Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-09-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-184-210-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-23
Bylos Nr.
1A-184-210-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius (pirm.), Vaclovas Iždonas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
D. J.
Kategorijos

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėjas Mindaugas Striaukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-184-210/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11., 2.4.7. (S)

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

2009 m. rugsėjo 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Vaclovo Iždono, Raimundo Jurgaičio,

sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,nuteistajam D. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį ir paskirta 40 MGL (penkių tūkstančių ir dviejų šimtų litų) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad jis, būdamas V. J. įmonės (registruotos (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir sutinkamai su 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2006 metais ir 2007 m. sausio - kovo mėnesį neįrašė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo pajamų už parduotus naudotus automobilius, laikotarpyje nuo 2006-01-01 iki 2007-04-01, 85 pažymomis - sąskaitomis įformino naudotų automobilių pardavimą fiziniams asmenims, įrašydamas jose objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkinės operacijos rezultatą pinigine išraiška, t. y. suklastojant 85 pažymas - sąskaitas, į jas įrašant mažesnę pardavimo sumą, nei realiai buvo gauta iš automobilių pirkėjų I. L., P. K., J. Š., I. B., R. N., I. R., K. B., R. N., V. S., L. L., O. G., M. T., E. S., R. S., V. A., A. M., M. U., J. G., J. V., L. A., E. B., A. R., A. R., A. P., R. S., E. O., M. I., R. J., A. R., D. M., I. M., K. Ž., K. K., G. Z., I. V., N. M., V. S., A. D., N. J., D. B., V. M., B. T., V. B., A. S., R. B., A. S., R. L. L., J. L., A. A., V. K., K. J., Ž. L., A. Č., V. M., A. S., R. K., A. B., D. L., B. M., Z. Š., V. M., P. J., R. K., A. G., R. S., A. K., G. P., A. R., S. D., A. P., A. M., N. M., A. Š., A. M., V. M., I. B., V. V., J. Z., A. B., D. K., V. M., G. S., H. T., A. K., M. B., taip pat laikotarpyje nuo 2006-01-01 iki 2007-04-01 suklastojant 85 pinigų priėmimo kvitus ar elektroninio kasos aparato kvitus, įrašant mažesnę pardavimo sumą, nei realiai buvo gauta iš automobilių I. L., P. K., J. Š., I. B., R. N., I. R., K. B., R. N., V. S., L. L., O. G., M. T., E. S., R. S., V. A., A. M., M. U., J. G., J. V., L. A., E. B., A. R., A. R., A. P., R. S., E. O., M. I., R. J., A. R., D. M., I. M., K. Ž., K. K., G. Z., I. V., N. M., V. S., A. D., N. J., D. B., V. M., B. T., V. B., A. S., R. B., A. S., R. L. L., J. L., A. A., V. K., K. J., Ž. L., A. Č., V. M., A. S., R. K., A. B., D. L., B. M., Z. Š., V. M., P. J., R. K., A. G., R. S., A. K., G. P., A. R., S. D., A. P., A. M., N. M., A. Š., A. M., V. M., I. B., V. V., J. Z., A. B., D. K., V. M., G. S., H. T., A. K., M. B. bei minėtus suklastotus tikrus dokumentus panaudojo pateikdamas į V. J. įmonės buhalteriją, (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti V. J. įmonės 2006 m. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir 2007 m. sausio - kovo mėn. veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2009-03-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.1-16-716/2009, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo pripažinti, kad 85 pažymose - sąskaitose dėl automobilių pirkimo - pardavimo ir 85 pinigų paėmimo kvituose ar elektroninio kasos aparato kvituose, užfiksuotos pinigų sumos yra aiškiai neteisingos, kadangi, pasak apelianto, kaip matyti iš paties nuosprendžio turinio, teismas pripažino, kad „ ... dalis teisme apklaustų liudytojų negalėjo nurodyti tikslios sumos, kurią sumokėjo už nupirktą automobilį ", be to, byloje nėra jokių kitų jrodymų, pvz. specialistų išvadų dėl tuometinės automobilių vidutinės rinkos vertės, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie pirkimo - pardavimo sandorių kainos atitikimą rinkos situacijai. Todėl, apelianto nuomone, ši teismo išvada turi būti vertinama kritiškai ir negali turėti įtakos priimat byloje galutinj sprendimą. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad „... į V. J. įmonės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti dokumentai, kuriuose buvo nerealiai atspindėtos įvykusios ūkinės operacijos", kadangi pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 21 d. ūkinė operacija - ūkio subjekto veikla, keičianti turto "Ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, taigi, apeliantas daro išvadą, kad ūkinė operacija pinigine prasme turi atitikti tik teisingą ūkio subjekto turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, visiškai nevertinant sandorio atitikimo rinkos situacijai, kas šiuo atveju ir buvo užfiksuota. Nurodo, jog sandorio pelningumas ar nuostolingumas įmonei absoliučiai neturi jokios įtakos vertinant ūkinių operacijų teisingumą, taigi teigia, kad visi 85 automobiliai buvo parduodami būtent už tokią kainą, kiek jie buvo verti sandorio, t. y. ūkinės operacijos, sudarymo momentu, tai visiškai atitiko V. J. įmonės interesus bei atspindėjo jos veiklą, keičiant turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, todėl, nuteistojo nuomone, aptariama teismo išvada turi būti pripažinta nemotyvuota ir nepagrįsta. Be kita ko apeliantas nurodo, jog teismo išvada, kad D. J. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. nuostatas, yra visiškai nepagrįsta, kadangi minėtos teisės normos 6 str. 2 d. įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta atvejo, kad V. J. įmonės atliktos ūkinės operacijos nebūtų įtrauktos į buhalterinę apskaitą, o ginčas kilo tik dėl ūkinių operacijų turinio ir tikslumo, todėl byloje visiškai nėra faktinio pagrindo pripažinti jį pažeidusiu Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. nuostatas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais, t. y. apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos atlikimo metu arba jai pasibaigus. Taigi, apeliantas teigia, kad šiuo atveju, visų 85 automobilių pirkimo - pardavimo dokumentai buvo sudaryti laiku, toks pažeidimas neminimas ir bylos medžiagoje, o ginčas kyla tik dėl dokumentų turinio, todėl, apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str.1 d. reikalavimų pažeidimo fakto nustatymu. Apeliantas toliau plėtodamas savo argumentus pasitelkia teismų praktiką ir nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 Nutarime Nr. 55, yra išaiškinta, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas - tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas, taigi teigia, kad kvalifikuojant veiką pagal LR BK 223 str., būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė aplaidžiai tvarkydamas apskaitą, todėl, nuteistojo nuomone, jam nepažeidus nuosprendyje nurodytų LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. nuostatų, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.), ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. J. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė liudytojų A. R., P. J., R. S., V. K., V. M., V. M., A. A., R. B., D. B., V. B., R. K., J. L., A. S., B. T., E. V. parodymais, specialistės D. B. parodymais, specialisto išvada, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d.

Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi bent vienas iš BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių nusikalstamų padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šie padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik tas asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. J. neatsargia kaltės forma, būdamas įmonės direktoriumi ir atsakingu už buhalterinės apskaitos tinkamą tvarkymą, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ir sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius, t. y. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymas, nustato buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. Šio įstatymo reikalavimų pažeidimus apylinkės teismas išsamiai aptarė, išanalizavo ir nurodė nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis ir argumentais dėl apgaulingo dokumentų tvarkymo (neteisingo automobilių realizavimo atvaizdavimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose), nebuvo galima iš dalies nustatyti V. J. įmonės veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Kitaip sakant, nebuvo galima iš dalies išsiaiškinti, ar įmonės apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo pripažinti, kad 85 pažymose - sąskaitose dėl automobilių pirkimo - pardavimo ir 85 pinigų paėmimo kvituose ar elektroninio kasos aparato kvituose, užfiksuotos pinigų sumos yra aiškiai neteisingos, kadangi, pasak apelianto, kaip matyti iš paties nuosprendžio turinio, teismas pripažino, kad „dalis teisme apklaustų liudytojų negalėjo nurodyti tikslios sumos, kurią sumokėjo už nupirktą automobilį", be to, byloje nėra jokių kitų jrodymų, pvz. specialistų išvadų dėl tuometinės automobilių vidutinės rinkos vertės, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie pirkimo - pardavimo sandorių kainos atitikimą rinkos situacijai, atmestini. Vien tai, jog dalis liudytojų neprisiminė ir negalėjo nurodyti tikslios sumos sumokėtos už automobilius nepaneigia to, kad realiai sumokėtos sumos buvo didesnės nei pinigų paėmimo kvituose ar elektroninio kasos aparato kvituose užfiksuotos pinigų sumos, kadangi dalis liudytojų būtent ir nurodė, kad neprisimena, kokios tikslios sumos buvo įrašytos sąskaitose faktūrose, tačiau atsimena tai, jog buvo sumokėta daugiau nei buvo įrašyta pažymoje sąskaitoje (6 t. b. l. 138 liudytojo V. K. parodymai, b. l. 139 liudytojų V. M., V. M., A. A., R. B., D. B., V. B. parodymai, b. l. 140 liudytojų R. K., A. S., B. T. parodymai). Taipogi, ta aplinkybė, kad byloje nėra specialistų išvadų dėl tuometinės automobilių vidutinės rinkos vertės, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie pirkimo - pardavimo sandorių kainos atitikimą rinkos situacijai, pati savaime nepaneigia liudytojų parodymų apie realiai sumokėtas sumas už automobilius ir šių sumų neatitikimą sąskaitose faktūrose. Be to, pažymėtina tai, jog liudytojų parodymai nepaneigti ir teismui nėra pagrindo jais netikėti. Vidutinės rinkos kainos nustatymas šiuo atveju problemos neišspręstų, kadangi rinka – nuolatos kintantis dėmuo, priklausantis ne tik nuo pasiūlos ir paklausos santykio, bet ir galimybės derėtis, tartis kiekvienu konkrečiu atveju dėl konkretaus automobilio.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad į V. J. įmonės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti dokumentai, kuriuose buvo nerealiai atspindėtos įvykusios ūkinės operacijos, kadangi pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 21 d. ūkinė operacija - ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, taigi, apeliantas daro išvadą, kad ūkinė operacija pinigine prasme turi atitikti tik teisingą ūkio subjekto turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, visiškai nevertinant sandorio atitikimo rinkos situacijai, kas šiuo atveju ir buvo užfiksuota, atmestinas. Pažymėtina tai, kad net nevertinant sandorio atitikimo rinkos situacijai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J. įmonės atliktos operacijos pinigine prasme neatitinka teisingo ūkio subjekto turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydžio ir (arba) struktūros, kadangi dėl neteisingo automobilių realizavimo atvaizdavimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose, nebuvo galima iš dalies išsiaiškinti, ar įmonės apskaita tvarkoma, kad apskaitos informacija yra objektyvi ir palyginama, ar ūkinės operacijos turinys – automobilių pardavimo tikroji kaina – atitinka tikrovę, ką šiuo atveju paneigė liudytojų parodymai.

Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad sandorio pelningumas ar nuostolingumas įmonei absoliučiai neturi jokios įtakos vertinant ūkinių operacijų teisingumą, taigi teigia, kad visi 85 automobiliai buvo parduodami būtent už tokią kainą, kiek jie buvo verti sandorio, t. y. ūkinės operacijos, sudarymo momentu, tai visiškai atitiko V. J. įmonės interesus bei atspindėjo jos veiklą, keičiant turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, todėl, nuteistojo nuomone, aptariama teismo išvada turi būti pripažinta nemotyvuota ir nepagrįsta, atmestinas. Apeliantas teisus teigdamas, jog sandorio pelningumas ar nuostolingumas įmonei neturi jokios įtakos vertinant ūkinių operacijų teisingumą, tačiau tai, kad visi 85 automobiliai buvo parduodami būtent už tokią kainą, kiek jie buvo verti sandorio, t. y. ūkinės operacijos, sudarymo momentu prieštarauja bylos medžiagai. Tokią apelianto versiją paneigia ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti liudytojų parodymai, kad už automobilius sumokėtos sumos, sąskaitose faktūrose būdavo nurodomos mažesnės nei realiai sumokėtos (6 t. b. l. 138 liudytojo P. J., V. K. parodymai, b. l. 139 V. B. parodymai, b. l. 140 A. S., B. T. parodymai). Teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kadangi jie susieja byloje nustatytus duomenis į vieningą aplinkybių visetą, kurių išdavoje susidaro išsamus padarytos veikos mechanizmas, kad visgi automobiliai buvo parduodami už didesnę sumą, nei būdavo nurodyta sąskaitose faktūrose. Taigi esamais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais nėra galima visiškai nustatyti įmonės finansinės veiklos rezultatų.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismo išvada, jog D. J. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. nuostatas, yra visiškai nepagrįsta, kadangi minėtos teisės normos 6 str. 2 d. įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, atmestinas. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių. Ja yra nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta automobilių pardavimo kaina skiriasi nuo tos, kurią sumokėjo automobilių pirkėjai. Liudytojai P. J., V. K. , V. B., A. S., B. T. (6 t. b. l. 139-140) teisme kategoriškai nurodė sumokėję už automobilius daugiau. Skirtumas tarp buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų sumų ir realiai automobiliu pirkėjų sumokėtų pinigų sumų niekur nėra užfiksuotas ir paties kaltinamojo niekaip nepaaiškintas. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnis nurodo, kad ūkinės operacijos rezultatas pinigine išraiška yra privalomas apskaitos dokumento rekvizitas, 2 straipsnis nurodo, kad apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio tapatumą. Pagal aukščiau minėtus apskaitos dokumentus, t. y. pažymas-sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus bei EKA kvitus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos rezultatą, pinigine išraiška negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo. Taigi, neįrašant į 2006 m. ir 2007 m. sausio-kovo mėn. veiklos buhalterinę apskaitą realiai atliktų ūkinių operacijų (t. y. nenurodant realių automobilių pardavimo sumų) V. J. įmonė nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 str. 2 dalies nuostatų, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir 12 str. 1 dalies nuostatų, kuriose nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.

Dėl bausmės nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam D. J. piniginę baudą tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną neatsargų nusikaltimą, į nuteistojo asmenybę, bei kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Vertinant D. J. asmenybę – neteistas (ankstesnis teistumas išnykęs), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, dirba, yra vedęs.

Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam piniginę baudą, jos dydį nustatydamas artimą sankcijos vidurkiui, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Vaclovas IždonasRaimundas JurgaitisKopija tikraTeisėjasVytautas Kursevičius