- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-629-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44714-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- J. J.-B., V. B.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. J.-B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4730-734/2016 pagal ieškovų J. J.-B. ir V. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu arba žalos atlyginimo ir palūkanų normos sumažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai J. J.-B. ir V. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami:
1) pripažinti 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimą pakeisti 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutarties Nr. 0450618031383-37 sąlygas Nr. 01 negaliojančiu; 2) pripažinti, kad atsakovas AB SEB bankas 12 819,41 Eur neteisingai priskyrė mokėtinoms palūkanoms, o ne kredito sumai; 3) pripažinti, kad 2015 m. lapkričio 2 d. likusi kredito, išduoto pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutartį Nr. 0450618031383-37, suma buvo 93 005,84 Eur; 4) įpareigoti banką tinkamai ir sąžiningai perskaičiuoti likusią kredito sumą pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutartį Nr. 0450618031383-37 teismo įsiteisėjimo dienai; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas;
1) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 13 833,22 žalai atlyginti; 2) sumažinti pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutartį Nr. 0450618031383-37 mokamas fiksuotas palūkanas iki 2,74 proc.; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2006 m. rugpjūčio 10 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0450618031383-37 šeimos poreikiams – gyvenamojo būsto statybai, todėl prievolės grąžinti kreditą bendraskoliu yra ieškovės sutuoktinis V. B.. Pagal sutarties specialiosios dalies 6.1 punktą, už suteikiamą kreditą buvo mokamos kintamosios palūkanos, kurias sudarė 0,7 proc. dydžio marža ir kintamoji palūkanų dalis, kuri buvo susieta su VILIBOR dydžiu. Atėjus krizei, VILIBOR palūkanų norma ypač išaugo, atitinkamai išaugo ir ieškovams skaičiuojamos kintamosios palūkanos. Banko vadybininkė paaiškino, kad pasirinkusi fiksuotą palūkanų normą, ieškovė suvaldys palūkanų augimo riziką, be to, nurodė, kad fiksuotų palūkanų dydis yra nustatomas pagal tokią formulę – prie ieškovei taikomos banko maržos fiksuotų palūkanų normos nustatymo dieną pridedant tos dienos 6 mėn. LIBOR EUR palūkanų normą. Banko darbuotoja taip pat paaiškino, kad pasibaigus 5 metų terminui, kuriam fiksuojama palūkanų norma, nauja fiksuota palūkanų norma bus nustatoma pagal tą pačią formulę. Ieškovams tokia fiksuotų palūkanų apskaičiavimo formulė tiko ir jie 2007 m. lapkričio 23 d. su banku pasirašė susitarimą pakeisti 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutarties sąlygas, pagal kurį kredito valiuta pakeista iš litų į eurus ir nustatyta fiksuotų palūkanų rūšis. 2012 m. spalio 12 d. ieškovė atsakovo raštu buvo informuota, kad baigiasi fiksuotų palūkanų normos taikymo terminas. Ieškovei buvo nurodyta kreiptis į banko darbuotoją, kad būtų nustatyta nauja fiksuotų palūkanų norma. Be to, bankas informavo, kad tuo metu banko taikoma vidutinė fiksuotų palūkanų norma buvo lygi 5,28608 proc. Ieškovams toks fiksuotų palūkanų normos dydis pasirodė per didelis; pagal jų skaičiavimus, nauja fiksuota palūkanų norma turėjo būti apie 1 proc., bet jokiu būdu ne penkis kartus didesnė. Nuvykus į banką, ieškovams buvo pasiūlyta rinktis tarp 5,26 proc. dydžio fiksuotų palūkanų normos arba kintamų palūkanų su 5,6 proc. dydžio marža. Ieškovai su tokiu banko pasiūlymu nesutiko. Bankas nepasiūlė ieškovams juos tenkinančių sąlygų ir 2012 m. lapkričio 20 d. vienašališkai nustatė 5,00860 proc. dydžio fiksuotų palūkanų normą ir kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną – 2017 m. lapkričio 20 d. Su tokiu banko vienašališku sprendimu ieškovai nesutinka. Ieškovų manymu, susitarimas pakeisti kredito sutarties sąlygas turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu arba ieškovams priteistas žalos, atsiradusios dėl netinkamo informavimo apie fiksuotas palūkanas ir suklaidinimo, atlyginimas bei sumažintas palūkanų normos dydis nuo 2015 m. lapkričio 20 d., remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ginčijamas susitarimas dėl kredito sutarties pakeitimo buvo pasirašytas laisva šalių valia, susitarus abiem sutarties pusėms (CK 6.156 str.), šio susitarimo rezultatu naudojosi abi sutarties šalys penkerius metus – ieškovai mokėjo nustatytas fiksuotas palūkanas, kurios buvo palankios ieškovams tuo laikotarpiu, bankas šias įmokas gavo, todėl pagal CK 6.189 straipsnio, 6.200 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad šis susitarimas yra sudarytas teisėtai ir yra privalomas šalims. Teismas sprendė, kad ieškovai suprato fiksuotų ir kintamųjų palūkanų skirtumus ir, įvertinę sutarties sąlygas, pasirinko jiems palankiausią kreditavimo būdą. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų argumentus, kad buvo suklaidinti banko darbuotojos (CPK 178 str.), todėl ieškinio reikalavimą pripažinti susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo negaliojančiu teismas atmetė kaip neįrodytą.Nagrinėdamas alternatyvų ieškovų reikalavimą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą CK 6.246 straipsnio pagrindu, teismas nesutiko su ieškovų pozicija, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad atsakovas, kaip finansinė institucija, turėjo numatyti ir išaiškinti ieškovams, kad keičiantis rinkos situacijai fiksuotos palūkanų normos dydis bus daug didesnis už tą, kuris būtų, jeigu ieškovai būtų pasilikę prie kintamos palūkanų normos. Teismas nurodė, kad, visų pirma, neaišku, kuo remdamiesi, ieškovai mano, kad atsakovas turėjo pareigą numatyti ir išaiškinti ieškovams apie ateityje galimą palūkanų normos dydį. Šalių sudaryta tarpusavio sutartis to nenumato. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. O tai reiškia, kad sutarties šalys, pasirašydamos sutartį, nustatydamos teises ir pareigas, tuo pačiu prisiima ir riziką. Šalių pasirašytas susitarimas dėl palūkanų tipo pakeitimo buvo vienodai rizikingas tiek ieškovams, tiek bankui, nes sutiktina su atsakovo argumentais, kad neįmanoma nuspėti, kaip kis LIBOR EUR, kuris yra dedamoji palūkanų dalis, ateityje. Ieškovai laisva valia pasirašė ginčijamą susitarimą prie kredito sutarties dėl palūkanų tipo, jis ieškovams penkerius metus buvo naudingas, nes penkerių metų laikotarpyje ieškovai nekėlė jo teisėtumo klausimo, šis susitarimas tapo privalomas šalims. Teismas konstatavo, kad susitarimo 6.3.2 punktas, kuris numato, kad fiksuotos palūkanų normos nustatymo periodiškumas metais – kas 5 metai, rodo, kad šalys kredito sutarties sąlygą dėl palūkanų (kurios sutarties sudarymo metu buvo kintamos) pakeitė iš esmės, iš šio punkto turinio niekaip negalima padaryti išvados, kad šis susitarimas galioja tik penkerius metus, kaip teigė teismo posėdyje ieškovė. Teismas pažymėjo, kad ieškovai kredito sutartyje savo parašais patvirtino, kad visos sąlygos su jais aptartos individualiai ir jiems paaiškintos prieš pasirašant kredito sutartį ir pakeitimą (kredito sutarties 20.1 p., 20.3 p., susitarimo 7 p.). Anot teismo, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovai nesuprato kredito sutarties ir papildomo susitarimo dėl palūkanų tipo pakeitimo turinio, nes šių susitarimų sąlygos yra visiškai aiškios, o ieškovų argumentai, kad ieškovas turėjo pareigą išaiškinti ieškovams apie palūkanų normos augimą ateityje, kad jie galėtų apsispręsti dėl sutarties sąlygų, niekuo nepagrįsti ir neargumentuoti. Taigi teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl dėl kitų ieškovų argumentų – dėl žalos dydžio, priežastinio ryšio, kaltės, nepasisakė.Be to, teismas sprendė, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teismas nurodė, kad ieškovai žalą kildina iš 2012 m. lapkričio 30 d. atsakovo sprendimo iš naujo perskaičiuoti fiksuotą palūkanų normą. Į teismą su ieškiniu ieškovai kreipėsi 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams, todėl pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas, šis ieškovų reikalavimas atmestinas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo.Iš 2014 m. gruodžio 19 d. banko rašto teismas nustatė, kad bankas nesutiko su ieškovų reikalavimu nustatyti rinkos vidutinę fiksuotų palūkanų normą, kuri 2012 m. lapkričio 20 d. buvo 3,59 proc., nes ieškovai 29 kartus vėlavo atlikti mokėjimus pagal kredito sutartyje nustatytą grafiką, o tai rodo, kad ieškovai, kaip banko klientai, patenka į rizikos grupę, negalinčių tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Šiame rašte atsakovas nurodo, kad jis, pagal Lietuvos banko 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 patvirtintų Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų 19 punktą, kuris nustato, jog bankas, vertindamas fizinių asmenų kredito riziką, vertina skolininko pajėgumus vykdyti įsipareigojimus, skolininko turtą, skolininko stabilumą ir patikimumą, įvertinęs ieškovų pažeidimus dėl kredito sutarties vykdymo, taikė didesnę fiksuotų palūkanų normą, nei Lietuvos banko viešai skelbiama vidutinė fiksuotų palūkanų norma tuo laikotarpiu. Taigi, remdamasis šiuo dokumentu, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nustatydamas 5,00860 proc. dydžio fiksuotą palūkanų normą, kuri yra didesnė nei vidutinė palūkanų norma tokio tipo paskoloms, vertino ieškovų riziką. Ieškovai neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo teiginius dėl ieškovų rizikos ir kad teismas turėtų pagrindo manyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė. Todėl ieškovų reikalavimą dėl palūkanų normos sumažinimo teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai J. J.-B. ir V. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinant šia apimtimi: priteisti ieškovams iš atsakovo 13 833,22 Eur žalos atlyginimą; sumažinti pagal 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutartį mokamas fiksuotas palūkanas iki 2,74 proc.; priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismo pozicija, kad „neaišku, kuo remdamiesi ieškovai mano, jog atsakovas turėjo pareigą numatyti ir išaiškinti ieškovams apie ateityje galimą palūkanų normos dydį“, visiškai nesuprantama, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ieškinyje aiškiai buvo nurodę teisės normas, kurios suponuoja banko pareigą tinkamai atskleisti visą kredito sutarties (jos pakeitimui) sudarymui esminę reikšmę turinčią informaciją (pavyzdžiui, CK 6.163 straipsnio 4 dalis, rūpestingo bankininko standartas, kuris nuosekliai taikomas kasacinio teismo praktikoje). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad naujos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarka nebuvo nurodyta, ir toks netinkamas informavimas apie palūkanų, kurios turi ateityje keistis, apskaičiavimą reiškia, kad bankas nukrypo nuo rūpestingo bankininko standarto ir taip grubiai pažeidė ieškovų, kaip vartotojų, teises.Teismas pernelyg suabsoliutino sutarčių laisvės principą, kuris nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas absoliučiai, nes ieškovai yra vartotojai ir jiems turi būti taikoma vartotojų apsauga. Tuo tarpu teismas to, kad ieškovai yra vartotojai, visiškai nevertino, kas lėmė, kad sutarties laisvės principas teismo buvo pritaikytas per plačiai. Ieškovai turėjo labai mažą derybinę galią ir mažą suvokimą apie esančią finansinę situaciją, todėl teismo absoliutus rėmimasis sutarčių laisvės principu reiškia nesąžiningą sprendimą ieškovų atžvilgiu.Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir fakto, kad bankas yra finansų įstaiga, kuri galėjo prognozuoti, kad susitarimo pasirašymo metu buvo daug labiau tikėtina, jog 6 mėn. LIBOR EUR ateityje nebeturėtų kilti. Taigi nors ginčo atveju egzistavo akivaizdi informacijos asimetrija, t. y. bankas turėjo informacinį pranašumą savo klientų atžvilgiu, teismas sulygino visiškai skirtingą supratimą apie kredito santykius turinčias šalis ir netaikė bankui rūpestingo bankininko standarto. Nors bankas negalėjo tiksliai prognozuoti, kaip kis 6 mėn. LIBOR EUR dydis 5 metų laikotarpiu, jis privalėjo informuoti ieškovus apie šio rodiklio buvimą viename aukščiausių taškų per visą istoriją ir įspėti apie riziką, kad indeksas ateityje gali kristi.Teismas neteisingai sprendė, kad ginčijamas susitarimas ieškovams penkerius metus buvo naudingas, nes penkerių metų laikotarpyje ieškovai nekėlė jo teisėtumo klausimo. Padarydamas tokią išvadą, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovai šioje byloje įrodinėja ne tai, kad nesuprato, kokio dydžio palūkanų normą turės mokėti 2007-2012 metų laikotarpiu, bet tai, kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie naujos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką pasibaigus palūkanų normos fiksavimo laikotarpiui. Apie tai, kad bankas skaičiuoja fiksuotų palūkanų normą ne taip, kaip jiems