- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-1064-345/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- R. U.
- Atsakovas
- V. M., V. Č., T. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, T. Č.
- Advokatai
- Igoris Manzurovas
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A42 – 1064/2007
Teisėja Renata Kasimovienė Procesinio sprendimo kategorija: 121.15.;121.18.;121.21.;30.9.1.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 06 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
atsakovų V. M., V. Č., T. K., atstovei adv. Joditai Rapalavičienei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Giedrei Norbutaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. liepos 09 d. sprendimo civilinėje byloje, pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. M., V. Č. ir T. Č., trečiąjam asmeniui R. R. dėl žemės sklypo pardavimo tvarkos ir dalių nustatymo ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. U. patikslintu ieškiniu (3t., b.l.44-46) prašė nustatyti sklypo, sudarančio 5500 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo tvarką ir dalis pagal 1992-10-15 notariškai patvirtintą susitarimą, t. y. žemės sklypą parduoti V. M., R. U., V. Č., T. Č. lygiomis dalimis po 1100 kv. m; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti su V. M., R. U., V. Č. ir T. Č. šios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, ir pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2004-01-27 įsakymą Nr. 2.3-274-01, kaip prieštaraujantį bendraturčių valiai, nustatytai 1992-10-15 notariškai patvirtintu susitarimu ir nustatyti, kad 5500 kv. m. namų valdos žemės sklypo plotas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskirstomas šiomis dalimis: V. M. 1100 kv.m., R. U. 1100 kv.m., V. Č. 1100 kv.m., T. Č. 1100 kv.m. ir Lietuvos Respublikai – 1100 kv.m.
Ieškovas nurodė, kad 1997-12-30 pagal sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos iš S. T. įsigijo dviejų kambarių butą ir 1/5 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini)-2, Vilniuje. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintomis naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos 2.1 punktu jis kaip namo bendraturtis turi teisę įsigyti namų valdai naudojamą žemės sklypo dalį. 1992-10-15 namų valdai adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo priskirtas žemės plotas, sudarantis 8336 kv.m., o namo bendraturčiai M. A., V. Č., D. K. ir S. T. susitarė namų valdai skirtą žemės sklypą pirkti lygiomis dalimis ir pagal susitarimą kiekvienas apmokėjo jam tenkančią dalį. Ieškovas, kaip S. T. teisių perėmėjas, 2003-11-11 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti namo bendraturčiams žemės sklypą, skirtiną namų valdai, lygiomis dalimis, tačiau 2004-01-27 Viršininko įsakymu Nr. 2.3-274-01 buvo nustatytos parduodamo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skirtino namų valdai, neatitiko 1992-10-15 bendraturčių susitarime nurodytų dalių, kurios įsakyme nurodytos nelygios. Toks įsakymas prieštarauja tikrajai bendraturčių valiai ir 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 260 naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos 8.2 punkte įtvirtintai tvarkai, kad kiekvieno bendrasavininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma rašytiniu namo bendrasavininkių susitarimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko nes ieškovas neturi įgaliojimų teikti reikalavimus kitų namo bendrasavininkių vardu ir prašyti teismo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką su šiais bendrasavininkiais sudaryti žemės sklypo dalių pirkimo – pardavimo sutartis. Reikalavimą grindžia 1992-10-15 susitarimu, kuriame nenurodyta, kad žemės sklypas visų bendraturčių perkamas lygiomis dalimis. Vadovaujantis 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) patvirtintos naudojamų valstybinės žemės ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, galiojusios ginčijamo 2004-01-278 įsakymo Nr. 2.3-274-01 priėmimo metu 8-uoju punktu, kiekvieno namų valdos bendraturčio perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu, tai reiškia, jog turi būti visų bendraturčių susitarimas, tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės (kuriai priklauso 33,72 kv.m. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ploto) atstovo parašo nėra. Bendraturčiams nesusitarus, remiantis priimta tvarka bendraturčių dalys buvo nustatytos priklausomai nuo jų turimo ploto viršininko 2004-01-27 įsakymu. Susitarimo sudarymo metu galiojo LR žemės reformos įstatymo redakcijos 9 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad namų valdos piliečiams parduodamas žemės sklypas Vilniuje negalėjo būti didesnis nei 0,2000 ha, todėl pagal susitarimo metu galiojusio CK 47 str., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, yra niekinis ir negalioja. Sudėjus nurodytų bendraturčių dalis žemės sklypo plotas yra didesnis nei 0,5500 ha, todėl toks susitarimas yra neįgyvendinamas.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko tais pačiais motyvais kaip ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Atsiliepime į ieškinį atsakovai V. M., V. Č. ir D. K. teisių perėmėja T. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad notarė, sužinojusi, kad atsakovai neturi žemės sklypo suteikimo naudotis dokumentų, atsisakė rašyti „namų valda“ ir tik įrašius „žemės valda“, kurią sudarė namų valdai skirtas žemės sklypas ir be suteikimo dokumentų naudotas žemės sklypas, patvirtino tokį susitarimą. Ieškovas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negyvena, o pagal nurodytą Vyriausybės nutarimą Nr. 260 asmenys įsigyti nuosavybėn gali tik naudojamus namų valdos žemės sklypus. 2003-07-31 Vilniaus miesto savivaldybės įsakymu buvo nustatytos namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribos ir namų valdai skirtas 5500 kv. m. žemės sklypo plotas, todėl tarp namo bendraturčių neesant susitarimo dėl žemės sklypo dalių išpirkimo, jos nustatomos remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtinta tvarka, o ieškovo argumentai, kad 2004-01-27 apskrities viršininko įsakymas prieštarauja bendraturčių valiai tik parodo, jog ieškovas suabsoliutino savo interesus, nepaisydamas kitų gyvenamojo namo bendraturčių teisių spręsti klausimą, dėl turimų turtinių teisių apimties ir siekia primesti savo valią atsakovams. Be to, pakitus namų valdai skirto žemės sklypo plotui ir neesant susitarimo dėl pakitusio žemės sklypo išpirkimo, naikinti nurodyto įsakymo nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto ketvirtas apylinkės teismas 2007 m. liepos 09 d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, jog įgyvendindami savo teisę į žemės nuosavybę miestuose privačių namų valdoms galėjo įsigyti nuosavybėn faktiško valdos dydžio sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, prieš tai pateikę vietos apylinkės, kurioje yra žemės sklypas, agrarinės reformos tarnybai prašymą, dėl kurio vėliau būdavo parengiamas sprendimo projektas. Tik patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, būdavo ženklinamos žemės sklypų ribos vietovėje ir parengiami žemės nuosavybės ir žemės naudojimo teisės dokumentai. Iki 2003-07-31 (kada sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 01A-66-V-557 Dėl privačių namų valdų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) ribų ir ploto nustatymo) ginčo namų valdos žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos. Vien prašymo dėl pageidaujamo žemės sklypo dalių įsigijimo nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą nepakako. 1992-10-15 ieškovo nurodytas susitarimas niekuo neįpareigojo ir neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nustatant ginčo namų valdos žemės sklypo ribas, kadangi žemės reformos objektas yra valstybei priklausantis žemės fondas, už kurį atsakingos valstybės įgaliotos institucijos, vykdančios žemės reformą. Tik nustačius žemės sklypo namų valdos ribas (2003-07-31), buvo galima spręsti klausimą dėl kiekvienam bendraturčiui tenkančios žemės sklypo dalies nustatymo. Neesant visų bendraturčių susitarimui dėl žemės sklypo dalių pirkimo, buvo vadovautasi 1999-03-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtinta tvarka „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) patvirtintos naudojamų valstybinės žemės ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos parduodamų bendrosios dalinės“ dalis nustatant pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio ar kito statinio dalį (8 p. 2 d.). Kadangi 2004-01-27 namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butas Nr. 3 nebuvo privatizuotas, tai vienas žemės sklypo, suformuoto prie tokio namo, bendraturtis yra valstybė (minėto Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 2.1 p. 2 dalis). Tokiu atveju susitarimą turėjo pasirašyti visi namo bendraturčiai (bendrasavininkiai). Susitarimas, sudarytas tik tarp keturių bendrasavininkių, prieštaravo tuo metu galiojusiam Žemės reformos įstatymui, imperatyviai numačiusiam galimo nuosavybėn įsigyti sklypo dalį mieste, todėl pagal tuo metu galiojusio LR CK 47 str. 1 d. yra niekinis, nes neatitiko tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo reikalavimų.
Nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo namų valdos bendraturčiai turi teisę naudotis 8336 kv. m. plotu, nes šiai namų valdai yra išskirta tik 4159, todėl atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, jog teisė į žemėnaudą atsiranda ne faktinio naudojimo, o žemės sklypo suteikimo įstatymų nustatyta tvarka pagrindu, ieškovas neįrodė reikalavimo pagrindo dėl suteikimo teisės naudotis didesniu žemės sklypu nei užfiksuota rašytiniuose įrodymuose. Esant galiojančiam 2003-07-31 administracijos direktoriaus įsakymui, dėl ginčo žemės sklypo ribų ir visiems bendraturčiams nepateikus bendro susitarimo dėl žemės sklypo dalių išpirkimo, šios dalys apskaičiuojamos proporcingai nuo kiekvieno bendraturčio valdomo gyvenamojo namo ar kito pastato, statinio, įrenginio ploto (nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr. 260 8 p.), ką patvirtina 2004-01-27 Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-274-01 Dėl namų valdos žemės sklypo dalies Vilniaus mieste pardavimo.
Konstatatvo, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį teisme dėl savo teisių gynimo, viršijo jam civilinio proceso kodekso suteiktas procesines teises ir pareiškė reikalavimus ir dėl išimtinai atsakovams V. M., V. Č., T. Č. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai priklausančių teisių, kurios jam nepriklauso, gynimo (LR CPK 5 str. 1 d., 7 str. 2 d., 42 str. 1 d. ).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. Urbanavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. liepos 09 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Nurodo, jog teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.
Nesutinka, kad 1992-10-15 šalių susitarimas prieštaravo jo sudarymo dienai LR Žemės reformos įstatymo 9 str. 5 p. nuostatoms, todėl yra niekinis. Mano, kad teismo motyvai šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ginčo šalių pasirašytą ir patvirtintą susitarimą niekiniu.
Nurodo, kad 1988 m. ginčo sklypas buvo suformuotas 4 159 kv. m. 1992-07-15 ginčo sklypo valdytojai privatizavo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje kartu su ūkio pastatu inventorizaciname plane pažymėtu indeksu 17J1/p po 1/5 dalį. Po šio privatizavimo 1992-09-24 VTTIB atliko (duomenys neskelbtini), Vilnius namų valdos planą, kuris buvo įregistruotas šioje įstaigoje. Plane atsispindi ūkio pastatas, kuris jau patenka ne į 4 159kv. m. plotą, bet į bendrą 8 336 kv. m. plotą. Teismui nėra pateikta dokumentų, kad sklypo dalis, kurios dydis yra 4 177 kv.m. būtų priskirta kitai namų valdai. Abi šios sklypų dalys pažymėtos plane indeksais "8", abiejuose sklypo sudėtinėse dalyse yra bendraturčių nuosavybės teise priklausantis turtas: gyvenamojo namo dalis ir ūkio pastato dalis. LR Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. nurodoma, kad parduodamas bendraturčių naudojamas namų valdos sklypas ir pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje, kas buvo atlikta ir įregistruota atitinkamoje įstaigos 1992-09-24. Tokiu būdu vykdant žemės reformą abi sklypo sudėtinės dalys sudarė vieną sklypą, ką šiai dienai ir patvirtina atitinkami Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, nes ūkio pastatas priklausantis nuosavybės teise sklypo bendravaldytojams negalėjo būti kitame namų valdos ar kitokios paskirties žemės sklype kaip tik viename namų valdos sklype. Kad siekiamos išpirkti namų valdos dydis sudarė 8 336 kv. m. patvirtina Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos valdybos priimtas 1992-10-15 gyvenamojo namo ir ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius susitarimas, dėl būtent tokio dydžio namų valdos sklypo išpirkimo, dokumentų šiam išpirkimui ruošimas, sklypo įkainojimas, mokėjimo pranešimų išsiuntimas, mokamų piniginių lėšų priėmimas iš bendraturčių. Tokiu būdu 1992-10-17 namų valda (duomenys neskelbtini), Vilniuje sutinkamai su bendraturčių 1992-10-15 susitarimu buvo išpirkta lygiomis dalimis be jokių tam prieštaravimų iš fizinių asmenų ir valstybės. Sutinkamai su LR CK 6.173 str. visų galimų pretendentų į namų valdos žemės sklypo išpirkimą pritarimas buvo patvirtintas aktyviais veiksmais, tame tarpe ir valstybės priimant 1992-10-15 susitarimą ir jo pagrindu atliekant būtinus veiksmus sklypo išpirkimui akceptuojant šį veiksmą ir pritariant, kad valstybei liks taip pat lygi su visais kitais žemės pirkėjais žemės sklypo dalis, kurios dydis bus 0,1667 ha žemės. Pagal minimą susitarimą atliktų veiksmų įteisinimas buvo vykdomas 2003-07-31, kai Vilnius m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo kooreguojamos (duomenys neskelbtini), Vilnius namų valdos ribos ir plotas. Šios ribos ir plotas pakito dėl to, kad dalis namų valdos buvo paimta miesto infrastruktūrai. Sklypo ribos buvo formuojamos nuo pradinio sklypo dydžio, t. y. nuo 8 336 kv. m., o ne nuo 4 159 kv. m. Atitinkamai Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo nuspręsta grąžinti permokėtas sumas už sumažėjusį išperkamą namų valdos sklypą.
Visi namo ir ūkinio pastato bendrasavininkai išreiškė valią išpirkti namų valdos sklypą aktyviais veiksmais, pasirašė ir patvirtino susitarimą, gavo pranešimus apie sklypo dalių dydžius, kuriais jiems suteikta teisė išpirkti sklypo dalis, apmokėjo už šias dalis. Atsakovai vengia laikytis prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovas priverstas kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų juos laikytis ankstesnio susitarimo nuostatų ir prisiimtų įsipareigojimų, nes priešingu atveju yra pažeidžiamos ieškovo teisės kylančios iš 1992-10-15 susitarimo. Atkreipia dėmesį, kad atsakovai neginčyja susitarimo, tačiau pagal jame išdėstytas sąlygas laikytis įsipareigojimų nenori, todėl elgiasi nesąžiningai. Nors ir 1992-10-15 susitarime nėra įrašyto žodžio lygiomis dalimis, iš pasidalintų lygių dalių, galima daryti išvadą, jog buvo sutarta dėl lygių dalių. Susitarimo surašymo dienai visi sklypo pirkėjai turėjo nuosavybės teisėmis atitinkamas nelygias gyvenamojo namo dalis, tačiau susitarime, kad pirktų žemės sklypą proporcingai turimam namo plotui nenurodė. Atsakovų bandymai apeliuoti į susitarimo pripažinimą niekiniu yra bandymas atsisakyti susitarimo nenurodant priežasčių, kodėl jie pasirašė tokį susitarimą. Tokį atsakovų elgesį sąlygoja galimybė įgyti teisę į didesnę išperkamą namų valdos dalį. Mano, kad tokia atsakovų pozicija negali būti ginama teismo, nes prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (LR CK 1.5 str.),
Nesutinka su teismo pozicija, kad dėl neparuošto žemės reformos žemėtvarkos projekto ginčo sklypo išpirkimui, nebegalima vadovautis šalių pasirašyta sutartimi. Analogiškų susitarimų pagrindu pirkėjų teisės būdavo įgyvendinamos nepaisant minimų projektų nebuvimo, dėl to susitarimai nebūdavo pripažįstami niekiniais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo palikti galioti Vilniaus apylinkės miesto 2007 m. liepos 9 d. sprendimą, ir apeliacinį skundą atmesti.
Nesutinka su ieškovo argumentais, kad žemės sklypo namų valdos ribos buvo nustatytos anksčiau nei 2003 m. liepos 31 d. Ieškovas nepateikė dokumentų dėl atitinkamo dydžio žemės sklypo skyrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-557 buvo nustatytos sklypo ribos. Atsižvelgiant į tai, tik po 2003 m. liepos 31 d. buvo sprendžiamas klausimas, dėl kiekvienam bendraturčiui tenkančios sklypo dalies. Pagal tuo metu galiojusio CK 47 str. l d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. 1992 m. spalio 15 d. susitarimas, sudarytas tik tarp keturių bendrasavininkų, neatitiko LR žemės reformos įstatymo. 1992 m. spalio 15 d. susitarime nebuvo išreikšta visų bendrasavininkų valia, todėl 1992 m. spalio 15d. susitarimas niekinis.
Bendrasavininkams sudarant 1992-10-15 susitarimą pagal LR Žemės reformos įstatymą aktualią redakciją miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, todėl bendrasavininkai turėjo teisę įsigyti ne didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą prie namų valdos, nežiūrint į tai, kad gyvenamasis namas priklausė keliems savininkams. Todėl darytina išvada, kad susitarimo punktas numatantis, kad kiekvienam bendrasavininkui priklausys 0,1667 ha žemės ploto, prieštaravo galiojančiam teisės aktui (9 str. 2 p.). 1992-10-15 susitarimo objektas yra ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-557 suformuotas žemės sklypas, todėl 1992-10-15 bendrasavininkų susitarimas laikytinas niekiniu.
