Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje išnagrinėjo trečiųjų asmenų A. A. , M. K. ir G. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,Alodas“ bankroto byloje Nr. B2-3158-565/2009.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bankroto bylose teismas privalo ex officio aktyviai rinkti įrodymus savo iniciatyva, tačiau nagrinėjamu atveju atmetė apeliantų argumentus dėl banko reikalaujamos sumos nepagrįstumo remdamasis vien formaliais argumentais, netirdamas apeliantų nurodytų aplinkybių. Kreditorius pateikė duomenis apie skolos, netesybų bei kitų reikalaujamų sumų dydžius, tačiau teismas tinkamai neištyrė, už kokį laikotarpį yra priskaičiuotos nesumokėtos palūkanos, koks taikytas šių palūkanų dydis, nuo kokių sumų yra priskaičiuotos palūkanos, už kokį laikotarpį yra priskaičiuotos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, koks taikytas šių palūkanų dydis, nuo kokių sumų yra priskaičiuotos palūkanos, kokiu pagrindu reikalaujama atlyginti nesumokėtus mokesčius, ar palūkanų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad banko įtraukimas į bendrovės kreditorių sąrašą pažeis kitų kreditorių interesus, nes tokiu atveju bankas įgis lemiamą balsą įmonės kreditorių susirinkimuose bei turės teisę lemti įmonės bankroto procedūrų eigą, neatsižvelgiant į kitų kreditorių nuomonę (ĮBĮ 22, 25 str.). Teismo sprendimas įtraukti banką į kreditorių sąrašą yra nepagrįstas, prieštarauja kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros principui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad į kreditorių sąrašą įtraukus banką pagal laidavimo sutartį jis įgytų prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, nes pasibaigus bankroto procedūrai jam išliktų galimybė priverstinai išieškoti skolą iš asmeninio kredito gavėjų, kitų laiduotojų turto bei įkeisto turto. Kiti kreditoriai šios galimybės neturi, nes jų reikalavimai bus vykdomi tik iš likusio bankrutuojančios bendrovės turto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visas arba dalis banko kreditorinio reikalavimo jau yra užtikrintas įkeistu turtu, todėl, net ir pripažinus, jog bankas yra trauktinas į bendrovės kreditorių sąrašą, kreditorinis reikalavimas turėtų būti mažinamas įkeisto turto verte. Bankas dalį negrąžinto kredito galės padengti iš įkeisto turto, nes jis turi prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu (CK 4.192 str. ĮBĮ 34 str.). Tuo tarpu jei kredito gavėjo reikalavimus įvykdytų laiduotojas BUAB ,,Alodas“ CK 6.83 straipsnio pirmosios dalies pagrindu jam nepereis banko, kaip hipotekos turėtojo, teisės ir pareigos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, įtraukus banką į bendrovės kreditorių sąrašą, susidarytų situaciją, jog iš BUAB ,,Alodas“ reikalaujama tos pačios skolos du kartus. Banko skolininkams suteiktas lėšas šie perleido BUAB ,,Alodas“ pagal paskolos sutartis. Šių paskolos sutarčių pagrindu tretieji asmenys yra įtraukti į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą. Jei bankas būtų įtrauktas į kreditorių sąrašą, galima būtų teigti, kad reikalaujama įvykdyti tą pačią prievolę (grąžinti tą patį kreditą) tiek fiziniams asmenims, tiek bankui. Įtraukus į kreditorių sąrašą banką, nebūtų užtikrinta bankroto procedūrų koncentracija ir ekonomiškumas. Patenkinus bent dalį šio kreditoriaus reikalavimų bankrutuojanti įmonė atitinkama dalimi perimtų kreditoriaus turtines teises, o tokiu atveju tektų pakartotinai likusiems kreditoriams dalinti turtą, įgytą pasinaudojus pirminio kreditoriaus banko teisėmis. Be to, įtraukus kreditorių pagal laidavimo sutartį, kuris yra nepasinaudojęs galimybe išieškoti skolą iš pagrindinių skolininkų bei įkeisto turto, susidarytų situacija, jog kreditorinis reikalavimas yra netikslus, nes bet kuriuo metu šį visą ar dalį reikalavimo gali paengti kiti solidarieji skolininkai. Bankas savo kreditorinį reikalavimą pareiškė nepagrįstai praleidęs įstatymų nustatytą terminą, nes galėjo šį reikalavimą pateikti dar 2009 m. balandžio 17 d., kai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai laidavimu užtikrinta prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str.), o kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli solidarieji skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi bankas turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek skolininkų, tiek laiduotojo, tiek jų kartu. Dėl to, apeliantams nepateikus jokių įrodymų, jog reikalavimas ar jo dalis yra įvykdyta, vien aplinkybė, kad bankas tapačius reikalavimus yra pareiškęs ar gali pareikšti pagrindiniams skolininkams ir kitiems laiduotojams, neužkerta kelio kreditoriui bankui reikalauti prievolės įvykdymo ir iš laiduotojo bankrutuojančios bendrovės.

