Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus O. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria nutarta atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, civilinėje byloje Nr. B2-3873-392/2011 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Telktis“ administracijos vadovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Telktis“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Bankrutavusios UAB „Telktis“ kreditorių komitetas 2010 m. vasario 24 d. nutarimu nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl UAB ,,Telktis“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

pripažinti BUAB „Telktis“ bankrotą tyčiniu, informuoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą apie BUAB „Telktis“ bankroto pripažinimą tyčiniu bei apie tai, kad administratorius Rimgaudas Balevičius nevykdo savo tiesioginių pareigų, nušalinti administratorių Rimgaudą Balevičių nuo BUAB „Telktis“ administratoriaus pareigų dėl nesąžiningumo, savo pareigų nevykdymo bei kreditorių pasitikėjimo praradimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Teismas nesirėmė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2010 m. liepos 13 d. išvada bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. sausio 5 d. nutarimu dėl dalies ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad nenustatytos jokios nepagrįstos įmonei nenaudingos turto perleidimo operacijos, jokios turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms grąžinti, paslėpimo ar iššvaistymo operacijos. Teismas rėmėsi kreditorių komiteto posėdžio 2010 m. vasario 24 d. protokolu Nr.4, nors specialisto išvada surašyta 2010 m. liepos 13 d. Buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, kurie nenulėmė UAB „Telktis“ bankroto, nebuvo vieninteliai, nulėmę įmonės bankrotą.

2. Teigia, kad jo kaltė dėl galimai nusikalstamų veikų neįrodyta. Priimant nutartį dėl tyčinio bankroto, neteisinga remtis byla, kuri dar nėra baigta, o kaltė neįrodyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pagrindo UAB „Telktis“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Jo požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Taigi bankrotą pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Nagrinėdami bankroto bylas, teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu. Apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įsigyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija, prisiimami kitokie finansiniai įsipareigojimai), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir panašiai). Šių požymių buvimą rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 yra konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai, įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas UAB „Telktis“ bankrotą pripažino tyčiniu, atsižvelgęs į tai, UAB „Telktis“ generalinio direktoriaus O. S. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla dėl galimai apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Atskirajame skunde apeliantas O. S. teigia, kad jo kaltė dėl galimai nusikalstamų veikų neįrodyta, kad buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai nebuvo vieninteliai, nulėmę įmonės bankrotą.

Kaip jau minėta, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra būtina ištirti ir įvertinti visos bendrovės veiklos, taip pat nebūtina nustatyti konkrečių veiksmų, kurie sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, atsižvelgė į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes dėl įmonės apskaitos vedimo ir rėmėsi į bylą pateiktais duomenimis, galinčiais patvirtinti šias aplinkybes – kaltinamuoju aktu ir faktu, kad pagal šį kaltinamąjį aktą teisme yra iškelta baudžiamoji byla.

Kaip patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-473-276/2011, kurioje O. S. buvo kaltinamas apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą, 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nusprendė O. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 208 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 20 MGL 2 600 Lt bauda bei pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 40 MGL 5 200 Lt bauda, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti galutinę bausmę 50 MGL 6 500 Lt baudą. Nors šis teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau tai nereiškia, kad nėra pagrindo UAB ,,Telktis“ bankroto pripažinti tyčiniu. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes, t.y. iš esmės nepaneigė, jog jis, kaip įmonės vadovas, atliko veiksmus, kuriais pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką, buvo patenkinti vieno ar keleto kreditorių reikalavimai, taip likusiems kreditoriams bei pačiai įmonei padarant žalos, kad įmonės buhalterinę apskaita buvo tvarkoma netinkamai, apgaulingai ir šiais veiksmais įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto. Būtent šios aplinkybės, susijusios su įmonės netinkamu valdymu, jos darbo organizavimu, nuostolingų įmonei sandorių sudarymu ir kt., ir yra pagrindas pripažinti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia bei patikrinti sandorių, kuriuos įmonė sudarė per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, teisėtumą (ĮBĮ 20 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino klausimui dėl atsakovo UAB „Telktis“ bankroto pripažinimo tyčinio svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį nepakeistą.