- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-324/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- AB Ūkio banko
- Trečiasis asmuo
- S. J.
- Advokatai
- Aušra Veselovaitė, Irutė Čiukšytė
- Kategorijos
- 21.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Kazio Kailiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-362-280/2010 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkio bankui, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Eseira“ dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir skolos perkėlimo, trečiasis asmuo S. J.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi UAB „Eseira“ iškelta bankroto byla (Nr. B2-71-280/2011), administratoriumi paskirtas V. K.. Teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. 2009-11-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB Ūkio bankui, BUAB „Eseira“ ir prašė pripažinti 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį (toliau Sutartis), sudarytą tarp jo ir atsakovo AB Ūkio banko (toliau Bankas), apsimestiniu sandoriu bei perkelti jo, kaip kredito gavėjo, teises ir pareigas pagal šią Sutartį atsakovui BUAB „Eseira“. Nurodė, kad pagal minėtą Sutartį, kuria jam tariamai buvo suteiktas 60 000 Lt kreditas būsto remontui, gauti pinigai buvo panaudoti UAB „Eseira“ apyvartinėms lėšoms. Teigė, kad bendrovės ir Banko sutarimu kreditas buvo suteiktas per jį, kaip statytinį, nes pati bendrovė dėl turimų paskolų kredito negalėjo gauti. Tvirtino, kad jam buvo pažadėta, jog visos kredito gavėjo teisės ir pareigos greitai bus perkeltos bendrovei. Tačiau Panevėžio apygardos teismui 2009-04-09 nutartimi (byla Nr. B2-71-280/2011) bendrovei iškėlus bankroto bylą, skolos perkėlimo sutartis nebuvo sudaryta. Tvirtino, kad tik dėl akių buvo įformintas grynųjų pinigų išėmimas iš jo sąskaitos, nes pinigai iš karto per UAB „Eseira“ direktorių E. S. buvo perkelti į bendrovės sąskaitą. Dėl šių aplinkybių prašė pripažinti Sutartį apsimestiniu sandoriu ir vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi tikrajai sandorio šaliai BUAB „Eseira“ perkelti visas teises ir pareigas pagal ją. Pažymėjo, kad už ginčijamą Sutartį laidavo S. J.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Eseira“ Sutarties sudarymo metu rengė didelių lėšų reikalaujantį investicinį projektą, iki 2008 m. turėjo paėmusi 4 mln. Lt paskolą, o trūkstant apyvartinių lėšų paskolą savo vardu paėmė ieškovas V. S., kuris buvo bendrovės komercijos direktoriumi. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas sutiko dėl ginčo Sutarties sudarymo, ją pasirašė, žinojo, kad į jo sąskaitą buvo pervesta pinigų suma, pasirašė banko kasos išlaidų orderį tuo patvirtindamas, jog gavo grynuosius pinigus, perdavė juos UAB „Eseira“ direktoriui E. S. ir tikėjosi, kad kreditą už ieškovą bankui grąžins bendrovė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ginčo Sutartis nebuvo apsimestinė ir negaliojanti, nes šalims buvo žinoma ir aišku, kad bendrovė negali gauti kreditų iš AB Ūkio banko dėl per didelio įsiskolinimo, todėl skolinosi ieškovas, kuris gautomis lėšomis kreditavo UAB „Eseira“ direktorių E. S.. Dėl to teismas laikė, kad ieškovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog įvyks jo skolos perkėlimas bendrovei. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Eseira“ būtų įsipareigojusi grąžinti ieškovo paimtą kreditą AB Ūkio bankui ar jį dengusi, kad buvo susitarimas tarp atsakovų dėl ieškovo skolos perkėlimo bendrovei. Pažymėjo, kad ieškovą ir E. S. sieja svainystės ryšiai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad bankas ieškovą apgavo, įsiūlydamas paimti kreditą už bendrovę. Teismas, padarydamas išvadą, kad Sutartis yra teisėta, atsižvelgė į tai, jog už ieškovą laidavo ne bendrovė, bet bendrovės direktorius gamybai S. J., kad tik atsakovui UAB „Eseira“ iškėlus bankroto bylą ieškovas ėmė ginčyti Sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. S. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:
