Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1 A-201-366/2011

Teisėja Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00531-2010-2

2011 m. kovo 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-01-13 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 163 straipsnį – laisvės apribojimu vieneriems metams; pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. K. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 48 str. 3 d. 1 p, 5 d. 1 p., 6 d. 1 p, 5 p., P. K. įpareigotas be laisvės apribojimo bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nesilankyti restoranuose, baruose, kavinėse, būti savo namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jai tai nesusiję su darbu, neatlygintai išdirbti 50 valandų per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 30 d. apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,96 promilių girtumas), savo namuose, esančiuose Anykščių r., Anykščių sen., (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu tyčia tampė už plaukų, stumdė bei du kartus smogė sugyventinei, savo dukters A. K., gim. 2010-12-15, motinai I. U. į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, neįleido jos į kambarį, kuriame buvo verkianti A. K., neleido jos pamaitinti, I. U. išėjus į lauką kviestis pagalbos, P. K. su verkiančia A. K. užsirakino namo viduje ir neįleido I. U., kol atvykę policijos pareigūnai išlaužė namų duris ir, išlaisvinę A. K., perdavė ją I. U., tokiais veiksmais P. K. piktnaudžiavo tėvo teisėmis, dėl ko A. K. ilgą laiką buvo be priežiūros, nemaitinta ir patyrė išgąstį.

Nuteistasis P. K. skundžia 2011-01-13 apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Teigia, kad I. U. byloje duodama melagingus parodymus jam keršija, nes pyksta dėl jai išsakytų priekaištų dėl sūnaus auklėjimo, nebenori gyventi kartu, grasino apeliantui, kad jis „nuskambės" prieš jai išeinant. Tokiu būdu ji įvykdė savo ketinimus. Pasinaudojusi jo apsvaigimu nuo alkoholio, išprovokavo konfliktą, suvaidino nukentėjusiąją.

Neneigia, kad įvykio dieną tarp jo ir I. U. įvyko žodinis šeimyninis konfliktas, tačiau jos atžvilgiu jokio smurto nevartojo. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad jokie sužalojimai jai nenustatyti, nėra jokių sužalojimus patvirtinančių įrodymų. Nors policijos pareigūnė teigė tariamai mačiusi smaugimo žymes ant I. U. kaklo, tačiau nukentėjusi pas teismo medikus vykti atsisakė, nes jokių sužalojimų nebuvo, o jei tuo metu kaklas buvo paraudęs, nukentėjusi tai galėjo pasidaryti pati, prieš atvykstant pareigūnams. Be to mano, kad pareigūnė taip teigdama galėjo ir meluoti, siekdama kad būtų didesnis išaiškintų nusikaltimų procentas.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būt grindžiamas vien nukentėjusio asmens parodymais, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl mano, kad jis dėl šios veikos turi būti išteisintas.

Kaltinimai dėl veikos numatytos BK 163 str., taip pat nepagrįsti, nes dukros ilgam laikui be priežiūros nepaliko, smurto jos atžvilgiu nevartojo, grėsmės nekėlė. Pati I. U. sukėlusi konfliktą paliko dukrą ir išėjusi į lauką iškvietė policiją meluodama, kad jos atžvilgiu smurtaujama, ji išvyta iš namų, nors namo durys nebuvo užrakintos. Tik atvykus policijos pareigūnams jis supyko dėl jos melo ir užrakino duris. Jei policijos pareigūnai būtų pasišalinę, duris būtų atrakinęs. Vaikui namuose jokios grėsmės nebuvo, tačiau atvykę pareigūnai ėmė triukšmauti, laužti duris, dėl ko vaikas išsigando ir ėmė verkti. Būtent jų veiksmai ir sukėlė vaikui stresą. Netiesa, kad vaikas įvykio metu turėjo būti maitinamas, nes tuo metu jis jau buvo pamaitintas ir guldomas miegoti (pastarąją aplinkybę teisme patvirtino ir nukentėjusioji). Dukra verkė ne dėl to, kad buvo alkana, o todėl, kad pareigūnai piktnaudžiaudami teisėmis sunaikino svetimą turtą, apkaltino jį nebūtais dalykais. Tokiu būdu, jam nepadarius jokių nusikalstamų veikų, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi nukentėjusioji I. U. apeliacinio skundo nepateikė, jos atsiliepime į P. K. apeliacinį skundą išreikštas prašymas priteisti jai iš P. K. 1000 Lt moralinės žalos atlyginimo nenagrinėtinas.

Išnagrinėjus apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė bausmes.

Dėl veikos numatytos BK 140 str. padarymo.

Nuteistojo skundo teiginiai, jog jis nukentėjusios I. U. atžvilgiu smurto nevartojo, yra jos apkalbamas iš keršto, atmestini kaip nepagrįsti.

Nukentėjusi viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog įvykio dieną nuteistasis jai ėmė priekaištauti dėl gautos telefoninės žinutės, reikalavo duoti rašiusio telefono numerį. Kadangi nuteistasis buvo neblaivus, gėrė jau dvi savaites, ji nenorėjo, kad jis keltų triukšmą ir skambintų kam nors, todėl telefono nedavė. P. K. supyko, ėmė ją stumdyti, tampė už plaukų, sugriebęs už kaklo bandė smaugti, du kartus smogė kumščiu į veidą, prakirto lūpą. Šiuos nukentėjusios parodymus patvirtina liudytojos J. L. parodymai, kuri apklausė I. U. iš karto po įvykio, matė ant I. U. kaklo raudonas dėmes, nukentėjusioji jai nurodė, kad P. K. ją stumdė, tampė už plaukų, sudavė per veidą. Taip pat liudytojų L. S., A. Z., G. A. parodymai, kad atvykus į įvykio vietą po nukentėjusios skambučio, rado ją stovinčią kieme, namo durys buvo užrakintos. Nukentėjusioji aiškino, kad sugyventinis ją stumdė, mušė, neleidžia pamaitinti kūdikio. Taigi, šių parodymu visuma P. K. kaltė vartojus smurtą I. U. atžvilgiu yra visiškai įrodyta. Tiek nukentėjusioji I. U., tiek paminėti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę. Esant visoms šioms aplinkybėms, jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu nuteistojo parodymai teisiamojo posėdžio metu byloje esančių įrodymų visetui akivaizdžiai prieštarauja. Be to, jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino nukentėjusios parodymus, kad konfliktas tarp jo ir I. U. kilo po vyriškio skambučio I. U., po kurio jis prašė duoti skambinusio telefono numerį, o I. U. telefono jam nedavė. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis apie konflikto priežastis nurodytas pirmosios instancijos teisme nenurodo, teigdamas, kad nukentėjusioji duoda melagingus parodymus, meluoja apie smurto jos atžvilgiu vartojimą, apkalba jį keršydama dėl išsakytų priekaištų sūnaus auklėjimo klausimais, nori jį palikti ir pan..

Apelianto skundo argumentai, kad I. U. nenustatyti jokie sužalojimai, todėl jo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo negali būti grindžiama vien nukentėjusios parodymais, atmestini, kaip nepagrįsti, nes apelianto kaltė grindžiama ne vien tik nukentėjusios parodymais, bet jau anksčiau paminėtais liudytojų J. L., L. S., A. Z., G. A. parodymais. Pažymėtina ir tai, kad ne visų fizinių kontaktų pasėkoje ant kūno lieka žymės. Šiuo atveju nukentėjusioji buvo stumdoma, tampoma už plaukų, bandoma smaugti nors aiškių šio smurto žymių galėjo ir nelikti. Dėl visų šių nuteistojo veiksmų nukentėjusioji teigė patyrusi fizinį skausmą, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 str., o vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji dėl kūno sužalojimų nesikreipė į medikus, P. K. kaltės nepaneigia.

Dėl veikos numatytos BK 163 str. padarymo.

Nuteistojo skundo teiginiai, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 163 str., nes dukros ilgam laikui be priežiūros nepaliko, smurto jo atžvilgiu nevartojo, grėsmės nekėlė, o verkė ji dėl pareigūnų keliamo triukšmo, atmestini.

Pagal BK 163 str. atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Piktnaudžiavimas pasireiškia pareigų neatlikimu vaiko atžvilgiu arba netinkamu pareigų atlikimu. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Šios veikos darymo metu, kaltininkas turi suvokti savo poelgio aplinkybes, įsivaizduoti, kokią daro veiką ir kokiai vertybei kelia pavojų taip darydamas.

