Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. bausmę atliko Marijampolės PN 21A būrio 4 kameroje netinkamomis sąlygomis: trūko ploto, ventiliacijos, buvo drėgna, pelėsis. Dėl apšvietimo trūkumo pareiškėjas negalėjo domėtis savo bylos medžiaga ir skaityti literatūrą. Pareiškėjo nuomone, jis nepraleido senaties termino kreiptis į teismą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 30 d. paskirtas į 21 būrio 213 brigadą. Pareiškėjas raštiškų skundų ar pareiškimų dėl gyvenimo sąlygų neteikė. Nuteistieji turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Marijampolės visuomenės sveikatos centras nenustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto pažeidimų, patalpos vėdinamos per langus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 5 d. atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo matavimus, nustatytos vertės atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į bausmės atlikimo sąlygų galbūt sukeltas neigiamas pasekmes, pareiškėjas galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo 213 brigadoje pradžios t. y. nuo 2013 m. sausio 30 d., nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusi suvaržyta teisė susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 4 d.Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, pažeidimo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d.) buvo paskirtas į 21 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios plotas 23,19 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,89 kv. m ploto.Dėl sąlygų gyvenamojoje patalpoje (ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo) teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktu Nr. PT-342 Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatė. Nesant kitų įrodymų, teismas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, netinkamos apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Tačiau nenustatyta ir tai, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl blogos ventiliacijos, netinkamos apšvietos laikyti nepagrįstais.Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir skundėsi galvos skausmais, pilvo pūtimu po valgio, rėmens graužimu, dūrimu kairėje krūtinės ląstos pusėje. Iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 55/04-267 matyti, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos vertintinos kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į 4 gyvenamąją patalpą grįždavo tik nakčiai, 7 valandoms. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota, jam tekusį gan mažą plotą kompensavo didelis lauko kiemas (apie 170 kv. m), galimybė lankytis sporto aikštyne, bibliotekoje ir kt. Teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, suformuotos 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Marijampolės PN neturi duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, pareiškėjo skundų dėl kalinimo sąlygų negauta. Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nepateikė jokių aiškių jam padarytos žalos įrodymų.Pareiškėjas R. M. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu, bet prašo jam priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2 000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Marijampolės PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. pažyma „Dėl R. M. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose, b. l. 17), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, vertintina pastarojo naudai. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 7,5 mėnesio teko 2,89 kv. m ploto, jis laikytas su 7 asmenimis. Sanitarinis mazgas bendrabučio tipo miegamosiose patalpose neįrengtas. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 52-140) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę (galvos traumą), pakankamos asmeninės erdvės sudarymas buvo itin svarbus siekiant užtikrinti jo sveikatą ir saugumą. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 500 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išreikšto reikalavimo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinti iki 2 000 Eur, kadangi pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu ar jo dalimi, turėjo pateikti apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.