- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-8-491/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- A. U.
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Advokatai
- Regina Butnevičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, susijusioje su smurtinio elgesio keitimu, ir per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Iš jo nukentėjusiajam L. M. buvo priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. U. buvo nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 12 d. apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, konflikto metu L. M. sudavė kojomis po vieną smūgį į smakrą, galvą ir šoną, taip padarydamas apatinių dešinės pusės 1, 2–o ir kairės pusės 1, 2–o dantų netekimą, nubrozdinimus smakro ir viršugalvio srityje ir dėl dantų netekimo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo jį išteisinti,
iš valstybės jam išieškoti 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, pažeisdamas in dubio pro reo principą, pagal kurį visos nepašalintos byloje abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Kad A. U. prieš nukentėjusįjį L. M. fizinio smurto nenaudojo, patvirtina ne tik jo paties nuoseklūs parodymai viso proceso metu, bet ir liudytojų M. B. ir V. M. K. parodymai. Taip pat liudytoja apklausta gydytoja odontologė Ž. R. patvirtino, kad jai pateiktose nukentėjusiojo dantų nuotraukose matosi parodontozė. Dėl šios dantų ligos nukentėjusiojo dantys galėjo tapti paslankūs ir dėl to juos reikėjo pašalinti. Teismas, priimdamas nuosprendį, to neįvertino.
2.2. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojos M. B. parodymus, motyvuodamas vien tuo, kad šios liudytojos buvimą įvykio vietoje patvirtino tik A. U.. Ikiteisminio tyrimo metu gynyba prašė atlikti A. U. ir M. B. parodymų patikrinimą vietoje, tačiau prokurorė šį prašymą atmetė. Atlikus šiuos veiksmus, būtų buvę surinkti reikšmingi duomenys byloje, apžiūrėta akmenų krūva, ant kurios, anot liudytojos M. B., gulėjo L. M.. Šiuo metu ši akmenų krūva sutvarkyta, taigi, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi būtini bei reikalingi proceso veiksmai visoms galimoms įvykio versijoms patikrinti, taip pat įsitikinti, ar liudytojas V. M. K. galėjo matyti M. B. įvykio vietoje.
2.3. Teismas vadovavosi V. M. K. policijos pareigūnėms nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kas buvo užfiksuota pareigūnių nešiojamais vaizdo registratoriais (kitaip žinomais kaip „body“ kameros), tačiau tuo metu liudytojas nebuvo įspėtas dėl tokio įrašo darymo, jam nebuvo išaiškintos teisės, pareigos bei atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Taigi, šiais įrašais negalima besąlygiškai vadovautis priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Tuo tarpu apklausų ikiteisminio tyrimo bei teisiamajame posėdyje metu V. M. K. davė teisingus parodymus ne dėl to, kad linkęs palaikyti A. U., o dėl to, kad jam buvo išaiškintos jo, kaip liudytojo, teisės, pareigos bei atsakomybė.
2.4. Prielaidomis bei samprotavimais grindžiamas teismo motyvas, jog sunkiai tikėtina, kad L. M. būtų pirmas puolęs nuteistąjį, kadangi nukentėjusysis yra neįgalus (jam nustatytas 10 procentų darbingumas), fiziškai silpnesnis už nuteistąjį. Bendro darbingumo praradimas L. M. buvo nustatytas jau po įvykio (dėl 4 dantų netekimo). Byloje nėra duomenų, jog L. M. buvo nedarbingas iki įvykio.
2.5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų dėl L. M. girtumo. Iš bylos matyti, kad L. M. gėrė iki įvykio bei po to. Jei L. M. iš tiesų būtų patyręs fizinį smurtą, būtų blaivus, jis iškart būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl jo teisių gynimo. Jis to nepadarė, o kai kreipėsi – taip pat buvo apsvaigęs. Tai patvirtina L. M. 2021 m. birželio 12 d. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas, liudytojos policijos pareigūnės J. M. parodymai (nuvykusi į įvykio vietą, ji nepriėmė skundo, kas sudaro pagrindą manyti, jog tuo metu L. M. buvo girtas), liudytojos policijos pareigūnės E. M. parodymai (ji kitą rytą po įvykio nuvyko pas L. M., kuris tuo metu buvo girtas).