Teismas padarė klaidingą išvadą, kad Sutartis nebuvo apsimestinė ir negaliojanti, kad jis gautomis lėšomis kreditavo UAB „Eseira“ direktorių E. S., nes kredito lėšos buvo skirtos bendrovės apyvartinėms lėšoms, t. y. ginčo Sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui pridengti, jis buvo tik bendrovės statytinis kreditui gauti (CK 1.87 str.). Tačiau teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl nenustatė šių tikrųjų Sutarties šalių ketinimų. Teismas be pagrindo neperkėlė skolos BUAB „Eseira“, nes šis atsakovas yra tikrasis kredito gavėjas. Tarp banko ir jo paskolos santykiai pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį nesusiklostė, nes pinigai buvo perduoti ne jo, bet bendrovės nuosavybėn. Atsakovas AB Ūkio bankas žinojo, kad jis (ieškovas) neprašė suteikti kredito būsto remontui, tačiau įtikino jį paimti kreditą už bendrovę, teigdamas, jog greitai bus sudaryta skolos perkėlimo bendrovei sutartis ir jis neturės jokių prievolių. Tai reiškia, kad bankas, kaip stipresnė sandorio šalis, primetė jam Sutarties sąlygas. Teismas iš viso nevertino aplinkybės, kad AB Ūkio bankas ginčijama Sutartimi ir kitomis sutartimis suteiktus kreditus išdavė pažeisdamas kreditavimo taisykles.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas AB Ūkio bankas prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigiama, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrindo, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad Sutartis yra teisėta, atitinka ją sudariusių šalių tikrąją valią tiek sandorio sudarymo, tiek jo vykdymo metu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, nes ieškovas aktyviais veiksmais siekė gauti kreditą, betarpiškai dalyvavo sudarant Sutartį, ją pasirašė asmeniškai, žinojo, kad į jo sąskaitą pinigai yra pervesti, savo vardu pinigus paėmė ir tai patvirtino parašu. Nurodo, kad nuo to momento, kai bankas pinigines lėšas perdavė (pervedė) ieškovui, jis tapo šių lėšų savininku ir galėjo jomis disponuoti savo nuožiūra, perduoti UAB „Eseira“ ir kt. Teigia, kad jis nėra susitarimų, sudarytų tarp ieškovo ir E. S. ir/ar tarp E. S. ir BUAB „Eseira“, šalis, todėl neturi pagrindo prisiimti atsakomybės už šių susitarimų pagrindu atliktas pinigines operacijas. Taip pat nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad tarp šalių nesusiklostė paskoliniai santykiai, nes yra įrodyta, kad Sutartis buvo pasirašyta ir ieškovas pinigus gavo. Apeliantas nenurodė ir neįrodė jo nesąžiningumo, o bylos duomenys nepatvirtina, kad jo veiksmai buvo priešingi ieškovo interesams, kad jis piktnaudžiavo suteiktais įgalinimais, ar pažeidė ieškovo teises.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė visas šio ginčo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, o taip pat teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, atmesdamas ieškovo V. S. ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose.
Kaip žinoma, CK 1.87 straipsnio 1 dalis apsimestinį sandorį apibūdina kaip sandorį, sudarytą kitam sandoriui pridengti. Toks sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tokiu atveju galiojančiu laikomas sandoris, kurių padarinių siekė kuri nors iš šalių. Todėl teismas, siekdamas nustatyti šią aplinkybę, teisingai sprendė, jog esminę reikšmę turi civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu, apibūdinama jų veiksmais nagrinėjamu atveju, kuriais sudarant ginčo sutartį buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63, 1.64 str.).
