- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-11
- Bylos Nr.
- e2-28-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00841-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- R. G.
- Trečiasis asmuo
- V. L.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2460-657/2017 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei R. V. (trečiasis asmuo – V. L.) dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas R. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės R. V. 118 712,30 Eur skolą, 12 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo negrąžintos paskolos (67 771,08 Eur) laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (118 712,30 Eur) bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo V. L. ir atsakovė R. V. 2012 m. birželio 12 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią V. L. paskolino atsakovei 234 000 Lt. Atsakovė tiek sutartyje, tiek atskirai ranka padarytu įrašu patvirtino, kad šią paskolintą pinigų sumą gavo. Paskolą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. birželio 12 d., kartu sumokant 12 proc. metines palūkanas. 2017 m. birželio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi V. L. reikalavimo teises į atsakovės prievolę grąžinti paskolą su palūkanomis ir delspinigiais pagal sutartį perleido ieškovui R. G., todėl atsakovė gautą paskolą turi grąžinti ieškovui. Ieškovas paaiškino, kad apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota raštu, tačiau, ieškovui pareikalavus, skolos negrąžino. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei R. V. nuosavybės teise priklausantį neįkeistą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už bendrą 118 712,30 Eur sumą, o nesant ar nepakankant tokio turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant minėtos areštuotino turto sumos. Ieškovas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien didelės vertės ieškinio pareiškimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju iš atsakovės prašoma priteisti suma yra labai didelė. Be to, atsakovė išparduoda jai priklausantį turtą. Ji jau sudarė ir preliminarią sutartį. Pardavus atsakovės turimą nekilnojamąjį turtą, ieškovas neturės galimybės nukreipti išieškojimo į atsakovės turtą ir taip ieškovui palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas. Ieškovas akcentavo, kad atsakovė daugiau kaip dvejus metus nevykdo savo prievolės grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas, todėl elgiasi nesąžiningai. Tikėtina, kad gavusi ieškinį, atsakovė taip pat elgsis nesąžiningai ir sieks išvengti nepalankaus jai teismo sprendimo įvykdymo. Jau dabar, tik gavusi 2017 m. birželio 5 d. pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą, atsakovė po savaitės – 2017 m. birželio 12 d. sudarė preliminarią sutartį dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo. Ieškovo įsitikinimu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali savo turtą paslėpti, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti, parduoti ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovo reikalavimams užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo už 118 712,30 Eur sumą atsakovei R. V. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims, bet leisdamas atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teismas taip pat nurodė, kad nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri, jei bus areštuotos atsakovės piniginės lėšos, per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota būtinosioms pragyvenimo išlaidoms.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog pagal pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, todėl konstatuotina, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą.Teismas pažymėjo, kad pareikšto reikalavimo suma – 118 712,30 Eur laikytina didele fiziniam asmeniui. Ieškovo reikalavimų suma iš esmės sudaro didžiąją atsakovės turimo nekilnojamojo turto vertės (167 398,00 Eur) dalį. Be to, ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės leidžia teismui spręsti, kad atsakovė galimai yra nesąžininga. Teismas paaiškino, kad tokiai išvadai duoda pagrindą aplinkybė, jog dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto 2017 m. birželio 12 d. yra sudaryta preliminarioji sutartis. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad preliminarioji sutartis, galbūt, buvo sudaryta gavus 2017 m. birželio 5 d. pranešimą dėl reikalavimo teisės perleidimo su reikalavimu grąžinti skolą, taip siekiant išvengti skolos grąžinimo. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovė ketina parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, esant pareikštam ieškiniui dėl 118 712,30 Eur sumos priteisimo, sudaro pagrindą spręsti, jog realiai egzistuoja grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovė gali vengti atsiskaityti su ieškovu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė R. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Apeliantė iš V. L. pinigų pagal 2012 m. birželio 12 d. sutartį nesiskolino, tokios paskolos sutarties ji nesirašė, o sutartis yra suklastota. Būtent 2012 metais birželio mėnesį buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš trečiojo asmens V. L. atsakovės R. V. naudai vykdomojoje byloje Nr. 0085/09/00105. Taigi, paskolinius santykius su trečiuoju asmeniu atsakovė turėjo, tačiau ne atsakovė skolinosi pinigus iš V. L., o trečiasis asmuo buvo skolinga atsakovei. 