Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 str. 1 d. (veikos padarymo metu galiojusi 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) ir nuteista 45 MGL (5850 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. buvo nuteista už tai, kad ji ,,pagal 2007-07-26 sutartį Nr. S07/107, pasirašytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir 2009-04-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota būti atsakinga už darbų saugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, tai yra rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsaugos priemonių korteles, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, tai yra pažeidė 2003-07-01 Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 264 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; be to, neįvykdė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimų, kuriuose nustatyta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad asmeninės apsaugos priemonės išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų nuo rizikos veiksnių poveikio, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-11-26 įsakymu Nr. A1-331 patvirtintų Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų 7 punkto 13.1 papunktyje įtvirtintą reikalavimą sudaryti rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelę, vadovaujantis nuostatų 1, 2, 3 priedais, dėl to, pažeidus dėl neatsargumo visus aukščiau išdėstytus darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius ir techninius reikalavimus, įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, tai yra 2010-09-28 apie 18.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančiose patalpose (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, darbuotojai I. J., dirbusiai prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjaunant peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peiliui slydus įpjovimo metu nuo užlajos judesyje pataikius į dešinę akį, tuo padarius I. J. durtinę pjautinę žaizdą dešinės akies ragenoje, sukėlusią akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.”.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. J. prašo panaikinti 2012 m. birželio 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo teisinį reguliavimą, kuris turi esminės reikšmės sprendžiant atsakomybės klausimą. Taip pat teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, nepašalino prieštaringumų tarp byloje esančių duomenų. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos įstatymu ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos.

Nuteistoji skunde teigia, kad ji nėra specialusis subjektas nagrinėjamo BK straipsnio atžvilgiu, todėl jos atsakomybė yra negalima. Pažymi, kad pagrindinis teisinis norminis aktas, reguliuojantis saugos darbe sąlygas, yra Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-3170) ir poįstatyminiai teisės aktai, reguliuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą. Minimame įstatyme yra išskiriami šie subjektai: darbdavys, darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, juridiniai ar fiziniai asmenys, pagal sutartis su darbdaviais atliekantys darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijas ar jų dalį. Taip pat kreipia dėmesį, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 3 d. yra aiškiai nurodyta, jog „Darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam asmuo, atstovaujantis darbdaviui, pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (toliau – darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas arba darbdavio įgaliotas asmuo).“ Dėl to apeliantė teigia, kad ji nėra nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kurio nors padalinio vadovas, nei kitas administracijos pareigūnas.

Be to, apeliantė pažymi, kad kitas teisės aktas, kuris yra reikšmingas nagrinėjant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 str. 1 d. klausimą, yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-11-27 įsakymu Nr. A1-186/V-694 patvirtinti Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, tai, jos teigimu, patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas T. D.. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų (Žin., 2003, Nr. 114-5186) 5 str. 5.2 d. yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ,,Darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai gali būti paskirtas įmonės tarnybos vadovas ar įmonės tarnybos specialistas (kai įmonės tarnybos funkcijas vykdo vienas specialistas), ir jis turi būti tiesiogiai pavaldus įmonės vadovui. Samdomos įstaigos vadovas ar samdomos įstaigos arba samdomas specialistas (specialistai) negali būti skiriamas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai.“

Kartu pažymi, kad visiškai yra neaišku, kaip teismas vertina ir aiškina šį teisinį reguliavimą, ir darydamas išvadas, jog ji yra specialusis subjektas (t. y. įgaliotas asmuo), nesivadovavo teisės normomis, apsiribodamas lakonišku ir selektyviu sutartinių santykių aiškinimu.

Skunde konstatuojama, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių.

