos vertė. Bet jei kredito dokumentuose yra parašai, vadinasi viskas buvo nustatyta tvarka suderinta ir sužiūrėta. Šiaip banke nebuvo įprasta, kad nekilnojamo turto įsigijimui būtų išduodamas vartojamasis kreditas, bet jei banke tuo metu buvo toks produktas kaip vartojamasis kreditas su turto įkeitimu, reiškia taip ir buvo padaryta. Jei yra parašai, vadinasi toks produktas banke tuo metu buvo, priešingu atveju nebūtų buvę galima paruošti ir suderinti sutarties (t.8, b.l. 135-137).

Liudytoja I. D. parodė, kad 2006 metais dirbo „DNB Nord“ banke. Kredito išdavimo tvarkos banke keitėsi 2-3 kartus per metus, todėl jai sunku dabar pasakyti, kokios tvarkos galiojo 2006 metais. Ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus, tikriausiai žiūrėjo dokumentus ir pagal juos davė išvadą. Prašė remtis jos duotais ikiteisminio tyrimo metu parodymais (t.8, b.l.64-66). LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu buvo paskelbti liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2006-05-15 buvo patvirtintos DnB Nord banko taisyklės dėl „Gyventojų pateikiamų dokumentų“ norint gauti kreditą. Kreditus bankas teikia pilnamečiams asmenims, kurie teisėtu pagrindu nuolat ar laikinai gyvena Lietuvos Respublikoje bei gauna pakankamas ir pastovias pajamas. Remiantis minėtomis taisyklėmis klientai, kurie kreipėsi į Dnb Nord banką dėl kredito gavimo, turėjo(turi) užpildyti nustatytos formos „PARAIŠKĄ KREDITUI GAUTI“. Paraišką pildo pats klientas, bet būna tokių atvejų, kad paraišką gali užpildyti banko pardavimo vadybininkas, bet tada klientas pats turi pasirašyti šioje paraiškoje. Paraiškoje klientas įrašo savo asmens duomenis t. y. vardą, pavardę, asmens kodą, gimimo datą, išsilavinimą, darbovietę ir kt. būtinus duomenis. Taip pat klientas turi paraiškoje nurodyti kredito sumą, kurią jis nori gauti iš banko. Nurodyta paraiškoje kredito suma yra ta pinigų suma (kredito suma) kurią ateityje bankas svarstys ar suteikti klientui ir ta suma yra nekeičiama (paraiškoje). Skiriamos sumos dydis taip pat priklauso nuo kliento gaunamų pajamų. Klientas taip pat turi nurodyti norimo kredito paskirtį ir panaudojimo aprašymą. DnB Nord bankas siūlė ir siūlo kreditus tokiomis paskirtimis įkeičiant turtą - būstui įsigyti, statyti, rekonstruoti, įrengti ar remontuoti ir vartojimo kreditą- vartojimo reikmėms arba kitai paskirčiai. Kredito paskirtis priklauso nuo turto, kurį klientas nori įgyti. Pildant paraišką nebūtina pateikti įgyjamo turto (tokiu atveju klientai - kredito gavėjai - nori sužinoti kokio dydžio paskolą jie gali gauti) įvertinimą, jį klientas turi pateikti iki tol, kol bus svarstomas paskolos suteikimas. Kredito suma gali siekti iki 70 proc. įkeičiamo turto vertės. Jei klientas nori gauti kreditą ne vienas, būtinai šios paraiškos grafoje „Informacija apie paraiškos teikėjo sutuoktinį arba bendraskolį“ turi užpildyti visą informaciją apie bendraskolį, nes ateityje kai bus suteiktas kreditas, bendraskolis bus įrašytas į kreditavimo sutartį. Užpildžius paraišką, klientas pasirašo ir taip patvirtina paraiškoje įrašytos informacijos teisingumą, taip pat savo parašu patvirtina, kad yra susipažinęs su teikiančiomis banko paslaugų taisyklėmis. Pardavimo vadybininkas parašu ir banko spaudu patvirtina paraiškos priėmimą. Prie paraiškos yra dar pateikiamas asmens, norinčio gauti kreditą, asmens dokumentas, jei yra bendraskolis, tai prie paraiškos yra pateikiamas jo asmens dokumentas. Klientas pateikia pažymą apie gaunamas per paskutinius 12 mėnesius jo ir bendraskolio pajamas. Gavus