- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-02-18
- Bylos Nr.
- 1-1-174/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Violeta Miliuvienė
- Kaltinamasis
- I. V.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. V. , Vyganto, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. 1969-07-22, Klaipėdoje, lietuvė, LR pilietė, išsilavinimas specialus vidurinis, netekėjusi, nedirba, gyv. Nemakščiuose, Laisvės g. 33, Raseinių rajonas, neteista, 1-osios grupės invalidė, kaltinama pagal BK 272 str. 3 d. ( 1944 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija ).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji I. V. 1995 m. gegužės 26 d., apie 1 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, iš anksto susitarusi, veikdama bendrai grupe su V. Z. ir V. P. , Klaipėdos m., Giruliuose, bare „Papartis“, turėdama tikslą atimti nukentėjusiesiems A. K. bei G. Z. galimybę priešintis, į jų taureles su alkoholiu įdėjo kraujospūdį mažinančių vaistų – klofelino, o išėjus iš baro, veikdama bendrai grupe su V. Z. ir V. P. , šiems pavartojus prieš nukentėjusiuosius A. K. bei G. Z. fizinį smurtą – suduodami jiems smūgius medinėmis lazdomis, kumščiais bei spardydami, po to surišdami juos, padarė nukentėjusiesiems lengvus kūno sužalojimus, užvaldė A. K. priklausantį 21 000 litų vertės automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šio automobilio bei automobilio VAZ 2101 techninius pasus, G. Z. vairuotojo pažymėjimą bei 100 litų.
Kaltinamoji I. V. dėl jai pareikšto kaltinimo kalta prisipažino visiškai, tačiau nurodė, kad po įvykio praėjo labai daug metų, per tą laiką ji buvo stipriai sužalota, šiuo metu yra pirmosios grupės invalidė, todėl įvykio neprisimena. Perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji teigė, kad įvykis buvo, tačiau ji neprisimena, ar buvo susitarimas su tais vaikinais.
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji savo kaltę neigė. Nurodė, kad paskambino R. ir A., su kuriais buvo susitikusi įvykio dieną, pasakė, kad yra bare, pakliuvusi į bėdą. Išeidama pasiėmė šiek tiek pinigų, kad turėtų už ką grįžti namo. Klofeliną įdėjo į gėrimą, nes bijojo būti išžaginta. Kai išėjo iš viešbučio, abu vaikinai ją pasivijo. Prie jų priėjo atvažiavę R. ir A. Tarp jų kilo muštynės ir ji nuėjo. Po trumpo laiko tarpo prie jos privažiavo automobilis TOYOTA, kuriame buvo Robertas ir Aidas. Jie liepė jai sėsti į automobilį ir nuvažiavo į Kauną. Pasakė, kad automobilį jiems paskolino viešbutyje buvę vaikinai. Ji su jais nesitarė padaryti plėšimą (t. 1, b. l. 145–146).
Šiuos ikiteisminio tyrimo metu kaltinamosios duotus parodymus teismas vertina kritiškai, jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas juos vertina kaip siekimą palengvinti savo padėtį.
Šiuo metu kaltinamoji yra pirmosios grupės invalidė, patyrusi rimtą traumą. Ji teigia, kad neprisimena, ar buvo susitarimas padaryti plėšimą, tačiau paties įvykio neneigia.
Motyvuojamoji dalis
Be kaltinamosios prisipažinimo, jos kaltė įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Nukentėjusysis A. K. parodė, kad 1995 m. gegužės 25 d. vakare jis su draugu važiavo automobiliu Herkaus Manto gatve, Klaipėdos mieste. Ties „Žemaitijos“ kino teatru jie pamatė merginą, kurią užkalbino, pakvietė išgerti kavos. Su ja nuvažiavo į „Paparčio“ viešbutį, pasiėmė kambarį, nupirko degtinės. Vienu metu jo draugas G. Z. buvo išėjęs iš kambario į tualetą, jis tuo metu reguliavo televizorių. Mano, kad kaip tik tada į alkoholį ir buvo įdėtas klofelinas. Teigia, kad kaltinamoji viską buvo su savo bendrininkais suplanavusi ir vaikščiojo po miestą tuo tikslu. Po to prisimena, kad atsibudęs nerado piniginės, pinigų, automobilio raktelių. Viskas buvo paimta ir iš G. Z. Jie buvo tarsi apgirtę, nusileido į apačią, ko, tikriausiai, tie asmenys nesitikėjo. Pamatę, kad jie išėjo į kiemą, šie juos sumušė. G. Z. mušė beisbolo lazdomis, pririšo prie medžio, jį taip pat bandė pririšti. Jis matė, kaip jie išvažiavo jo automobiliu. Šiuo metu jokių pretenzijų kaltinamajai neturi.
Ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 2-6/1996, nukentėjusysis davė analogiškus parodymus.
Iš 1995-06-03 parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis A. K. atpažino kaltinamąją kaip asmenį, kuri buvo su jais viešbučio kambaryje (t. 1, b. l. 34–36).
