- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- 2-706-372/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Kategorijos
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB „Žalvaris“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą restruktūrizuojamoje UAB „Mechanika“ ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
UAB „Žalvaris“ kreipėsi į restruktūrizavimo administratorių, prašydamas, kad teismui būtų pateiktas tvirtinti 10624,29 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Mechanika“ yra skolinga 8330,54 Lt už suteiktas paslaugas ir 2293,75 Lt nesumokėtų palūkanų.
Atsakovės atstovas sutinka, kad būtų patvirtintas 8330,54 Lt reikalavimas, o reikalavimą priskaičiuoti palūkanas administratorius prašo netvirtinti. Jis nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. teismo įsakymu iš atsakovės buvo nutarta išieškoti 8330,54 Lt skolos ir 1677,52 Lt delspinigių. Kadangi vėliau šis teismo įsakymas buvo panaikintas, administratorius mano, kad pareiškėjos prašymas dėl delspinigių yra nepagrįstas.
Kreditorinis reikalavimas tvirtintinas.
Ginčo dėl skolos dydžio nėra, pats reikalavimas šioje dalyje yra neginčijamas, todėl 8330,54 Lt sumą teismas pripažįsta kreditoriniu reikalavimu.
Restruktūrizavimo administratorius nepagrįstai teigia, kad UAB „Žalvaris“ reikalauja delspinigių. Kaip matyti iš teismui pateiktos Dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo sutarties Nr.(duomenys neskelbtini) 5.3 punkto, šalys gera valia sutarė, kad šalims vėluojant apmokėti pateiktą sąskaitą-faktūrą, už kiekvieną pavėluotą dieną (proporcingai pradelstam laikui) kaltoji šalis moka 15 procentų dydžio metines palūkanas nuo nesumokėtos sumos. Atsiskaitant pirma dengiamos palūkanos, o paskui įsiskolinta suma. Kad atsakovė nesumokėjo skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) , ginčo nėra. Sumokėti visą šiame dokumente nurodytą skolą atsakovė privalėjo iki 2011.01.06. Kadangi tai nėra padaryta iki šiol, UAB „Žalvaris“ galėjo pasinaudoti sutartyje numatyta teise į palūkanų priteisimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas nelaiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios aplinkybės, neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis).
Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl privalo mokėti už termino
praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos. Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Žalvaris“ prašo tik minimalių nuostolių, išreikštų sutartinėmis palūkanomis.
Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas.
Palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams:susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad yra pagrindo mažinti šalių sutartas palūkanas. Sandorio sudarymo metu galiojančio Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad palūkanų norma – vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais. Sutarties sudarymo metu ši palūkanų norma sudarė 8,05. Vėliau ji kilo, tačiau šiuo metu jos yra skaičiuojamos pagal to paties įstatymo naują redakciją. Nors šalys yra juridiniai asmenys, turintys derybų praktikos, tačiau teismas sprendžia, kad 15 procentų palūkanų norma laikytina nesąžininga, leidžiančia kreditoriui lupikauti. Įvertintina ir tai, kad pati skola, lyginant su reikalaujamu palūkanų dydžiu yra pakankamai nedidelė, dalis jos sumokėta. Remdamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas daro išvada, kad šalių sutarta palūkanų norma mažintina iki 10 procentų. Tokiu atveju reikalaujamų sutartinių palūkanų dydis mažintinas iki 1529,17 Lt.
Atsakovo teiginys, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. teismo įsakymas buvo panaikintas, todėl kreditorius prarado teisę į palūkanas, nepagrįstas. Teismo įsakymas buvo panaikintas kitu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė palūkanų klausimo iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnio 5,6 dalimis, 290-291 straipsniais, teismas
nutaria:
Patvirtinti restruktūrizuojamos UAB „Mechanika“ kreditoriaus UAB „Žalvaris“ reikalavimą, nustatant jo dydį 9859,71 Lt.
Likusią kreditoriaus UAB „Žalvaris“ reikalavimo dalį atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.