Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirtą bausmę subendrinus su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 12 MGL dydžio bauda, jas sudedant, paskirta galutinė subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 12 MGL (451,92 Eur) dydžio bauda.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo V. M. sulaikymo dienos.

Nuteistajam paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. M. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 8 d. su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudaręs transporto priemonės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo teisę naudotis ir valdyti transporto priemonę – automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 5760 eurų vertės, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsipareigodamas mokėti kas mėnesį periodines įmokas už įsigytą automobilį, tačiau savo įsipareigojimo nevykdė, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugsėjo 4 d. nutraukė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei pareikalavo V. M. per 30 kalendorinių dienų sumokėti 7085,44 eurų įsiskolinimą arba grąžinti automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau per nustatytą terminą įsiskolinimo nesumokėjo ir automobilio „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Dėl V. M. padarytos veikos kvalifikavimo

12. BPK 301 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintas tiesioginis baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme principas, reglamentuojantis, jog teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje vadovavosi 2017 m. balandžio 8 d. transporto priemonės nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 4–20), tačiau 2018 m. rugsėjo 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog įgyvendinant BPK 290 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu šis dokumentas nebuvo paskelbtas išvardijant, todėl šis pirmosios instancijos teismo padarytas tiesioginio bylos nagrinėjimo principo pažeidimas ištaisytinas, apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą ir ištyrus minėtą įrodymą posėdžio metu. Be to, sutinkamai su BPK 20 straipsniu, įrodymais baudžiamajame procese laikytini visi teisėtais būdais gauti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai ištirti. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ištyrė ir paskelbė ne visus bylos išsprendimui reikšmės turinčius įrodymus, esančius baudžiamojoje byloje, siekdamas išsamiai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 290 straipsniu, paskelbė išvardydamas ir kitus, pirmosios instancijos teismo neištirtus byloje esančius rašytinius įrodymus:

13. Įvertinus tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintus ir skundžiamame nuosprendyje aprašytus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo V. M. inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, nėra. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad BK 183 straipsnio prasme turto pasisavinimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą ar turtinę teisę. Neteisėtas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą arba turtinę teisę paverčia savu, pažeisdamas turto patikėjimo ar perdavimo jo dispozicijon sąlygas, suteiktus įgaliojimus ir pan. Pasisavinimo veikai būdinga tai, kad kaltininkas, atlikdamas su patikėtu (ar jo žinioje esančiu) turtu neteisėtus veiksmus ir paversdamas jį savo turtu, supranta tai darantis ir numato, kad dėl šių jo veiksmų teisėtas turto savininkas jo neteks, patirs žalą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-222/2018). Tačiau pasisavinti turtą galima ir neveikimu, kai dėl sutartinių santykių valdomą svetimą turtą kaltininkas gali pasilaikyti sau, o savininkui jis paprasčiausiai nebegrąžinamas. Nusikalstamas neveikimas, kaip ir nagrinėjamu atveju, pasireiškia tuo, kad kaltininkas nevykdo pareigos atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Pažymėtina, kad būtinieji objektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai yra padariniai – turtinė žala bei priežastinis ryšis tarp kilusių padarinių ir nusikalstamų veiksmų.

