Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Konstantino Gurino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „IKAS Projekt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2599-661/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „IKAS Projekt“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. vasario 27 d. atsakovas su ieškovu sudarė judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį, kurios susitarimo 1 punktu ieškovas įsipareigojo naudotis atsakovo teikiamomis paslaugomis septyniolika mėnesių ne mažiau kaip šešiasdešimt vienam abonentui (11 b. l.). Už šio įsipareigojimo pažeidimą, t. y. už kiekvieną ankščiau laiko atjungtą abonentą, ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovui baudą – 70 Lt per mėnesį nuo pažeidimo dienos iki įsipareigojimo naudotis paslaugomis termino pabaigos, ir atlyginti dėl sutarties pažeidimo patirtus nuostolius, kurių nepadengia bauda (Susitarimo 3 p.). 2008 m. lapkričio 13 d. ieškovas pranešė atsakovui apie sutarties nutraukimą ieškovo iniciatyva nuo 2008 m. gruodžio 1 d. (12 b. l.). 10 000 Lt baudos už sutarties pažeidimą mokėjimui 2008 m. lapkričio 25 d. atsakovas išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą, kurią tą pačią dieną ieškovas apmokėjo (13, 14-15 b. l.).

2009 m. liepos 16 d. nutartimi pagal darbuotojų ir vadovo ieškinį teismas iškėlė ieškovui bankroto bylą (9 b. l.). Nagrinėjamoje byloje ieškovo bankroto administratorius ginčijo baudos sumokėjimą atsakovui Pauliano ieškiniu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skolininko atsiskaitymo su vienu kreditoriumi aplinkybes, nenustatė kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimo, todėl konstatavo vienos iš būtinų sąlygų reikalavimui, pareikštam actio Pauliana pagrindu, patenkinti nebuvimą ir ieškinį atmetė. Ieškovo, kvestionuojančio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinio skundo pagrindą sudaro netinkamas actio Pauliana instituto aiškinimas ir taikymas, netinkamas įrodymų vertinimas, visų ieškovo reikalavimų neišsprendimas.

Dėl actio Pauliana pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiame įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administratorius, įgyvendindamas pareigą ginti visų kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir actio Pauliana instituto, reglamentuoto CK 6.66 straipsnyje, pagrindu.

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana taikoma esant tam tikroms sąlygoms: pirmiausia kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; antra, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; trečia, skolininkas šio sandorio neprivalėjo sudaryti; ketvirta, skolininkas elgiasi nesąžiningai, nes žino ar turi žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; penkta, ieškinys dėl sandorio negaliojimo pareiškiamas per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šešta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną sandorį, buvo nesąžiningas; septinta, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Kadangi ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu, reikia išsiaiškinti, ar yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos Pauliano ieškinio taikymo sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad baudos atsakovui mokėjimo metu atsakovo skolininkas (ieškovas) turėjo didelės sumos pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių tuo metu galiojančios reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu atsiskaitymu nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės.

Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamos bylos duomenys liudija, kad pagal 2007 ir 2008 metų balansus ieškovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai ženkliai viršijo turimo turto vertę (16-17 b. l.). Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d. iki lapkričio 17 d. ieškovas pranešė visiems savo kontrahentams, tarpe jų ir atsakovui, apie sutartinių santykių nutraukimą, inicijavo darbo sutarčių su darbuotojais nutraukimą, prašė įmonei išduoto turto vertintojo kvalifikacijos atestato panaikinimo, kreipėsi į draudiką dėl turto vertinimo veiklos draudimo sutarties nutraukimo (18-29, 83-121 b. l.). Šio aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nebeketino toliau vykdyti veiklos ir siekė ją nutraukti. Baudos sumokėjimo atsakovui metu – 2008 m. lapkričio 25 d. ieškovas turėjo 35 752,87 Lt pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir 419 257,63 Lt - ūkio subjektams, bendra pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 455 010,50 Lt, kai tuo tarpu pagal 2008 metų balansą įmonė valdė tik 132 088 Lt vertės turtą (17, 145, 148 b. l.). Teismų informacinės LITEKO sistemos duomenys liudija, kad pareiškimas iškelti ieškovui bankroto bylą teismui buvo pateiktas 2009 m. vasario 17 d. Bankroto bylos iniciatoriais buvo įmonės darbuotojai ir jos vadovas, kuris pripažino 2 713 603 Lt įmonės įsiskolinimus kreditoriams. Spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas, įvertinęs 2009 m. balandžio 30 d. balanso duomenis, konstatavo akivaizdų ieškovo nemokumą (9 b. l.). Nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad piniginės prievolės mokėti baudą atsakovui vykdymo metu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir kontrahentams, tačiau, turėdama sąskaitoje lėšų, kurių kitiems pinigų gavėjams buvusiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu nepakako, atsiskaitė su vienu kreditoriumi (atsakovu), o su kitais kreditoriais, tarpe jų ir darbuotojais, kuriems įsiskolinimai buvo pradelsti, net ir iš dalies neatsiskaitė ir šie yra įrašyti į kreditorių sąrašą ieškovo bankroto byloje (14-15, 145, 148, 151-155 b. l.). Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčo sandoris neabejotinai pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes būdamas faktiškai nemokus ir turėdamas kitiems kreditoriams neįvykdytų įsipareigojimų, kurių vykdymo terminas buvo suėjęs, ieškovas suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui ir sumažino kitų pagal Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą pirmumo teisę turinčių kreditorių - darbuotojų galimybę gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Darydama tokią išvadą, kolegija remiasi ir kasacinio teismo formuojama praktika, kad ilgai trunkantis piniginės prievolės nevykdymas kreditoriams dėl to, kad skolininkas, turėdamas finansinių sunkumų, suteikia pirmenybę vienam kreditoriui ir atsiskaito tik su juo, taip pat pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010). Aplinkybė, kad dėl pasiekto kompromiso ieškovas sumokėjo mažesnę, nei pagal sutartį priklausytų, baudą, nepaneigia kitų ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo tuo aspektu, kad atsakovui buvo suteikta privilegija savo reikalavimo patenkinimą gauti ankščiau už pirmumo teisę turinčius kreditorius, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti ir nei iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ieškovo bankroto procese nėra patenkinti. Tai liudija teismų informacinėje LITEKO sistemoje esantys ieškovo bankroto bylos duomenys (153-155 b. l.). Toks sumokėtos baudos dydžio vertinimas nagrinėjamos situacijos kontekste paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ginčo mokėjimu ne tik nebuvo pažeistos, bet buvo apgintos ieškovo kreditorių teisės. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad mažesnis baudos dydis neturėjo įtakos kreditorių interesams ir dėl to, kad pagal ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalį, reikalavimai dėl netesybų yra tenkinami tik antrame etape trečiąja eile.

Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovo pareigos mokėti atsakovui baudą ankščiau už neįvykdytus pradelstus įsipareigojimus kitiems kreditoriams buvimą.

Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. T. S., A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; ir kt.).

Ieškovo įvykdytas PVM sąskaita faktūra įformintas šalių susitarimas, reikalaujantis ieškovą sumokėti atsakovui mažesnę nei paslaugų teikimo sutartyje numatyta baudą už sutarties pažeidimą, yra atlygintinis sandoris, todėl kreditorių interesais Pauliano ieškinį pareiškęs ieškovo bankroto administratorius turi įrodyti prievolės įvykdymą gavusio atsakovo nesąžiningumą (CPK 178 str.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Sąžiningu laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai ir įstatymas. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su sandorį sudarančia kita šalimi arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių).

Kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentus dėl sąžiningo atsakovo elgesio viešosios sutarties su ieškovu sudarymo metu, nes netesybų mokėjimą numačiusi sutarties sąlyga nėra nagrinėjamo ginčo dalykas. Nagrinėjamu atveju svarbus atsakovo elgesio po ieškovo pranešimo apie judriojo ryšio paslaugų sutarties nutraukimą prieš terminą, o ne netesybas numačiusio susitarimo sudarymo metu, vertinimas. Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 27 d. susitarimu prie tos pačios datos sutarties ieškovas įsipareigojo septyniolika mėnesių naudotis atsakovo teikiamomis judriojo ryšio paslaugomis ne mažiau kaip šešiasdešimt vienam abonentui, o už kiekvieną ankščiau laiko atjungtą abonentą mokėti atsakovui susitarime numatytu būdu skaičiuojamą baudą. Šalys pripažįsta faktą, kad ieškovui nutraukus sutartį prieš terminą, pagal susitarimą jis turėjo mokėti atsakovui apie 50 000 Lt dydžio baudą (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Po ieškovo pranešimo apie sutarties nutraukimą, atsakovas pateikė ieškovui sąskaitą 10 000 Lt baudai, kurią šis apmokėjo. Atsakovas teigia, kad dėl mažesnio dydžio baudos buvo pasiektas šalių kompromisas. Byloje nėra pateikta duomenų (šalių susirašinėjimo, derybų protokolų ar kt.), iš kurių būtų galima spręsti apie aplinkybes, lėmusias tokio kompromiso pasiekimą. Tačiau sutarties nutraukimo su atsakovu metu buvusi ieškovo turtinė padėtis (faktinis nemokumas, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams) ir veiklos nutraukimas, leidžia spręsti, kad būtent šios aplinkybės lėmė PVM sąskaita-faktūra įformintą šalių susitarimą dėl mažesnės baudos ir jos sumokėjimo iš karto. Šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai ir atsakovui buvo žinoma apie ieškovo vykdomos veiklos pobūdį, todėl akivaizdu, kad paslaugų dideliam kiekiui abonentų sutarties nutraukimas ir derybos dėl jo pasekmių buvo pagrindas atsakovui, kaip sąžiningam verslininkui, pasidomėti, ar mažesnės baudos iš karto sumokėjimas nepažeis ieškovo kreditorių interesų ir atitiks įstatymo reikalavimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas įvykdė sąžiningo verslininko pareigą pasidomėti aplinkybėmis, susijusiomis su kontrahento kreditoriais, siekiant išvengti jų teisių bei įstatymo pažeidimo. Labiau tikėtina, kad atsakovui buvo žinoma apie ieškovo sunkią turtinę padėtį, kuri ir lėmė mažesnio dydžio baudos ir jos greito sumokėjimo susitarimą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad sudarant ginčo susitarimą atsakovas nebuvo sąžiningas, todėl yra pagrindas konstatuoti ir šios Pauliano ieškinio sąlygos egzistavimą.

Dėl fakto, kad skolininkas UAB „IKAS Projekt“, apmokėdamas baudos sąskaitą atsakovui, elgėsi nesąžiningai kitų savo kreditorių atžvilgiu, ir dėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytos ieškinio senaties, ginčo byloje nėra. Turėdamas pradelstų įsipareigojimų darbuotojams bei ūkio subjektams ir pažeisdamas įstatymu reglamentuotą mokėjimų eiliškumą, ieškovas atsiskaitė su atsakovu. Toks ieškovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu kreditorių, kuriems įsipareigojimų vykdymo terminai buvo pasibaigę, atžvilgiu. Imperatyvo elgtis sąžiningai pažeidimo nepaneigia tai, kad ieškovas tinkamai įvertino savo veiklos sąstingio nekilnojamojo turto rinkoje metu perspektyvas ir veiklą nutraukė. Nuo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą iki actio Pauliana ieškinio pateikimo teismui nebuvo praėję vieneri metai, todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 str.). Šalys neprivalėjo sudaryti susitarimo mažesnio dydžio baudą sumokėti iš karto, šis susitarimas pažeidė ieškovo pirmos eilės kreditorių teises, o ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo apie ieškovo kreditorių teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.), todėl nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu šalių sudarytą sąskaita faktūra įformintą baudos sumokėjimo susitarimą. Nurodytos aplinkybės lemia skundžiamo sprendimo panaikinimą ir ieškinio patenkinimą (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Tokiu būdu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio teisės instituto tikslas, o tik priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (atstatyti finansines galimybes). Pripažinus sandorį negaliojančiu turi būti taikoma restitucija, kai viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 6.145 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija, pagal kurią pinigai grąžinami bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Aplinkybių, lemiančių restitucijos būdo pakeitimą ar jos netaikymą, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Tokiu atveju, atsakovas įgyja netesybų reikalavimo teisės dėl 2008 m. vasario 27 d. sutarties nutraukimo įgyvendinimo galimybę ieškovo bankroto byloje.