Antra, neduoda pagrindo kitokiai išvadai apeliantų argumentai, jog teismas neįvertino, kad bankas bent dalį negrąžinto kredito galės padengti iš įkeisto turto, kad banko reikalavimo dydis turėtų būti mažinamas įkeisto turto verte ir pan. (CPK 185 str.). Laidavimas ir turto įkeitimas yra atskiros prievolių užtikrinimo priemonės, todėl tais atvejais, kai prievolės įvykdymas užtikrintas keliais skirtingais užtikrinimo būdais, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu jo reikalavimo užtikrinimo būdu naudotis, tai yra gali reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris asmuo – tiek laiduotojas, tiek įkaito davėjas, tiek abu kartu. Aplinkybė, kad bankas, kaip kreditorius, pareikalavo kelių jo reikalavimo užtikrinimo priemonių – laidavimo ir įkeitimo – nekeičia teisinių santykių, susiklosčiusių tarp laiduotojo, kreditoriaus ir skolininkų. Tačiau, gavus visą ar dalį reikalavimo patenkinimo iš skolininko ar kitais būdais, atitinkamai būtų sumažinami kreditoriniai reikalavimai laiduotojui, ir atvirkščiai (CK 6.83 str.). Dėl to, nagrinėjamu atveju apeliantams neįrodžius, jog dalis skolos yra padengta iš įkeisto turto, nėra pagrindo mažinti banko kreditorinio reikalavimo dydžio (CPK 178 str.), o aplinkybė, kad banko reikalavimas yra užtikrintas turto hipoteka, nėra pagrindas atsisakyti tvirtinti banko reikalavimą laiduotojo bankroto byloje (CPK 185 str.).

Trečia, atmestini apeliantų argumentai, kad banko finansinio reikalavimo patvirtinimas byloje pažeis bankroto procedūrų koncentracijos bei ekonomiškumo principus. Apeliantų nurodyti teisės principai nėra absoliutūs ir negali būti taikomi taip, kad būtų paneigtas paties bankroto proceso tikslas bei paskirtis. Bankroto procedūra nėra savitikslė, todėl jos metu pirmiausia turi būti sprendžiami klausimai, susiję su jos esme, o šio proceso koncentracija bei ekonomiškumas yra labai svarbūs, tačiau, nesant duomenų dėl banko piktnaudžiavimo savo teisėmis ir proceso vilkinimo, negali užgožti proceso esmės. Dėl to, esant solidariajai laiduotojo ir skolininkų atsakomybei, kreditorius, kaip minėta, gali reikšti savo reikalavimus laiduotojui, o procesinės priežastys negali paneigti šios kreditoriaus teisės. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.).

Ketvirta, atmestini apeliantų teiginiai, jog, patvirtinus banko kreditorinį reikalavimą, bendrovė turės grąžinti tą patį kreditą du kartus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, fiziniai asmenys kredito gavėjai iš banko gautą kredito sumą paskolino BUAB ,,Alodas“ ir, kadangi BUAB ,,Alodas“ iki bankroto bylos iškėlimo šios paskolintos pinigų sumos negrąžino, jie yra įtraukti į BUAB ,,Alodas“ kreditorių sąrašą. Šiomis paskolos sutartimis, sudarytomis tarp bendrovės ir fizinių asmenų, BUAB ,,Alodas“ gavo pinigus nuosavybėn ir turi pareigą grąžinti paskolos davėjams tokią pat pinigų sumą (CK 6.870 str. 1 d.). Tuo tarpu BUAB ,,Alodas“ pareiga sumokėti kreditoriui Bankui kyla iš visai kitų teisinių santykių, tai yra iš laidavimo teisinių santykių, kuriuose bendrovė laidavo už fizinių asmenų prievoles pagal kredito sutartį, sudarytą tarp banko ir fizinių asmenų. Dėl to, kaip teisingai nurodė teismas, nepagrįstas apeliantų teiginys, kad, įtraukus banką į kreditorių sąrašą, BUAB ,,Alodas“ du kartus turės įvykdyti tą pačią prievolę.

