Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-146-15-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-02
Bylos Nr.: P-146-15-14
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01663-2012-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas: Žurnalistų
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“
Trečiasis asmuo: D. P.

Kategorijos

80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P146-15/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01663-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. dėl sprendimo dalių panaikinimo ir pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas:

1. panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPR-48) dalis, kuriomis Inspektorius:

1.1. pripažino D. P. skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) (toliau – ir Laida) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu;

1.2. įspėjo viešosios informacijos skleidėją UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas, VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo;

2. pakeisti Inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 rezoliucinės dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1. Pripažinti D. P. skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos nepagrįstu“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimo Nr. SPR-48 dalis, kuria Inspektoriaus gautas skundas pripažintas iš dalies pagrįstu ir viešosios informacijos skleidėjui UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ taikyta administracinė nuobauda – įspėjimas, yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina. Sprendime Nr. SPR-48 netinkamai taikytas Įstatymo 54 straipsnis, t. y. be pagrindo atsisakyta taikyti Sprendimo Nr. SPR-48 priėmimo metu galiojusią straipsnio redakciją. Remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 23 straipsnyje (LVAT 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012). Vertindamas skundžiamą Sprendimą Nr. SPR-48 kaip visumą, pareiškėjas pažymėjo, jog tose šiame sprendime nagrinėtų epizodų dalyse, dėl kurių pareiškėjui taikyta administracinė sankcija, Bendrovė buvo pripažinta pasielgusi sąžiningai, „sąžiningai klydusi“ (Sprendimo Nr. SPR-48 5 punktas), teiginiais nepažeidė asmens garbės ir orumo (Sprendimo Nr. SPR-48 5 punktas). Vis dėlto, net ir sąžiningai besielgusiai, garbės ir orumo nepažeidusiai Bendrovei taikyta administracinė sankcija už paskleistos informacijos netikslumus. Nors Bendrovė atskleidė šaltinius, pateikė Inspektoriui įrodymus, jog visa informacija jau buvo paskleista anksčiau daugelyje pagrindinių visuomenės informavimo priemonių ir nepaneigta, Inspektorius atmetė pareiškėjo argumentą, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą visuomenės informavimo priemonei netaikytina redakcinė atsakomybė. Sprendime Nr. SPR-48 motyvuota, jog turi būti taikoma televizijos Laidos paskelbimo metu galiojusi straipsnio redakcija, kuri atleido visuomenės informavimo priemonę tik nuo civilinės atsakomybės – žalos atlyginimo (skirtingai negu Sprendimo Nr. SPR-48 priėmimo metu galiojusi aptariamo straipsnio redakcija, kuri atleidžia visuomenės informavimo priemonę ir nuo redakcinės atsakomybės) (Sprendimo Nr. SPR-48 6 punktas). Inspektorius skundžiamame Sprendime Nr. SPR-48 netaikė Įstatymo normos redakcijos, eliminuojančios pareiškėjo atsakomybę, remdamasis principu lex retro non agit, tačiau šis principas aptariamoje situacijoje negali būti taikomas, nes vėliau įsigaliojusi Įstatymo norma yra administracinę atsakomybę šalinanti (lengvinanti), taigi privalėjo būti pritaikyta. Šis klausimas yra išspręstas naujausioje LVAT praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012).