Atsižvelgiant, kad minėtas bendrasavininkų susitarimas prieštarauja tuo metu galiojusioms teisėms normoms, darytina išvada, kad 2004 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto apskrities viršininko įsakymu „Dėl namų valdos žemės sklypo dalies Vilniaus mieste pardavimo" buvo teisėtai nustatyta kitokia pardavimo tvarka negu numatyta sudarytame 1992-10-15 susitarime.
Nesutinka, su ieškovo argumentais, jog Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos valdyba, priimdama 1992-10-15 susitarimą, išreiškė savo pritarimą šiam susitarimui. Tai, kad jis buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos valdybos, nedaro jo teisėto, galiojančio ir t.t.
Šalies argumentai
Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad visi namo bendrasavininkai išreiškė valią išpirkti namų valdos sklypą aktyviais veiksmais, t. y. pasirašė ir patvirtino susitarimą. Pagal 1992 m. vasario 2 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" 2.1. punktą parduodant (nuomojant) valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodininkystės reikmėms, valstybei atstovo atitinkamo miesto (rajono) valdyba. Lietuvos Respublika buvo taip pat bendrasavininkė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės valdybos atstovas nepasirašė 1992-10-15 susitarimo. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos valia nebuvo išreikšta pagal įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę laikytis susitarimo, kurio nepasirašė, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. M., V. Č., T. Č., prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad priėmus žemės reformos įstatymą ir jam įsigaliojus nuo 1991 m. rugsėjo l d. namų valdos savininkai įgijo teisę pirkti namų valdai priklausantį valstybinės žemės sklypą (Žemės reformos įst. 6, 8 str.). Šios teisės realizavimo apimtis nustatė paminėto įstatymo 9 str., nurodantis parduodamos žemės plotų dydžius. 1992 metais gyvenamojo namo bendraturčiai kreipėsi dėl namų valdos išpirkimo. Tuo metu galiojo žemės reformos įst. 9 str. 5 d. nuostata, jog miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, jeigu gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams, tai piliečiams parduodamas bendras namų valdos žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytomis ribomis. Pasirašant 1992 m. spalio 15 d. notariškai patvirtintą susitarimą, nebuvo patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, kuris nustatytų namų valdos sklypo ribas. Pažymėti namų valdos techninės apskaitos byloje naudojami žemės sklypai nesuprantami kaip faktiškai naudojami, o kaip paskirti naudotis teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad pažymėjimas namų valdos techninės apskaitos byloje 4159 kv. m. žemės sklypo 1992 metais, būtų susijęs su tokio dydžio sklypo suteikimu ar išplėtimu. Nesant byloje duomenų apie teisinį pagrindą, kuriuo remiantis suteiktas žemės sklypas namų valdai, bendrasavininkų susitarimas, jų prašymu užsakytas techninio pobūdžio žemės sklypo planas ir duomenų apie žemės sklypų dydžius pažymėjimas techninės apskaitos byloje nesudaro pagrindo išvadai, kad namų valdai išdėstyti buvo skirtas konkretaus dydžio (8 336 kv. m.). Nurodo, jog žemėnauda atsiranda administracinio akto pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus, dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn. Susitarimo sudarymo metu 1992-10-15 notarei nepateikus teisinio akto, kurio pagrindu būtų buvusi suformuota konkretaus dydžio namų valda, notarė atsisakė susitarime įrašyti žodžius namų valda, o įrašė žemės valda, kuri susidarė iš vykdomojo komiteto namų valdai skirto žemės sklypo ir sklypo naudojimo be suteikimo dokumento. Dėl to iš šio susitarimo negali būti kildinamos teisės į 8 336 kv. m. dydžio sklypo privatizavimą, o apeliantui - į jo atitinkamą dalį.
1992 m. rugsėjo 24 d. VTTIB atliktas (duomenys neskelbtini) Vilniuje namų valdos planas, yra tik techninio pobūdžio dokumentas, ir nepatvirtina teisinio žemės sklypo suteikimo ar naudojimo pagrįstumo. Apelianto minimas žemės sklypo planas nebuvo suderintas su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi ir neatstoja žemės sklypo skyrimo dokumento.
