Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį (2005-03-15–2005-06-30 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 164 straipsnį (2005-08-13–2006-07-07 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 25 valandų per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 164 straipsnį (2006-09-30–2006-11-14 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 164 straipsnį (2007-06-14–2007-08-28 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 164 straipsnį (2008-02-02–2008-07-23 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 35 valandų per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 164 straipsnį (2009-09-05–2009-12-15 veika) trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – aštuoni mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2005-03-15 iki 2005-06-30, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2005-08-13 iki 2006-07-07, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2006-09-30 iki 2006-11-14, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2007-06-14 iki 2007-08-28, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2008-02-02 iki 2008-07-23, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Be to, A. Ž. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2002 m. spalio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1413-04/202 m. iš jo priteista G. Ž. jų dukrai V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 200,00 litų kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki V. Ž. pilnametystės G. Ž. naudai, nuo 2009-09-05 iki 2009-12-15, vengė išlaikyti vaiką – nemokėjo lėšų dukrai V. Ž. išlaikyti, neteikė dukrai V. Ž. kitos būtinos materialinės paramos.

Nuteistasis A. Ž. nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teigia, kad teisiamojo posėdžio metu jam nebuvo išaiškinta teisė į valstybės garantuojamąją teisinę pagalbą ir jos įgyvendinimo tvarka. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis BPK 286 straipsnio nuostatomis, turėjo tenkinti jo prašymą skirti DNR ekspertizę, kad būtų išsklaidytos visos abejonės dėl jo tėvystės ir jam pareikšto kaltinimo – vengimo išlaikyti vaiką.

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. Ž. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino A. Ž. kaltu pagal BK 164 straipsnį už šešių nusikalstamų veikų padarymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso III knygos 12 skyriaus antrajame skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas. Iš tiesų, išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, tačiau jei asmuo tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo, jis atsako baudžiamąja tvarka.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam A. Ž. pareiga mokėti išlaikymą savo dukrai V. Ž. (29 b. l.) buvo nustatyta įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 7 d. sprendimu (26–27 b. l.). Šiuo teismo sprendimu iš A. Ž. buvo priteista dukters V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki jos pilnametystės. Taigi nuteistasis A. Ž. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, mokėdamas teismo nustatyto dydžio mėnesio išmokas.

Nei pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą (124 b. l.), nei apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. neneigė, kad kaltinimuose nurodytais laikotarpiais nemokėjo lėšų V. Ž. išlaikyti. Tačiau apeliantas, nurodydamas, kad jo sutikimu V. Ž. gimimo liudijime jis įrašytas pastarosios tėvu, pirmosios instancijos teisme kaltu dėl vengimo išlaikyti vaiką neprisipažino motyvuodamas tuo, kad jis nėra V. Ž. tėvas, ir prašė skirti DNR ekspertizę (127 b. l.). Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. taip pat ginčija savo kaltę apeliuodamas į esančias abejones dėl jo tėvystės.

Apelianto argumentas, kad teismas nesivadovavo BPK 286 straipsnio nuostatomis ir neskyrė DNR ekspertizės, kad būtų išsklaidytos visos abejonės dėl jo tėvystės ir jam pareikšto kaltinimo – vengimo išlaikyti vaiką, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad klausimas dėl tėvystės nuginčijimo sprendžiamas civilinio proceso tvarka ir nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. Ž. buvo pasiūlyta kreiptis į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją dėl nemokamos teisinės pagalbos ir spręsti klausimą dėl tėvystės nuginčijimo civiline tvarka (124 b. l.). Šiuo metu byloje yra duomenys apie tai, kad nuteistasis pasinaudojo tokia teise (143–144, 157–158 b. l.).

Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar yra kreiptasi į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, asmuo, kuris vaiko gimimo liudijime įrašytas vaiko tėvu, juo laikomas, kol jo tėvystė nėra nuginčyta, ir jam išlieka konstitucinė pareiga išlaikyti vaiką, o šios pareigos sąmoningas nevykdymas, asmeniui žinant, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galint tą pareigą vykdyti, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. Ž. veikoje neginčytinai nustatyti visi vengimo išlaikyti vaiką sudėties požymiai ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, kad jis kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo dukteriai išlaikyti, apelianto veikos pagrįstai kvalifikuotos kaip atskiros nusikalstamos veikos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės į gynybą.

BPK 51 straipsnyje yra numatyti atvejai, kada baudžiamajame procese yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą A. Ž. atžvilgiu nė vienos iš BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų nebuvo. Kita vertus, teismas, nustatęs, kad be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą (BPK 51 str. 2 d.). Konkrečiu atveju teisėjų kolegija nemano, kad A. Ž. buvo būtina pakviesti gynėją. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apylinkės teismo teisėjas prieš pradėdamas įrodymų tyrimą išaiškino kaltinamajam A. Ž. jo teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, tarp jų ir teisę turėti gynėją (123 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu gynėjo atsisakė (81–82, 86–87, 89–90 b. l.), o teisiamajame posėdyje gynėjo nepageidavo ir jo nepasikvietė, nors suimtas nebuvo (93–94 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistasis A. Ž. pats valingai apsisprendė dėl gynybos taktikos, savo teises, numatytas BPK 10 straipsnyje, turėjo galimybę realizuoti tinkamai, todėl nėra pagrindo manyti, kad apylinkės teismas neužtikrino apelianto teisės į gynybą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip apeliaciniu skundu prašo apeliantas, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.