- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-435-611/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00197-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- S. Č.
- Atsakovas
- Ž. V.
- Trečiasis asmuo
- Varėnos rajono 2 notarų biuras
- Kategorijos
- 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. Č. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Č. ieškinį atsakovui Ž. V. dėl dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tretysis asmuo Varėnos rajono 2 notarų biuras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė S. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė nustatyti mirusios jos sesers J. V. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pripažįstant butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinį grindžia tuo, jog mirusios jos sesers J. V. buvusio sutuoktinio J. V. veiksmais buvo padaryta žala turtui. Tuo metu jis niekur nedirbo, savo tyčiniais veiksmais, būdamas neblaivus, sukėlė gaisrą. Ieškinį kildina ne iš paveldėjimo teisės, o iš šeimos teisės. Vienas iš sutuoktinių padarė žalą turtui, sumažino turto vertę, turto atstatymui ieškovės sesuo investavo savo lėšas. Po J. V. mirties nebuvo tinkamai įgyvendinta paveldėjimo teisė. Nurodydama prašyme notarui, į kokį turtą pretenduoja, ieškovė laikė, jog tai yra sesers asmeninė nuosavybė. Mananti, kad jeigu vienas sutuoktinis turtą sunaikina, o kitas sutuoktinis turtą pagerina savo lėšomis, pastarajam priklauso didesnė turto dalis. Šiuo atveju turto pagerinimas negali būti laikomas šeimos turto pagerinimu, juolab, kad J. V. šio turto niekada nelaikė bendrąja jungtine nuosavybe. Ji viena išlaikė turtą (tame tarpe 7 metus po sutuoktinio mirties), šiuo metu tai daro ieškovė. Šio buto įsiskolinimai už paslaugas siekia 10000 Lt. Jau privatizuojant nekilnojamąjį turtą, J. V. nereiškė jokių pretenzijų dėl turto nuosavybės teisių, nes žinojo, kad prie turto išlaikymo jis neprisideda. Turtas buvo įgytas už asmeniškai J. V. skirtus investicinius čekius bei jos vardu įregistruotas Registrų centre. Jau 2002-03-26, reikšdama valią priimti palikimą po J. V. mirties, J. V. nurodė paveldimą turtą - piniginį indėlį, o kito turto, tai yra ginčo buto su priklausiniais, į paveldimo turto balansą neįtraukė. Yra du turto paveldėtojai ir nei vienas iš jų nėra atleistas nuo pareigos rūpintis turtu.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad J. V. santuoką su J. V. nutraukė 1976 m. Gyvenant santuokoje, pastarasis dirbo Kelių valdyboje meistru ir iš šios darbovietės buvo gavęs žinybinį butą (duomenys neskelbtini). Dalis baldų, pavyzdžiui, lova, iš šio buto buvo pervežta į butą (duomenys neskelbtini), kur J. gyveno su J. V.. Iš viso kartu jie gyveno 20 metų. Šį butą išsipirko abu ir jis turi buti dalinamas po ½ dalį. J. V. ilgą laiką dirbo Varėnos miškų urėdijoje statybos meistru, jam nekainuodavo statybinės medžiagos. Miškų urėdijoje dirbo ir J., todėl jie ir gavo ginčo butą, kuris vėliau buvo privatizuotas vieno sutuoktinio – J., vardu. Be to, jis, būdamas statybininku, uždarbiavo Armėnijoje po žemės drebėjimo, iš ten parsivežė daug pinigų. Dar dirbo Rusijoje, Tūlos mieste. Viską atidavė savo sutuoktinei Janei, o sūnui Žilvinui nedavė nieko. J. V. visada laikė, kad butas yra jų bendras. Šiuo metu negalima situacija, kad būtų pažeistos bent vieno įpėdinio teisės.
Suinteresuotasis asmuo Varėnos rajono 2-ojo notarų biuro notarė Laima Muzikevičiūtė nurodė, kad J. V. ji matydavo ateinančią pas notarę Dalią Kisielienę, jos bendraudavo. Palikimo dokumentus tvarkė taip pat ši notarė. Po Janinos mirties į biurą kreipėsi jos sesuo S. Č.. Paveldėjimo teisės liudijimo ji pastarajai neišdavė, paprašė, kad būtų nustatyta mirusiojo J. V. dalis, nes turtas buvo registruotas J. V. vardu. Ž. V. turtu rūpinosi jo mama J. V..
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės valstybei 400 Lt už suteiktą atsakovui nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Teismas nustatė, kad J. V. mirė 2001-12-26, J. V. - 2008-03-22. J. V. ir J. B. susituokė 1977-11-18. Mirus J. V., palikimą priėmė jo sūnus Ž. V. ir sutuoktinė J. V., paveldėjimo teisės liudijimai neišduoti. Mirus 2008-03-22 J. V., palikimą priėmė sesuo S. Č., kuri yra vienintelė įpėdinė.