Šalies argumentai
Apeliantas turėjo įrodyti aplinkybę, kad 1992-10-15 susitarime nurodyto dydžio žemės sklypas buvo skirtas namų valdai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau šios aplinkybės neįrodė, o kadangi susitarimas prieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams, jis buvo niekinis, nepasiekęs teisinio tikslo.
Šiuo metu namų valdai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyta 5500 kv. m. dydžio žemės sklypas bei jo naudojimo sąlygos ir apribojimai, kurio ploto ir ribų apeliantas neginčija, todėl vien dėl šios aplinkybės negalima vadovautis minėtu 1992 metų susitarimu. Namo bendraturčiams nesutarus dėl šio žemės sklypo išpirkimo dalių šį nesutarimą išsprendė Vilniaus apskrities viršininko administracija, įsakymu nustatydama parduodamos žemės dalių dydžius, nustatytus atsižvelgiant į bendraturčiams tenkančias namo dalis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).
Byloje nustatyta, kad 1992-10-15 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo bendrasavininkai M. A., V. Č., D. K. ir S. T., susitarė išpirkti žemės sklypą prie gyvenamojo namo po 0,1667 ha, šį susitarimą patvirtindami notarine tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-01-27 įsakymu Nr. 01A-66-V-557, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nustatytos parduodamos žemės dalys namo bendraturčiams, pagal priklausančias jiems namo dalis bendroje nuosavybėje. Ieškovas R. Urbanavičius, su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos 1997-12-30 sutartimi įgijo S. T. dviejų kambarių butą ir 1/5 dalį ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1t., b.l.4-5), reikalaudamas nustatyti išperkamos žemės sklypo dalis, pagal 1992 -10-15 bendraturčių, dėl išperkamų sklypo dalių, susitarimą.
Sutartis, kaip juridinis faktas, yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (LR CK 1.63, 6.154, 6.2 str.). Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra šalių valios išraiška, todėl teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str. 1 d.). Subjektų susitarimais sukurtos teisės ir pareigos išlieka nepakitusios, kol tie patys subjektai dėl savo teisių ir pareigų, nustatytų susitarimu, laisva valia jų nepakeičia ar nėra kitų įstatyme numatytų pagrindų (LR CK 4 str.).
Sprendžiant ieškovo reikalavimų pagrįstumą svarbu nustatyti ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, ir ar šalių susitarimas neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
Pagal galiojusio 1964 m. CK 122 str. 1 d., bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių (bendraturčių) sutarimu (LR CK 4.75 str. 1 d.). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos yra pagrindas nustatant ir įgyvendinant gyvenamojo namo bendraturčių teises ir į žemės sklypą, kuriuo namo bendraturčiai naudojosi.
Vykdant žemės reformą ir valstybei priklausiusią žemę perleidžiant privačion nuosavybėn, namo bendraturčiams kurie turėjo nuosavybės teisę į statinius, Žemės reformos įstatymu buvo suteikta teisė išsipirkti naudojamus (nuomojamus) valstybinės žemės sklypus (Žin. 1991 m., Nr. 24-635). Miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse žemė turėjo būti parduodama LR Vyriausybės nustatyta tvarka.
LR Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (Žin. 1992 m., Nr. 13-353), patvirtino žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką, kuri galiojo šalių, dėl išperkamų žemės sklypo dydžių sutarties pasirašymo dieną. Vyriausybės nutarimo Nr. 89, 4.1.1. p. nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, privačių namų valdų savininkams. Konkrečių privačių namų valdoms parduodamų (išnuomojamų) žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdyboms buvo leista nustatyti atsižvelgiant į vietos sąlygas, pagal patvirtintus išplanavimo projektus (7.7. p. 3 d.).
Pagal LR Vyriausybės nutarimu Nr. 89 patvirtintas Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilėse statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles, vienas iš reikalavimų, norint įsigyti privatinėn nuosavybėn žemės sklypą, buvo būtina pateikti notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turėjo teisę pirkti keli asmenys (4.4 p.). 1992-10-15 šalių susitarimas atitiko šiuos reikalavimus.
Jeigu asmuo, turintis teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn, nepateikė miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai prašymo tai padaryti, jis buvo laikomas naudojamojo sklypo nuomininku (5.1.1.; 5 p.,).
