Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-02 · Administracinė byla Nr. I-2772-171/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-02
Bylos Nr.
I-2772-171/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05172-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L., I. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Trakų rajono apylinkės teismas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2772-171/2016Proceso Nr. 3-61-3-05172-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, t. y. R. V. – 67 450 Lt, N. Z. – 71 801,71 Lt, Č. M. – 64 753,07 Lt, R. P. – 69 935,08 Lt, V. L. – 67 666,04 Lt, I. S. – 68 762,85 Lt, ir 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad jie Prezidento dekretais yra paskirti teisėjais Trakų rajono apylinkės teisme, o pareiškėja N. Z. yra paskirta laikinai eiti Trakų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas.

Pareiškėjai paaiškina, kad jiems yra mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis), kurį galima buvo mažinti 2009 metams dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas taikant tą patį 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais.

Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytos nuostatos, kad apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 14,2, o vėliau pakeitus teisinį reguliavimą – 12,5 ir 11,56, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio I daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientą padauginant iš bazinio dydžio, kurie nepagrįstai buvo sumažinti kelis kartus, teisėjų atlyginimas sumažėjo 27 procentais. Taigi pareiškėjai daro išvadą, kad neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už ištarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui jiems daro didelę materialinę žalą ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes darbo užmokestis sumažintas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, taip pat teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus ir teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principą.

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo. Gautas prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai kompensuos praradimus.

Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – ir Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), preambulėje konstatuodamas, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kartu Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad, apsisprendus 2014 metais kompensuoti praradimus, patirtus dėl nuo 2009 metų sumažintų valstybinių pensijų ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų atlyginimų koeficientų, priedų ir kitų išmokų, viešosios išlaidos padidėtų apie 1 mlrd. litų ir dėl to kiltų rizika pradėti perviršinio deficito procedūrą Lietuvos Respublikai, atsižvelgdamas į tai, kad toks išlaidų padidinimas nemažinant kitų išlaidų pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimus, o kitų išlaidų sumažinimas šia suma keltų grėsmę esminėms valstybės funkcijoms atlikti, Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatavo, kad 2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2014 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 63-3148 išdėstė išsamius argumentus, iš kurių matyti, kad praradimai dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka, tačiau šiuo metu to padaryti neįmanoma dėl ekonominės krizės ir sunkios valstybės finansinės padėties, todėl šiuo metu priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu pagrindo nėra.

Atsakovės atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar teisės aktas, kuriuo iki 2015 m. gegužės 15 d. buvo pratęstas terminas nustatyti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, neprieštarauja Konstitucijai.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodo, kad neprieštarauja, kad skundas būtų patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. gruodžio 12 d. dekretu Nr. 1994 R. V. paskirta Trakų rajono apylinkės teismo teisėja ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 354 N. Z. paskirta Trakų rajono apylinkės teismo teisėja, bylos nagrinėjimo teisme metu laikinai eina Trakų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 12 d. dekretu Nr. 1449 Č. M. paskirta Trakų rajono apylinkės teismo teisėja. 1998 m. spalio 26 d. dekretu Nr. 215 paskirta Trakų rajono apylinkės teismo pirmininke penkeriems melams, 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2011 paskirta teismo pirmininke dar penkeriems metams, nuo 2008 m. spalio 26 d. iki 2009 m. kovo 30 d. laikinai ėjo Trakų rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, nuo 2009 m. kovo 30 d. eina teisėjo pareigas Trakų rajono apylinkės teisme.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 1K-1181 R. P. paskirtas Trakų rajono apylinkės teismo teisėju ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1534 V. L. paskirta Trakų rajono apylinkės teismo teisėja ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. kovo 13 d. dekretu Nr. 581 I. S. paskirta Traku rajono apylinkės teismo teisėja ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjų pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjai nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu.

Išplėstinė kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ir konstatavo, kad, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjams yra taikomas Grąžinimo įstatymas (1 straipsnio 8 punktas), taigi jų patirti paradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė