Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 25 parų arešto bausmė, atliekama areštinėje. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo V. M. faktinio sulaikymo įsiteisėjus nuosprendžiui dienos.

Nuteistajam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį – panaikinta.

Civilinį ieškinį nuspręsta patenkinti iš dalies ir priteisti iš V. M. 122,74 Eur turtinės žalos atlyginimo K. M. ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo N. M., šių priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiojo N. M. pilnametystės nustatant jo atstovą pagal įstatymą K. M..

Šiuo nuosprendžiu taip pat iš V. M. K. M. naudai priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 29 d. apie 19.30 val. viešoje vietoje, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, rankomis suėmęs mažamečiui N. M. ties krūtine ir pakėlęs jį nuo žemės, metė nuo savęs į šalimais stovėjusios pastogės medinę sieną, pritvirtintą prie stulpo, laikančio konstrukcijas, dėl ko nukentėjusysis mažametis į ją atsitrenkė, tokiais savo veiksmais mažamečiui N. M. padarydamas poodines kraujosruvas krūtinėje ir kairiame ausies kaušelyje bei odos nubrozdinimą dešiniame kelyje, susidariusį griuvimo metu, ir tokiu būdu nukentėjusiajam N. M. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde apeliantas nurodo, kad nusikaltimo, už kurį jis yra nuteistas, nepadarė, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neteisingai vertino įrodymus, juos traktuodamas išimtinai nukentėjusiojo naudai, tokiu būdu padarydamas neteisingas, teisės normoms prieštaraujančias išvadas. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog jis iš dalies pripažino savo kaltę ir turtinę žalą. Jis N. M. nemušė, nekėlė ir niekur nemetė. Mažametis bėgdamas į jį atsitrenkė ir nukrito, o paskui atsikėlė ir nubėgo toliau.Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo įtariamas tuo, jog jis trenkė mažamečiui kumščiu į krūtinę, tačiau vėliau teisme kaltinimas pakeistas, nurodant, kad jis N. M. pakėlė nuo žemės ir metė į stulpą. Tai visiškai skirtingi veiksmai. Nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį.Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog ekspertas D. T. patvirtino, kad N. M. buvo sužalotas būtent pakėlus jį nuo žemės ir sviedus jį į medinę sieną. Priešingai, ekspertas nurodė, jog sužalojimai nebūdingi tokiems veiksmams. Neatmestina galimybė, kad nukentėjusysis susižaloti krūtinę galėjo ir pagaliu, žaisdamas. Apylinkės teismas neįvertino fakto, jog apeliantui ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime, teismo nutartyse, prokurorės prašymuose tikslinti kaltinamąjį aktą nurodoma įvykio data – 2016 m. gegužės 22 d., o ne 2016 m. gegužės 29 d. Be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad tyrėja be jokio pagrindo, pažeisdama nustatytą tvarką, pati ištaisė įtariamojo apklausoje nurodytą datą iš 22 d. į 29 d.Skunde taip pat keliamas nuteistajam paskirtos bausmės klausimas. Pažymima, kad V. M. yra neteistas, todėl arešto bausmė jam yra per griežta. Pareiškėjo manymu, civilinis ieškinys yra neįrodytas, todėl turi būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė ir civilinis ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskyrė jam bausmę, adekvačią jo padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. iš esmės neigia savo kaltę, sukėlus mažamečiui nukentėjusiajam N. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Taip pat kelia abejones dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir jam paskirtos bausmės proporcingumo. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas V. M. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remdamasis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė be kita ko tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę sukėlus mažamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina įrodymų visuma, iš kurios matyti loginė įvykių seka. Vienas esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, jog nėra aiški įvykio data, todėl jis negali būti pripažintas kaltu dėl N. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad K. M. pranešimu portale epolicija.lt kreipėsi dėl 2016 m. gegužės 29 d. laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 20 val. jo mažamečiui sūnui padaryto sveikatos sutrikdymo, nurodė, jog nusikalstamus veiksmus galimai atliko vyras, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kurio vardas V. arba V.. Tokias pačias aplinkybes mažamečio nukentėjusiojo atstovas nuosekliai išdėstė ir 2016 m. birželio 10 d. protokole-pareiškime apie įvykį ir būtent pagal šį K. M. pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Be to, iš 2016 m. gegužės 31 d. specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti trijų parų laikotarpiu iki apžiūros, kas iš esmės atitinka nukentėjusiojo atstovo pareiškime nurodytą įvykio laiką ir paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog įvykis buvo 2016 m. gegužės 22 d., tai yra prieš dešimt dienų iki N. M. apžiūros. Sutiktina su nuteistojo skundo motyvais, jog ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. birželio 14 d. pranešime apie įtarimą ir įtariamojo apklausos protokole padaryti taisymai neatitinka dokumentų taisymui keliamų reikalavimų, prie