13.1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai – sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. balandžio 8 d. tarp T. V. IDV, atstovaujamos direktoriaus T. V. (pardavėjo), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjo) ir V. M. (nuomininko) buvo sudaryta automobilio „BMW 740“ pirkimo-pardavimo sutartis, kuria minėtas automobilis buvo perleistas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tą pačią dieną tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. M. buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog V. M. įsipareigoja nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2023 m. balandžio 8 d. periodinėmis įmokomis kas mėnesį už nuomojamą automobilį mokėti po 247,71 Eur, Šios sutarties pagrindu V. M. buvo patikėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis turtas. Iš V. M. 2017 m. balandžio 8 d. automobilio nuomos paraiškos matyti, kad jis nurodė gaunantis 1486,20 Eur individualios veiklos pajamų per mėnesį ir jokių jam žinomų aplinkybių, dėl kurių lizingo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ galiojimo metu galėtų sumažėti jo gaunamos pajamos, nėra (1 t., b. l. 16). Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas V. M. patvirtino, jog sutarties sudarymo metu jis jokių pajamų negaudavo, o iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio Išrašo apie asmens darbovietę matyti, jog apeliantas kaip individualią veiką vykdantis pagal verslo liudijimą asmuo buvo registruotas tik nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. balandžio 12 d., tai yra verslo liudijimas jam buvo išduotas tik 4 dienomis ilgiau nei sutarties dėl automobilio nuomos pasirašymo diena. Iš šių aplinkybių galima spręsti, jog sutarties sudarymo metu V. M. paraiškoje dėl automobilio nuomos nurodė klaidingą informaciją apie jo gaunamas pajamas bei galimybes jas gauti ateityje. Taigi, šiuo atveju turto savininko (UAB „(duomenys neskelbtini)“) įtraukimą į jam galimai nenaudingus turtinio pobūdžio sutartinius santykius nulėmė galimai kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis Nr. 2K-7-255/2012).

13.2. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuri suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Be to, asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne sutartimi patikėtų kilnojamųjų daiktų negražinimą, o jų pasisavinimą. Tačiau šis baudžiamajai atsakomybei svarbus momentas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptartas ir neįvertintas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjo „(duomenys neskelbtini)“ OU Lietuvos filialui kreipiantis į ikiteisminio tyrimo instituciją. Šiame pranešime nurodyta, jog automobilio nuomininkas V. M. į siunčiamus jam pranešimus tiek gyvenamosios vietos adresu, tiek telefono Nr. bei paskyroje socialiniame tinkle Facebook su reikalavimu padengti įsiskolinimą arba grąžinti transporto priemonę neatsakė, ką patvirtino ir pats V. M.. Tačiau, kaip matyti iš 2018 m. balandžio 10 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, praėjus vos 20 dienų nuo tyrimo pradžios, V. M. ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnui perdavė tiek išsinuomotą automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiek ir jo registracijos liudijimą bei užvedimo raktą (1 t., b. l. 38–40). Šį automobilį apžiūrėjus ir aprašius jo individualiuosius požymius bei užfiksavus fotolentelėje, jis 2018 m. gegužės 2 d. nutarimu buvo grąžintas AS „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai „(duomenys neskelbtini)“ OU Lietuvos filialo (1 t., b. l. 69, 70–71).

13.3. Paprastai BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas įvairiais aktyviais kaltininko veiksmais, kurių konkretus turinys priklauso nuo pasisavinamų daiktų fizinių savybių, turto apskaitos ypatumų, apsaugos, tikslinės paskirties, buvimo vietos ir kt. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką pasisavinant kaltininkui patikėtą ar esantį jo žinioje nekilnojamąjį arba individualiais (o ne rūšiniais) požymiais apibūdinamą kilnojamąjį daiktą, kuriam reikalinga teisinė registracija, kaltininkas turi juridiškai pakeisti nuosavybės teisės subjektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010). Šių registruotinų tiek nekilnojamųjų, tiek kilnojamųjų individualiais požymiais apibūdinamų daiktų ypatybė ta, jog tuo atveju, jei kaltininkas dokumentais neįformina tariamos teisės, jis gali tik naudoti arba valdyti turtą, juo nedisponuodamas. Kaip minėta, turto pasisavinimu laikomi tik tokie kaltininko veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu (užvaldomas). Nagrinėjamoje situacijoje, automobiliui, kuriam privaloma teisinė registracija, esant registruotam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jokiais būdais negalima teigti, jog V. M. šį kilnojamąjį daiktą, nors ir turėdamas neteisėtame valdyme bei pažeisdamas turto jam patikėjimo sąlygas (minėta nuomos sutartimi jam patikėtu turtu suteikti platūs įgalinimai valdyti jį ir naudotis), tačiau, nesant vienos iš nuosavybės teisės sudėtinių dalių – nevaržomos teisės disponuoti turtu, teisėtas jo savininkas neabejotinai išsaugojo galimybes ginčyti neteisėtą transporto priemones valdymą, o V. M. neįgijo juridinių teisių teigti, jog ginčo transporto priemonė yra jo nuosavybė.