2012 m. birželio 7 d. mokėjimo pavedimu antstolis R. B. atsakovei R. V. pervedė 137 178,39 Lt priverstinai išieškotos skolos dalį iš V. L.. Nelogiška, kad vykstant priverstiniam išieškojimui iš V. L., kada V. L. dar buvo skolinga atsakovei, V. L. skolina 234 000 Lt R. V.. Trečiasis asmuo buvo skolinga atsakovei didesnę pinigų sumą pagal 2008 m. gruodžio 29 d. Kauno apygardos teismo įsakymą Nr. L2-2083-485/2008, todėl atsakovei skolintis pinigų iš V. L. nebuvo jokio tikslo. Akivaizdu, kad atsakovės argumentai dėl paskolos sutarties suklastojimo yra pagrįsti, todėl nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti panaikinta.Ieškovas R. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą nutartį. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Šiuo konkrečiu atveju ieškovas ieškiniu prašo priteisti skolą pagal teismui pateiktą paskolos sutartį. Taigi, ieškovo reikalavimas yra tikėtinai tenkintinas, jis taip pat tikėtinai pagrįstas į bylą pateiktu rašytiniu įrodymu – paskolos sutartimi. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas net neturi vertinti ar atitinkamas į bylą pateiktas įrodymas nėra suklastotas, nes teismas tik preliminariai vertina ieškinio pagrįstumą.Atsakovė nepateikė įrodymų, kad teismui pateikta paskolos sutartis yra suklastota. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 184 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, pareiškęs apie įrodymo suklastojimą, turi pateikti suklastojimo įrodymus. Tokių įrodymų šiuo metu byloje nėra. Kol atsakovė nepateikė paskolos sutarties suklastojimą patvirtinančių įrodymų, jos argumentai yra atmestini. Be to, šie argumentai bei įrodymų pakankamumas bus vertinami tik išnagrinėjus bylą iš esmės, teismui priimant sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės R. V. turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Apeliantės teigimu, kadangi jos argumentai dėl paskolos sutarties, kurios pagrindu reiškiamas ieškinys, suklastojimo yra akivaizdžiai pagrįsti, skundžiama nutartis, kuria ieškovo reikalavimams užtikrinti buvo areštuotas atsakovei priklausantis turtas, turėtų būti panaikinta. Taigi, kaip matyti iš atsakovės skundo turinio, iš esmės ji ginčija pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. pareikšto ieškinio prima facie pagrįstumą.Pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų apeliantės argumentų, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, jog tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje bylos stadijoje (t. y. sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą) suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, išsamumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems ieškinyje argumentams patvirtinti ir pan.Apibendrindamas pirmiau nurodytus teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad iš esmės teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodinėja, kad nėra suformuluotas (ar netinkamai suformuluotas) ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, ar kad apskritai nėra pateikti įrodymai ieškinyje nurodytiems argumentams pagrįsti, kitaip tariant, atsakovė neteigia, jog R. G. ieškinio forma ir (ar) turinys neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, dėl ko jau dabar būtų aišku, kad toks ieškinys negalėtų būti tenkintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje taip pat nėra pagrindo manyti, kad ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Apeliantė įrodinėja, kad ieškovo pateiktas pagrindinis įrodymas (paskolos sutartis), kuriuo pastarasis grindžia savo reikalavimo teisę į atsakovę, yra suklastotas, t. y. faktiškai kelia klausimą dėl ieškovo pateiktų įrodymų patikimumo, o tai, be kita ko įvertinus ir CPK 184 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis ieškovo įrodymo bei atsakovės atsikirtimams pagrįsti pateiktų įrodymų visapusiško ir detalaus įvertinimo (galbūt net skiriant ekspertizę suklastojimo faktui (ne)nustatyti), kuris negali būti atliekamas, sprendžiant tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, t. y. egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.Pažymėtina, kad dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (grėsmės ieškovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymui) buvimo (nebuvimo) atsakovė savo atskirajame skunde nepasisakė ir šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies net neskundė. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esant įrodymams, jog atsakovė 2017 m. birželio 12 d., t. y. po pranešimo apie reikalavimo teisių į ją pagal minėtą paskolos sutartį perleidimo ieškovui, sudarė preliminariąją sutartį dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo, bei įvertinus didelę atsakovei ieškinio sumą, sudarančią net 71 proc. visos atsakovei priklausančios nekilnojamojo turto vertės, yra pakankamas pagrindas laikyti, kad egzistuoja tikėtina grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar net gali tapti neįmanomu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.