Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Algimantui Deguliui, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-02-01 nuosprendžio, kuriuo:

M. R. nuteistas pagal LR BK 187 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė – 4 mėnesiai laisvės atėmimo. Pagal LR BK 64 str. 1 d., 3 d. prie 2009-02-19 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirta galutinė bausmė – 1 (vieneri) metai 7 (septyneri) mėnesiai laisvės atėmimo.

V. P. pareikštas 1000 Lt civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad jis 2010-01-17 apie 3.00 val. tyčia padegė buto, esančio (duomenys neskelbtini) duris, padarydamas buto savininkui V. P. 1000 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai pripažino M. R. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę, pagal Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.

LR BK 54 str. reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir šio straipsnio 2 d. nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

LR BK 91 str. nurodyti bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai, kuriais remiantis teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir nepilnamečiui bausmės skyrimo ypatumais.

Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, į įstatymo nurodytas aplinkybes atsižvelgė.

Apylinkės teismas teisingai įvertino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog M. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į tai, kad M. R. , būdamas nepilnametis, padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą. Be to, M. R. anksčiau teistas 3 kartus, jis nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu. Įvertinant tai, jog M. R. neturi pastovaus pajamų šaltinio, nes niekur nedirba, nesimoko, ir nors atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau išvadų iš to nepadarė ir vėl daro nusikaltimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. R. turi susiformavusias antivisuomenines nuostatas. Visa aukščiau išvardinta byloja apie nuteistojo polinkį nusikalsti, tai, kad nusikalstamų veikų darymas tapo nuteistojo pragyvenimo šaltiniu, tai, kad jis nėra linkusi taisytis asmenybė, yra linkęs daryti tyčines nusikalstamas veikas. Teismas, skirdamas bausmę, jos skyrimą motyvavo, nurodė, kodėl būtent skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, o ne alternatyvi bausmės rūšis, tokia kaip areštas, o būtent, teismo nuomone, Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgus į asmenybę, į ankstesnius teistumus, į jo nenorą taisytis. Teismas paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, remiantis bausmės skyrimo ypatumais nepilnamečiams, kuri yra žymiai mažesnė, nei baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Paskirtoji bausmė nėra neteisinga ar aiškiai per griežta, todėl švelninti M. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtąją bausmę įstatyminio pagrindo nėra.

Darytina išvada, kad M. R. apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.