Penkta, atmestini apeliantų teiginiai, jog bankas savo reikalavimą pareiškė be svarbių priežasčių praleidęs terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Apeliantas šį argumentą grindžia tuo, kad bankroto byla buvo iškelta 2009 m. balandžio 17 d., terminas reikalavimams pareikšti baigėsi 2009 m. birželio 1 d., o bankas savo reikalavimą pateikė tik 2009 m. birželio 12 d. Apeliantų nuomone, termino praleidimo priežastys nėra svarbios, nes bankas savo reikalavimą galėjo pateikti dar 2009 m. balandžio 17 d. nutraukęs kreditavimo sutartį su skolininkais.

Kaip žinoma, terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis. Teismas pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją dalį ir CPK 78 straipsnį gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Be to, kiekviena teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus, proporcingumo bei protingumo principus. Terminai paprastai įtvirtinami siekiant užkirsti kelią proceso vilkinimui bei piktnaudžiavimui procesu, tačiau procesinių terminių taikymas neturi pažeisti asmens teisės į sąžiningą savo interesų gynimą.

Be to, nagrinėjamu atveju bankas šį terminą praleido nežymiai, o apeliantai nepateikė jokių įrodymų dėl banko nesąžiningo elgesio (CPK 178 str.). Esant tokiai situacijai, vien apelianto nurodyta aplinkybė, susijusi su banko ir skolininkų tarpusavio sutarties nutraukimu, negali būti laikoma pakankama, jog būtų galima pripažinti termino praleidimo priežastis nesvarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Taip pat nėra duomenų, kad vėlesnis reikalavimų patvirtinimas lėmė proceso vilkinimą. Atsižvelgdama į tai, kad, kaip minėta, neesminiai proceso pažeidimai negali įtakoti realiai egzistuojančios materialiosios teisės gynimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nutartis ir šioje dalyje teisėta bei pagrįsta (CPK 185, 78 str.).

Šešta, atmestini apeliantų argumentai, jog teismas, tvirtindamas šio kreditoriaus reikalavimą, privalėjo ex officio tirti jo dydžio pagrįstumo klausimą: už kokį laikotarpį yra priskaičiuotos nesumokėtos palūkanos, koks taikytas šių palūkanų dydis, nuo kokių sumų yra priskaičiuotos palūkanos, už kokį laikotarpį yra priskaičiuotos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, koks taikytas šių palūkanų dydis, nuo kokių sumų yra priskaičiuotos palūkanos, kokiu pagrindu reikalaujama atlyginti nesumokėtus mokesčius, ar palūkanų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, ir pan.