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 37–40) atsakovas paaiškino, kad 2012 m. sausio 20 d. gavo trečiojo suinteresuoto asmens D. P. skundą dėl Laidoje paskelbtos informacijos, kuriame jis nurodė, jog Laidoje paskelbtuose teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Inspektorius Sprendimu Nr. SPR-48 skundą pripažino iš dalies pagrįstu ir įspėjo pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, padaryto Laidos teiginiuose „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbus netikslią (neteisingą) informaciją. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog ginčo situacijoje jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Sprendime Nr. SPR-48 konstatuota, kad pareiškėjas paminėtuose Laidoje padarytuose teiginiuose paskelbė netikslią (neteisingą), t. y. tikrovės neatitinkančią, bet D. P. garbės ir orumo nežeminančią, informaciją. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktui taikyti imperatyviai nustatyta šių sąlygų visuma: informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones; šios visuomenės informavimo priemonės (pirminiai informacijos šaltiniai) nurodytos jų informaciją pakartotinai paskelbusioje visuomenės informavimo priemonėje; pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius). Nagrinėjamu atveju ginčo teiginyje „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“ paskelbta informacija aiškiai skyrėsi nuo pareiškėjo nurodytų pirminių informacijos šaltinių pateiktos informacijos, kadangi šiuo atveju buvo konstatuota, kad D. P. yra įtariamas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Įvertinus Laidos turinį ir ginčo objektu esančius teiginius paskelbusį Laidos epizodą nustatyta, kad Laidoje nebuvo pateikta jokios nuorodos nė į vieną iš visuomenės informavimo priemonių (pirminių informacijos šaltinių). Tai reiškia, kad ginčo objektu esančių teiginių paskelbimas netenkino vienos iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų sąlygų – nebuvo nurodytas pirminis informacijos šaltinis, vadinasi, šiuo atveju visuomenė nebuvo informuota, jog skelbiamą informaciją parengė kitos visuomenės informavimo priemonės ir jos turėtų užtikrinti tos informacijos tikrumą, todėl pareiškėjas negalėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal minėtą nuostatą. Pareiškėjas, užtikrindamas tinkamą Įstatymo reikalavimų laikymąsi ir siekdamas elgtis sąžiningai prieš „informacijos adresatą“, privalėjo patikrinti ketinamą viešai skelbti informaciją ir negalėjo visuomenei pateikti klaidingos informacijos apie D. P. suteiktą įtariamojo statusą. Atsakovas pažymėjo, kad D. P. ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00475-09 metu apskritai nebuvo pareikšta jokių įtarimų dėl nusikalstamos veikos atlikimo, todėl tokios informacijos paskelbimas ir jos papildomas nepatikrinimas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog teiginio „trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbimo metu pareiškėjas disponavo konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, kad D. P. dirbo Vaistų gamintojų asociacijoje bei Etinių farmacijos kampanijų asociacijoje ir tokią teisingą informaciją paskelbė ankstesnėse televizijos laidose „Žinios“ (2009 m. rugpjūčio 25 d., LNK) ir „Kakadu“ (2009 m. rugpjūčio 26 d., LNK). Nagrinėjamo ginčo atveju minėta informacija buvo ignoruojama ir Laidoje paskelbta, kad D. P. dirbo trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose. Tokiais veiksmais pareiškėjas Laidoje, nesant jokio pagrindo, paskelbė didesnį D. P. darboviečių asociacijose skaičių ir tokiu būdu paskleidė neteisingą informaciją, pažeisdamas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas, Laidoje skelbdamas ginčo objektu esančius teiginius, netinkamai įgyvendino minėtas Įstatymo nuostatas. Tokių veiksmų atlikimas negalėjo būti pateisintas tariamu pareiškėjo sąžiningumu, šaltinių atskleidimu, įrodymų atsakovui pateikimu, nežeminančio pobūdžio informacijos paskelbimu ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pritaikymu, kadangi visuomenė negavo teisingos ir tikslios informacijos apie D. P.. Todėl, atsakovo manymu, Inspektorius pagrįstai konstatavo Įstatymo pažeidimus ir dėl jų įspėjo pareiškėją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 160) sutiko su atsakovo atsiliepime pateiktais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 166–184) pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kvestionuoja Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos“ 1, 2 punktų teisėtumą tik tuo aspektu, kad atsakovas netinkamai pritaikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatas. Taigi šioje byloje dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra, o ginčas kyla dėl teisės taikymo ir aiškinimo. Teismas nustatė, kad konstitucinė asmens (D. P.) teisė į orumą bei garbę nebuvo pažeista: tai konstatuota skundžiamame Sprendime Nr. SPR-48. Visuomenės teisė būti informuotai taip pat nebuvo pažeista, nes teisė skleisti informaciją turi būti derinama su teisingos (atitinkančios tikrovę) informacijos skleidimu, o šiuo atveju pareiškėjas paskleidė netikslią informaciją, parodė „įtariamojo“ D. P. atvaizdą (jokioje žiniasklaidos priemonėje tai nebuvo padaryta), nenurodė jokių informacijos šaltinių, be to, informacija paskleista laidoje „Žinios“, kur informacija turi būti tik atitinkanti tikrovę (tokio pobūdžio laidoms keltini aukštesni standartai negu kitoms laidoms ir apskritai žiniasklaidos priemonėms). Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktui taikyti imperatyviai nustatyta šių sąlygų visuma: informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones; šios visuomenės informavimo priemonės (pirminiai informacijos šaltiniai) nurodytos jų informaciją pakartotinai paskelbusioje visuomenės informavimo priemonėje; pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius). Ginčo atveju pareiškėjas nenurodė informacijos šaltinių, be to, nepaisė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Teismas pabrėžė, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas nesietinas su pažeista kokio nors asmens garbe ir orumu. Šio straipsnio esmė yra tokia, kad negalima taikyti redakcinės atsakomybės viešosios informacijos skleidėjui tik tuomet, kai viešosios informacijos skleidėjas pateikia nuorodą į informacijos šaltinius, kuriuose jau buvo paskleista informacija. Kitoks Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas būtų iracionalus, neatitinkantis konstitucinės visuomenės ir žmogaus teisės būti teisingai informuotiems.

