Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-11-30 · Civilinė byla Nr. 2-1689/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-30
Bylos Nr.
2-1689/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas, Alė Bukavinienė, Artūras Driukas
Kreditorius
J. A.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1689/2010Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 19 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-6734-565/2010 pagal kreditoriaus J. A. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Respublikinis knygų centras“ kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Respublikinis knygų centras“ bankroto bylą.

2010 m. birželio 10 d. buvo sušauktas BUAB ,,Respublikinis knygų centras“ kreditorių susirinkimas, kuris, be kitų nutarimų, priėmė nutarimus: išrinkti kreditorių komitetą iš šešių narių ir suteikti kreditorių komitetui visus kreditorių susirinkimo įgaliojimus, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytus įgaliojimus (darbotvarkės 5 p.); pavesti kreditorių komitetui svarstyti administravimo sąmatos tvirtinimo klausimą (darbotvarkės 3 p.); pavesti kreditorių komitetui atlikti išsamią klausimo, susijusio su disponavimu trumpalaikiu įmonės turtu, analizę (darbotvarkės 10 p.).

Šalies argumentai

Kreditorius J. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti 2010 m. birželio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus darbotvarkės 3, 5 ir 10 punktais. Kreditorius taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo priėmimo uždrausti šaukti kreditorių komiteto posėdžius bei uždrausti vykdyti jau priimtus kreditorių komiteto nutarimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 19 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas nutartyje nurodė, kad viena iš bankroto proceso paskirčių – sudaryti įmonės kreditoriams galimybes patenkinti reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Šis procesas turi vykti maksimaliai greitai, laikantis Įmonių bankroto įstatyme numatytų procedūrų, nes ilgas bankroto procesas didina administravimo išlaidas ir mažina galimybes kreditoriams patenkinti savo reikalavimus. 2010 m. birželio 10 d. kreditorių susirinkimas nutarė perduoti kreditorių komitetui spręsti visus kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus (išskyrus rinkti kreditorių susirinkimo pirmininką ir spręsti klausimą dėl kreditorių komiteto sudarymo), todėl pritaikius kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones, įmonės bankroto procesas sustotų, o tai prieštarautų bankroto proceso paskirčiai, visų kreditorių interesams, o tuo pačiu ir ekonomiškumo principui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius J. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, jog teismo nutartis nemotyvuota, todėl turi būti panaikinta. Teismas, atmesdamas kreditoriaus prašymą, neįvertino aplinkybės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, išrinktas kreditorių komitetas, dėl kurio išrinkimo teisėtumo pareikštas skundas, gali priiminėti neteisėtus nutarimus. Teismas nepagrįstai nurodo, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones įmonės bankroto procesas sustotų, kas prieštarautų ekonomiškumo principui, kadangi visus sprendimus galėtų priimti kreditorių susirinkimas. Be to, apeliantas dėsto argumentus, susijusius su kreditorių susirinkimo priimtų sprendimų teisėtumu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB ,,Respublikinis knygų centras“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, jog teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, nes taikius kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų sutrikdytas atsakovo bankroto procedūrų vykdymas. Kreditoriaus patvirtintas kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Respublikinis knygų centras“ bankroto byloje sudaro tik 0,545 procento visų patvirtintų reikalavimų, tuo tarpu visi kiti kreditoriai neginčija kreditorių komiteto rinkimų rezultatų, todėl nėra pagrindo teigti, jog išrinktasis kreditorių komitetas darys žalą kreditorių interesams.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Konkrečioje byloje gali būti taikoma tik tokia laikinoji apsaugos priemonė, kuri atitinka ieškovo pareikštų reikalavimų esmę ir yra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Taikoma laikinoji apsaugos priemonė turi maksimaliai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atsakovui nepadaryti nuostolių arba nuostoliai turi būti minimalūs.

Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be to, yra nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašo teismo imtis laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti BUAB ,,Respublikos knygų centras“ šaukti kreditorių komiteto posėdžius bei uždrausti vykdyti jau priimtus kreditorių komiteto nutarimus. Pareiškėjas tvirtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas šioje byloje yra užtikrinti, kad galimai neteisėtai išrinktas kreditorių komitetas nepriimtų sprendimų ir/ar neatliktų veiksmų, kuriuos atlikus, kiltų būtinybė ginčyti tokių veiksmų rezultatus ar sprendimus iki skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

Įmonių bankroto įstatymo 25 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditorių susirinkimui rinkti kreditorių komitetą, kuriame privalo būti išrinktas bent vienas asmuo, kuris yra įgaliotas ginti su darbo santykiais susijusius reikalavimus, jeigu įmonė turi tenkinti darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, o taip pat ginti kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų. Kreditorių komitetas atlieka fakultatyvią funkciją, t.y. jis kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, kontroliuoja teismo paskirto bankroto administratoriaus veiklą, vykdo visus kitus jam pavestus pavedimus tarp kreditorių susirinkimų, t.y. kreditorių komitetas neveikia pats savaime, o tik užtikrina bankroto procedūrų tinkamą vykdymą tarp kreditorių susirinkimų. Be to, kreditorių komiteto teises nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 25 str. 2, 3 d.), kuris ir kontroliuoja kreditorių komiteto veiklą. Atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant dideliam atsakovo kreditorių skaičiui, kreditorių komitetas padeda užtikrinti atskirų kreditorių, tarp jų ir bankrutuojančios įmonės darbuotojų, teisių tinkamą įgyvendinimą, todėl nestabdant kreditorių komiteto veiklos ir neuždraudžiant šiam komitetui vykdyti kreditorių susirinkimo pavestų funkcijų, operatyviau, ekonomiškiau ir efektyviau būtų vykdomos bankroto procedūros. Priešingu atveju kiltų grėsmė paneigti paties bankroto proceso tikslą, kuo operatyviau ir ekonomiškiau patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus. Kita vertus, tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atskirų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimu iš esmės apsunkintų sklandų bankroto procedūrų vykdymą, dėl ko galimai būtų pažeistas ir viešasis interesas, kuris pasireiškia visų kreditorių lygiu teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu. Sutrikdžius operatyvų bankroto procedūrų vykdymą, kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas galimai būtų nukeltas neapibrėžtam terminui, o jo metu bankrutuojanti įmonė turėtų padengti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, kas mažintų kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį, todėl galimai būtų pažeidžiami visų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarautų bankroto proceso tikslams ir viešajam interesui. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atsakovų atžvilgiu imtis laikinųjų apsaugos priemonių, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 19 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasEgidijus Žironas