šiuos dokumentus pardavimo vadybininkas turi atlikti pateiktų dokumentų įvertinimą. Jei pateiktuose dokumentuose trūksta informacijos, vadybininkas privalo paprašyti kliento pateikti trūkstamą informaciją. Jei informacija netiksli ar pateiktuose dokumentuose informacija neatitinka - paaiškinti duomenų neatitikimą ir priežastį, išsiaiškinęs visus klausimus vadybininkas atlieka pateiktų dokumentų analizę. Atlikdamas analizę, banko vadybininkas tikrina informaciją apie klientą t. y. ar nėra skolingas, ar turi kito turto. Po to kai yra surenkami visi būtini kreditui gauti duomenys yra paruošiamas kredito teikimas fiziniams asmenims, kuriame yra įrašomi kliento ar kliento ir bendraskolio duomenys, duomenys apie pajamas, įgyjamo daikto suma, kredito paskirtis, kredito grąžinimo terminas, palūkanų norma, papildomos sąlygos, dokumentų paruošimo ir įforminimo mokesčio suma, išvados dėl kredito suteikimo. Sprendimą priimą ir jame pasirašo 3 banko darbuotojai, t. y. vadybininkas, grupės vadovas, verslo centro vadovas. Kiekvienas iš šių darbuotojų sprendime gali įrašyti savo pastabas, bei pasiūlymus. Kai yra priimamas ir pasirašomas sprendimas suteikti paskolą, tai vadybininkas praneša apie tai žodžiu klientui ir pakviečia jį pasirašyti kreditavimo sutartį. Vadybininkas parašo pranešimus notarų biurui, teismui, kuriais praneša, kad yra priimtas sprendimas klientui suteikti kreditą ir kreditą suteiks pervesdamas kredito lėšas į kliento nurodytą sąskaitą, po to kai klientas pasirašys su banku kreditavimo sutartį, sumokės mokestį už kreditavimo dokumentų paruošimą, įkeist bankui turtą. Šis raštas galioja 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Kai kreditavimo sutartis paruošta, ją vadybininkas pateikia kredito gavėjui pasirašyti. Iš banko pusės kreditavimo sutartį pasirašo klientų aptarnavimo skyriaus vadovė ir vadybininkė. Kreditavimo sutartis prieš pasirašant yra pateikiama susipažinti kredito gavėjui. Banko kreditavimo sutartį sudaro 2 dalys: specialioji dalis ir bendroji dalis. Kreditavimo sutarties bendroje dalyje yra bendro pobūdžio informacija dėl kredito sąlygų, specialiojoje dalyje yra nurodyta paskolos suma, kredito grąžinimo terminas, informacija apie metų palūkanų normą, kredito paskirtis, kredito suteikimo būdas. Viena iš sąlygų yra hipotekos lakštu nekilnojamojo turto įkeitimas. Įkeičiant nekilnojamą turtą hipotekos lakštu, lakštą patvirtina notaras ir jis registruojamas hipotekos įstaigoje. Kreditavimo sutartyje yra nurodoma, kad tol, kol kredito gavėjas naudojasi kreditu pagal sutartį ir pilnai neatsiskaitė arba turi teisę pasinaudoti kreditu ar jo dalimi, panaudoto kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 70 procentų kredito grąžinimui užtikrinti įkeisto nekilnojamojo turto, įvertinto banko nustatyta tvarka, rinkos vertės bankas pagal turto vertės nustatymą mato kokia yra vertinamo turto rinkos vertė ir klientui suteikia kredito sumą ne didesnę nei 70 procentų nekilnojamojo turto, įkeisto bankui paskolos grąžinimui užtikrinti, rinkos vertės. Po to banko vadybininkas pildo pažymą apie sutarčių pasirašymą bei sutarčių sąlygų įvykdymą t. y. kredito gavėjas užpildo prašymą išmokėti kreditą pagal pasirašytą kreditavimo sutartį, kuriame nurodo, kad pervesti pinigus į jo banko sąskaitą DnBNord banke iš kurių konkrečiai nurodo pinigų sumą ir pinigų pervedimo priežastį, kuria reikia sumokėti turto pardavėjui ir nurodo turto pardavėjo sąskaitos numerį, bei prašo iš savo banko sąskaitos pervesti pinigus administravimo mokesčiui sumokėti. Šį prašymą