2.6. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo L. M. parodymais, nes jie nuo pat pranešimo apie įvykį buvo nenuoseklūs dėl smūgių jam sudavimo vietos, kiekio ir pan. Tai paneigia teismo išvadą, kad nukentėjusysis geriausiai atsimena skaudžiausius smūgius, sukėlusius jam sunkiausias pasekmes.
2.7. Įvykio vietos apžiūros protokole, kuris buvo surašytas 2021 m. birželio 13 d., nėra L. M. parašo, nors jis dalyvavo atliekant šį procesinį veiksmą. Taip pat šiame protokole nėra minimi akmenys, apie kuriuos M. B. nurodė savo apklausoje, jie neužfiksuoti ir neapžiūrėti.
2.8. Nuteistasis neneigia kontakto su L. M. – jis buvo suėmęs nukentėjusiajam už kojos ir patraukė apie 3 metrus. Tačiau šis kontaktas nebuvo toks, už kurį reikėtų bausti, jis nekėlė L. M. grėsmės, nebuvo pavojingas jo sveikatai. Byloje nebuvo paneigta, jog nukentėjusysis dantų neteko ne dėl nuteistojo kaltės, o dėl jam nustatytos dantų ligos – parodontozės (dėl šios ligos jo dantys galėjo tapti paslankūs). Tai, kad L. M. nesilankė pas odontologus, neatliko dantų priežiūros dėl savo gyvenimo būdo, nesudaro pagrindo teigti, kad L. M. nesirgo parodontoze. Taip pat L. M., būdamas girtas, galėjo susižaloti griūdamas, kad ir ant tų pačių akmenų, kuriuos M. B. būtų nurodžiusi, jeigu su ja būtų atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Specialisto išvada taip pat nepatvirtina, kad L. M. dantų neteko dėl smurtinių nuteistojo veiksmų, kadangi specialistas nevertino nukentėjusiojo dantų ligos.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. U. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo L. M. sveikatą. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo L. M. parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas prioritetą suteikė išskirtinai nukentėjusiojo parodymams, ir nesivadovavo nuteistojo A. U. bei liudytojos M. B. neprieštaringais ir nuosekliais parodymais; 3) teismas nepagrįstai vadovavosi policijos pareigūnių nešiojamais vaizdo registratoriais darytais vaizdo bei garso įrašais, įvykio vietos apžiūros protokolu; 4) teismas nepaneigė gynybos iškeltų versijų, kad nukentėjusysis L. M. siekė gauti materialinės naudos apkalbėdamas nuteistąjį A. U. bei kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats būdamas girtas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. U. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nukentėjusiojo L. M. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, specialistės išvadas, kitus rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
7. Šioje byloje nustatyta, kad 2021 m. birželio 12 d. dienos metu V. M. K. sodybos kieme tarp nuteistojo A. U. ir nukentėjusiojo L. M. įvyko konfliktas. Po šio konflikto tiek A. U., tiek L. M. iš sodybos išvažiavo atskirai. Tos pačios dienos 18.16 val. L. M. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir operatorei nurodė, kad tądien jį sumušė A. U., išmušė dantis, jam kraujuoja, skauda, jis nieko negali valgyti. Atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai L. M. suleido vaistų nuo skausmo, pasiūlė kreiptis pas odontologus. Reaguojant į gautą L. M. iškvietimą, policijos pareigūnė J. M. jam skambino, tačiau su nukentėjusiuoju nesusišnekėjo dėl jo girtumo. Dėl to policijos pareigūnės J. M. ir E. M. pas L. M. nuvyko anksti ryte, t. y. 2021 m. birželio 13 