buvo išaiškinta, ieškovai sužinojo tik tada, kai atėjo laikas ją perskaičiuoti 2012 metais. Kita vertus, asmenys yra laisvi pasirinkti, kada ginti savo teises, ir susitarimo neginčijimas teismine tvarka nereiškia, kad pripažįstama, jog jis tenkina ieškovus ir juo jiems nėra daroma žala.Teismo sprendime padarytos išvados prieštarauja posėdžio metu paties teismo išsakytai pozicijai. Bylą nagrinėjusi teisėja teismo posėdžio metu pati išsakė nuomonę, kad „aš sutinku su ieškovės, ieškovo atstovo išreikšta pozicija, kad ir teisininkui yra gana sudėtinga šitas peripetijas išsiaiškinti“.Teismas ieškinio senaties termino pradžią susiejo tik su atsakovo neteisėtais veiksmais ir taip padarė neteisingą išvadą, kad ieškovai galėjo reikalauti žalos atlyginimo tuo momentu, kai ji dar nebuvo atsiradusi. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad žala dėl per didelės kredito įmokos dalies priskyrimo palūkanoms atskirai atsirasdavo kiekvieną mėnesį. Dėl šios priežasties ieškinio senaties terminas turi būti atskirai skaičiuojamas kiekvienai atskirai kredito įmokai, ir atitinkamai ieškinio senatis galėjo būti praleista tik dėl žalos, atsiradusios netinkamai paskirstant 2012 metų lapkričio ir 2012 metų gruodžio mėnesio įmokas, bet ne už visą laikotarpį, už kurį prašoma priteisti ieškovų patirtą žalą.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu nurodė, kad ieškovei nesutinkant su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui, laikant ją nepagrįstai didele, ji turėjo teisę, remdamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tačiau ieškovei kreipusis dėl CK 6.872 straipsnio 1 dalies taikymo, tas pats teismas jos reikalavimą atmetė.Ieškovai vėlavo dengti kredito įmokas labai nežymiai, tačiau ieškovams nustatyta fiksuotų palūkanų norma nuo vidutinės rinkoje skyrėsi itin daug, ir toks skirtumas yra visiškai neproporcingas pažeidimo pobūdžiui.Ieškovai banko nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad buvo vėluojama sumokėti kredito įmokas, atlygino, sumokėdami delspinigius. Taigi bankas, dėl kredito įmokų vėlavimo gaudamas delspinigius, neturėjo teisės papildomai nustatyti ieškovams didesnės palūkanų normos už tuo metu šalyje buvusią vidutinę. Bankas šios teisės neturėjo ypač atsižvelgiant į tai, kad nei sutartyje, nei susitarime nebuvo nurodyta, kad dėl vėlavimo grąžinti kredito įmoką bus ne tik mokami delspinigiai, bet ir nustatoma didesnė už vidutinę fiksuotų palūkanų norma. Todėl ieškovai, būdami vartotojai, niekaip negalėjo numatyti ir pagrįstai tikėtis, kad už vėlavimą sumokėti kredito įmokas jie turės atlyginti nuostolius daugiau nei kartą. Nors ginčo atveju susiklosčiusi dvigubo nuostolių atlyginimo situacija pažeidžia visiško nuostolių atlyginimo principą, teismas to neanalizavo ir priėmė neteisingą sprendimą nesumažinti ieškovams nustatytos fiksuotų palūkanų normos.Teismas neįvertino to, kad ieškovų kredito rizikos padidėjimas yra išnykęs, todėl nebėra pagrindo taikyti jiems didesnę, nei vidutinė, palūkanų normą. Bankas, pagal rūpestingo bankininko standartą, pakeltą maržą privalėjo grąžinti į ankstesnį jos lygį iš karto, kai baigėsi kredito įmokų vėlavimai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Tai, kad atsakovas nurodė visą reikiamą informaciją ieškovams, patvirtina byloje esanti medžiaga, t. y. kredito sutarties bendrosios dalies 20.1-20.3 punktai, taip pat kredito sutarties pakeitimo 7 punktas; be to, apeliantai savo parašais patvirtino, kad visos sąlygos su atsakovu buvo aptartos individualiai ir jiems paaiškintos prieš pasirašant kredito sutartį bei kredito sutarties pakeitimą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai subjektyviai kitaip interpretuoja supažindinimo su kredito sutarties sąlygomis aplinkybę, nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo sprendimo.Kredito sutarties bendrosios dalies 1 dalies „fiksuotos palūkanos“ apibrėžime šalys sulygo, kad fiksuotos palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos specialiosios dalies 6.3.3. punkte nurodytą dieną. Fiksuotos palūkanos nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Nustatydamas naują fiksuotų palūkanų normą atsakovas vadovavosi Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų, patvirtintų 2008 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 149 (toliau – nuostatai), 19 punkte nurodytais kriterijais, kuriais turi vadovautis bankas vertindamas fizinių asmenų kredito riziką. Šie kriterijai yra skolininko pajėgumas vykdyti įsipareigojimus, skolininko turtas, skolininko stabilumas ir patikimumas, t. y. informacija apie skolininko mokėjimų pradelsimus ir kt., ekonominės ir kitos aplinkybės. Sutarties galiojimo laikotarpiu apeliantai nuolat vėlavo mokėti įmokas, todėl akivaizdu, kad pastaroji aplinkybė turėjo lemiamos reikšmės vertinant klientų riziką ir nustatant fiksuotų palūkanų normą naujam penkerių metų kredito laikotarpiui. Palūkanos kinta dėl skolinimosi rinkos pokyčių, kurie priklauso nuo įvairių ekonominių bei socialinių veiksnių, kas reiškia, kad nei viena iš sutarties šalių neturi galimybių kontroliuoti, o dėl to ir negali prognozuoti, kaip konkrečiu metu keisis, t. y. didės ar mažės, konkretaus tipo palūkanos. Taigi nepaisant to, kokį palūkanų tipą ar dydį šalys nustatė sutartimi, abi šalys lygiaverčiai prisiėmė riziką ir tikėjosi, jog jų pasirinkimas yra naudingiausias ir turės teigiamos įtakos. Tik žvelgiant iš dabarties perspektyvų galima pasakyti, kad palūkanos buvo vienam aukščiausių taškų istorijoje.Bankas suteikia tik esminės reikšmės turinčią informaciją, todėl bankas negalėjo nuspėti, kokia informacija, išskyrus aptartą kredito sutartimi bei kredito sutarties pakeitime, apeliantams dar galėjo būti aktuali, todėl banko informavimo pareigos aiškinimo ribų negalima nepagrįstai išplėsti, be to, apeliantai kaip apdairūs ir rūpestingi asmenys turėjo pasidomėti ir pasiskaičiuoti, koks palūkanų tipas jiems būtų palankesnis. Vien tik apeliantų pasamprotavimai, kad bankas yra visa žinanti finansų įstaiga, nepagrindžia, kad bankas turėjo ir galėjo turėti informacijos apie būsimus palūkanų pokyčius. Apeliantų teiginiai, kad neva bankas jiems žodžiu išaiškino kitokią fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką, nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir neatitinka bankinio skolinimosi principų.Apeliantai tik abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais argumentuoja, kad buvo pažeistos apeliantų, kaip vartotojų, teisės. Priešingai, apeliantai buvo tinkamai ir laiku informuoti apie kredito sutarties vykdymą, turėjo galimybę derėtis (ir tai darė) dėl fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo, o turėdami aukštuosius išsilavinimus bei dirbdami intelektinį darbą, susijusį su finansais, suvokė tiek finansinę situaciją šalyje, tiek individualią finansinę situaciją, susijusią su kredito sutartyje bei kredito sutarties pakeitime nurodytų palūkanų mokėjimu (todėl apeliantai ir pasirinko pereiti nuo kintamų prie fiksuotų palūkanų, nes tam tikru sutarties vykdymo laikotarpiu apeliantams egzistavo palankesnės palūkanų normos).Apeliantų teiginiai, kad bylą nagrinėjusios teisėjos išsakyti klausimai / teiginiai bylos nagrinėjimo iš esmės ir įrodymų tyrimo stadijoje prieštarauja skundžiamo sprendimo išvadoms, viena vertus, profesiniu požiūriu yra nekorektiški (apeliacinis skundas buvo parengtas ir pasirašytas profesionalaus teisininko – advokato), kita vertus – neturintys įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.Apeliantai netinkamai aiškina CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties pradžios momentą siedami tik su realios (finansinės) žalos atsiradimu, o ne su teisės į ieškinį atsiradimo momentu, kuris nebūtinai turi sutapti su žalos atsiradimo momentu. Be to, 2007 m. rugpjūčio 10 d. yra laikytinas momentu, kada apeliantams prasidėjo ieškinio senaties terminas. Tačiau net ir imant patį palankiausią apeliantams ieškinio senaties pradžios momentą, t. y. 2012 m. lapkričio 29 d., kuomet apeliantams buvo įteiktas 2012 m. lapkričio 26 d. pranešimas apie nustatytą naują 5,00809 procentų dydžio fiksuotų palūkanų normą, akivaizdu, kad apeliantai praleido terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Priešingas ieškinio senaties termino aiškinimas, atsakovo manymu, tėra mėginimas išvengti prievolės vykdyti priimtus sutartinius įsipareigojimus. Atsakovui nesuvokiama, kaip teisėtai nustačius palūkanų normos dydį, galima jį traktuoti sukėlusiu žalos, kadangi fiksuota palūkanų norma naujam laikotarpiui buvo nustatyta apeliantams vengiant susitarti dėl konkretaus palūkanų dydžio. Be to, nauja palūkanų norma buvo nustatyta mažesnė, nei buvo nurodyta 2012 m. spalio 12 d. banko pranešime, ir apeliantai ne kartą buvo informuoti apie tai, kad neįvykus deryboms, 2012 m. gruodžio 20 d. bus priimtas sprendimas.Ieškovė J. J.