taisymo parašius reikiamą žodį, pažymėjus „Taisymu tikėti“ ir patvirtinus dokumentą surašiusio asmens parašu, tačiau taisymo nepatvirtinus baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parašu, todėl nėra aišku, ar su šiais pataisymais buvo supažindintas asmuo, kuriam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir parodymus davęs įtariamasis, parašu patvirtinęs protokole surašytų duomenų teisingumą. Tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2016 m. lapkričio 21 d. teisiamojo posėdžio metu, dalyvaujant kaltinamajam V. M. ir jo gynėjai, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes kitomis. Tenkinant kaltinamojo gynėjos prašymą, bylos nagrinėjime buvo paskelbta pertrauka be kita ko pasiruošti gynybai pagal pakeistą kaltinimą, kaltinamajam nebuvo apribota galimybė duoti parodymus dėl bylos aplinkybių. Nors V. M. teigia, jog įvykis buvo 2016 m. gegužės 22 d., kaip nurodoma pirmajame jam įteiktame pranešime apie įtarimą, o ne gegužės 29 d., kaip nurodyta patikslintame kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau šiuos argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, o pranešime apie įtarimą esanti techninė klaida nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuosprendyje nurodyta įvykio data yra neteisinga. Iš byloje esančių aptartų įrodymų matyti, kad įvykis įvyko būtent 29 d., todėl manyti priešingai, nesant objektyvių tai patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso kodeksas nenumato ir asmeniui pateikiamų įtarimų, kaip ir kaltinimų teisme pakeitimų skaičiaus. Tai, kad pirminiame įtarime buvo nurodyta, jog nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarė suduodamas mažamečiui N. M. kumščiu į krūtinės sritį, o vėliau teisiamojo posėdžio metu nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pakeistos, nurodant, kad nežymų sveikatos sutrikdymą apeliantas padarė rankomis suėmęs mažamečiui N. M. ties krūtine ir pakėlęs jį nuo žemės, metęs nuo savęs į šalimais stovėjusios pastogės medinę sieną, tai yra, paaiškėjus naujoms ar detalesnėms įvykio aplinkybėms, kaltinamas buvo tikslinamas ar keičiamas, savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo ir neduoda pagrindo išvadai, kad kaltinimas V. M. nėra aiškus ir jo teisė į gynybą buvo apribota. Apeliantas, skunde teigdamas, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai, teigia, jog skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad jis savo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo iš dalies pripažino, kadangi jis nukentėjusiojo nemušė, N. M. pats į jį atsitrenkė, nukrito ir atsikėlęs nubėgo toliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, byloje surinktais rašytiniais įrodymais, paties kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojais apklaustų kartu su N. M. žaidusių vaikų parodymais, sprendžia, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės.Pats kaltinamasis, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, jog savo kaltę pripažįsta visiškai (1 t., b. l. 136), patvirtino buvus įvykį, kai jis pastūmė N. M. nuo savęs ar sudavė jam, o po susidūrimo vaikas nukrito, atsikėlė ir nubėgo. Nuteistasis teigė, kad šių veiksmų jis neatliko tyčia, ketindamas sužaloti nukentėjusįjį. Jis prieš mažametį nesmurtavo, nukentėjusysis galėjo užsigauti žaisdamas su kitais vaikais su pagaliais. Tokie nuteistojo parodymai, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pagrįstai vertinami kaip kaltės pripažinimas iš dalies. V. M., pripažindamas paties įvykio buvimą, neigė savo atliktus veiksmus, ginčijo kaltės formą. Apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus vertina kritiškai. Nukentėjusysis iš karto po įvykio jis nuėjo pas tėvą K. M. ir šiam nurodė įvykio aplinkybes. Be to jis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pasakojo apie tai, kaip jam nepažįstamas, tačiau iš anksčiau matytas asmuo, gyvenantis T. ir I. V. name, pakėlė jį nuo žemės ir nusviedė į stulpą. Savo parodymus jis patvirtino ir praėjus keliems mėnesiams po įvykio – 2016 m. spalio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, esminių prieštaravimų tarp jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei parodymų patikrinimo vietoje nenustatyta. Be to, nukentėjusiojo nurodomas įvykio aplinkybes patvirtino ir kartu su juo kieme žaidę T. V. ir I. V.. Liudytojai nurodė, kad nuteistasis griebė N. M., numetė jį ant nugaros, o šis atsitrenkė į sandėliuką. Netiesiogiai įvykio aplinkybes patvirtino ir mažamečiai B. B. bei J. B., kurie nurodė, kad N. M. po įvykio skundėsi, kad blogai jaučiasi, skauda šoną, ties krūtine, kadangi jį ant žemės numetė kažkoks dėdė. Nors, kaip teisingai nurodoma nuteistojo skunde, teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą, kurioje konstatuoti N. M. padaryti sužalojimai, surašęs ekspertas D. T., patvirtino, jog sužalojimai galėjo būti padaryti be kita ko ir suduodant pagaliu, tačiau nei pats nukentėjusysis, nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisiamojo posėdžio metu apklausti mažamečiai liudytojai, su kuriais nukentėjusysis žaidė iki susidūrimo su nuteistuoju, nepatvirtino, o priešingai – paneigė, kad žaisdami su pagaliais jie būtų vienas kitą užgavę. Vien tai, kad apklausti mažamečiai