- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-12-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl nesumokėtos atlyginimų dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nesumokėtą teisėjo atlyginimų dalį, pinigine išraiška sudarančią 8 773,70 Eur (30 293,83 Lt). Teigė, jog nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtai sumažintas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu nustatytas ieškovės, kaip Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos, pareiginės algos koeficientas.
Atsiliepimas
Atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašė atmesti ieškinį. Atsikirto, jog pareiginės algos koeficientams mažinti egzistavo objektyvus pagrindas – ekonominė krizė ir jos nulemti valstybės finansinės padėties sunkumai. Ieškinio tenkinimo atveju prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu patenkino ieškinį ir kartu atidėjo sprendimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) nustatyta, jog apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 17,2. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 1 straipsniu pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 15,14. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsniu pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardos administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), kuriuo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pirmosios instancijos teismo, šis Konstitucinio Teismo nutarimas atskleidžia ieškovės teisių pažeidimo – neproporcingo ir todėl neteisėto pareiginės algos koeficiento sumažinimo – esmę.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, neįmanoma nustatyti, kokia „teisinga proporcija“ ieškovei (ir kitiems asmenims, kuriems už darbą apmokama biudžeto lėšomis) turėjo būti sumažinti pareiginių algų (atlyginimų) koeficientai. Todėl ieškovės pažeistos teisės gali būti arba visiškai ginamos (taikant iki teisių pažeidimo buvusius koeficientus), tai yra atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, arba visiškai neginamos (konstatuojant egzistavusio teisėto pagrindo mažinti koeficientus prioritetą ir (arba) konstatuojant įstatymų leidėjo padaryto pažeidimo mažareikšmiškumą). Teismo vertinimu, ieškovės teisių pažeidimas negali būti vertinamas mažareikšmiu pažeidimu ir pateisinamas socialinio teisingumo interesais. Lietuvos valstybė turi prisiimti visą neigiamų padarinių dėl neteisėto (neproporcingo) pareiginių algų koeficientų mažinimo riziką. Todėl ieškovės teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, tai yra laikant, jog apygardos administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 17,2.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu atkreipė įstatymų leidėjo dėmesį į jo konstitucinę pareigą be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas ėmėsi atitinkamų veiksmų, siekdamas įvykdyti tokią savo pareigą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei, siekiančiai apsiginti pažeistas teises, negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs, kada ir kokiu mastu atkurti pažeistas teises.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimu, veikdama per savo atstovę Teisingumo ministeriją, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, jog, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, prievolės ieškovei įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, kas reiškia, jog nėra pagrindo teismine tvarka tenkinti ieškovės reikalavimą.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas įvertino apeliaciniu skundu nurodomą argumentą ir pagrįstai, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ieškovės pažeistoms teisėms apginti nėra priimti norminiai teisės aktai, teismine tvarka apgynė jos teises.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Ieškovė nuo 2012 m. balandžio 4 d. eina Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos pareigas. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) nustatyta, jog apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 17,2. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nustatyta, kad apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 15,14. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. redakcija) nustatyta, kad apygardos administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), kuriuo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo antruoju straipsniu įpareigota: 1) rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numatyti reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti; 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu pakeitė Įgyvendinimo įstatymą, nustatydamas, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkto numatyti veiksmai turi būti atlikti iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė 2015 m. balandžio 30 d. pateikė Seimui įstatymo projektą, pagal kurį Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, tai yra iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo pozicija, kurią atspindi aukščiau nurodyta jurisprudencija, yra aiški – asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitomis esminėmis sąlygomis. Kas reiškia, jog tokių praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Kaip nustatyta, yra priimtas ir galioja Grąžinimo įstatymas, kuriuo numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Vadinasi, įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinę pareigą ir taip nustatė asmenų, kuriems pagal Grąžinimo įstatymą turi būti sumokėta sumažintoji atlyginimo dalis, teisės gauti tą dalį įgyvendinimo būdą.
Sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, dar nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Be to, nebuvo priimti ir šiai bylai reikšmingi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas. Tačiau teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos, privalėjo įvertinti, jog patirtų praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad įstatymų leidėjas sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo metu nepagrįstai uždelsė nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl neturėjo pagrindo ir spręsti, kad tokio teisinio reguliavimo nebuvimas savaime pažeidžia ieškovės teisę į praradimų kompensavimą.
Grąžinimo įstatymu yra nustatytas ieškovės patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, tai yra įstatymu nustatyta tvarka, pagal kurią yra užtikrintos ieškovės teisės, dėl kurių gynimo ieškovė kreipėsi į teismą. Įstatymu užtikrinus ieškovės teisę gauti nesumokėtą atlyginimo skirtumą, tokia teisė negali būti pripažinta pažeista vien dėl fakto, kad per kitokį, negu nustatytą įstatymu, laikotarpį ieškovei nėra sumokėtas reikalaujamas atlyginimo skirtumas, juo labiau, kad ieškovė neginčija įstatymu nustatytos mokėjimo tvarkos. Nesant ieškovės nurodomo teisės gauti atlyginimą pažeidimo, ši teisė negali būti ginama teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – atmeta ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti M. S. ieškinį.