turi pasirašyti kredito gavėjas. Po to, kai yra gautas minėtas prašymas, banko darbuotojai mokėjimo nurodymais perveda pinigus. Pervedus pinigus turto pardavėjui ir sumokėjus bankui administravimo mokestį lieka sąskaitoje pinigų, kredito gavėjas gali juos nuimti grynais pagal kasos išlaidų orderį arba panaudoti atsiskaitant mokėjimo pavedimas. Jei kredito gavėją atstovauja įgaliotas asmuo, tai pastarasis turi pateikti atitinkamai patvirtintą įgaliojimą. Pagal pateiktą susipažinimui kredito Nr. A24-804417 bylą dėl 0,95 ha ploto žemės sklypo, esančio Naujasodžių k., Trakų raj. įgijimo R. G. ir A. B. vardu atstovaujant įgaliotam asmeniui A. M., paaiškino, kad 2006-11-20 į DnBNord banko Vilniaus skyrių adresu Vivulskio g. 18 , Vilniuje, kreipėsi A. B., kuris užpildė paraišką kreditui gauti. Kredito suma - 400 000 Lt, kredito terminas -25 metai, kredito paskirtis-vartojimo reikmėms. Pagal šią paraišką yra matyti, kad A. B. ketino vienas imti kreditą, nes nėra jokių atžymų apie sutuoktinį arba bendraskolį. Žemės sklypas be konkretaus adreso buvo nurodytas kaip nekilnojamojo turto įkeitimo objektas. Taip pat minėtoje paraiškoje yra įrašyti visi būtini duomenys. Paraiška yra pasirašyta A. B. vardu, o iš banko pusės pasirašė pardavimo vadybininkė D. J.. 2006-12-07 į DnBNord banko Vilniaus skyrių adresu Vivulskio g. 18 , Vilniuje, kreipėsi R. G. kuris užpildė paraišką kreditui gauti. Kredito suma - 749 000 Lt, kredito terminas -25 metai, kredito paskirtis-vartojimo reikmėms. Pagal šią paraišką yra matyti, kad R. G. ketino vienas imti kreditą, nes nėra jokių atžymų apie sutuoktinį arba bendraskolį. Taip pat minėtoje paraiškoj yra įrašyti visi būtini duomenys. Paraiška yra pasirašyta R. G. vardu, o iš banko pusės pasirašė pardavimo vadybininkė D. J.. Kredito byloje yra įsegtos A. B. ir R. G. pažymos apie gaunamas pajamas. Kaip iš pateiktų dokumentų matome, tai jie abu pajamas gaudavo iš užsienio t. y. jie dirbo užsienyje. Prie šių dokumentų yra pridėtos R. G. LR piliečio paso serija LTU 20219374 kopija ir A. B. LR piliečio paso serija LK790950 kopija. Taip pat matome, kad buvo pasirašyta banko sąskaitos sutartis su R. G. dėl einamosios sąskaitos atidarymo. Taip pat šioje sutartyje yra parašas A. B. bei R. G. prašymas įtraukti sąskaitos bendrasavininku A. B. pagal 2006-12-08 sudaryta įgaliojimą. Yra 2006-12-08 įgaliojimo nuorašas, kuriuo R. G. įgalioja A. M. atstovauti jo interesus ir 2006-12-11 įgaliojimo nuorašas, kuriuo A. B. įgalioja A. M. atstovauti jo interesus. Kitų dokumentų patvirtinančių tai, kad jie yra bendraskoliai kredito byloje nėra. Taip pat matome, kad yra pateikta būsimo nekilnojamojo turto šiuo atveju žemės sklypo esančio Naujosodžių kaime, Trakų rajone, UAB „Ober Haus“ Nekilnojamojo turto preliminaraus rinkos vertės nustatytas, kuriame matome, kad 0, 95 ha žemės sklypo rinkos vertė 2006-12-05 yra 1 070 000Lt, vertinamo turto likvidacinė vertė 2006-09-11 yra 750 000 Lt. Toks nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas nėra būtinas pildant paraišką kreditą gauti, turto vertinimą būtina pateikti prieš priimant sprendimą suteikti kreditą. Taip pat yra minėto žemės sklypo kadastrinių duomenų kopijos. Iš kredito bylos matyti, kad vadybininkė D. J. tikrino A. B. ir R. G. duomenis. 2006-12-12 yra priimtas sprendimas dėl kredito teikimo fiziniams asmenims. Šiame sprendime yra įrašyti 2 paskolos gavėjai: A. B. ir R. G.. Sprendimas yra pasirašytas vadybininkės D. J., PIK grupės vadovės A. T.