Apeliantė atkreipia dėmesį į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-07-04 ekspertizės aktą Nr. 11-1444(11), kuriuo nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo įvardyta tai, jog nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, kai rizika susižaloti akis dirbant su technologiniu peiliu ir pažymėta, kad organizaciniu požiūriu nelaimingą atsitikimą lėmė tai, jog įrenginių operatorė nebuvo instruktuota darbo vietoje apie tai, kaip saugiai dirbti su technologiniu peiliu, ir tai, kad jai nebuvo išduotos akis saugančios asmeninės apsaugos priemonės. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ji (I. J.), neįvertinusi pavojingo veiksnio operatoriaus darbo vietoje, jai keliamų teisės aktų reikalavimų neįvykdė ir dėl to įvykio metu įrengimų operatoriaus darbo vietoje asmeninės apsaugos priemonės, saugančios akis nuo fizikinių veiksnių poveikio (apsauginiai akiniai, skydeliai ar pan.), kai buvo rizika susižaloti akis dirbat su technologiniu peiliu, nebuvo naudojamos. Dėl to teismas išreiškė manymą, kad, jeigu I. J. būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigas, įvykio metu įrengimų operatoriaus darbo vietoje asmeninės apsaugos priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, būtų naudojamos ir nelaimingo atsitikimo būtų išvengta, ir padarė išvadą, jog tarp konstatuotų teisės aktų (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str., 19 str. 2 d. ir 3 d., 20 str. 2 d. 28 str. 2 d., Darbo kodekso 264 str. 1 d., Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų, patvirtintų 2007-11-26 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-331, 7 punkto 13.1 papunkčio) pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Su tokia išvada apeliantė nesutinka ir skunde pažymi, kad bylos duomenys rodo, jog įrengimų operatorės darbo vietoje rizikos įvertinimas buvo atliktas ir nustatyta, jog rizika įsidurti I. J. darbo vietoje yra „priimtina“, ir tai konstatavo teismas, tačiau apeliantei neaišku, dėl kokių priežasčių teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė, vertinant įvykį, yra nereikšminga. Apeliantė teigia, kad tokią priimtiną riziką įsidurti mažina tinkamas (teisingas) darbas su technologiniu peiliu ir, atvirkščiai, riziką didėja, jeigu dirbama yra neteisingai ar netinkamai (pvz. pjaunant ne nuo savęs, o į save, darbas pavargus, darbas paskubomis ir pan.). Apeliantė reiškia nuomonę, kad lemiamas veiksnys yra ne patys apsauginiai akiniai, o darbo metodas ir tinkamas procesas, pažymi, kad neegzistuoja apsauginiai akiniai nuo įsidūrimo į akį, nes su peiliu galima įsidurti į kaklą ar kitą kūno vietą, tačiau tai savaime nereiškia, jog darbuotojas turi dėvėti įsidūrimui atsparius drabužius ar pan. Tai, apeliantės teigimu, patvirtino ir ekspertas T. D., todėl rizika šiuo konkrečiu atveju buvo priimtina ir nepriimtina ji tampa tik tada, jeigu su technologiniu peiliu yra dirbama netinkamai, t. y. prisiimant didesnę riziką negu priimtina.

Be to, apeliantė skunde akcentuoja, kad bylos medžiagoje yra pateikta asmeninių apsauginių priemonių apskaitos kortelė Nr. 101, kuri buvo išduota konkrečiai nukentėjusiajai I. J.. Kortelėje yra nurodytos tokios asmeninės apsaugos priemonės: darbo kostiumas, darbo avalynė, darbo pirštinės, respiratorius, apsauginiai akiniai. Kortelėje nurodyta, kad atsakinga už priemonių išdavimą yra R. I. (P.), ji teismo posėdyje nurodė, kad neišdavė akinių, nes tuo metu jų nebuvo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė teismo posėdyje patvirtino, kad darbo saugos priemonėmis aprūpindavo pati įmonė. Pažymima, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp R. I. (P.) parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nevertino darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto funkcijų svarbos, kai byloje nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nelaimingo atsitikimo darbe dieną dirbo 98 darbuotojai (žr. nelaimingo atsitikimo darbe aktą), ir, vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendraisiais nuostatais (Valstybės žinios, 2003, Nr. 110-4923), įmonėse, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, yra steigiamas darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, kuris, be kita ko, svarsto profesinės rizikos vertinimo rezultatus, teikia pasiūlymus įmonės vadovui dėl prevencinių priemonių darbuotojų sveikatos gerinimui įgyvendinimo, analizuoja darbuotojų aprūpinimą asmeninės apsaugos priemonėmis bei nustatytos šių priemonių priežiūros vykdymą įmonėje; teikia pasiūlymus įmonės vadovui dėl įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų projektų rengimo ar dėl galiojančių ar dėl rengiamų tobulinimo ir kt., dalyvauja parenkant darbuotojams reikiamas ir tinkamas asmenines apsaugos priemones ir prižiūri, kad darbuotojai jomis naudotųsi.

Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad, bylos duomenimis, asmeninių apsaugos priemonių klausimą sprendė UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorės sudaryta komisija, tačiau nagrinėjant bylą šios komisijos funkcijos ir jų atlikimas ar neatlikimas yra iš viso nenagrinėtos. Pažymi, kad tiek apsauginių akinių išdavimas, tiek pats instruktavimas yra bendros priežasčių–pasekmių grandinės sudedamosios dalys, į kurią įeina daug komponentų, tačiau teismas visiškai nevertino vienos iš komponentų priežasties ir pasekmės grandinei svarbios aplinkybės – pačios nukentėjusiosios elgesio. Teigia, kad nukentėjusioji I. J., žinodama kaip reikia dirbti su technologiniu peiliu, pasirinko dirbti kitaip, negu ją mokino pamainos meistrė, t. y. pasirinko nesaugų būdą, buvo pavargusi, detalės krito greitai, ir dėl to ji skubėjo, o pasirinktas rizikingas darbo būdas jai atrodė tinkamesnis.

Teismas visiškai neįvertino nukentėjusiosios veiksmų ir kaltės.

Be to, kas paminėta, nuteistoji skunde teigia, kad kaltinamasis aktas yra nekonkretus ir jai nesuprantamas, nes nėra konkrečiai nurodyta, kokių konkrečių veiksmų ji neatliko, bet turėjo atlikti. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino kitų asmenų, ne tik nukentėjusiosios, veiksmų ir pareigų, o visą įrodinėjimo naštą neleistinai perkėlė ant jos, taip nepagrįstai susiaurindamas galimybę gintis, faktiškai preziumuodamas, jog visa kaltė tenka būtent jai (I. J.), nors aišku, kad darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijas vykdė ir pats darbdavys bei kiti jo įgalioti asmenys, tiek, kiek tai susiję su instruktavimu, apsaugos priemonių išdavimu ir kt. Taip pat nurodo, kad pateikti argumentai dėl pamainos meistrės veiksmų darbo vietoje, nukentėjusiosios poilsio režimo nebuvo analizuoti, nors tinkamas režimo užtikrinimas laikytina būtina saugaus darbo prielaida. Kartu pažymi, kad tiek pamainos meistrė R. I., tiek technikos specialistas T. T. turėjo įsitikinti, ar darbuotojams yra tinkama darbo vieta ir ar nukentėjusioji dirba tinkama poza, nes pagal jų pareiginius nuostatus, jie taip pat privalėjo imtis priemonių ir pagal aplinkybes bei turimas žinias pašalinti priežastis, galinčias sukelti avarijas, traumas ir kt., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme į visas šias aplinkybės nebuvo kreipiamas dėmesys.