Dėl prievolės mokėti netesybas už sutarties pažeidimą įvykdymo teisėtumo

Šioje byloje aktualu nustatyti, ar prievolės mokėti baudą už sutarties pažeidimą įvykdymas atsakovui yra teisėtas. Baudos mokėjimo neatitikimas imperatyvioms įstatymo normoms sudarė ieškinio pagrindą, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pareikšto reikalavimo neanalizavo, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė. Tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti CPK 265 straipsnio pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad sutartinę baudą ieškovas sumokėjo atsakovui tuomet, kai turėjo pradelstų piniginių įsipareigojimų ne tik kitiems ūkio subjektams, bet ir pirmumo teisę gauti darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas turintiems darbuotojams. Faktinių aplinkybių, kurioms esant prievolė vienam kreditoriui buvo visiškai įvykdyta, teisiniam įvertinimui, kolegijos nuomone, būtina nustatyti, ar toks atsiskaitymas buvo teisėtas, t. y. ar įmonė laikėsi mokėjimų eiliškumo teisinio reglamentavimo, nustatyto ginčo santykių metu galiojusiame Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio mokėjimų eilės tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai.

Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti. Mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą ir tvarką, yra pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį yra niekinis ir negalioja ab initio (CK 1.95 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad piniginės prievolės mokėti baudą atsakovui vykdymo metu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir kontrahentams, tačiau, turėdama sąskaitoje lėšų, kurių kitiems pinigų gavėjams buvusiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu nepakako, atsiskaitė su vienu kreditoriumi (atsakovu), o su kitais kreditoriais, kuriems įsiskolinimai buvo pradelsti, net ir iš dalies neatsiskaitė ir šie yra įrašyti į kreditorių sąrašą ieškovo bankroto byloje (14-15, 145, 148, 151-155 b. l.). Įvertinus tokias aplinkybes, pripažintina, kad ginčijamo prievolės įvykdymo metu įmonė turėjo laikytis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Bylos duomenys liudija ir atsakovas jų neginčija, kad įsipareigojimo atsakovui įvykdymo metu ieškovas turėjo anksčiau vykdytinų įsipareigojimų kitiems kreditoriams nei įsipareigojimas atsakovui mokėti baudą dėl sutarties nuo 2008 m. gruodžio 1 d. nutraukimo. Tokiu būdu baudos pagal sutartį sumokėjimas atsakovui prieštaravo Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, todėl prievolės įvykdymas yra negaliojantis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir sukelia šio straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes.

Dėl palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-342/2007, ir kt.), šios procesinės vadinamos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau juos sumokėti kreditoriui. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo, o priteista suma gali būti ne tik sutarties, bet ir įstatymo pagrindu. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Kadangi ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, toks jo reikalavimas laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl jam laimėjus bylą, CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, kuris nagrinėjamu atveju yra 300 Lt (10 000 Lt x 3%), žyminį mokestį ir su procesinių dokumentų įteikimu abiejų instancijų teismuose susijusias 14,65 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį turi mokėti atsakovas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Uždarosios akcinės bendrovės „IKAS Projekt“ ir uždarosios akcinės bendrovės „BITĖ Lietuva“ sudarytą 2008 m. lapkričio 25 d. kreditine-debitine PVM sąskaita faktūra Serija KI Nr. 0000001093 įformintą baudos mokėjimo susitarimą pripažinti negaliojančiu.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BITĖ Lietuva“ ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „IKAS Projek“ 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) ir 6 (šešių) procentų metines palūkanas už priteistus 10 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. sausio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BITĖ Lietuva“ 314,65 Lt (tris šimtus keturiolika litų 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.