ne pakankamai nuosekliai ar išsamiai papasakojo matytas įvykio aplinkybes, atsižvelgiant į jų amžių, savaime nepaneigia jų parodymų teisingumo. Juolab, kad duomenų, jog pats nukentėjusysis, jo atstovas ar apklausti liudytojai galėtų turėti tikslą apkalbėti jiems iki šiol nepažįstamą asmenį, byloje nenustatyta. Apylinkės teismas, tiek aptartus liudytojų, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo parodymus, eksperto paaiškinimus, tiek byloje esančius rašytinius įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų, nes byloje nustatytas faktines aplinkybes grindė jas liečiančių ir leistinų įrodymų viseto vertinimu. Be to, priešingai nei nurodoma apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas nesuteikė byloje esantiems nukentėjusiojo parodymus patvirtinantiems įrodymams didesnės reikšmės lyginant su kitais bylos faktiniais duomenimis, todėl apelianto argumentai, kad teismas įrodymus vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai, nepagrįsti.Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis V. M. tyčia, turėdamas tikslą sudrausminti, nuraminti kieme žaidžiančius ir galimai triukšmaujančius vaikus, savo priešingais teisei veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui N. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip teisingai pažymima skundžiamame nuosprendyje, suaugęs, didelę gyvenimišką patirtį turintis asmuo, panaudodamas fizinę jėgą prieš mažametį asmenį, neabejotinai turi suvokti, kad savo veiksmais gali sukelti vaikui sužalojimus. Nors apeliantas ir nesiekė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pasekmių, tačiau, veikdamas netiesiogine tyčia, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, todėl pirmosios instancijos teismo jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Aprašytos V. M. veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantui nepateikus objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo jį išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia ir jam paskirtos bausmės klausimą, teigdamas, kad jam paskirta arešto bausmė yra per griežta. Tokį savo manymą apeliantas grindžia tuo, kad jis yra teisiamas pirmą kartą.Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padaryto nusikaltimo bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus ir tikslus. Apylinkės teismas įvertino tai, kad nuteistasis praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas. Atsižvelgė į kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, nuteistajam siekiant sudrausminti kieme žaidusį mažametį asmenį. Be to, spręsdamas, jog nėra galimybės V. M. paskirti švelniausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, teismas pagrįstai įvertino sunkią nuteistojo turtinę padėtį, tai, kad kaltininkas nedirba, turės atlyginti civiliniu ieškiniu nukentėjusiajam ir jo atstovui pagal įstatymą priteistą turtinę ir neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apylinkės teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, konstatuoja, kad paskyrus nuteistajam baudą, jos vykdymas būtų neefektyvus. Atsižvelgusi į visas aptartas ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo keisti nuteistajam paskirtą arešto bausmę švelnesne bausmės rūšimi ar švelnesne bausme. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nuteistajam paskyrus arešto bausmę, bus užtikrinti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, motyvuotai atsižvelgdamas į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, jų reikšmę, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai paskyrė nuteistajam arešto bausmę, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam ir mažesnis nei BK 49 straipsnyje numatytas arešto bausmės vidurkis. Atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę bei apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinės instancijos teismo kolegija nemato įstatyminio pagrindo dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį.Apeliantas skunde taip pat kelia apylinkės teismo nuosprendžiu priteisto civilinio ieškinio įrodytumo klausimą, tačiau savo nesutikimo su priteista žala motyvų nepateikia, nenurodo, ar jis nesutinka su priteistos turtinės, ar neturtinės žalos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą priteistos turtinės ir nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio nustatymo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus duomenis, patvirtinančius K. M. padarytos turtinės žalos dydį, bei išsamiai ir argumentuotai, reikšmingai nenukrypdamas nuo susiformavusios teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio panašiose baudžiamosiose bylose nustatymo, sumažindamas civiliniame ieškinyje prašomą nukentėjusiajam N. M. priteistinos žalos dydį, civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių argumentų, kurie patvirtintų, kad apylinkės teismas, patenkindamas nukentėjusiojo ir jo atstovo pagal įstatymą pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė įstatymo nuostatas. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su civilinio ieškovo bei nukentėjusiojo patirta turtine ir neturtine žala, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nemato įstatyminio pagrindo šioje dalyje tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.