Pagal galiojusią tvarką parduodant (nuomojant) valstybinę žemę valstybei atstovavo atitinkamo miesto (rajono) valdyba, kuri patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siuntė pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalėjo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą (9 p.), o pirkėjas gavęs šį pranešimą iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos privalėjo sumokėti pranešime nurodytą sumą (10 p.). Šalys įvykdė šiuos teisės aktų reikalavimus.
1995 m. liepos 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 987 (Žin. 1995 m. Nr. 60-1513), galiojęs R. U. įsigyjant dviejų kambarių butą, Paeglinės 8, Vilniuje, numatė, jog perleidžiant privačių namų valdą arba sodo namelį, prie kurių savininkui buvo leista išpirkti žemės sklypą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, naujajam jų savininkui gali būti įskaitoma už perkama sklypą sumokėta suma.
Byloje nustatyta, kad 1992-10-15 susitarimą dėl išperkamos naudojamos žemės pasirašė keturi, iš penkių namų valdos savininkų. Nors 1992-10-15 šalių sutartyje nenurodyta, jog šalys žemę išperka lygiomis dalimis, atsižvelgiant į sutartyje nustatytas proporcijas, kad šalys išperka po 1, 667 ha, darytina išvada, jog susitarta, jog išperkama lygiomis dalimis. Penkta, neprivatizuota namo dalis priklausė, valstybei, o tai reiškia, kad neprivatizuoto namo dalies ir žemės savininkas buvo tas pats. Valstybę tuo metu atstovavo atitinkamo miesto valdyba, kuri gavusi prašymą įsigyti žemės sklypą, sprendė šio prašymo pagrįstumą, bei teisėtumą. Nenustačiusi kliūčių parduoti žemės sklypą, sprendžiamu klausimu priimdavo potvarkį, ir tik priėmus potvarkį buvo siunčiamas pranešimas pirkėjui sumokėti už atitinkamą žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypo bendraturčiams buvo išsiųsti pranešimai dėl išperkamo žemės sklypo dalies mokesčio, kolegija daro išvadą, jog miesto valdyba, pritarė šalių pasirašytai sutarčiai nustatant išperkamo žemės sklypo lygias dalis.
Iš bylos medžiagos (1t., b.l. 53; 2t., b.l.99) matyti, jog ginčo sklypą sudarė 8 336 kv. m., o gyvenamojo namo bendraturčiai 1992-10-15 sutartimi nustatė išperkamus žemės sklypų dydžius po 0,1667 ha, bendraturčiai nusprendė tik dėl 0,6668 ha, o tai reiškia, jog valstybei liko tokia pati, žemės sklypo dalis. Valstybė būdama viso žemės sklypo savininkė, neprieštaravo šalių išreikštai valiai pasidalinti žemės sklypą lygiomis dalimis, nes priešingu atveju, atsižvelgiant į valdomą namo dalį, t. y. tik 32, 72 kv. m., valstybei nustačius parduodamos žemės dalis, pagal valdomą statinio dalį, būtų atitekusi mažiausia šio sklypo dalis. Nei viena šalis šios sutarties įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, todėl 1992-10-15 bendraturčių sudaryta žemės sklypo pasidalijimo sutartis, sukūrė joms teises ir pareigas, siekiant įsigyti žemės sklypo dalis.
Tais atvejais, kai vietos savivaldos institucijų sprendimai sukuria prielaidas nuosavybės teisei atsirasti, naujais savivaldos institucijų aktais negalima išspręsti ankstesnių sprendimų padarinių. Savivaldybės organų ir institucijų sprendimai tvirtinant detalųjį planą bei nustatant ginčo žemės sklypo 5 500 kv. m. plotą, vertintini kaip konkrečių dalių, koordinačių, plotų bei kitų parametrų, bei jo padėtį kitų žemės sklypų atžvilgiu nustatymas, tačiau šie sprendimai negali nustatyti ar pakeisti bendraturčių susitarimu nustatytų žemės sklypo dalių.
Šalių valią patvirtina ir pradėta vykdyti 1992-10-15 sutartis. 1992 m. buvo apmokėtos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus sąskaitos (pranešimai) dėl išperkamos žemės, kurios buvo siunčiamos tik patvirtinus leidimą išpirkti žemės sklypo dalis. Tik po dvylikos metų, 2004-01-27 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.2.3-274-01 patvirtinus, t. y. sumažinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje plotą iki 5 500 kv. m., bei pakeitus išperkamo sklypo dalis, nuspręsta grąžinti permokėtas pinigų sumas (1t.,b.l.10).