Apeliantė taip pat skundu atkreipia dėmesį į tai, kad skirdamas bausmę teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nurodė, jog atsižvelgia į sukeltus padarinius, tačiau pasekmių atsiradimas yra būtinas nusikaltimo požymis, todėl jis negali būti vertinamas kaip pagrindas didinti bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. J. ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūra 2012 m. kovo 8 d. kaltinamuoju aktu užbaigė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje I. J. „kaltinama tuo, kad pagal 2007-07-26 sutartį Nr. S07/107, pasirašytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir 2009-04-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota būti atsakinga už darbų saugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tai yra rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsauginių priemonių korteles, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, tai yra, pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Nr. DC-1672, priimto 2003-07-01, įsigaliojusio 2003-07-13) 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 264 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; be to, neįvykdė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimų, kuriuose nustatyta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte įtvirtintą darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, tai yra darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad: „asmeninės apsaugos priemonės išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų nuo rizikos veiksnių poveikio“ ir „Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų“, priimtų 2007-11-26, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-331, įsigaliojusius 2007-07-31, 17 straipsnio 13 punkto 1 papunktyje įtvirtintą reikalavimą „sudaryti rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelę, vadovaujantis nuostatų 1, 2, 3 priedais“, taip pat pažeidė „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyr. inspektoriaus 2005-04-20 įsakymų Nr. 1-107, 16 punktą ir 16 punkto 2 papunktį, kuriuose įtvirtintas reikalavimas, kad: „įmonėje rengiamose instrukcijose pateikiama tokia informacija“, „reikalavimai ir konkretūs nurodymai /darbo metodai/ informuojantys, kaip saugiai dirbti pavestą darbą, atlikti užduotį, naudoti darbo įrenginį“, dėl to, pažeidus dėl neatsargumo visus auksčiau išdėstytus darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius ir techninius reikalavimus, įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, tai yra 2010-09-28 apie 18 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiose patalpose, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), darbuotojai I. J., dirbusiai prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjaunant peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peiliui slydus įpjovimo metu nuo užlajos judesyje pataikius į dešinę akį, tuo padarius I. J. durtinę pjautinę žaizdą dešinės akies ragenoje, sukėlusią akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą“, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 str. l d. (3 t., 175 – 182 b. l.).

Pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad esminiai kaltinamojo akto turinio defektai suvaržo ir kaltinamojo teisę į gynybą, nes pastarasis negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu suvaržoma ne tik kaltinamojo teisė į gynybą, neužtikrinamos galimų nukentėjusiųjų, kitų proceso dalyvių teisės, tačiau formuojama ydinga, Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinkanti praktika, kuomet tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaiga) funkcijos nepagrįstai deleguojamos teisminei institucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą, šalinimas yra ne teismo, o už ikiteisminį tyrimą ir kaltinamąjį aktą atsakingos institucijos – prokuratūros – pareiga.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Be kitų reikalavimų, keliamų kaltinamojo akto surašymui, šio straipsnio 3 punkte nurodyta, jog kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje kaltinamojo akto turinys neatitinka įstatymo keliamiems reikalavimams, nes visiškai nenurodytas I. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo būdas, t. y. kokiu veikimu ar neveikimu pasireiškė kaltinamosios veika, jai nesilaikant kaltinamajame akte nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus darbų saugai ir sveikatos apsaugai darbe užtikrinti, galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikatai įvertinti, reikalavimų.

Iš suformuluoto ir apeliantei pareikšto kaltinimo, pagal kurį byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, aišku, kokias funkcijas ir pareigas I. J. turi atlikti – ,,... rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsauginių priemonių korteles...“, taip pat nurodyta, kokius teisės aktus I. J. dėl neatsargumo galbūt pažeidė – ,,... Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Nr. DC-1672, priimto 2003-07-01, įsigaliojusio 2003-07-13) 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 264 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose įtvirtina darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; be to, neįvykdė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimų, kuriuose nustatyta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte įtvirtintą darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, tai yra darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad „asmeninės apsaugos priemonės išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų nuo rizikos veiksnių poveikio“ ir „Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų“, priimtų 2007-11-26, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-331, įsigaliojusių 2007-07-31, 17 straipsnio 13 punkto 1 papunktyje įtvirtintą reikalavimą „sudaryti rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelę, vadovaujantis nuostatų 1, 2, 3 priedais“, taip pat pažeidė „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyr. inspektoriaus 2005-04-20 įsakymu Nr. 1-107, 16 punktą ir 16 punkto 2 papunktį, kuriuose įtvirtintas reikalavimas, kad „įmonėje rengiamose instrukcijose pateikiama tokia informacija“, „reikalavimai ir konkretūs nurodymai / darbo metodai /, informuojantys, kaip saugiai dirbti pavestą darbą, atlikti užduotį, naudoti darbo įrenginį“, tačiau ką konkrečiai apeliantė padarė ar nepadarė, pažeisdama išvardytus teisės aktus, kuo pasireiškė inkriminuojamos veikos objektyvioji pusė, galima tik spėlioti, o tai nėra pateisinama pagal BPK 219 str., reglamentuojančio kaltinamojo akto surašymą, turinį.