Teisėjų kolegija sutinka su Banko atsiliepime į nagrinėjamą atskirąjį skundą išdėstytais argumentais šiuo klausimu ir pažymi, kad apeliantų atstovas atskirajame skunde teisingai aiškina ĮBĮ normas apie teismo ex officio aktyvų vaidmenį, pareigas bei kt. bankroto procese ir konkrečiau sprendžiant finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimus, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių nuostatas, kaip formuojančias teismų praktiką, įmonių bankroto teisės klausimais, tačiau laiko, kad sprendžiant šių normų aiškinimo bei jų taikymo klausimus būtent nagrinėjamos bylos kontekste, nurodyti atskirojo skundo argumentai neduoda pagrindo naikinti ginčijamą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Kaip žinoma, pagal ĮBĮ nuostatas pačios bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių, bei viešąjį interesą šio įstatymo nustatyta tvarka privalo atstovauti ir apsaugoti bankroto administratorius (ĮBĮ 11 str. 1, 3, 6 d., 14, 15, 31 str. ir kt.). Sutinkamai su ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 10 punktu administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, o taip pat kreditorių susirinkime bei teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Pagal ĮBĮ 26 straipsnį teismas kreditorių reikalavimus tvirtina rašytinio proceso tvarka, žodinis bylos nagrinėjimas šiuo klausimu gali būti skiriamas suinteresuotų asmenų prašymu, o administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 str. 4 d.). Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal ĮBĮ pirmojo straipsnio antrąją dalį, kitų įstatymų nuostatos, pavyzdžiui, CPK nuostatos, bankroto procese taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja specialaus ĮBĮ nuostatoms.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorius 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu pateikė teismui tvirtintinus kreditorių reikalavimus bendrai 8 669 998, 01 Lt sumai, kartu nurodė, jog siūlo teismui netvirtinti kreditorius Banko 2009 m. birželio 15 d. pareikšto 6 559 966,80 Lt finansinio reikalavimo. Šį nesutikimą, kaip buvo paminėta anksčiau, administratorius grindė tuo, kad minėti fiziniai asmenys pagal kredito sutartį iš Banko gautas lėšas paskolino bankrutuojančiai UAB ,,Alodas“ ir yra įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą, todėl, į kreditorių sąrašą įtraukus dar ir Banką, ši bendrovė du kartus turės grąžinti to paties kredito sumą. Teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtinęs pasiūlytus kreditorių reikalavimus, klausimą dėl administratoriaus ginčijamo Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Akivaizdu, kad siekiant užtikrinti bendrųjų civilinio proceso principų įgyvendinimą, tai yra dalyvaujančių asmenų procesinį lygiateisiškumą, proceso koncentruotumą, ekonomiškumą, bankroto procedūrinių klausimų teisminio nagrinėjimo ribos taip pat privalo būti apibrėžtos. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorius nesirėmė minimo Banko kreditorinio reikalavimo dydžio nepagrįstumu kaip šio reikalavimo ginčijimo pagrindu, Bankas šiuo pagrindu taip pat neteikė atsikirtimų, tokių argumentų savo atsiliepime į pareikštą Banko prašymą nenurodė ir teismo trečiaisiais asmenimis į šį nagrinėjimą įtraukti M. K. , R. K. , A. A. , S. A. , G. Ž. ir L. Ž. . Taigi minimo kreditorinio reikalavimo dydis nebuvo nagrinėjamo ginčo pagrindu. Todėl, priešingai nei teigia apeliantai, teismas neturėjo pagrindo tirti šių aplinkybių. Apeliantai teisingai nurodo, kad teismas tokioje byloje ex officio privalo būti aktyvus, tačiau, kaip teisingai teigia Bankas atsiliepime į atskirąjį skundą, ši teismo pareiga negali būti absoliutinama. Tuo tarpu apeliacinio proceso metu nauji argumentai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti keliami (CPK 306 str. 2 d., 338 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administratorius dėl apeliantų skundžiamos teismo nutarties atskirojo skundo nepadavė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, būdami Banko kreditoriais, už kuriuos laidavo UAB ,,Alodas“, dar iki šios bylos nagrinėjimo žinojo paskolos sutarčių sąlygas, prievolių apimtis, aplinkybę, jog 2009 m. balandžio 17 d. Bankas yra nutraukęs kredito sutartis, todėl akivaizdu, kad žinojo ir Banko paskaičiuotos savo skolos dydį bei sudėtį, tačiau, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris taip pat yra ir fakto instancija, nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, leidžiančių spręsti apie šio reikalavimo dydžio nepagrįstumą. Atsižvelgiant į apeliantų veiklą, beje, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas M. K. buvo UAB ,,Alodas“ direktorius, pasirašęs minimas laidavimo sutartis, į tai, kad jų interesus atstovavo profesionalus teisininkas, būtų nepagrįsta manyti, kad jie nesuprato, kokiu būdu jie galėtų įgyvendinti savo, kaip kreditorių, procesines teises (CPK 178 str.). Paminėtų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad apeliantai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Pažymėtina ir tai, jog ĮBĮ numato galimybę tikslinti patvirtintus kreditorinius reikalavimus, jei paaiškėtų naujos su banko reikalavimo pagrįstumu ar dydžiu susijusios aplinkybės.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.