Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio, pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 3 dalį 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 3 d., apie 16.50 val., ties degaline „Lukoil“, esančia Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 54, prašydamas nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių 174, 61.3 punktų reikalavimų pažeidimą, leistino 50 km/h greičio viršijimą, Kauno m. policijos komisariato (duomenys neskelbtini) patruliams R. D. ir V. I., sustabdžiusiems R. A. vairuojamą automobilį „Audi A 6” (duomenys neskelbtini), pasiūlė kyšį tarnybiniame automobilyje „VW Golf” (duomenys neskelbtini) padėdamas 20 Lt nominalo kupiūrą Nr. AE 7534588 tarp priekinių automobilio sėdynių prie rankinio stabdžio svirties, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes valstybės tarnautojai R. D. ir V. I. nesutiko priimti jo pasiūlyto kyšio ir apie tai pranešė Kauno m. (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad jo kaltė buvo patvirtinta ginčijamais ir neobjektyviais įrodymais. Teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kasatoriaus manymu, buvo padaryti teisės į teisingą procesą, teisės išreikalauti įrodymus, įrodymų vertinimo principo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir padarytas esminis BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Kasatorius teigia, kad jis nesutinka su teismų išvada, jog siekė papirkti pareigūnus, norėdamas išvengti bausmės už greičio viršijimą. Anot jo, jis norėjęs sumokėti baudą už padarytą administracinės teisės pažeidimą. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai vertino vieną pagrindinių įrodymų – tai, kad policijos pareigūnai savo elgesiu sudarė jam prielaidą manyti, jog baudą galima sumokėti vietoje (policijos automobilyje). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė teisę išreikalauti įrodymus ir juos vertino neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto išaiškinimus, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai [atmetė jo prašymą atlikti 20 Lt nominalo kupiūros (kurią savo rankose turėjo pareigūnas R. D.) daktiloskopinę ekspertizę]. Anot kasatoriaus, teismai tendencingai vertino įrodymus, nes rėmėsi tik pareigūnų R. D. ir V. I. parodymais, tarnybiniais pranešimais, protokolais (protokole nenurodė automobilio sustabdymo vietos, tarnybiniuose pranešimuose ne kartą keitė šią vietą), tinkamai nevertino liudytojų N. A. ir R. K. neva kaip suinteresuotų asmenų parodymų, duotų teisme. Taip teismai pažeidė lygiateisiškumo, rungtyniškumo ir nekaltumo prezumpcijos principus, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, panaikinus nutarimą dėl greičio viršijimo ir nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą, nuteisimas už bandymą papirkti pareigūnus neteko pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo R. A. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Anot prokuroro, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, byloje esančius įrodymus vertino kaip visumą, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeidė. Teismas, motyvuotai atmesdamas kasatoriaus prašymą paskirti daktiloskopinę ekspertizę, baudžiamojo proceso normų nepažeidė, nes teisingai įvertino kriminalistinio tyrimo skyriaus pateiktą informaciją ir pagrįstai nusprendė, kad rasti ant kupiūros rankų pėdsakų nėra galimybės, ir tai, kad R. D. pirštų pėdsakų radimas neturėtų įtakos kasatoriaus veikos kvalifikavimui. Prokuroro teigimu, rungimosi principas nepažeistas, nes šis kasatoriaus skunde nurodytas argumentas yra deklaratyvus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

Kasatorius R. A. nurodo, kad teismai tendencingai vertino įrodymus, rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (pareigūnų) R. D. ir V. I. parodymais, tarnybiniais pranešimais, bet nesirėmė liudytojų N. A. ir R. K. parodymais.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. A. padarė nusikalstamą veiką – t. y., kad jis pasikėsino duoti 20 Lt kyšį pareigūnams, siekdamas išvengti atsakomybės už Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 174, 61.3 punktų reikalavimų pažeidimą, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Kasatoriaus skunde pateikta versija, kad jis siekė sąžiningai susimokėti baudą policijos automobilyje pareigūnui R. D., buvo jo kelta nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Dėl šios versijos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje išsamiai pasisakyta ir ji motyvuotai atmesta.

Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl R. A. kaltės grindė liudytojų N. A., R. K. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme protokolų duomenimis, liudytojų R. D., V. I., tyrėjos R. N. parodymais bei paties kaltinamojo R. A. parodymais (davė 20 Lt pareigūnui). Teismams nebuvo pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais liudytojų (pareigūnų) R. D. ir V. I. parodymais (R. A. viršijo greitį, neturėjo draudimo liudijimo, pasiūlė 20 Lt kyšį), o liudytojų N. A. ir R. K. parodymais kasatoriaus kaltę grindžiantys įrodymai nebuvo paneigti (negirdėjo pokalbio, vykusio tarp pareigūnų ir nuteistojo, nematė pasikėsinimo padaryti baudžiamąjį nusižengimą momento bei aplinkybių). Teisėjų kolegijos manymu, kasatoriaus argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus (neva remdamiesi vien tik liudytojų R. D. ir V. I. parodymais) pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, yra nepagrįsti.

Dėl BPK 286 straipsnio pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nepagrįstai atmestas kasatoriaus prašymas atlikti daktiloskopinę ekspertizę siekiant nustatyti, ar yra ant 20 Lt nominalo kupiūros kasatoriaus R. A. ir pareigūno R. D. pirštų pėdsakai. Taigi kasatorius mano, kad teismas jo byloje pažeidė BPK 286 straipsnio („Ekspertizės skyrimas ir darymas bylos nagrinėjimo teisme metu”) reikalavimus.

BPK 286 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. A. prašė atlikti daktiloskopinę 20 Lt nominalo kupiūros ekspertizę. Teismas išsamiai išnagrinėjo klausimą dėl daktiloskopinės ekspertizės atlikimo ir motyvuotai atsisakė ją paskirti, gavęs kriminalistinio tyrimo skyriaus pateiktą informaciją (2008 m. spalio 15 d.) dėl rankų pėdsakų išlikimo laiko ir, tai, kad šiuo atveju rasti pėdsakų nebus galimybės (T. 2, b. l. 28, 33). Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad teismas nutartyje motyvuotai atmetė kasatoriaus prašymą paskirti ekspertizę dar ir todėl, kad kasatoriaus veikos kvalifikavimui nebūtų turėjusi įtakos aplinkybė, kad prie piniginės kupiūros buvo prisilietęs liudytojas R. D.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepaskirdamas daktiloskopinės 20 Lt nominalo kupiūros ekspertizės, BPK 286 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl BPK 7 straipsnio pažeidimo

Kasatorius skunde teigia, kad teismai nesuteikė kaltinimui ir gynybai lygių teisių, ignoravo rungimosi principą.

Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Kasatoriaus priekaištai teismui dėl rungimosi principo pažeidimo – deklaratyvūs ir nemotyvuoti (nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė jo gynybos teisių apribojimas teikti įrodymus, prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus).

Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba naudojosi baudžiamojo proceso įstatymo suteiktomis galimybėmis. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu tenkino daugelį kaltinamojo prašymų, tarp jų: pridėti 2007 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutarimą, apklausti liudytojus N. A., R. K., tyrėją R. N. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis R. A. ir jo gynėjas A. Bauža turėjo galimybę ir pateikė įvairių naujų dokumentų, prašymų (pvz., atlikti 20 Lt nominalo kupiūros ekspertizę). Apeliacinės instancijos teismas minėtą prašymą atmetė protokoline nutartimi, taip pat atnaujino įrodymų tyrimą, išklausė proceso dalyvių nuomonių.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui (BPK 238, 270 straipsniai). Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės gali turėti reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kurie neturi esminės reikšmės arba ryšio su byla. Bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar atmesti yra teismo prerogatyva.

Kolegija konstatuoja, kad teismai įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. R. A. administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta dėl senaties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 35 straipsnio 1 dalis) [nuobaudos skyrimo terminai pasibaigė praėjus šešiems mėnesiams nuo teisės pažeidimo padarymo dienos (2007 m. liepos 3 d.; 2008 m. sausio 21 d.) ir nebuvo pratęsti, nes laiku neišsiųsti institucijai, įgaliotai surašyti protokolą, bylai dar esant Kauno apygardos administraciniame teisme] (T. 2, b. l. 4-5). Todėl, kaip teigia kasatorius, nutarimas nutraukti administracinę bylą negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. A. kasacinį skundą atmesti.