- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- I-126-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00920-2009-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Dovilei Mikučionytei, atsakovų atstovei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. M. su prašymu (b. l. 2-9), kurį patikslino (b. l. 30-34, 37-38) (toliau – prašymas), kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės dėl 70 proc. priedų ir priemokų ribojimo 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. 1 538,36 Lt, įpareigoti atsakovę šią sumą pervesti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui minėtą sumą.
Prašyme nurodė, kad jis yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato Naujininkų policijos nuovados tyrėjas. Už atliktas pareigas 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis – išmokėta tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos, į šią sumą įskaičiuojant ir mokėjimą už viršvalandinius darbus. Dėl to už 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius iš viso jam buvo neišmokėta 1 538,36 Lt. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 str. buvo apibrėžtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pažymėjo, kad nuo 2007-10-01 šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Ginčijamų santykių galiojusioje Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 str. 1 d. buvo reglamentuojama, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, o Statuto 38 str. 5 d. buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Pagal Statuto 36 str., pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. To paties straipsnio 6 d. buvo nustatyta, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 proc. pareiginės algos. Pabrėžė, kad ginčijamų santykių laikotarpiu galiojusioje Įstatymo 4 str. 2 d. redakcijoje buvo nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikoma (Įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir VI skyrius. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Taigi, apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) darbo užmokestį, buvo taikomos Įstatymo nuostatos, o kartu ir Įstatymo 23 str. 2 d. Akcentavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Be kita ko, teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, reiškiančiu, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Apmokėjimas už darbą negali būti mažinimas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 25 str. 7 d. ir 26 str. 3 d. yra atitinkamai (atskirai) nustatytos maksimalios priedų bei priemokų dalys, todėl Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas bendras priedų ir priemokų sumos ribojimas yra laikytinas dvigubu, kuris pablogina darbuotojų (tarnautojų) padėtį, nes apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę. Mano, kad Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas bendras priedų ir priemokų sumos ribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, apskaičiuojant darbo užmokestį ir jį išmokant buvo nepagrįstai taikomos minėto įstatymo nuostatos, todėl jam ir buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, jis patyrė neigiamas materialines pasekmes. Nors pareiškėjas 2008 m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais dirbo viršvalandinius darbus, tačiau už tai jam nebuvo tinkamai atlyginta, t. y. neišmokėta visa už viršvalandinius darbus priklausanti darbo užmokesčio dalis. Darbo kodekso 150 str. 1 d. aiškiai yra nustatyta, kad viršvalandiniais laikomi tokie darbai, kurie dirbami viršijant įprastą darbo laiko trukmę. Viršvalandiniai darbai paprastai yra draudžiami, todėl jie gali būti skiriami tik išimtiniais atvejais. Iš Statuto 30 str. 1 d. formuluotės akivaizdu, kad vadovas sau pavaldžių pareigūnų atžvilgiu turi priimti specialų įsakymą ar duoti atskirą pavedimą dirbti viršvalandinį darbą, nurodydamas konkretų pagrindą, kuris lemia būtinumą atlikti neatidėliotinus darbus, viršijant įprastą darbo laiko trukmę. Pažymėjo ir tai, kad darbo laiko trukmė nėra tapati darbo krūviui. Viršvalandiniai darbai nėra tapatūs veiklai, viršijančiai įprastą darbo krūvį, nes didesnis darbo krūvis nebūtinai reiškia darbo laiko trukmės viršijimą. Darbo krūvis rodo darbo kiekį, o trukmė – laiką, kurį trunka darbas. Nesuformulavus atskiro pavedimo ar įsakymo dėl būtinumo atlikti Statuto 30 str. 1 d. numatytus darbus, t. y. dirbti viršijant įprastą darbo laiko trukmę, pareigūnai neturi pareigos įprastą darbo krūvį viršijančius darbus dirbti ilgiau nei numatyta įprasta darbo laiko trukmė. Be to, vadovai darbą organizuoja taip, kad krūviai būtų paskirstomi tolygiai ir nesusidarytų situacijos, kai pareigūnas neatlieka jam pavestų užduočių dėl per didelio krūvio arba atlieka jas viršydamas įprastą darbo laiko trukmę. Daro išvadą, kad apmokėjimas už viršvalandinius darbus nelaikytinas nei priedu, nei priemoka, kurių dydžiai ribojami Įstatymo bei Statuto nustatyta tvarka. Be to, laiko, kad toks mokėjimų už viršvalandžius ribojimas pažeidė ir pareiškėjo konstitucinę teisę pasirinkti darbą bei verslą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei nuosavybės teisę ir teisėtus lūkesčius. Kadangi ginčijamų santykių laikotarpiu įstatymuose nebuvo nustatytas mokėjimų už viršvalandinius darbus ribojimas, mano, kad apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį buvo netinkamai taikomos materialinės teisės normos, t. y. neteisėtai taikyta Įstatymo 23 str. 2 d., o ne Darbo kodekso 193 str. nuostatos. Dėl to, pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jam nebuvo apmokėta už viršvalandinius darbus. Darbo užmokesčio dalies statutiniams valstybės tarnautojams neišmokėjimas dėl Įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtinto ribojimo 2009-12-11 Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas neteisėtu. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis į teismą dėl jo pažeistų teisių gynimo nepasibaigus trejų mėtų ieškinio senaties terminui, numatytam darbo kodekso 27 str.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patvirtino prašyme išdėstytus argumentus, prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad sutinka su teismo nutartimi, kad atsakovą Lietuvos valstybę atstovautų kitas atsakovas Vilniaus apskritie VPK, todėl prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iš abiejų atsakovų (žr. teismo posėdžio protokolą).
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 50).
Šalies argumentai
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiasis komisariatas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 43-46) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovės veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo ir Statuto) nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl prašymo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės.
Teismo posėdyje atsakovų atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad atsakovu turėtų būti tik valstybė, nes atsakovas Vilniaus AVPK, mokėdamas pareiškėjui atlyginimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais (žr. teismo posėdžio protokolą).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 39-41) nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovai savo atsiliepime.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 48).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas V. M. Vilniaus apskritie vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto PK 2-o policijos komisariato Naujininkų PN tyrėjo pareigose ir už 200- m. kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius Atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo 1538,36 litų (b.l.10, 17-18).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei išvados.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viržyti 60 procentų pareginės algos.
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės įstatymo 4, 10, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo , Įstatymo papildymo 26-1, 43-1, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 ir į punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Remdamasis šiomis nuostatomis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodyti argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą jie vadovavosi įstatymais. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Tokiu būdu atmestinas atsakovo Vilniaus AVPK atstovės argumentas, kad Vilniaus AVPK yra netinkamas atsakovas ir, skundo tenkinimo atveju, priteisti būtų galima tik iš atsakovo valstybės. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas. Tenkinus pareiškėjo skundą dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovo Vilniaus AVPK, atmestinas reikalavimas antrojo atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu įpareigoti pervesti 1538,36 Lt PD prie VRM bei įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK išmokėti pervestą sumą, nes tai yra išvestiniai reikalavimai.
Esant šioms aplinkybėms, prašymas tenkintinas iš dalies.
Pažymėtina, kad prašomas atlyginti periodas neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 4 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. M. prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato V. M. 1538,36 Lt ( vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt aštuonis litus 36 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje ir kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.