- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-09
- Bylos Nr.
- A-556-262-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- daugiabučių namų savininkų bendrijos ,,Tauras“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos ,,Tauras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos ,,Tauras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Tauras“ (toliau – ir Bendrija, pareiškėjas) su skundu (b. l. 3-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. S-73-(7-43/2006) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM, atsakovas) 2006 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 69-25 dėl papildomai priskaičiuotų 13 365 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 26 730 Lt šių įmokų baudos.
Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė tuo, kad 2004 metais Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko Bendrijos patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas valstybinio socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas. Patikrinimo metu netinkamai konstatuota, kad Bendrijos darbuotojams nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 31 d. buvo apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, o valstybinio socialinio draudimo įmokų Bendrija neskaičiavo ir nemokėjo, todėl tokiais savo veiksmais pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Vadovaudamasi šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, Inspekcija nepagrįstai papildomai apskaičiavo 13 365 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir paskyrė dvigubą šios sumos dydžio baudą – 26 730 Lt. Tiek Inspekcija, tiek VMI prie FM, tiek Mokestinių ginčų komisija savo sprendimais nepagrįstai patvirtino minėtų mokesčių sumokėjimo prievolę. Mokestinių ginčų komisija 2006 m. balandžio 6 d. sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Bendrija, išmokėdama atlyginimą asmenims, su kuriais nebuvo sudarytos darbo sutartys, pažeidė 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 34 straipsnio l ir 2 dalių, 36 straipsnio l ir 2 dalių nuostatas, nes nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apskaičiavusi 8 508 Lt atlyginimo, neapskaičiavo ir nesumokėjo 2 637 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavusi 31 552 Lt atlyginimo, neapskaičiavo ir nesumokėjo 10 728 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Įstatymo 4 straipsnio l dalyje yra išvardinti asmenys, kurie privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Visi šie asmenys, be to, kad gauna darbo užmokestį, taip pat apibūdinami ir kitu esminiu požymiu - jie turi dirbti pagal darbo sutartį, turi būti išrinkti ar paskirti eiti konkrečias pareigas. Nei pats E. B., ėjęs Bendrijos pirmininko pareigas, nei kiti asmenys, kurie Inspekcijos įvardinti kaip Bendrijos darbuotojai, nebuvo nei priimti į darbą pagal darbo sutartis, nei išrinkti ar paskirti eiti pareigas Bendrijoje. E. B. atliko Bendrijos pirmininko pareigas iki 2003 m. spalio 16 d. Apie tai, kad į Bendriją buvo priimti kiti darbuotojai, Bendrijos nariams nebuvo pranešta. Jokių oficialių įrodymų apie tai, kad E. B. mokėjo darbuotojams nurodyto dydžio darbo užmokestį, nėra. Mokėjimo žiniaraščiuose darbuotojai nepasirašydavo, taip pat nėra jokių įrodymų, kad priimti į Bendriją darbuotojai per visą laikotarpį, nurodytą atlyginimų knygoje, būtų realiai atlikę atlyginimų knygoje nurodytas pareigas. Nors E. B. naudojo Bendrijos lėšas samdomų asmenų darbui apmokėti, tačiau apie šias išlaidas Bendrijai nebuvo pateikiama jokių ataskaitų. Pažymėjo, jog 2005 m. spalio 28 d. baudžiamojoje byloje, kaltinant E. B., buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad ikiteisminiame tyrime nesurinkta duomenų, jog E. B. būtų tinkamai išrinktas Bendrijos pirmininku. Pareiškėjo teigimu, turėtų būti taikytos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.136 straipsnio nuostatos, patvirtinančios tam tikrą sandorių sudarymo tvarką. Šiuo atveju E. B. neturėjo teisės sudaryti darbo sutartis Bendrijos vardu, jis neturėjo ir teisės mokėti Bendrijos vardu atlyginimus. Pripažinus, kad dėl E. B. sudarytų susitarimų Bendrijos vardu, neturint teisės tokius susitarimus sudaryti, buvo padaryti nuostoliai Valstybiniam socialinio draudimo fondui, šiuos nuostolius, vadovaujantis CK 2.136 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turi atlyginti ne Bendrija, bet E. B.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32-34) prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrija dirbusiems asmenims nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, o valstybinio socialinio draudimo įmokų neskaičiavo ir nemokėjo. Inspekcijos sprendime Bendrijai nurodytos sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos ir šių įmokų bauda papildomai apskaičiuotos, remiantis Bendrijos pildytos atlyginimų knygos, paimtos iš faktiškai Bendrijos pirmininko pareigas ėjusio E. B., duomenimis bei šioje knygoje nurodytų asmenų paaiškinimais. Tarp Bendrijos ir pinigus gavusių asmenų faktiškai buvo susiklostę darbo santykiai, todėl Bendrijai pagal Įstatymo nuostatas atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio. Atsakovas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Bendrija