-Kazlauskienės, verslo centro vadovo A. B.. Pagal šį priimtą sprendimą matome, kad įvertinus A. B. ir R. G. duomenis 5 kompetencijos lygyje ir jiems siūloma suteikti kredito suma -749 000 Lt, palūkanų norma VILIBOR 6 mėn. +2. 45 proc.marža *, EURLIBOR 6 mėn. +0, 3 proc. marža Kredito paskirtis –vartojimo reikmėms, kredito grąžinimo terminas iki 2031 m., grąžinant vienodomis įmokomis kas mėnesį(anuitetas), kredito grąžinimo užtikrinimo priemonė-žemės ūkio paskirties žemės sklypas (0, 95 ha), unikalus Nr.7984-0003-0424, kadastrinis adresas Trakų raj. Naujasodžių kaimas, kurios rinkos vertė-1 070 000Lt, likvidacinė vertė-750 000 Lt, iš kredito atėmus likvidacinę vertę - 1000 Lt, kredito ir įkeičiamo turto rinkos vertės santykis(procentais) - 70 t. y. įkeičiamas žemės sklypas , kredito ir įkeičiamo turto santykis neviršija numatyto 70 proc. santykio. Taip pat vienoje iš „neigiami aspektai“ punkte yra pažymėta tai, kad paskolos už bendraskolius ir hipotekos lakštą greičiausiai pasirašys įgaliotas asmuo, atstovaujantis visomis jai suteiktomis teisėmis-A. M.. Po to matome, kad A. M., kaip įgaliotas A. B. ir R. G. atstovas pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pateikė turto vertinimo ataskaita, pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-47, hipotekos lakštą. Po to buvo pervesti 320 000 Lt pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėtas administravimo mokestis ir išgryninti iš R. G. sąskaitos likusieji pinigai (1 t. b.l. 123-139)

Liudytoja V. R. parodė, kad kaltinamosios A. M. nepažįsta. Dirbo banke „DNB Nord“ kasoje, atėjo klientė ir jai išmokėjo pinigus. Apie tai, kad būtent ji juos išmokėjo, gali pasakyti tik iš to, kad ant dokumento yra jos parašas, nes pati neatsimena nei A. M., nei savo veiksmų, nei išmokėtos sumos. Per dieną yra daug klientų ir liudytoja negali atsiminti visų įvykių. Gali patvirtinti tik faktą, kad ant dokumento yra jos parašas, vadinasi ji išmokėjo pinigus. Kai klientui pinigai išmokami iš jo paties sąskaitos, jis ateina su asmens dokumentu, jeigu sąskaita yra kito žmogaus, pinigų paėmimui turi būti notariškai patvirtintas įgaliojimas. Sumą, viršijančią 50000 tūkstančių litų, klientas turėjo užsakyti prieš tris dienas. Šios bylos atvejo tikrai neprisimena. Užsakymas nebūtinai turėjo būti raštiškas, galėjo būti ir telefoniniai užsakymai, ir žodiniai, ir tai nebuvo fiksuojama. Tokio asmens, kaip D. J., nepažįsta. Kadangi šiuo atveju buvo išmokėta didelė suma, tai ir pats išmokėjimas, ir dokumentų tikrinimas buvo atliktas dvejų asmenų, t.y. su kontrole. Tas kitas asmuo buvo toks pats banko darbuotojas. Jeigu didelė pinigų suma buvo išmokama su įgaliojimu, buvo kažkokia tvarka, kad buvo skambinama sąskaitos savininkui, kad jis patvirtintų tą įgaliojimą, bet dabar nepamena tiksliai, kaip buvo šiuo atveju. Kadangi buvo tokia didelė suma, pirmas asmuo, kuris tikrino visus dokumentus, buvo kitas banko darbuotojas. Pati liudytoja buvo antras asmuo - išmokantis pinigus asmuo. Gavusi patvirtinimą, kad viskas tvarkoje, pinigus išmokėjo. Kitas asmuo, kuris tikrindavo dokumentus, paprastai būdavo banko vadybininkas. Ar šiuo konkrečiu atveju tai buvo tas pats vadybininkas, kuris ruošė kreditavimo sutartį, ar kitas vadybininkas, negali pasakyti. Jos manymu, tai turėjo būti paprasčiausiai salėje tuo metu dirbantis kitas vadybininkas. Negali pasakyti, ar buvo tokia praktika, kad tikrindamas įgaliojimą, banko darbuotojas skambindavo notarui, kurio biure buvo išduotas tas įgaliojimas, kad šis patvirtintų jo tikrumą. Ji pati buvo tik antras asmuo – tas, kuris išduodavo pinigus (t.8, b.l. 61).