Šioje byloje nustatyta, kad P. K., būdamas A. K. tėvu, piktnaudžiavo tėvo teisėmis – suvokdamas, kad A. K. kūdikis, ir ilgą laiką negali būti nepamaitinta, neįleido jos motinos I. U. į kambarį, kuriame ji buvo, neleido jos pamaitinti, I. U. išėjus į lauką pagalbos, užrakino namo duris, neleido I. U. į vidų pamaitinti dukros, kol atvykę pareigūnai išlaužė namo duris ir perdavė A. K. motinai. Dėl tokių P. K. veiksmų A. K. ilgą laiką buvo be priežiūros ir nemaitinta patyrė išgąstį.

Apelianto kaltė padarius šią veiką grindžiama nukentėjusios bei liudytojų J. L., L. S., A. Z., G. A. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, iš dalies paties apelianto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais.

Nukentėjusios I. U. parodymais apeliantas, siekdamas, kad ji jam duotų skambinusio asmens telefono numerį, smurtavo jos atžvilgiu ir ilgą laiką neleido eiti pamaitinti dviejų savaičių dukros, dėl ko pastaroji alkana verkė. Šiuos jos parodymus patvirtina liudytojais apklausti policijos pareigūnai L. S., A. Z., G. A., kurie parodė, kad atvykus į įvykio vietą namo kieme rado stovinčią nukentėjusią, kuri aiškino, kad sugyventinis neįleidžia jos į vidų, neduoda pamaitinti dviejų savaičių dukros, o ją mušė, stumdė. Pareigūnai teigia, jog atvykę girdėjo name verkiantį vaiką, todėl taip pat prašė apelianto atrakinti duris, tačiau P. K. neklausė, suprato, kad jis neblaivus. Dėl to kvietė gelbėtojus, kurie išlaužė namo duris ir kūdikį perdavė motinai. Matė, kad vaikas buvo išsigandęs, verkė. Liudytoja J. L. parodė, kad apklausė nukentėjusią iš karto po įvykio jos namuose, visą tą laiką jos dukra buvo nerami, verkė.

Iš visų šių asmenų parodymų, kuriais netikėti nėra pagrindo matyti, kad atvykus pareigūnams A. K. buvo su nuteistuoju užrakintuose namuose ir jau jiems atvykus verkė, tokiu būdu atmestini apelianto teiginiai, kad ji verkė dėl atvykusių pareigūnų keliamo triukšmo.

Nors apeliantas teigia, kad dukra ilgam laikui be priežiūros palikta nebuvo, tačiau visuotinai žinoma, kad tik gimusiam kūdikiui yra būtina motinos priežiūra, ypač savalaikis maitinimas, o kūdikio palikimas be atitinkamos priežiūros net trumpą laiko tarpą jam gali būti pavojingas. P. K. tą žinodamas, konflikto su I. U. metu, siekdamas, kad pastaroji jam duotų prašomą skambinusio asmens numerį, o I. U. prieštaraujant, tyčia neleido jai eiti prie verkiančios dukros ir ją pamaitinti, dėl ko I. K. viso konflikto metu verkė, t.y. P. K. kūdikį naudojo, kaip įrankį priversti I. U. vykdyti jo reikalavimus. Todėl akivaizdu, kad apeliantas suvokė nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatydamas jos padarinių atsiradimo galimybę, sąmoningai leisdamas jiems atsirasti, piktnaudžiavo įstatymų jam suteiktoms teisėmis ir pareigomis, ilgą laiką palikdamas dukrą be priežiūros – nepamaitintą ir norėjo taip elgtis, t.y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Byloje esanti ligoninės pažyma patvirtina, kad po įvykio, nuo 2010 12 31 iki 2011 01 03 A. K. buvo gydyta ligoninėje, jai diagnozuotas funkcinis žarnų sutrikimas, neramumas, pienligė ir nurodyta, jog problema susijusi su socialine aplinka šeimoje (b.l. 23). Šios pasekmės buvo sukeltos būtent apelianto neteisėtais veiksmais – o būtent, kad jis neleido I. U. pamaitinti dukros, ji ilgą laiką buvo palikta be priežiūros ir, tokiu būdu piktnaudžiavo tėvo pareigomis, padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 163 str..

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, į apklaustų liudytojų ir nukentėjusios parodymus, į paties apelianto parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, įvertinus byloje esančių įrodymų sąsajumą ir liečiamumą, tai pat atsižvelgiant į įrodymų pakankamumą, darytina išvada, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl P. K. veiksmų pagrįstas patikimais įrodymais, ištirtais baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir P. K. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-01-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.