Šias išvadas aiškiai atspindi ir kaltinamosios paaiškinimas teisiamajame posėdyje, išsakytas paklausus, ar ji supranta pareikštą kaltinimą. Paskelbus kaltinamąjį aktą, I. J. nurodė: ,,...nesuprantu, kaltinimo ką aš padariau“ (4 t., 4 b. l.). Tokią kaltinamosios poziciją patvirtina ir jos nekonkretūs atpasakojamojo pobūdžio parodymai teisiamajame posėdyje, iš kurių neaišku, kokias objektyvias aplinkybes ji pripažįsta ir kokias neigia.

Iš inkriminuotos nuskalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte galima suprasti, kad I. J., kaip įgaliota būti atsakinga už darbų saugą, turėjo tam tikras išvardytas pareigas ir dėl neatsargumo pažeidė daug teisės aktų reikalavimų, kai įvyko nelaimingas atsitikimas – 2010-09-28 apie 18 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), darbuotojai I. J., dirbusiai prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjaunant peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peiliui slydus įpjovimo metu nuo užlajos judesyje pataikius į dešinę akį, tuo padarius I. J. durtinę pjautinę žaizdą dešinės akies ragenoje, sukėlusią akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia kaltinimo formuluotė reiškia, kad tuo metu, kai I. J. dėl neatsargumo pažeidinėjo atitinkamus teisės aktus, įvyko nelaimingas atsitikimas, ir nesunkiai susižalojo I. J., tačiau spręsti apie priežastinio ryšio buvimą / nebuvimą tarp I. J. veikos ir kilusių negatyvių padarinių, nėra jokios galimybės, nes nenurodyta, būtent koks konkretus apeliantės veikimas ar neveikimas buvo nusikalstamas ir nulėmė tokių padarinių atsiradimą.

Pagal BK 176 str. 1 d. atsakomybė kyla tik specialiam subjektui, tai yra darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, pažeidusiam darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl siekiant atskleisti objektyviuosius – pirmiausia veikos – požymius, kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Tai reiškia, kad spręsti apie kaltės buvimą ar nebuvimą, galima tik sulyginus tarpusavy kaltinamojo pareigas darbo veiklos srityje nustatančius teisės aktus su objektyviuoju nusikaltimo sudėties požymiu – veika, ir išsprendus priežastinio ryšio buvimo / nebuvimo klausimą tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 str. nurodyti padariniai. Tai būtina tinkamo BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties nustatymo sąlyga.

Pirmosios instancijos teismas paminėtų kaltinamojo akto trūkumų nepastebėjo ir nesiėmė jokių priemonių, kad jie būtų pašalinti. Šis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, nes nenurodžius kaltinime, kaip I. J. galbūt nusikalstamai veikė, t. y. nepaminėjus esminės bylos aplinkybės, sutrukdyta teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Be to, apylinkės teismas šiukščiai pažeidė I. J. teises, nes nuosprendyje išdėstė išvadas ir motyvus, kurie leidžia tik numanyti, kokius atskirus nusikalstamus veiksmus padarė apeliantė, kurios kaltės klausimas byloje buvo sprendžiamas. Pavyzdžiui, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta: ,,Apie tai, kad peilis įrengimų operatoriaus darbe naudojamas kaip pagrindinis darbo įrankis, kaltinamoji neabejotinai turėjo žinoti ir suprasti...nes matė prie plastmasių liejimų mašinos darbuotojas, pjaustančias peiliu detales...I. J. negalėjo į visas šias aplinkybes neatsižvelgti ir suvokdama, jog įrenginių operatoriaus darbo vietoje rizikos veiksnys, kuris gali kelti grėsmę darbuotojų saugai ir sveikatai, egzistuoja, turėjo šią riziką tinkamai įvertinti ir pasirūpinti rizikos pašalinimu“, ir daugelis kitų teiginių, iš kurių sunku suprasti, ko kaltinamoji nepadarė arba padarė ne taip, kaip reikalauja teisės aktai – ar kalta dėl to, kad neatėmė peilių iš darbuotojų, ar dėl to, kad neįvertino rizikos, ar dėl to, kad tos rizikos nepašalino, ar kt.

