Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1013-468/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Gintautas Būga Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00367-2010-4

2011 m. spalio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 06 07 d. nuosprendžio, kuriuo Ivan Verenič buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., prie paskirtos bausmės pridėta 2009 12 07 d. Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės - vienerių metų laisvės atėmimo dalis, nuo kurios jis 2010 m. rugpjūčio 2 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi paleistas lygtinai neatlikus paskirtos laisvės atėmimo bausmės - 2 mėnesių 25 dienų, ir paskirta Ivan Verenič galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams ir 2 mėnesiams ir 25 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinėjame sulaikyme: nuo 2010 09 27 iki 2010 09 28 (dvi paras).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 23 d. apie 14 val., tiksliau nenustatytu laiku, išeidamas iš buto, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame svečiavosi pas O. K., pagrobė jai priklausantį, skaitmeninį fotoaparatą „Sony“, 447 litų vertės, vieną butelį viskio „Henesey“, 100 litų vertės, ir vieną butelį konjako, „Juros arkliuko“ formos, 70 litų vertės, taip pagrobdamas nukentėjusiajai O. K. priklausančio 617 litų vertės turto, t. y. I. V. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d., padarymą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nors I. V. padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau iš bylos matyti, jog I. V. praeityje devynis kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, o tai, teismo nuomone, rodo, jog apeliantas ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių reikiamų išvadų nėra padaręs, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam kaip recidyvistui, pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis nusikaltimo neplanavo, todėl jo padarytas nusikaltimas turėtų būti vertinamas kaip mažiau pavojingas, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. pagrobė daiktus iš buto tuo metu, kai nukentėjusiosios nebuvo namuose, bute buvo tik jos nepilnamečiai vaikai (b. l. 119-121), tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. V. daiktus pagrobė, nes jam buvo reikalingi pinigai narkotikams (b. l. 119-121). Posėdžio metu nurodytą aplinkybę, jog jis nuėjo pas nukentėjusiąją dėl to, kad jie kada tai kartu gyveno ir dėl to jo veikos negalima kvalifikuoti kaip vagystės, teismas atmeta, nes nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu kaltinamąjį įvardijo kaip savo draugės brolį (b. l. 9), liudytojai O. ir K. K., (nukentėjusiosios sūnūs) - kaip mamos draugės pažįstamą (b. l. 14, 20, 22), pats I. V. nukentėjusiąją įvardijo kaip pažįstamą (b. l. 38). Duomenų apie tai, jog kaltinamasis ir nukentėjusioji veikos padarymo metu būtų kartu gyvenę – nėra, atvirkščiai, pareiškimo parašymo faktas ir aukščiau išvardyti parodymai, teismo nuomone patvirtina, jog veikos padarymo metu jų nesiejo bendras ūkis, o į butą jis atėjo ne kaip šio buto gyventojas, t. y. neturėdamas tam legalaus pagrindo, juo labiau, jog ir pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu savo gyvenamosios vietos adresą nurodė kitą, nesutampantį su nukentėjusiosios.

Teismo nuomone, nuteistojo apeliacinio skundo prašymas atsižvelgti į tai, kad jis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino, nuoširdžiai gailisi, yra apsvarstytas ir įvertintas priimant nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažino I. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Todėl galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo I. V. apeliacinį skundą.