-B. jau buvo kreipusis į teismą su iš esmės analogiško turinio reikalavimais civilinėje byloje Nr. 2-4222-235/2014, todėl ieškovų ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas.Ieškinio (reikalavimo) pateikimas teismui dar nereiškia, kad apeliantų prašytos sumažinti palūkanos visais atvejais turi būti sumažintos. Be to, nagrinėjamu atveju apeliantų pareikštas alternatyvus prašymas sumažinti pagal kredito sutartį fiksuotas palūkanas iki 2,74 procentų dydžio yra teisiškai ydingas.Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendime buvo teigiama, kad ieškovė „turėjo“, tačiau ne „turi“ teisę kreiptis dėl palūkanų sumažinimo už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. Be to, ieškovė ir buvo, be kita ko, pareiškusi reikalavimą dėl palūkanų sumažinimo, tačiau toks reikalavimas buvo atmestas.Apeliantai, pažeisdami kredito sutarties sąlygas 29 kartus, veikė sistemingai, toks pažeidimų skaičius buvo įvertintas kaip reikšmingas ir žymus, be to, toks apeliantų neveikimas parodė jų nesugebėjimą tinkamai vykdyti prievoles ir / ar tai, kad apeliantai aplaidžiai vertina prisiimtus įsipareigojimus, todėl bankas, atsižvelgęs į galimą apeliantų mokumo riziką bei pažeidimus, ir nustatė 5,0086 procentų dydžio palūkanas, kurios nežymiai skyrėsi nuo tuo metu rinkoje buvusios vidutinių palūkanų normos.Taikydamas apeliantams netesybas bei nustatydamas aukštesnę, nei tuo metu buvusi, vidutinę fiksuotų palūkanų normą, atsakovas neužsitikrino dvigubo nuostolių atlyginimo, kadangi delspinigiai kredito sutarties bendrosios dalies 4.5. punkto pagrindu buvo pritaikyti dėl sutartinių prievolių nevykdymo, o ginčo palūkanų norma nustatyta dėl to, kad apeliantams netinkamai vykdžius kredito sutarties (kredito sutarties pakeitimo) sąlygas skolinimas apeliantams pabrango iš esmės.Buvusios situacijos negalima vertinti retrospektyviai, t. y. iš dabarties perspektyvų. Palūkanų perskaičiavimo dieną kredito gavėjai (apeliantai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, todėl tuo metu ir buvo įvertinti rizikingais. Tai, kad šiuo metu apeliantai tapo mokūs, neturi reikšmės aplinkybėms, buvusioms palūkanų perskaičiavimo metu, todėl apeliantai neįrodė, kad banko sprendimas buvo nelogiškas ir / ar neteisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti jų reikalavimai priteisti iš atsakovo 13 833,22 Eur žalos atlyginimo bei sumažinti pagal kredito sutartį mokamas fiksuotas palūkanas iki 2,74 proc.Įrodinėdami atsakovo (banko) neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovai teigė, kad bankas, derėdamasis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, išsamiai neatskleidė informacijos apie fiksuotų palūkanų normos dydį, nustatymo tvarką ir kitos su fiksuotų palūkanų norma susijusios informacijos. Dėl šių neteisėtų banko veiksmų ieškovai, jų teigimu, patyrė nuostolių, nes sumokėjo daugiau palūkanų, negu tikėjosi pasirašydami susitarimą dėl sutarties pakeitimo.Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, konstatavęs, kad ieškovai banko neteisėtų veiksmų neįrodė. Anot teismo, ieškovai nepagrindė savo nuomonės, kad atsakovas turėjo pareigą numatyti ir išaiškinti ieškovams apie ateityje galimą palūkanų normos dydį.Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. lapkričio 23 d. šalys sudarė susitarimą pakeisti 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutarties sąlygas, be kita ko, pakeisdamos sutartyje nustatytą palūkanų rūšį – kintamas pakeisdamos į fiksuotas. Susitarime nustatyta, kad fiksuota palūkanų norma sutarties pasirašymo dieną procentais – 5,1527; fiksuotos palūkanų normos nustatymo periodiškumas metais – 5, kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena – 2012 m. lapkričio 23 d.Taigi sudarytu susitarimu šalys nustatė fiksuotų palūkanų normą artimiausiam 5 metų laikotarpiui, numatydamos, kad po penkerių metų fiksuotų palūkanų norma bus nustatoma iš naujo.Anot apeliantų, banko neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis jų tinkamai neinformavo apie naujos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką, pasibaigus palūkanų normos fiksavimo laikotarpiui, be to, teigia, kad bankas privalėjo informuoti ieškovus apie LIBOR dydžio buvimą viename aukščiausių taškų per visą istoriją ir įspėti apie riziką, kad indeksas ateityje gali kristi.Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad susitarimą dėl kredito sutarties (palūkanų rūšies) pakeitimo apeliantai (-ė) sudarė, siekdami suvaldyti palūkanų augimo riziką, tuo metu pakilus kintamųjų palūkanų dydį lėmusiam VILIBOR dydžiui. Taigi sudarytas susitarimas jo pasirašymo metu atitiko apeliantų interesus, buvo jiems palankus ir penkerius metus mokama palūkanų norma apeliantus tenkino. Nesutarimai su banku prasidėjo, atėjus kitam fiksuotų palūkanų normos nustatymo terminui.Nors apeliantai tvirtina, kad bankas atliko neteisėtus veiksmus, tinkamai jų neinformuodamas apie būsimos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką, teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos kontekste šie argumentai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad atėjus naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo terminui, bankas pasiūlė apeliantei (kaip sutartį pasirašiusiai šaliai) tartis dėl naujos fiksuotos palūkanų normos nustatymo, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamąsias arba kredito grąžinimo iš anksto (AB SEB banko 2012 m. spalio 12 d. raštas). Taigi pasibaigus sutartyje numatytam 5 metų laikotarpiui, apeliantė turėjo teisę susitarti dėl naujos fiksuotų palūkanų normos arba pakeisti sutartyje numatytas fiksuotas palūkanas į kintamas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytoje sutartyje (susitarime) bankas negarantavo apeliantei konkretaus fiksuotų palūkanų dydžio naujam penkerių metų laikotarpiui, ir atitinkamai nebuvo įsipareigojęs nurodyti apeliantei galimą tokių palūkanų dydį. Naują fiksuotų palūkanų dydį bankas nustatė vadovaudamasis Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 patvirtintų Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų 19 punkte nurodytais kriterijais (tokiais kaip, skolininko stabilumas ir patikimumas, ekonominės ir kitos aplinkybės), kurie pagal savo pobūdį sutarties vykdymo metu gali kisti ir atitinkamai lemti palūkanų dydį ateityje.Apeliantų argumentus, kad toks fiksuotų palūkanų nustatymo būdas pažeidė jų teises, ir tai žinodami jie nebūtų sudarę ginčo susitarimo, teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes, pirma, kaip minėta, susitarimą apeliantai (-ė) pasirašė savo iniciatyva, siekdami suvaldyti palūkanų augimo riziką, penkerius metus toks susitarimas apeliantams tiko, ir nėra įrodymų, kad dėl tokios fiksuotų palūkanų nustatymo tvarkos (kai konkretus fiksuotų palūkanų dydis paaiškėja tik atėjus naujam palūkanų nustatymo laikotarpiui) jie šio susitarimo nebūtų sudarę. Antra, pasibaigus nustatytam fiksuotų palūkanų terminui, apeliantai turėjo galimybę atsisakyti fiksuotų palūkanų ir vėl pasirinkti kintamas, atsižvelgdami į tai, kuri palūkanų rūšis jiems būtų palankiausia. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nustatant palūkanų dydį nagrinėjamu atveju buvo užtikrinta tinkama abiejų sutarties šalių interesų pusiausvyra, apeliantų, kaip vartotojų, teisės nebuvo pažeistos ir bankas jokių neteisėtų veiksmų CK 6.246 straipsnio prasme neatliko.Apeliantų teigimu, nors bankas negalėjo tiksliai prognozuoti, kaip kis 6 mėn. LIBOR EUR dydis 5 metų laikotarpiu, jis privalėjo informuoti apeliantus apie šio rodiklio buvimą viename aukščiausių taškų per visą istoriją ir įspėti apie riziką, kad indeksas ateityje gali kristi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad tai, jog tam tikras LIBOR EUR dydis tam tikru metu buvo aukščiausiame taške per visą istoriją (ir daugiau artimiausiu metu neturėjo kilti), gali būti konstatuota tik iš dabarties perspektyvos, o tai, kad ateityje šis indeksas gali kristi, yra natūralus ir visuotinai žinomas jo dėsnis. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį į atsakovo nurodytas aplinkybes apie abiejų apeliantų išsilavinimą ir dirbamą darbą (aukštasis išsilavinimas, abu – vadybininkai, apeliantė – ir turto vertintoja), kurios patvirtina, kad apeliantų minima informacijos, kuria disponavo abi sutarties šalys, asimetrija nagrinėjamu atveju nebuvo tokio masto, kuris lemtų netinkamą esminių sutarties nuostatų suvokimą. Kaip teisingai pabrėžia atsakovas, ginčo susitarimas buvo pasirašytas apeliantams ketinant suvaldyti kredito palūkanų augimo riziką, taigi apeliantai vertino perėjimo nuo kintamų prie fiksuotų palūkanų ekonominius padarinius, atitinkamai suvokė esminius šių palūkanų skirtumus, o kartu ir tai, kad kintamos palūkanos ateityje gali kristi.