Teismas nustatė, kad ginčo butą su priklausiniais Varėnos miškų urėdija suteikė J. V. 1977 metais, kaip asmeniui, dirbusiam šioje įmonėje. Tais pačiais metais bute, kaip sutuoktinis, pradėjo gyventi J. V., naudojosi priklausiniais (lauko virtuve bei ūkiniais pastatais). Finansiniais dokumentais patvirtinama, kad įvairius mokesčius, sietinus su ginčo butu, taip pat ir žeme, mokėjo J. V.. Pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimu patvirtinama, kad mirus J. V., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio ½ dalies nuosavybės teisė tvirtinama J. V., pagal šį liudijimą sudaro piniginis indėlis, sąskaitos Nr. E-69, esantis AB „Lietuvos taupomasis bankas", su priskaitytais procentais ir kompensacijomis.
Teismas nustatė, kad palikimas yra atsiradęs po J. V. mirties 2001-12-26 ir po J. V. mirties 2008-03-22. Abiem paveldėjimo atvejais įpėdiniai (Ž. V. ir S. Č.) aktyviais veiksmais išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo - tai buvo atlikta paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, nors palikimo priėmimo faktai dar nėra patvirtinti notaro išduotais liudijimais (notarė yra atsisakiusi spręsti paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo klausimą). Nežiūrint į tai, palikimas yra priimtas, tačiau nepadalytas, nes įpėdiniai nesutaria dėl paveldėto turto pasidalijimo. Teismas padarė išvadą, kad sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, bendrai naudojosi pajamomis bei turtu. Nurodė, kad 1989-04-12 J. V. savo vardu pirko (privatizavo) iš Varėnos miškų ūkio gamybinio susivienijimo garažą - boksą, esantį (duomenys neskelbtini). J. V. sutuoktinis J. V. tuo metu dirbo Alytaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure techniko pareigose. 1992-05-13 dviejų kambarių butas ir jo priklausiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas, vadovaujantis LR 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymu Nr. 1-1374 (turtas įgytas J. V. vardu iš Varėnos miškų urėdijos pagal Varėnos rajono valdybos 1991-12-12 potvarkį Nr. 450-v). Gaisrą ginčo bute J. V. sukėlė 1995-03-03, suimtas jis buvo 1998-10-21, o išleistas iš Pravieniškių sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijos 2000-03-18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad po gaisro, daugiau nei tris metus iki suėmimo, sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, bendrai valdė turtą ir juo naudojosi. Grįžęs iš įkalinimo vietos, J. V. apsigyveno pas sutuoktinę J. V. ginčo bute.
Teismo nuomone, nėra teisingas ieškovės teiginys, kad ginčo butas sudaro J. V. asmeninę nuosavybę. Nežiūrint į tai, jog J. V. 1995-03-03 padegė jam ir J. V. priklausantį butą, tyčia jį sunaikino, tačiau jis už tai atliko paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. V. turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį LR CPK nustatyta tvarka, žinojo savo teises, tačiau ieškinio taip ir nepateikė. Kadangi iki pat mirties santuoka nebuvo nutraukta, visos lėšos, kurios buvo uždirbtos kiekvieno iš sutuoktinių, teismas laikė bendromis. Teismas konstatavo, kad visas nurodytas turtas yra įgytas santuokoje, todėl jis laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Vilčinskų santuoka nebuvo nutraukta ir, J. V. mirus, jo sutuoktinė LR CK 5.13 pagrindu įgijo teisę paveldėti jo turtą. LR CK 3.117 str. preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendroje nuosavybėje laikomos lygiomis. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant iš teismo 1998-10-21 nuosprendžio, J. V. tik ruošėsi nutraukti santuoką su J. V. ir pasidalinti jų bendrą turtą. J. V. mirė tame pačiame ginčo bute 2001-12-26, J. V. mirė 2008-03-22 (duomenys neskelbtini). Santuokoje jie gyveno daugiau nei 20 metų. Mirus J. V., palikimą priėmė jos sesuo S. Č. (ieškovė). Teismas nurodė, kad bylos tyrimo metu nenustatyta ir nepateikta įrodymų apie sutuoktinių susitarimą, kurio iš jų vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir (ar) kas taps savininku. Nežiūrint į tai, teismas sprendžia, kad toks susitarimas tarp J. V. ir J. V. buvo (turtas Registrų centre užregistruotas J. V. vardu). Priešingu atveju (pažeidžiant įstatymo nuostatas) sutuoktiniai (vienas iš jų) nebūtų galėję nurodyto nekilnojamojo turto privatizuoti. Buto pirkimo - pardavimo sutartyje, kuri sudaryta J. V. vardu, nėra nurodyta tenkanti kiekvienam iš sutuoktinių dalis į butą, todėl teismas laikė, kad butą privatizavo abu sutuoktiniai ir jų dalys į šį turtą sutartimi nėra nustatytos. Teismas nustatė, kad byloje neįrodyta, kad ginčo butas nupirktas už asmenines J. V. lėšas, kaip ir nėra įrodymų, jog po gaisro buto atstatymui buvo naudojamos vien J. V. asmeninės lėšos ir kad ji tik savo lėšomis atliko buto kapitalinę rekonstrukciją. Atvirkščiai - po gaisro iš esmės ko ne visus pagrindinius buto atstatymo darbus atliko S. L. nemokamai, kaimynai ir draugai J. V. ženkliai parėmė pinigais bei namų apyvokos daiktais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje nustatyti reikšmingi faktai, kad ginčo butas įgytas 1992-05-13 pirkimo-pardavimo sutartimi, tai yra praėjus 15 metų po santuokos sudarymo ir sutuoktiniams bendrai tvarkant turtą. Sutartyje nėra išreikšta J. V. valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn. Šie faktai neatitinka LR CK 3.89 str. 1 d. nustatytų turto priskyrimo asmeninei nuosavybei kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad J. V. ir J. V. jau mirę, ginčų dėl nekilojamojo turto vertės ar gaisro metu padarytos žalos atlyginimo tarp jų nebuvo (byloje neįrodyta), teismas laikė, jog kiekvienam iš jų priklausė ½ dalis ginčo buto. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti butą, esantį Vytauto g. 77-4, Varėnoje, J. V. asmenine nuosavybe, taip nustatant sutuoktinės (jau mirusios) dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Teismas padarė išvadą, kad savo ieškiniu ieškovė siekia atsakovo, turinčio tam tikras teises į ginčo butą, sąskaita patenkinti išimtinai tik savo interesus, todėl tokius jos veiksmus vertino kaip piktnaudžiavimą teise.
Šalies argumentai
Ieškovė S. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2010-05-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį visiškai patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Jau teismo nuosprendžiu nustatyta ir šis faktas preziumuojamas, kad velionis J. V. 1995-03-02 tyčia padegė butą ir jame esančius asmeninius J. V. daiktus, t.y. tyčia sunaikino turtą, kilo grėsmė kaimynų butams ir juose esančiam turtui taip pat mėgino padegti visiems bendrasavininkiams priklausantį ūkinį pastatą. 1998 m. spalio 21 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje J. V. buvo nuteistas laisvės atėmimu už padarytą tyčinį nusikaltimą. Velionė J. V. buvo parengusi civilinį ieškinį, visą laiką turėjo pretenzijų savo sutuoktiniui, nes ji savo asmeninėmis lėšomis, dovanotais jai asmeniškai pinigais atstatė turtą po to sunaikinimo, turtu viena rūpinosi, viena jį išlaikė. J. V. žinojo, kad J. V. niekur nedirbo, neturėjo pajamų, tačiau visą laiką žadėjo į jai asmeniškai ir prie pašalinių asmenų atlyginti žalą. 2001-12-26 J. V. mirė ir J. V. taip ir nespėjo įgyvendinti savo teisių į žalos atlyginimą. AB „Varėnos Statyba“ atliko žalos paskaičiavimą ir įvertino padarytą žalą 11867 Lt, bei velionės asmeninis turtas - 2310 Lt vertės, viso turto už 14177 Lt.