d. apie 5.44 val., kai, kaip jos manė, jis bus išsiblaivęs. L. M. joms paaiškino, kad jį iš vakaro sumušė A. U., parodė joms žaizdą apatinės lūpos vidinėje pusėje. Besiaiškindamos įvykio aplinkybes, policijos pareigūnės su L. M. nuvyko į V. M. K. sodybą. Pastarasis policijos pareigūnėms patvirtino, jog 2021 m. birželio 12 d. dienos metu jo sodybos kieme A. U. konfliktavo su L. M.. Po įvykio, t. y. 2021 m. birželio 15 d., teismo medicinos ekspertė S. M. L. M. nustatė odos nubrozdinimus smakre, viršugalvyje, 3 apatinių priekinių dantų panirimą, dėl ko jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Gydytoja odontologė Ž. R. 2021 m. birželio 22 d. L. M. dantų apžiūros metu nustatė jam 4 paslankius apatinius priekinius dantis ir juos ištraukė. Gavusi šiuos papildomus duomenis, teismo medicinos ekspertė S. M. nukentėjusiajam L. M. dėl 4 dantų netekimo nustatė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad nuteistasis A. U. prieš nukentėjusįjį L. M. naudojo fizinį smurtą, t. y. 2021 m. birželio 12 d. dienos metu V. M. K. sodybos kieme spyrė nukentėjusiajam į smakrą, galvą ir šoną, dėl ko padarė jam pirmosios instancijos teismo nustatytus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis A. U. viso proceso metu tai neigė. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą – pripažino, jog A. U. smurtavo prieš nukentėjusįjį L. M. virš nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši teismo išvada yra teisinga, motyvuota, apelianto smurtas prieš L. M. yra įrodytas ne tik paties nukentėjusiojo L. M. parodymais, tačiau ir liudytojų V. M. K., J. M., E. M., Ž. R. parodymais, teismo medicinos ekspertės S. M. paaiškinimais ir jos išvadomis, vaizdo bei garso įrašais ir kitais bylos įrodymais.
9. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo L. M. parodymų nepatikimumo ir tai grindžiama visų pirma tuo, kad nukentėjusysis nuolat girtauja. Iš tiesų, byloje yra pakankamai duomenų, rodančių, kad nukentėjusysis yra linkęs girtauti ir galimai netgi tuo kai kada piktnaudžiauja. Tai patvirtina policijos pareigūnės E. M. tarnybiniai pranešimai, liudytojų policijos pareigūnių E. M. ir J. M. parodymai, kad reaguojant į L. M. pranešimą ir J. M. jam paskambinus telefonu, su nukentėjusiuoju ji nesusišnekėjo dėl jo girtumo. Kitą dieną, t. y. 2021 m. birželio 13 d. 5.44 val., L. M. buvo nustatytas 1,72 promilės girtumas, dar kitą dieną, t. y. 2021 m. birželio 14 d. 6.04 val., jam buvo nustatytas 0,99 promilės girtumas (jo pareiškimas buvo priimtas tos pačios dienos 12.03 val., jam jau išsiblaivius). Nukentėjusysis L. M. pats iš esmės taip pat niekada ir neneigė, jog jis piktnaudžiauja alkoholiu. Tą jis pripažino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusysis apklausų metu parodė, kad įvykio dieną iš ryto jis turėjo nuvažiuoti į pašto skyrių ir iš ten pasiimti socialinę išmoką. Pas V. M. K. jis atvažiavo pasiimti apsauginės veido kaukės, kurią buvo ten palikęs iš vakaro (kaip galima suprasti iš nukentėjusiojo parodymų, jis ta viena kauke ir naudojosi). Po konflikto su A. U. jis vis tik pasiėmė socialinę išmoką, nusipirko alkoholio ir vėliau namuose girtavo, kol vakare dėl dantų skausmo jau nebegalėjo valgyti. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad po įvykio L. M., gavęs socialinę išmoką, girtavo ir tai darė kelias dienas.