tikrintuoju laikotarpiu apskaičiavo ir išmokėjo dirbusiems asmenims atlyginimus, todėl pagal Įstatymo nuostatas jai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 24 d. sprendimu (b. l. 47-51) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Bendrijoje dirbusiems asmenims nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, tačiau valstybinio socialinio draudimo įmokų neskaičiavo ir nemokėjo, tuo pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336, 34 straipsnio l ir 2 dalių, 36 straipsnio l ir 2 dalių nuostatas. Teismas iš Bendrijos pildytos atlyginimų apskaičiavimo knygos, paimtos iš faktiškai Bendrijos pirmininko pareigas ėjusio E. B., duomenų bei šioje knygoje nurodytų asmenų paaiškinimų nustatė, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., kaip atlyginimas Bendrijos darbuotojams (buhalteriui, valytojai, šaltkalviui, pirmininkui) už darbą buvo apskaičiuota 8 508 Lt, o nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. buvo apskaičiuota 31 552 Lt. Atlyginimus gavusių asmenų paaiškinimai patvirtina, kad nors Bendrija nebuvo sudariusi su darbuotojais raštiškų darbo sutarčių jie dirbo Bendrijoje darbą, dėl kurio pobūdžio ir atlyginimo buvo sutarta, taip pat, kad atlyginimų knygoje nurodytas pinigų sumas jie faktiškai gavo. Tai, kad nurodytieji asmenys dirbo minėtus darbus, patvirtino ir kiti Bendrijos nariai. Teismas konstatavo, kad tarp Bendrijos ir pinigus gavusių asmenų faktiškai buvo susiklostę darbo santykiai, o Bendrijai pagal nurodytas Įstatymo nuostatas atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-0050-04 dėl buvusio Bendrijos pirmininko E. B. veiksmų, numatytų Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio l dalyje (turto pasisavinimas). 2005 m. spalio 28 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad ikiteisminiame tyrime nesurinkta duomenų, jog E. B. būtų tinkamai išrinktas Bendrijos pirmininku, tačiau nutarime buvo konstatuota, kad E. B. dirbo, mokėjo atlyginimus Bendrijos samdomai buhalterei, išduodavo gyventojams reikiamas pažymas, todėl jis galėjo gauti darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad E. B. nusikalstamos veikos buvimas ar nebuvimas šioje byloje nėra būtina bei privaloma sąlyga mokesčių administratoriui sprendžiant klausimą dėl nurodymo sumokėti Bendrijai valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas konstatavo, kad Bendrija nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog samdyti asmenys (buhalterė, valytoja, santechnikas, pirmininkas) darbus atliko ne Bendrijai, o kitiems asmenims, todėl buvo pagrįstai nurodyta Bendrijai sumokėti į valstybės biudžetą 13 365 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 26 730 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudos.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 55-56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60-62) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja darbo sutarties sąvoką. Painiojami du dalykai - sutarties turinys ir jos formos klausimai. Pažymi, kad sutarties formos nesilaikymas ne visada reiškia jos negaliojimą. Be to, Darbo kodeksas apskritai nenumato darbo sutarties negaliojimo. Įvertinus bylos medžiagą mokestinio ginčo metu padaryta pagrįsta išvada, kad tarp pareiškėjo ir pinigus gavusių asmenų faktiškai buvo susiklostę darbo santykiai, todėl pareiškėjui pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl aplinkybių, jog nėra įrodymų, kad E. B. iš tiesų mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, jog darbuotojai realiai atliko savo pareigas, nepagrįsti, nes mokesčių administratoriaus pareiškėjo patikrinimo metu surinkti įrodymai pagrindžia priešingas pareiškėjo teiginiams išvadas. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad samdyti asmenys darbus atliko ne pareiškėjui, o kitiems asmenims. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog šiam mokestiniam ginčui neturi įtakos faktas, kad E. B. sandorius su bendrovėje neįdarbintais asmenimis sudarinėjo neturėdamas tam įgaliojimų, neturi įtakos pareiškėjo pareigai mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu apskaičiavo ir išmokėjo jam dirbusiems asmenims atlyginimus, todėl pagal Įstatymo nuostatas jam atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys (Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. spalio 28 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, daugiabučių namų savininkų bendrijos – toliau ir DNSB „Tauras“ atlyginimų knyga, pinigus gavusių asmenų P. B., Z. Z. V., A. M. paaiškinimai) leidžia neabejotinai teigti, kad pareiškėjas E. B., nors ir neturėdamas tinkamų įgalinimų, atstovaudamas bendrijos interesus, iš tiesų mokėjo darbo užmokestį, asmenims realiai atlikusiems pavestas užduotis bendrijos labui. Todėl apeliacinio skundo teiginys esą nėra jokių oficialių įrodymų apie tai, kad E. B. mokėjo darbuotojams nurodyto dydžio darbo užmokestį visiškai nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinėje byloje esantys įrodymai gali būti ne tik rašytiniai (žiniaraščiai, priėmimo - perdavimo aktai, kvitai ir panašiai), bet ir nustatomi tokiomis priemonėmis kaip proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 1-2 d.).