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantų reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė ir tuo pagrindu, kad apeliantai praleido ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Nors apeliaciniame skunde apeliantai nurodo argumentus, kuriais ginčija ir šių pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustačius byloje atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškinio senaties termino taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje tampa teisiškai neaktualus, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako.Ieškinio reikalavimą sumažinti pagal kredito sutartį mokamas fiksuotas palūkanas pirmosios instancijos teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad apeliantai neįrodė, jog nustatyta fiksuotų palūkanų norma, įvertinus apeliantų riziką, būtų nepagrįstai didelė.Apeliantai tvirtina, kad vėlavo sumokėti kredito įmokas labai nežymiai, tačiau jiems nustatyta fiksuotų palūkanų norma nuo vidutinės rinkoje skyrėsi itin daug, todėl toks skirtumas yra visiškai neproporcingas pažeidimo pobūdžiui.Byloje nustatyta, kad atsakovas nustatė apeliantams didesnę, nei tuo metu buvusi vidutinė, fiksuotų palūkanų normą, įvertinęs apeliantų individualią riziką, t. y. kad sutarties vykdymo metu apeliantai 29 kartus nuo 1 iki 20 kalendorinių dienų vėlavo sumokėti kredito įmokas. Nors apeliantai teigia, kad šie vėlavimai turėtų būti vertinami kaip nežymūs, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo argumentams, kad pasirašydami kredito sutartį apeliantai buvo įsipareigoję atlikti mokėjimus pagal tikslų sutartyje numatytą grafiką, todėl kiekvienas vėlavimas sumokėti įmoką buvo savarankiškas kredito sutarties pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad tokių pažeidimų iš viso buvo 29, bankas, teismo vertinimu, turėjo pagrindo spręsti, kad apeliantų kredito sutarties pažeidimai yra sistemingi ir tuo pagrindu nustatyti jiems didesnę nei vidutinę palūkanų normą.Apeliantams nustatyta palūkanų norma tuo metu buvusią vidutinę normą viršijo 1,41806 proc. (5,0086 proc. - 3,59 proc. = 1,41806). Pirmiau nurodytų kredito sutarties pažeidimų kontekste, toks skirtumas, teismo nuomone, nėra neproporcingai didelis apeliantų kredito sutarties pažeidimams. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad, remiantis banko 2014 m. gruodžio 19 d. raštu, bankas, atsakydamas į apeliantų (-ės) prašymus, du kartus siūlė nustatyti jiems mažesnę palūkanų normą, atitinkamai 3,8 proc. ir 3,9 proc., tačiau apeliantai su tokiais banko pasiūlymais nesutiko.Apeliantų argumentus, kad jiems už vėlavimą sumokėti kredito įmokas sumokėjus delspinigius ir bankui dėl tų pačių priežasčių nustačius didesnę palūkanų normą, susiklostė dvigubo nuostolių atlyginimo situacija, teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas, delspinigiai ir mokėjimą funkciją atliekančios palūkanos yra skirtingi teisiniai institutai, ir pastarosios nėra civilinės atsakomybės forma.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčo palūkanų nustatymo metu buvusios situacijos dėl apeliantų įsipareigojimų vykdymo negalima vertinti retrospektyviai iš dabartinės pozicijos. Palūkanų nustatymo dieną apeliantai buvo pažeidę kredito sutarties sąlygas, todėl buvo įvertinti kaip klientai su didesne rizika ir jiems atitinkamai nustatyta didesnė palūkanų norma.Sutartyje šalys susitarė, kad palūkanos yra fiksuojamos 5 metų terminui. Taigi tik apeliantams tinkamai vykdant kredito sutarties sąlygas visą naują palūkanų fiksavimo laikotarpį, tai turėtų įtakos nustatant palūkanų dydį kitiems penkeriems metams.Dėl kitų šalių išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įvertinti.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą ieškovų apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė priteisti iš ieškovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, šis atsakovo prašymas netenkinamas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.