Esant visos šioms aplinkybėms, buvo suvaržytos I. J. teisės tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes jai nebuvo žinoma, nuo kokio kaltinimo gintis ir kuo konkrečiai ji buvo įtariama bei kaltinama (BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d.), todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Be to, kas paminėta, kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens veika pripažįstama nusikalstama, kai įrodoma, jog yra nusikalstamos veikos sudėtis: subjektas, subjektyvioji pusė, objektas ir objektyvioji pusė. Nesant visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės.

BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektu gali būti tik darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus. Tinkamas nusikaltimo subjekto nustatymas yra būtina prielaida, užtikrinanti, kad baudžiamojon atsakomybėn bus patrauktas tik asmuo, kuris yra kaltas jo padarymu. Taigi BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektas yra specialus – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, darbdaviui atstovaujantis asmuo – tai įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros vadovas, o darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – tai padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam asmuo, atstovaujantis darbdaviui, pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą; jeigu įmonėje nėra tokių asmenų arba jų nepakanka, kad būtų tinkamai organizuojamos darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinės priemonės, darbdavys gali sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos ar bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės piliečiu, kitu fiziniu asmeniu ir (ar) Lietuvos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kitoje valstybėje narėje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kita organizacija, ar jų filialais dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo. Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, kurio asmens veiksmai (ar neveikimas) lėmė BK 176 str. 1 d. numatytų padarinių atsiradimą.

Pažymėtina, kad bendrasis darbdavio atsakomybės principas nenumato besąlyginio teisinės atsakomybės taikymo jam, tačiau neatleidžia darbdavio nuo tokios atsakomybės, kai jo veikoje nustatomas tam tikrų tokią atsakomybę suponuojančių sąlygų visetas. Kolegijos nuomone, darbdavio funkcijų perkėlimas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje kitiems subjektams, pvz., kitam juridiniam asmeniui, sudaro prielaidas nevykdyti kai kurių reikalavimų, kuriuos privalo vykdyti pats darbdavys. Darbdaviui sudarius sutartį su kitu subjektu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymo, o tam subjektui įsipareigojus vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, būtina pirmiausia surinkti duomenis, ar darbdavio įgaliotas juridinis asmuo ėmėsi kokių nors veiksmų pagal atitinkamą sutartį ir kartu nustatyti, dėl kurio konkrečiai asmens – darbdavio, ar darbdaviui atstovaujančio juridinio asmens (įmonės) vadovo, ar darbdaviui atstovaujančios įmonės įgalioto asmens – darbuotojo (pvz., atestuoto darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialisto) – veiksmų (veikimo ar neveikimo) konkrečiu atveju atsirado negatyvūs padariniai. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje tai nebuvo atskleista.

Be to, kas aptarta, kolegija pažymi, kad pagal BK 176 str. 1 d. teisės aktuose nustatytų darbų saugos reikalavimų pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei toks pažeidimas tiesiogiai lėmė nelaimingą atsitikimą ar kitokias sunkias pasekmes. Taigi kiekvienu atveju būtina surinkti duomenis, kad nelaimingas atsitikimas, avarija, sąlygojusi negatyvius sunkius padarinius, tiesiogiai nulėmė darbdavio ar jo įgalioto asmens padarytas darbų saugos reikalavimų pažeidimas, o ne paties darbuotojo veiksmai. Bet kuriuo atveju, kilo ar nekilo kokios nors pasekmės, atsakomybė darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, jei buvo padarytas teisės aktuose nustatytų darbo saugos reikalavimų pažeidimas, gali kilti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41 str. 1 d., nepriklausomai nuo to, ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo numatė ir ar jis galėjo numatyti tokio pažeidimo padarinius.

Kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinės instancijos teismas gali pažeisti galbūt iš naujo bylą nagrinėsiančio apylinkės teismo nepriklausomumą.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.