Nurodė, kad jau privatizuojant nekilnojamąjį turtą, J. V. nereiškė jokių pretenzijų dėl turto nuosavybės teisių, nes žinojo, kad prie turto išlaikymo, jo įsigijimo neprisideda. Turtas buvo įgytas už asmeniškai J. V. skirtus investicinius čekius bei jos vardu įregistruotas VĮ Registrų centre. Beje jau 2002-03-26 reikšdama valią priimti palikimą po velionio J. V. mirties, J. V. nurodė paveldimą turtą: piniginį indėlį su procentais ir kompensacijomis, o kito turto, t.y. ginčo turto neįtraukė į paveldimo turto balansą. Apie buto įsigijimą, jo renovavimą ir jo nuosavybės teises bei J. V. turtinę padėtį ir jo pajamas bei gyvenimo būdą parodymus davė liudytojai. Atkreipė dėmesį, kad jau nuo ieškinio pareiškimo dienos atsakovo atstovė pasiūlė spręsti ginčą taikiai ir nepretendavo į buto dalį, nurodydama, kad sutiktų gauti už paveldimą turtą piniginę kompensaciją, vėliau pakeitė nuomonę prašydama garažo, o dar vėliau pradėjo reikšti pretenzijas į visą butą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliantės apeliacinio skundo argumentų.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. V. ir J. V. santuoką sudarė 1977-11-18 (b.l.46). Ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), J. V. pagal 1992-05-13 sutartį privatizavo už 13058,04 rublių (b.l.16). J. V. mirė 2001-12-26 (b.l.44), o J. V. mirė 2008-03-22 (b.l.45). Santuoka tarp jų nebuvo nutraukta, po J. V. mirties jo palikimą priėmė J. V. ir atsakovas, kuris yra J. V. sūnus (b.l.47). Mirusios J. V. palikimą priėmė ieškovė (b.l.52). Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ginčo butas buvo privatizuotas J. V. ir J. V. santuokos metu. Todėl pagal LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p., LR butų privatizavimo įstatymo 5 str., taip pat ginčo buto privatizavimo metu galiojusio LR SŠK 21 str. 3 d. šis butas priklausė J. V. ir J. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Aplinkybė, kieno lėšomis buvo privatizuotas butas bei kad J. V. šį butą laikė asmeniniu turtu, neturi teisinės reikšmės ginčui ir nepaneigia bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dėl aukščiau minėtų priežasčių. Ieškovė neįrodė, kad jos sesuo J. V. ginčo butą pirko asmeninėn nuosavybėn, todėl nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (LR CK 3.88 str. 2 d.). Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tai, kad J. V. išlaikė butą, mokėjo mokesčius, nereiškia, kad ji tai darė asmeninėmis lėšomis, nes abiejų sutuoktinių gaunamos pajamos taip pat yra bendroji jungtinė nuosavybė (LR CK 3.88 str. 1 d . 3 p.).
Byloje taip pat nustatyta, kad J. V. 1995-03-03 tyčia padegė jam ir J. V. bendros nuosavybės teise priklausantį ginčo butą, ginčo butas gaisro metu buvo apgadintas, už šią veiką J. V. buvo nuteistas Varėnos rajono apylinkės teismo 1998-10-21 nuosprendžiu (b.l.38-41). Ginčo butą po gaisro suremontavo J. V., t.y. ji atkūrė buto vertę. J. V. prie remonto neprisidėjo. Tai patvirtino byloje apklausti liudytojai, ginčo dėl to nėra. Liudytojai taip pat patvirtino, kad remonto darbus neatlygintinai atliko S. L. su savo sutuoktine M., medžiagas remontui parūpino iš dalies Varėnos miškų urėdija, iš dalies jas apmokėjo J. V., iš dalies kaimynai padėjo. Kokiomis dalimis ir kokiu dydžiu remonto išlaidas apmokėjo minėti asmenys, byloje įrodymų nepateikta. Taip pat nepateikta įrodymų, kad buto atstatymo po gaisro išlaidos buvo labai didelės, palyginus su ginčo buto verte tuo metu. Įrodymų, patvirtinančių, kad kaimynai ir Varėnos miškų urėdija padėjo asmeniškai J. V., nėra, pagal esamus byloje įrodymus nėra išreikšta šių asmenų valia padėti tik asmeniškai J. V.. Be to, pagal LR CK 3.98 str. 3 d. J. V. galėjo reikalauti kompensacijos iš J. V. už gaisro metu padarytą žalą bendram turtui, bet ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti J. V. asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą. J. V. po gaisro gyveno kartu su J. V., vedė bendrą ūkį, teisme reikalavimo dėl ginčo buto pripažinimo asmenine nuosavybe nereiškė, žalos atlyginti iš J. V. teismine tvarka nepareikalavo. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog J. V. padegė ginčo butą, nepanaikina jo nuosavybės teisės į minėtą butą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nesant LR CK 3.123 str. nustatytų pagrindų, nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo ir J. V. pripažinti asmeninę nuosavybę į ginčo butą.
Apeliantė, minėdama apeliaciniame skunde konkrečias LR CK normas ir teigdama, kad pirmosios instancijos teismas jas pažeidė, tokį pažeidimą nurodė tik deklaratyviai, nenurodydama, kuo konkrečiai pažeidimas pasireiškė. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad ginčo butas priklausė J. V. ir J. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys lygios, ir teisingai nepripažino J. V. asmeninės nuosavybės teisės į ginčo butą. Apeliantės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotos LR CK 3.123 str. normos aiškinimo taisyklės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.
LR CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai juos įvertino. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus ir padarė teisingas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistinos 9,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. Č. 9,85 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.