Remiantis LR Vyriausybės 1992 vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, esamoms privačių namų valdoms Vilniuje parduodamų (išnuomojamų) žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos nustatė atsižvelgdamos į vietos sąlygas, pagal patvirtintus išplanavimo projektus (7.7. p. 3 d.), bei namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis.
Pagal 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 260, (Žin. 1999 m., Nr.25-706) 7 p., jeigu gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams (bendrasavininkiams), jiems parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir nustatytas detaliąjame plane, žemės sklypo ribų specialiąjame plane arba techninės apskaitos bylos plane, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje. Jeigu gyvenamojo namo bendrasavininkiai naudoja didesnį kaip 0,2 ha namų valdos žemės sklypą, jų pageidavimu parduodamo žemės sklypo plotas apskrities viršininko sprendimu padidinamas iki naudojamo namų valdos žemės sklypo viso ploto, bet negali būti didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha kiekvienam gyvenamojo namo bendrasavininkiui, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal teritorijų planavimo dokumentus suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą, nenumatoma panaudoti individualiai statybai, miesto ūkio ar visuomenės poreikiams.
Vadovaujantis šiomis teisės aktų nuostatomis, kolegija daro išvadą, jog tiek 1992 m. naudojantis 8 336 kv. m. žemės sklypu, tiek naudojantis 5 500 kv. m. žemės sklypu, teisės aktuose buvo numatyta galimybė išpirkti didesnius nei 0,20 ha žemės sklypus, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog susitarimas dėl didesnio nei 0,20 ha žemės sklypo prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl šalių sutartis yra niekinė ir negalioja. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, pagal kuriuos niekiniu ir negaliojančiu sandoris pripažįstamas kai jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešąjai tvarkai ar gerai moralei (LR CK 1.78, 1.80, 1.81 str.).
Atsižvelgiant į ieškovo reikalavimą, nustatyti parduodamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), namų valdos bendraturčiams lygias dalis, kolegija pripažįsta, jog 1992-10-15 notariškai patvirtinta M. A., S. T., V. Č., D. K. sutartis, dėl išperkamų lygių žemės sklypo dalių, yra galiojanti, todėl Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą, dėl konkrečių žemės sklypo dalių, turi įstatymo galią.
Kolegija sprendžia, jog atliekant išperkamo sklypo geodezinius matavimus gali nežymiai keistis žemės sklypo dalys, todėl žemės sklypas turėtų būti padalintas ne po 1 100 kv. m., o lygiomis dalimis.
Kolegija išnagrinėjusi bylą, šalių pasisakymus ginčo klausimu bei juos įvertinusi, daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės nuostatas dėl sudarytos šalių 1992-10-15 sutarties, nesivadovavo teisės aktais galiojusiais ginčijamos sutarties sudarymo metu, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, kas sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (LR CPK 330 str.).
Pagal LR CPK 93 str. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu (LR CPK 79 str.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antros šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą (LR CPK 88 str. 6 p., 98 str.).
Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, ieškovui priteistinas 300 Lt (1t., b.l.2, 93; 3t. b.l.92) žyminis mokestis, bei 600 Lt atstovavimo išlaidų (1t.,b.l.65).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. liepos 09d. sprendimą panaikinti, ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.
Nustatyti 5 500 kv. m. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)pardavimo tvarką ir dalis pagal 1992-10-15 notariškai patvirtintą M. A., S. T., V. Č., D. K. susitarimą, tai yra lygiomis dalimis.
P. V. apskrities viršininko 2004-01-27 įsakymo Nr. 2.3-274-01 dalį, kuria buvo nustatytos bendraturčių žemės sklypo dalys, ir nustatyti, kad 5 500 kv. m. sklypo plotą, esantį (duomenys neskelbtini)V. M. (M. A. teisių perėmėja), R. U. (S. T. teisių perėmėjas), V. Č., ir T. Č. (D. K. teisių perėmėja), ir Lietuvos Respublika turi teisę įsigyti lygiomis dalimis.
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones taikytas byloje Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2004 m. vasario 23 d. ir 2005 m. balandžio 11 d. nutartimis.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų V. M., V. Č., T. Č., Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ieškovui R. U. 300 Lt žyminio mokesčio, t.y. po 60 Lt, ir 600 Lt atstovavimo išlaidų, t. y. po 120 Lt.