13.4. Be to, tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas savu, turi būti atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų kaltininko sumanymą jo dispozicijoje esantį turtą paversti savu. Bylos proceso metu apklausiant V. M. nustatyta, kad jį transporto priemonę įsigyti įtikino nenustatyti asmenys, vienas kurių, pavarde V., jam pasiūlė įsidarbinti Anglijoje. Jį nuvežė į Angliją, liepė auginti „žolę“, tačiau, jam atsisakius, nurodė, kad su juo neatsiskaitys, o už automobilį įmokas turės mokėti jis pats. Sudarydamas automobilio įsigijimo sutartį jis buvo apgautas, tikėjosi, kad gaus darbą ir pinigus išmokės per šešis metus, tvarkingai įmokas mokėjo pirmus du mėnesius, tačiau vėliau nebeturėjo pajamų. Kai gavo įspėjimus sumokėti įmokas, sutartimi jam nuomos pagrindais perduotas automobilis sugedo, reikėjo jį remontuoti. Šie apelianto parodymai byloje esančiais įrodymais nepaneigti. Iš byloje esančios 2017 m. balandžio 8 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog kaip automobilio pardavėjas nurodomas juridinis asmuo, T. V. IDV, atstovaujama direktoriaus T. V., veikiančio pagal įgaliojimą. Viešai prieinamuose Juridinių asmenų registro duomenyse toks juridinis asmuo nenustatytas. Iš sutikimo gauti, naudoti ir tvarkyti asmens duomenis matyti, jog V. M. parašu patvirtino sutikimą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktų paklausimus, gautų, naudotų bei tvarkytų jo asmens duomenis, be kita ko, iš Valstybinio socialinio draudimo valdybos, UAB „CreditInfo Lietuva“ administruojamų duomenų bazių bei kitų registrų tvarkytojų, finansinių įstaigų, vertinant jo paraiškoje pateiktos informacijos teisingumą, mokumą, ūkinę-komercinę veiklą bei kitus veiksmus, kurie reikalingi V. M. kreditingumo, finansinės rizikos vertinimo bei įsiskolinimo valdymo tikslais (1 t., b. l. 17), taigi bendrovė turėjo visas galimybes įvertinti V. M. finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sudaromą nuomos sutartį, o vienos iš sandorio šalių juo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas savaime nesuponuoja pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas. Šios bylos proceso metu tokių duomenų nebuvo nustatyta, ginčo automobilis grąžintas AS „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai „(duomenys neskelbtini)“ OU Lietuvos filialo, todėl V. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių, kadangi, nesant tikslo pasisavinti, asmens veiksmai vertinami kaip kitų teisės šakų (civilinės, darbo teisės) normų pažeidimas.

13.5. Pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, tokios veikos ne visuomet pripažįstamos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Toks aiškinimas neabejotinai kyla iš konstitucinės jurisprudencijos, remiantis kuria, kiekvieną kartą sprendžiant, ar tikslinga padarytą veiką pripažinti nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, su bausmių taikymu nesusijusiomis, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.). Iš aptartos teismų praktikos seka, kad praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai (šiuo atveju ginčas dėl automobilio nuomos sutarties sąlygų vykdymo) dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamų veikų padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant ir kitų teisės šakų normų veiksmingumo siekiant atkurti pažeistas teises ar interesus, nepritartina.

14. Įvertinus aptartas aplinkybes, V. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio nevertinami.

Dėl kitų procesinių klausimų

15. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį, iš naujo išspręstini ir kiti procesiniai klausimai.

15.1. V. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas – panaikintinos.

15.2. Civilinis ieškinys nepareikštas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas.

15.3. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – automobilis „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo užvedimo raktas ir registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 9 d. pakvitavimu grąžinti AS „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai „(duomenys neskelbtini)“ OU Lietuvos filialo, paliktini šiai bendrovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktais, 331 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo užvedimo raktą ir registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 9 d. pakvitavimu grąžintus AS „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai „(duomenys neskelbtini)“ OU Lietuvos filialo, palikti šiai bendrovei.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.