V.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą daugiabučių namų savininkų bendrijoje „Tauras“ Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija tikrino už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tikrinimo laikotarpio pradžiai galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse, o ir vėliau, iki pat 2004 m. sausio 1 d., buvo numatyta, kad drausdamas asmenis, išvardintus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 punkte (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą), darbdavys privalo mokėti nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas. Įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam priskaičiuoto atlyginimo už darbą. Taigi iš šių nuostatų analizės darytina išvada, kad nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas darbdavys turėjo mokėti, vienu iš atvejų, kai buvo dirbama pagal darbo sutartis ir gaunamas atlyginimas. Šios dvi sąlygos organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų nebūtų pagrindo valstybinio socialinio draudimo įmokoms priskaičiuoti ir sumokėti.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ginčo laikotarpiu nebuvo apibrėžęs darbo sutarties sąvokos, todėl ją interpretuojant vadovautinas Darbo sutarties įstatymu ir Darbo kodeksu.
Darbo sutarties įstatymo 3 straipsnyje (1999 m. sausio 8 d. redakcija) buvo numatyta: „Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu. Visi įmonėje, įstaigoje, organizacijoje atliekami darbai, kuriuos fizinis asmuo dirba susitaręs su darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, turi būti įforminami darbo sutartimi“.
Darbo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. sausio 1 d., 93 straipsnyje buvo pasisakyta, kad: „Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu“.
Taigi tiek Darbo sutarties įstatyme, tiek Darbo kodekse darbo sutarties definicija iš esmės yra tapati – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas ir darbdavys prisiima tam tikrus įpareigojimus. Nei viename teisės akte nėra nuostatos, jog raštu neįforminus tarpusavio susitarimo dėl darbo, tačiau realiai prisiėmus įsipareigojimus, šalims jokių teisinių pasekmių nekyla. Nustačius tokius požymius kaip dirbamas darbas, darbdavio ir darbuotojo santykiai, reglamentuotini darbo teisės normomis, o ne kitų teisės šakų normomis, dirbamo darbo atlygintinumas, darbo specifika (asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas) leidžia tvirtinti, jog tarp darbdavio ir darbuotojo yra sudaryta darbo sutartis. Pagal įstatymų leidėjo imperatyvą ji turi būti sudaryta raštu, siekiant abiejų šalių teisių bei interesų užtikrinimo ir gynimo. Bet darbo sutarties formos nesilaikymas nenulemia tokios sutarties negaliojimo bei nepaneigia darbdavio pareigos mokėti nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas. Atvirkščiai, kai nėra laikomasi darbo sutarties sudarymo taisyklių darbdaviui gali iškilti ir administracinės atsakomybės aspektas.
Administracinėje byloje esant surinkta pakankamai įrodymų dėl darbdavio DNSB „Tauras“ sudarytų susitarimų su asmenimis, dirbusiais bendrijai apibrėžtą darbą ir gavusiais sulygtą darbo užmokestį, darytina konkliuzija, kad daugiabučių namų savininkų bendrija „Tauras“ turėjo mokėti ne tik gyventojų pajamų mokestį, bet ir nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas, skaičiuotinas kiekvienam apdraustajam nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad DNSB „Tauras“ pažeidė reikalavimus, vykdant mokestines prievoles valstybei. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o daugiabučių namų savininkų bendrijos „Tauras“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.