Gausioje teismų praktikoje šiais klausimais yra suformuluotos nuostatos, jog kilus ginčui dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir remiasi jose įtvirtintais svarbiais sutarčių aiškinimo principais: visų pirma, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antra, kad būtina aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Taigi aiškinant sutartį taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Trečia, aiškinamasi dėl tam tikros sutarties tikslų (CK 6.193 str. 2 d.), nes būtent sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Teismų praktikoje vienareikšmiai nustatyta, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; etc.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamą 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią buvo suteikta 60 000 Lt paskola, buvo sudaryta tarp atsakovo AB Ūkio banko bei fizinio asmens ieškovo V. S., už kurį Bankui laidavo trečiasis asmuo S. J.. Šios lėšos buvo pervestos į ieškovo sąskaitą ir jo pasirašyti 2008-08-06 kasos išlaidų orderiai Nr.115048, Nr. 115033 patvirtina faktą, jog Bankas šiuos pinigus perdavė būtent jam (b. l. 48-54, 74, 75). Byloje taip pat neginčijamos aplinkybės, kad atsakovui UAB „Eseira“ Bankas jau buvo suteikęs 4 mln. Lt paskolą, tačiau trūkstant apyvartinių lėšų Bankas atsisakė kredituoti bendrovę. Kaip teigia pats apeliantas, jis, kaip ir kiti administracines pareigas bendrovėje ėję asmenys, pasirašė paskolos sutartį, kaip fizinis asmuo, tačiau šie pinigai buvo panaudoti bendrovės apyvartinėms lėšoms papildyti, kredito jis negavo, savo asmeniniams poreikiams nepanaudojo. Nurodo, kad sudarant ginčo sutartį, jis buvo tik statytinis kreditui gauti, kad buvo įtikintas, jog greitai bus sudaryta skolos perkėlimo atsakovui UAB „Eseira“ sutartis, tačiau tai nebuvo padaryta dėl Banko nesąžiningumo, kad faktiniai paskoliniai teisiniai santykiai yra susiklostę tarp Banko bei bendrovės. Be to, vartojimo kreditas jam buvo suteiktas pažeidžiant kreditavimo taisykles.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai neduoda pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Visų pirma, atmestini ieškovo V. S. argumentai dėl jo, kaip silpnesniosios šalies šiuose teisiniuose santykiuose. Bendrovėje jis dirbo direktoriumi komercijai, kaip pats paaiškino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, buvo individualios įmonės savininkas, taigi turėjo pakankamą patirtį bei žinojimą, kad teisingai suvoktų paskolinių teisinių santykių esmę bei pasekmes. Antra, ieškovas teismui taip pat patvirtino faktą, kad pasirašė nurodytus kasos išlaidų orderius, pagal šią Sutartį Bankui mokėjo palūkanas. Taigi, Sutarties galiojimo laikotarpiu naudojosi sutartinėmis teisėmis ir vykdė prievoles. Trečia, apelianto teiginiai, kad visus veiksmus jis atliko ne savo, o įmonės interesais, kad pinigai buvo perduoti įmonei, nesant įrodymų dėl Banko apsimestinių veiksmų (ieškovo teisės pasiimti pinigus apribojimas ir kt.) ar, kaip nurodo teismas, atsakovo UAB „Eseira“ įsipareigojimų pačiam V. S., Bankui, susijusių su šios skolos perkėlimu, sutartinių prievolių vykdymu, taip pat neleidžia spręsti dėl šio sandorio apsimestinio pobūdžio ir ieškovo, kaip kredito gavėjo, teisių perkėlimo. Ta aplinkybė, kad Bankas ieškovui suteikė vartojimo kreditą, o šis pinigus panaudojo, kaip teigiama, juos perduodamas bendrovės direktoriui E. S., taip pat nėra pagrindas taikyti CK 1.87 straipsnio nuostatas.
Teismas teisingai konstatavo, jog Bankas šį kreditą suteikė ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, o paties ieškovo sprendimas perduoti pinigus bendrovei neduoda pagrindo konstatuoti šio sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (CPK 185 str.). Priešingu atveju, būtų pažeisti anksčiau paminėti sutarčių aiškinimo principai, iš jų esminis reikalavimas, kad sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai, teisingai bei protingai (CK 6.193 str.). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad ieškovas, kuris pareikštu ieškiniu siekia perkelti savo kredito gavėjo teises ir pareigas atsakovui BUAB „Eseira“, buvo vienu iš šios bendrovės administracijos vadovu (komercijos direktorius), tuo tarpu pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ši įmonė Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtintame patikslintame finansinių reikalavimų sąraše - 6 281 756,67 Lt reikalavimų: 67 kreditoriai, kurių 409 246,91 Lt reikalavimai tenkintini pirmąja eile, 4 kreditoriai, kurių 778 758,69 Lt reikalavimai tenkintini antrąja eile ir 86 kreditoriai, kurių 5 786 751,07 Lt reikalavimai tenkintini trečiąja eile.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovo V. S. apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl vadovaujantis CPK 79, 88 bei 98 straipsnių nuostatomis, iš ieškovo atsakovui AB Ūkio bankui priteisiama 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o valstybei priteisiama 4,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 139).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui (juridinio asmens kodas 122020136) 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 4,05 Lt (keturi litai 5 ct) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas.