- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-1041-651-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-9-00045-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Rimvydas Paulauskas
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1041-651/2013
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00045-2013-8
NUOSPRENDIS
2013 m. gruodžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų, dirbant kas mėnesį po 20 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą, o būtent: jis 2012-12-27, apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, konflikto su J. B. metu sudavė savo galva J. B. į galvą bei abiem rankų delnais smogė jai į veidą. Tokiu būdu M. B., mušdamas, sukėlė J. B. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-08-30 nuosprendį, priimti naują ir jį išteisinti arba, jeigu jo skundo reikalavimas nebus patenkintas, paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, prieš J. B. nesmurtavo, teismas ne iki galo ištyrė įvykio aplinkybes ir remdamasis iš esmės tik J. B. duotais tikrovės neatitinkančiais parodymais padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės. Teigia, kad iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji su asmeniu, vardu M., tarėsi dėl automobilio remonto, šis asmuo, kuris turėjo matyti tam tikras aplinkybes (duomenys neskelbtini) namo kieme, liko neapklaustas. Liudytoja Ž. J. parodė, kad nugirdo pokalbį tarp jo ir jos sutuoktinio A. J. bei kitų vyrų, kad neva jis smurtavo prieš J. B., tačiau nei A. J., nei kiti svečiuose buvę asmenys nebuvo apklausti. Apelianto nuomone, teismas rėmėsi tik vieninteliu jo kaltės įrodymu – J. B. paliudijimu. Pažymi, kad nukentėjusiosios galvoje nebuvo nustatyti sužalojimai. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad J. B. suinteresuota duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, nes jis dėl vaikų nepriežiūros ketino kreiptis į Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Taip pat nuteistasis teigia, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, mano, kad jam galėjo būti skiriama trumpesnė laisvė apribojimo bausmė arba skirta kita švelnesnė bausmės rūšis.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos požymių buvimas (nusikalstamos veikos sudėtis) kaltininko veikoje. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką teismo išvadai dėl M. B. kaltės klausimo.
Teismas konstatavo, kad nors M. B. ir nepripažįsta sudavęs J. B. smūgius, jo parodymus paneigia nukentėjusiosios parodymai, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ir teismas neturi pagrindo jais abejoti bei liudytojos Ž. J. parodymai, kurie taip pat nekelia teismui abejonių. Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. B., jo kaltę iš esmės grindė vien nukentėjusiosios J. B. ir liudytojos Ž. J. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog nukentėjusioji J. B. 2012-12-27 pareiškime nurodė, kad ją prie (duomenys neskelbtini) namo užpuolė jos vyras M. B., kuris jai sudavė ranka į veidą, iš galvos į galvą, apspardė automobilį, vadino ją necenzūriniais žodžiais (b. l. 1). 2013-01-03 paaiškinime, 2013-01-25 liudytojo apklausos protokole taip pat parodė, kad M. B. jai sudavė į veidą, į galvą, be to, nurodė, jog po sumušimų į gydymo įstaigą ir į teismo medicinos ekspertus nesikreipė (b. l. 5, 18–19). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad M. B. puolė ją, ėmė trankyti iš vieno ir iš kito delno per veidą, savo galva trenkė jai į galvą (b. l. 86). Taigi nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad M. B. ne sykį sudavė jai per veidą, kaip buvo nurodžiusi viso ikiteisminio tyrimo metu, bet jau kelis sykius trenkė ir vienu, ir kitu delnu. Tai rodo, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusios parodymai nėra visiškai nuoseklūs dėl paties fizinio smurto pavartojimo.
Kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas fizinis smurtas ir kaip, konkrečiai negalėjo paaiškinti ir liudytoja Ž. J.. Liudytoja parodė, jog 2012-12-27 pas juos, t. y. pas ją ir jos vyrą, į svečius buvo atvažiavęs M. B. ir ji tik nugirdo, kaip M. B. pasakojo jos vyrui ir kitiems svečiuose buvusiems vyrams, jog jis susipyko su savo žmona J. B. ir sudavė jai. Tačiau liudytoja negalėjo paaiškinti, nei kiek kartų, nei kur buvo suduota J. B.. Akivaizdu, kad remiantis tokiais liudytojos parodymais negalima daryti objektyvių išvadų, jog M. B. prieš nukentėjusiąją J. B. pavartojo smurtą, nes liudytoja paties įvykio nematė, o tik nugirdo buvus pokalbį tarp vyrų.
Be to, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ir tai, jog byloje iš viso nėra jokių duomenų apie nukentėjusiajai padarytus sveikatos sužalojimus. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji į medikus nesikreipė ir medicininių išrašų apie patirtus sužalojimus pateikti negalėjo. Taip pat byloje nėra ir kitokių duomenų, pavyzdžiui, fotonuotraukų, iš kurių būtų matyti, jog nukentėjusiajai būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai. Liudytojas policijos pareigūnas R. Ž., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, parodė, jog nepamena, ar ant nukentėjusiosios veido buvo matyti mėlynės ar paraudimai, o nukentėjusioji greitosios pagalbos atsisakė. Taigi nesant duomenų apie nukentėjusios patirtus sužalojimus, pagrįstai kyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo buvus prieš ją pavartotą fizinį smurtą. Pažymėtina ir tai, kad jei, kaip teigė nukentėjusioji, jai buvo suduotas ne vienas smūgis į veidą, į galvą, tai greičiausiai būtų buvę matomi sužalojimai, kuriuos būtų užfiksavęs policijos pareigūnas, o ir pati nukentėjusioji būtų turėjusi pagrindą kreiptis pagalbos į medikus.
Pats nuteistasis M. B. parodė, jog tarp jo ir jo žmonos buvo kilęs konfliktas, tačiau jis nuo pat pirmos apklausos nuosekliai dėstė įvykio aplinkybes ir neigė, jog prieš nukentėjusiąją vartojo fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, kad, apart nukentėjusios parodymų, byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. B. vartojo smurtą, netikėti nuteistojo parodymais nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra priešiški santykiai, tuo metu vyko skyrybų procesas, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti su nuteistuoju. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiosios parodymais, juolab kad jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl smurto pavartojimo aplinkybių, bei vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis prieš nukentėjusiąją vartojo smurtą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
M. B. išteisinti neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.
M. B. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.