10. Kita vertus, šie neigiamai nukentėjusįjį charakterizuojantys bylos duomenys nesudaro pagrindo besąlygiškai teigti, jog jis negalėjo nukentėti nuo A. U., kad tiesiog melagingai jį apkaltino smurtu. Juolab, kad, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo L. M. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys A. U. kaltę nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, byloje nėra jokių duomenų (be nuteistojo A. U. ir liudytojos M. B. parodymų, kurie bus aptarti vėliau) manyti, kad L. M. paties įvykio metu buvo neblaivus, ar neblaivus tiek, kad galėjo neįsiminti įvykio ir duoti apie jį parodymų. Iš bylos matyti, kad L. M. pašalpos ketino važiuoti pasiimti dviračiu, elgėsi adekvačiai – žinojo, kad turi būti su apsaugine kauke, dėl to atvažiavo pas V. M. K. jos pasiimti. Be to, girtavimui jis tiesiog neturėjo pinigų, nes kaip matyti iš vėlesnių įvykių, tik gavęs pašalpą jis iš karto ėmėsi vartoti alkoholį. Įvykio metu nukentėjusįjį L. M. matęs liudytojas V. M. K. taip pat nepatvirtino pastebėjęs akivaizdžius jo girtumo požymius. Apie sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus bei jis buvo apklaustas vieną kartą teisiamajame posėdyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad šių apklausų metu nukentėjusysis L. M. buvo girtas. Be viso to, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo L. M. parodymai, nepaisant jo girtumo po įvykio, viso šio proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir esmingai nekito. Nukentėjusysis L. M. pareiškime ir visų apklausų metu (apklausų ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su A. U. metu) iš esmės vienodai parodė, kad jam dviračiu atvykus į V. M. K. sodybą pasiimti apsauginės veido kaukės, sodybos kieme buvęs A. U. jam pradėjo dėl to priekaištauti, tada prieš jį panaudojo fizinį smurtą – smaugė, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas – galvą, šoną, pilvą, po ko jį išvarė iš sodybos. Kad į sodybos kiemą dviračiu atvažiavęs nukentėjusysis L. M. buvo sveikas ir nesumuštas, patvirtino liudytoju apklaustas V. M. K.. Kad buvo sumuštas A. U., nukentėjusysis L. M. nurodė Bendrojo pagalbos centro operatoriui, taip pat į jo iškvietimą atvykusioms bei vėliau dalį procesinių veiksmų šioje byloje atlikusioms policijos pareigūnėms J. M. ir E. M.. Pasak pastarųjų liudytojų, nepaisant savo girtumo įvykio dieną, L. M. jiems aiškiai tvirtino, jog jį sumušė A. U., iš kojos jam spyrė į smakrą, dėl ko jis kraujavo, jam dantys skaudėjo ir jis negalėjo valgyti. Įvertinęs visus šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė visiškai teisingą, įrodymais pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo L. M. parodymai atitinka įrodymų visumą, jais abejoti pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. M. parodymais, juos vertinti kitaip ar juos atmesti.
11. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti nukentėjusiojo L. M. parodymuose ir apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, kad nukentėjusysis nebuvo visiškai nuoseklus dėl to, kiek kartų bei į kurias kūno vietas jam sudavė nuteistasis A. U.. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog nukentėjusiojo L. M. parodymuose dėl to esama neatitikimų. Su tuo sutinka ir teisėjų kolegija. Pareiškime 2021 m. birželio 14 d. nukentėjusysis L. M. nurodė, kad A. U. jį smaugė, po to kumščiu sudavė 2 smūgius į pilvą, 3 kartus spyrė į galvą ir 2 kartus spyrė į kairį šoną (1 t., b. l. 7). Tos pačios dienos apklausos metu L. M. parodė analogiškas A. U. prieš jį panaudoto fizinio smurto aplinkybes (1 t., b. l. 67-68). Apklausiamas 2021 m. birželio 22 d. L. M. parodė, kad apatiniai dantys jam pradėjo klibėti po to, kai A. U. jam spyrė į galvą (1 t., b. l. 71). 2021 m. rugsėjo 10 d. apklausos metu L. M. parodė, kad A. U. jį smaugė, po to kumščiu sudavė porą kartų į kaklą, spyrė 2 kartus į šoną ir 1 kartą į smakrą (1 t., b. l. 74-75). Parodymų patikrinimo vietoje metu 2021 m. rugsėjo 8 d. L. M. nurodė vietą, kur A. U. jį smaugė, spyrė į galvą ir šoną (1 t., b. l. 80-86). Akistatoje su A. U. nukentėjusysis paaiškino, kad A. U. jam spyrė 4 kartus į šonus, 1 kartą spyrė į smakrą (1 t., b. l. 112-113). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad A. U. jį pargriovė spirdamas į kojas, tada jam spyrė į krūtinę, šonus, pakaušį, smaugė suėmęs už kaklo, 1 kartą spyrė į smakrą (2 t., b. l. 37-38).
12. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo L. M. parodymus dėl jam A. U. suduotų smūgių kiekio ir vietos, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad A. U. smurtą prieš L. M. lėmė mažareikšmė dingstis. Pagal liudytojo V. M. K. parodymus, jo sūnus A. U. yra prašęs prižiūrėti, kad jo (V. M. K.) sodyboje nesilankytų pašaliniai asmenys, su juo negirtautų. Tai pripažino ir L. M. parodęs, jog jam, 2021-06-12 ryte atvykusiam į V. M. K. sodybą, A. U. ėmė priekaištauti dėl to, kad jis girtauja su V. M. K., po to jį pradėjo be jokios priežasties mušti, po to jį iš sodybos išvarė. Taigi, fizinio smurtas prieš nukentėjusįjį L. M. buvo panaudotas staiga, jam buvo netikėtas, truko ganėtinai trumpą laiką. Neabejotina, kad po netikėtų A. U. smūgių pargriuvęs ant žemės, nukentėjusysis stengėsi pagal galimybes ir savo supratimą gintis, dengėsi veidą, kūną ir pan. Dėl to, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, negalima iš nukentėjusiojo tikėtis, kad jis kiekvieną kartą (tiek iškart po įvykio, tiek po jo praėjus keliems mėnesiams ar metams) vienodai atpasakos visas įvykio aplinkybes, dalies kurių (pvz., smūgių skaičiaus, vietų, į kur buvo smūgiuota, ir pan.) jis galėjo tiesiog ir nematyti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad L. M. labiausiai atsimena jam didžiausią skausmą sukėlusį smūgį į smakrą, dėl kurio jis vėliau neteko 4 dantų. Be viso to, nukentėjusysis L. M. dėl nuteistojo A. U. smūgių jam į galvą, šoną, smakrą buvo pakankamai nuoseklus viso proceso metu. Tokius jo parodymus patvirtina ir specialistės išvada, pagal kurią L. M. buvo nustatyti odos nubrozdinimai smakre, viršugalvyje, apatinių priekinių 4 dantų netekimas. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, jog nurodyti neatitikimai nukentėjusiojo L. M. parodymuose nedaro jo parodymų nepatikimų visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, be to, juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Tad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nėra pagrindas vertinti šiuos parodymus kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma. Dėl to, kad A. U. prieš nukentėjusįjį L. M. naudojo fizinį smurtą – spyrė į galvą, smakrą ir šoną, nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptarti nukentėjusiojo parodymų neatitikimai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu bei objektyvumu. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.
13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nukentėjusysis L. M. apkalbėjo A. U. bei tyčia jį kaltina smurtu. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šią gynybos versiją aptarė bei ją motyvuotai atmetė. Šis apelianto skundo argumentas iš esmės grindžiamas tuo, kad L. M. siekia pasipelnyti. Tačiau vien tai, kad nukentėjusysis, kuris įvykio metu buvo nesunkiai sužalotas, pasinaudojo teise baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos, nesudaro pagrindo netikėti jo parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Daugiau jokių objektyvių argumentų, susijusių su galimu L. M. siekiu melagingai apkaltinti nuteistąjį, apeliaciniame skunde nenurodoma. Kolegijos vertinimu, toks skundo argumentas tėra prielaida, kuriai pagrįsti tiek skunde, tiek baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų.
14. Apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, būdamas girtas, griuvinėdamas, tame tarpe, ir ant prie kiemo buvusių akmenų krūvos. Šis argumentas taip pat nėra motyvuotas ar kaip nors pagrįstas, apeliantas dėl to tik spėlioja. Bet kuri versija turi turėti nors mažiausią pagrindą ją iškelti, ko šiuo atveju, kalbant apie galimybę pačiam nukentėjusiajam susižaloti, akivaizdu nėra. Be to, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ir šią gynybos versiją aptarė bei ją motyvuotai atmetė. Pagal liudytojo V. M. K. parodymus, į jo sodybą dviračiu atvažiavęs L. M. nebuvo kruvinas, t. y. susižalojęs ar kieno nors sužalotas, kaip kad parodė nuteistasis A. U.. Liudytojas taip pat parodė, kad po įvykio nukentėjusiojo gerai neįsižiūrėjo, jis iš jo kiemo išvažiavo dviračiu. O praėjus kuriam laikui po įvykio, L. M. jam papasakojo, kad tada jį sumušė A. U.. Taigi, liudytojo V. M. K. parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad iki įvykio nukentėjusysis buvo sveikas ir nesumuštas. Taigi, vien V. M. K. parodymai paneigia apelianto versiją, tuo labiau, kad jie sutampa su nukentėjusiojo aiškinimu apie jo sužalojimo aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad po įvykio L. M. girtavo ir tai darė kelias dienas, nesudaro pagrindo teigti, kad jis tą dieną kažkur griuvo ir pats susižalojo. Jau minėta, kad nukentėjusysis L. M. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog išvažiavęs iš V. M. K. sodybos ir iš pašto skyriaus pasiėmęs socialinę išmoką, savo namuose girtavo, vakare pasidarė valgyti ir negalėjo to daryti dėl A. U. spyriu į smakrą jam sužalotų dantų. Būtent dėl to jis kreipėsi medicininės pagalbos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griuvinėdamas, paneigė ir teismo medicinos ekspertės S. M. paaiškinimai ir jos išvados. Pasak jos, mažai tikėtina, kad visi L. M. nustatyti sužalojimai (odos nubrozdinimai smakre, viršugalvyje, apatinių priekinių 4 dantų netekimas) galėjo atsirasti jam pačiam griūnant ant plytgalių ar dviračio, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija visumoje. Pirmosios instancijos teismas, jau aptartų įrodymų visumoje įvertinęs specialisto išvada nukentėjusiajam L. M. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį bei padarymo aplinkybes (pagal teismo medicinos ekspertę sužalojimai L. M. buvo padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais, galimai tokiais (tokiu) suduodant, ar panašiai), padarė teisingą išvadą, kad L. M. buvo sužalotas, o ne susižalojo pats. Pastabėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atidžiai išanalizavo visus bylos duomenis apie nukentėjusiojo patirtus sužalojimus (odos nubrozdinimai smakro srityje, viršugalvio srityje, apatinių priekinių 4 dantų netekimas) ir patikslino jo sužalojimo aplinkybes nuosprendyje nurodęs, kad A. U. jam spyrė po vieną kartą į galvą, šoną ir smakrą. Su tuo teisėjų kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas apie galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes proceso dalyvius informavo 2 kartus, t. y. 2022 m. birželio 22 d. ir 2022 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžiuose, suteikė laiko nuteistajam gintis, taigi, nepažeidė jo teisių bei BPK 256 straipsnyje nurodytų reikalavimų.
15. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas labai detaliai išanalizavo tiek nuteistojo A. U., tiek liudytojos M. B. (nuteistojo A. U. vaikų motinos) parodymus apie jos buvimą įvykio vietoje ir galimybę matyti konfliktą tarp A. U. ir nukentėjusiojo, ir visiškai pagrįstai juos atmetė. Tai nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta ar kad jie nebuvo tinkamai įvertinti. Pagal liudytojos M. B. parodymus, kurie iš esmės atitiko nuteistojo A. U. parodymus, ji važiuodama automobiliu pamatė prie V. M. K. sodybos ant akmenų krūvos gulintį nukentėjusįjį, kurio veidas, lūpos buvo kruvini. Jai pasiūlius pagalbą, nukentėjusysis, būdamas girtas, ją išplūdo. A. U. buvo atvažiavęs pas V. M. K., kuris jai pasiūlė prisirinkti obuolių. Nukentėjusysis, vedinas dviračiu, ėjo link A. U. ir jį puolė mušti, po ko A. U. griebė nukentėjusiojo koją ir, ją laikydamas, jį ištraukė prie kelio. Tačiau, bylos duomenys rodo, kad M. B. įvykio vietoje tuo metu iš viso nebuvo, šie įrodymai yra nurodyti nuosprendyje. Visų