Nukentėjusysis G. Z. , nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 2-6/1996, jo parodymai buvo perskaityti teismo posėdžio metu, davė analogiškus parodymus kaip ir nukentėjusysis A. K. ir patvirtino jo parodymus (t. 2, b. l. 185–186).
Iš 1995-06-03 parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis G. Z. atpažino kaltinamąją kaip asmenį, kuri buvo su jais viešbučio kambaryje (t. 1, b. l. 34–36 ).
Iš 1995-05-31 teismo medicininio tyrimo aktų nustatyta, kad tuo metu abiem nukentėjusiesiems buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai, kurių padarymo mechanizmas atitinka nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes Nustatyta, kad į alkoholį galbūt buvo įmaišytas klofelinas (t. 1, b. l. 19–26).
1996 m. gegužės 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, V. P. ir V. Z. nuteisti už tai, kad „1995 m. gegužės 26 d. naktį, po 24 val., teisiamieji V. P. ir V. Z. , veikdami grupe iš anksto susitarusių asmenų, Klaipėdos m. Girulių gyvenvietėje, prie baro „Papartis“, užpuolė nukentėjusiuosius A. K. ir G. Z. , naudodami fizinį smurtą - mušdami lazdomis bei spardydami, surišdami - užvaldė jų turtą, atimdami A. K. priklausantį apie 20 000 litų vertės automobilį TOYOTA, o iš G. Z. 100 litų, tuo padarydami plėšimą“.
Taigi šios teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės dėl nuteistų asmenų nekvestionuojamos, nes nuosprendis įsiteisėjęs. Baudžiamoji byla kaltinamajai tuo metu buvo sustabdyta, buvo paskelbta jos paieška.
Kaltinamoji neneigia bendravusi su nuteistaisiais, tačiau teigia, kad neprisimena, ar buvo tarp jų susitarimas padaryti plėšimą.
Šį susitarimą patvirtina kaltinamosios veiksmai. Nors ji aiškino, kad klofeliną į gėrimą įdėjusi bijodama būti išžaginta, tačiau tai akivaizdi netiesa. Ji pati parodė, kad buvo išėjusi iš kambario, nuėjusi pas viešbučio budėtoją paskambinti nuteistiesiems, norėdama pasakyti, kad pateko į bėdą. Taigi akivaizdu, kad ji turėjo galimybę išeiti iš kambario ir pranešti, kad jai gresia prievarta, tačiau to nepadarė. Jos aiškinimas, kad ji patikėjo, jog asmenys, su kuriais ji buvo viešbučio kambaryje, paskolino savo automobilį jos pakviestiems nuteistiesiems, nors matė, kad tarp jų kilo konfliktas, yra naivus ir neįtikinamas. Kaltinamoji teigė, kad nuteistuosius sutiko tiktai įvykio dieną ir jie buvo davę savo mobiliojo telefono numerį, kad norėdama galėtų juos susirasti, tačiau tai paneigia liudytojos V. M. parodymai, kuriuos ji davė nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 2-6/1996, ir kurie buvo perskaityti teismo posėdyje (t. 2, b. l. 187).
Tai įrodo, kad I. V. , V. Z. ir V. P. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, o priešingai, jie bendravo, buvo tarp savęs susiję, iš anksto suplanavę savo veiksmus, ir kiekvienas turėjo atlikti savo vaidmenį darant plėšimą.
Byloje surinktų įrodymų visetas neabejotinai įrodo kaltinamosios kaltę padarius plėšimą.
Teisiamosios padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikavus šią veiką iš BK 272 str. 3 d. ( BK 3 str.2 d.).
Nusikalstama veika negali būti kvalifikuota kaip didelės vertės turto pagrobimas, nes nenustatyta, kad buvo pagrobtas didelės vertės turtas. Padarytos žalos dydis gali būti tik apytikris, todėl nustačius tik tokius ribinius tarp kvalifikacijų duomenis, kategoriškos išvados dėl žalos dydžio daryti negalima.
Kaltinamosios atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikaltimą padarė veikdama bendrininkų grupe, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Tai, kad nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nelaikytina jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes neįrodyta, kad ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui.
Skiriant bausmę kaltinamajai atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamosios asmenybę. Padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas. Kaltinamoji slapstėsi, vengė teisingumo. Tačiau nusikaltimas padarytas prieš keturiolika metų. Per tą laiką kaltinamoji tapo sunkia ligone, pirmosios grupės invalide. Griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskyrimo pagrindų ir bausmės tikslų. Todėl jai skirtina mažesnė bausmė negu BK 180 str. 1 d. numatytas sankcijos vidurkis.
Kaltinamajai taikytinas Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 21 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ Nr. I-1153 2 str. ir ji atleistina nuo neatliktos bausmės.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
I. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. ( 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nuteisti dvejiems metams laisvės atėmimo.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 21 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ Nr. I-1153 2 str. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleisti.
Kardomąją priemonę panaikinti.
Nuosprendis per 20 d. nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.