pirma, nukentėjusysis L. M. parodė, kad jis įvykio dieną M. B. V. M. K. sodyboje nematė, jos ten nebuvo, A. U. buvo vienas. Kad šie nukentėjusiojo parodymai teisingi, patvirtino ir liudytojas V. M. K.. Jo tvirtinimu, M. B. jo sodyboje nebuvo, jis nesiūlė jai pasirinkti obuolių. Kadangi nėra jokio pagrindo netikėti liudytojo V. M. K. parodymais, tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šio liudytojo parodymai paneigia aplinkybę, jog M. B. buvo įvykio vietoje ir matė konfliktą tarp A. U. ir nukentėjusiojo. Atmetus liudytojos M. B. parodymus, priešingai nei nukentėjusiojo L. M. atveju, byloje daugiau nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo A. U. versiją, jog nukentėjusysis jį užpuolė pirmas, kad jam dėl to teko gintis. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, tokia nuteistojo versija yra neįtikinama dar ir dėl to, kad L. M. yra gerokai fiziškai silpnesnis už apeliantą, jam nustatytas tik 10 procentų darbingumas, todėl jam nebuvo nei prasmės, nei jokios priežasties kibti į atlapus A. U., pulti su juo konfliktuoti ar net jį mušti.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2021 m. birželio 13 d. įvykio vietos apžiūros protokolu bei vaizdo ir garso įrašais, užfiksuotai policijos pareigūnių nešiojamais vaizdo registratoriais. Su tuo teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Visų pirma, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo 2021 m. birželio 13 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis nei kaip nuteistąjį kaltinančiais, nei kaip jį teisinančiais įrodymais – šiame protokole užfiksuoti įprastai objektyvūs duomenys apie įvykio vietą, ką privalu padaryti tiriant praktiškai bet kurią nusikalstamą veiką. Kuo konkrečiai neįtiko apeliantui įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, skunde nėra nurodyta. Antra, vien dėl to, kad policijos pareigūnės, atvykusios pas nukentėjusįjį L. M. ir liudytoją V. M. K., jų galimai neįspėjo apie pareigūnių nešiojamais vaizdo registratoriaus daromus vaizdo bei garso įrašus, nesudaro pagrindo nesivadovauti šiuose įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis. Tai yra svarbūs pirminiai duomenys, kurie, ikiteisminio tyrimo metu atlikus jų apžiūrą, praktikoje yra laikomi tinkamais įrodymais. Negana to, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šių įrašų įrodomoji galia nėra tokia kaip nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų, kai apklausų metu jiems yra išaiškinamos teisės, pareigos ir atsakomybė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pernelyg nesureikšmino šiuose įrašuose užfiksuotų aplinkybių, juos vertino kartu su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turiniu, dėl ko įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo paneigta aplinkybė, jog nukentėjusysis L. M. apatinių priekinių 4 dantų galėjo netekti (jie jam buvo išrauti) dėl ligos – parodontozės. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo 4 dantų netekimą nulėmė ne kokia nors liga, o nuteistojo A. U. spyris jam koja į smakrą, dėl ko šie dantys tapo paslankūs ir dėl ko juos reikėjo pašalinti. Visų pirma, pagal nukentėjusiojo L. M. parodymus, būtent po A. U. spyrio jam į smakrą jam ėmė kraujuoti iš burnos ir pradėjo klibėti priekiniai apatiniai dantys, jam skaudėjo, nebegalėjo kramtyti, nors iki įvykio jis su šiais dantimis tokių problemų neturėjo. Tai nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kad A. U. jam išmušė dantis, nukentėjusysis nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatorei bei policijos pareigūnėms E. M. ir J. M.. Jau minėta, kad šie nukentėjusiojo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu. Iš karto po įvykio nukentėjusiajam L. M. apatinės lūpos vidiniame paviršiuje buvo užfiksuota žaizda. Tai patvirtina liudytojų policijos pareigūnių E. M. ir J. M. parodymai, nukentėjusiojo apžiūros protokolas bei vaizdo ir garso įrašai, užfiksuoti policijos pareigūnių nešiojamais vaizdo registratoriais. Kaip matyti iš specialistės išvados Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis L. M. buvo apžiūrėtas 2021 m. birželio 15 d. Tuomet L. M. nebuvo fiksuotas sužalojimas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje (per tas kelias dienas jie paprasčiausiai sugijo), tačiau jam buvo nustatyti, be sužalojimų smakre ir viršugalvyje, paslankūs ir skausmingi apatiniai priekiniai 3 dantys. Kaip matyti iš specialistės išvados Nr. (duomenys neskelbtini), praėjus 10 dienų po įvykio, t. y. 2021 m. birželio 22 d., nukentėjusiajam L. M. buvo pašalinti iš viso 4 paslankūs apatiniai priekiniai dantys. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis L. M. parodė, kad vieną iš šių 4 dantų jis galimai išspjovė dar įvykio vietoje, o jam po to buvo pašalinti 3 dantys, šių jo parodymų teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pernelyg nesureikšmina. Visų pirma, tokie jo parodymai neatitinka jo sveikatos istorijoje esančių ir anksčiau jau aptartų duomenų. Antra, pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, jog jis tik mano, kad vieną dantį jis su krauju išspjovė įvykio vietoje. Šios aplinkybės jis ikiteisminio tyrimo metu niekada nenurodė. Byloje esantys medicininiai dokumentai (sveikatos istorija) patvirtina, kad netrukus po įvykio L. M. buvo pašalinti apatiniai priekiniai 4 dantys. L. M. dantis pašalinusi gydytoja odontologė Ž. R., apklausta liudytoja pirmos instancijos teisme, negalėjo patvirtinti gynybos iškeltos versijos, jog iki įvykio L. M. dantys buvo paslankūs dėl parodontozės, nes iki įvykio ji nukentėjusiojo negydė ir jo dantų būklės nematė. Kita vertus, iš byloje esančios L. M. sveikatos istorijos matyti, kad iki įvykio jis paskutinį kartą pas odontologą lankėsi 2021 m. kovo 24 d., t. y. prieš beveik 3 mėnesius, ir tuomet jam buvo pašalinti karioziniai (sugedę) apatiniai kairės pusės 4 ir 5 dantys. Šio nukentėjusiojo apsilankymo pas odontologą metu parodontozė jam nebuvo nustatyta. Ankstesnių apsilankymų metu taip pat nukentėjusiajam nebuvo nustatyta parodontozė. Taigi, iki įvykio nukentėjusiojo sveikatos istorijoje nebuvo jokių duomenų apie parodontozę ar kokią nors kitokią ligą, dėl kurios jam galėjo būti paslankūs ir skaudūs 4 apatiniai priekiniai dantys. Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs šiuos duomenis su nukentėjusiojo L. M. parodymais, kad jam nuteistasis A. U. vieną kartą spyrė į smakrą, po ko jam kraujavo, skaudėjo dantis ir jis nebegalėjo valgyti, dėl ko jam buvo pašalinti apatiniai priekiniai 4 dantys, padarė bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis 4 dantų neteko būtent dėl tokių smurtinių nuteistojo veiksmų prieš jį. Apibendrindama išdėstytą teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ne kas kitas, o apeliantas A. U. spyriais nukentėjusiajam L. M. į galvą, šoną ir smakrą, padarė jam sužalojimus, kurie lėmė 4 jo dantų netekimą, teisingai kvalifikuotą kaip nesunkų jo sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentais naikinti jį arba keisti pagrindo nėra.
18. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam A. U. išieškoti jo turėtas gynėjo išlaidas. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje skundas yra grindžiamas tuo, jog nuteistąjį išteisinus, iš valstybės jam turi būti atlyginamos jo patirtos išlaidos gynėjui. Tačiau, pripažinus, jog A. U. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, iš valstybės jam išieškoti tokias išlaidas pagrindo nėra.
19. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2022 m. lapkričio 16 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių ginant nuteistąjį A. U.. Pažymoje nurodyta, kad šias išlaidas sudaro 63,33 Eur suma, ją prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (2 t., b. l. 134-136).
20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. U. gynėja buvo paskirta advokatė R. Butnevičienė. Pirmame apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2022 m. lapkričio 15 d. tapo žinoma, kad nuteistasis A. U. nori, jog jį gintų jo pasirinktas gynėjas ir jis laukia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl advokato V. Kupcikevičiaus paskyrimo jo gynėju šioje byloje. Gavus šį sprendimą, apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį toliau gynė advokatas V. Kupcikevičius. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš nuteistojo išieškoti valstybei 63,33 Eur, kadangi tam pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. U. apeliacinį skundą.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo iš nuteistojo A. U.valstybei išieškoti 63,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.