III.

Pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliaciniu skundu (I t., b. l. 190?192) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias saviraiškos (informacijos) laisvės ribojimus. Teismas teisingai pažymėjo, jog saviraiškos laisvė galėjo būti apribota saugant kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, kurios šiuo atveju buvo trečiojo suinteresuoto asmens garbė ir orumas. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog konstitucinė asmens (D. P.) teisė į orumą bei garbę nebuvo pažeista, pateisino už informacijos netikslumus pareiškėjui pritaikytą administracinę sankciją.Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnį. Teismas netaikė šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindo, remdamasis šiais argumentais: tam tikruose iš pirminių informacijos šaltinių buvo pavartota „švelnesnė“ formuluotė; informacija buvo paskleista „Žinių“ laidoje; buvo parodytas trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas; pačiame reportaže nebuvo nurodytas informacijos šaltinis. Pareiškėjo nuomone, tai lėmė netinkamą Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo paskleista informacija buvo anksčiau identiškai paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones ir apie tai buvo pateikti įrodymai byloje. Vienoje žiniasklaidos priemonėje iš daugelio (kurią selektyviai pasirinko teismas) įvardyta „švelnesnė“ formuluotė nepaneigia juridinio fakto, kad apskritai kitose priemonėse buvo paskleista griežtesnė formuluotė (t. y. identiška kaip ir pareiškėjo). Taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis nedaro skirtumo tarp laidų žanro. Suinteresuoto asmens atvaizdo parodymas visiškai nesusijęs su nagrinėjamo įstatymo straipsnio taikymu. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalis nenustato reikalavimo, kad informacijos šaltinis privalo būti nurodytas pačiame reportaže.

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog VIĮ 54 straipsnis gali būti taikomas nepriklausomai nuo laidos žanro. Konkrečiu atveju „reportažas“ tai pat yra spaudos, televizijos, radijo žurnalistikos informacinis žanras, glaustai, vaizdžiai, panaudojant būdingiausias detales, perteikiantis skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui įvykių raidą taip, tarsi jis būtų buvęs stebėtojas. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad VIĮ 54 straipsnio 1 dalis nenumato reikalavimo nurodyti informacijos šaltinio pačiame reportaže, yra nepagrįstas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, (II t., b. l. 47–55) pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą iš esmės patenkino, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą iš esmės patenkino ir panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos“.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad LNK televizijos 2009 m. spalio 27 d. transliuotoje laidoje „Žinios“ buvo skelbiama informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį D. P.. Viešasis laidos transliuotojas – pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2012 m. sausio 20 d. atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui pateikė skundą dėl Laidoje paskelbtų teiginių: „prokurorai susidomėjo kauniečiu teisininku D. P., įsidarbinusiu devyniose darbovietėse“, „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „trisdešimt šešerių teisininkas dirbo keturiose Kauno savivaldybei pavaldžiose sveikatos priežiūros įstaigose, dviejų kitų savivaldybių įstaigose ir trijose farmacininkų įsteigtose asociacijoje“. Skunde D. P. nurodė, kad šiuose teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. SPR-48 nustatė, kad teiginiuose „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijoje“ paskelbta netiksli (neteisinga) informacija. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 3 dalies 1 punktu ir 16 dalimi, atsakovas nusprendė: 1) pripažinti D. P. skundą dėl Laidoje paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Atsakovas nustatė, kad minėtuose teiginiuose buvo paskelbtos žinios, o ne nuomonė, tačiau nepripažino pagrįstais trečiojo suinteresuoto asmens skundo argumentų, jog minėtuose teiginiuose paskelbta informacija žemina jo garbę ir orumą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 23 straipsnyje; skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų (LVAT 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012, kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių paaiškinimus, bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjui administracinė sankcija skirta ne tik kaip viešosios informacijos skleidėjui, bet ir kaip šios informacijos rengėjui, nors Sprendime nenurodoma tokia aplinkybė.

Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo redakcija) nustato, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikydamas teisę, taip pat gali kitais motyvais padaryti tokias pačias ar skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, bei priimti naują, visiškai kitokį sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.), o vienas iš svarbiausių administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, patikrino aplinkybes, ar atsakovas galėjo 2012 m. gegužės 22 d. priimti sprendimą dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimą, kai šio sprendimo priėmimo metu buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai ATPK 23 straipsnyje, todėl atsakovo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminų skaičiavimui pagal analogiją taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, <...>. Ši norma pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reikalavimu dėl anksčiau sukurtų teismų precedentų taikymo vėliau nagrinėjamoms analogiškoms ar iš esmės panašioms byloms, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, jog informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, dėl kurios paskelbimo atsakovas taikė pareiškėjui administracinę atsakomybę, paskelbta 2009 m. spalio 27 d., tai reiškia, kad net jei pareiškėjas ir būtų padaręs atsakovo nustatytą teisės pažeidimą, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimą, nes skundžiamo Sprendimo Nr. SPR-48 priėmimo metu (2012 m. gegužės 22 d.) buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.

Nustačiusi, kad dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo atsakovas, ištyręs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, negalėjo pareiškėjui taikyti administracinės sankcijos, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrįstumo dėl galimo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Konstatavusi, kad pareiškėjui negalėjo būti skirta administracinė sankcija, teisėjų kolegija taip pat sprendė, jog yra pagrindas panaikinti Sprendimo 2 punktą, kuriuo pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo. Sprendimo Nr. SPR-48 2 punktas yra neatsiejamai susijęs su Sprendimo 1 punktu, kuriame nurodyta, kad D. P. skundas iš dalies pagrįstas, todėl pripažinusi, jog pareiškėjas nepagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo, teisėjų kolegija panaikino ir Sprendimo 1 punktą, nespręsdama klausimo dėl šiame punkte išdėstytos formuluotės pakeitimo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą iš esmės patenkino, t. y. panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos“.

V.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. spalio 10 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (II t., b. l. 60–63) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu. Atsakovo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjant bylą ir priimant 2013 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos dėl Inspektoriui pateikto skundo nagrinėjimo ir įspėjimo (nuobaudos) skyrimo termino. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (adm. byla Nr. P146-168/2013) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kurioje suformuota praktika vadovavosi teisėjų kolegija priimdama sprendimą prašomoje atnaujinti administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai. Atsakovas pažymi, jog iki sprendimo administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 ir sprendimo prašomoje atnaujinti administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 priėmimo LVAT nuosekliai vadovavosi administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, A261-1293/2009, A525-668/2011, A143-637/2011, A525-897/2011, A492-1645/2012 suformuota praktika, kurioje teigiama, kad Inspektoriaus skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai. Šiose bylose yra pažymėta, jog skundo nagrinėjimo terminas yra nustatytas tam, kad atitinkamas subjektas (t. y. Inspektorius), laikydamasis teisės aktuose nustatytos jo funkcijų atlikimo tvarkos, užtikrintų tinkamą asmenų teisių įgyvendinimą, objektyvų sprendimų priėmimą. Taip pat akcentuota, kad jeigu skundo nagrinėjimo terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, tokiu procedūriniu pažeidimu nėra pažeidžiamas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Savo ruožtu priimdama sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčo situacijoje Inspektoriui priimant sprendimą turėjo būti taikomas ATPK 35 straipsnyje nustatytas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, kuris galėjo būti ne ilgesnis nei šeši mėnesiai nuo televizijos laidos „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbimo. Atsakovo manymu, toks teismo išaiškinimas nepagrįstai paneigia anksčiau suformuotą ir daugelyje bylų aprobuotą LVAT praktiką, patvirtinančią, kad Inspektoriaus sprendimo priėmimo ir poveikio priemonių skyrimo terminas gali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.LVAT teisėjų kolegija, taikydama Inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 priėmimui ATPK 35 straipsnyje nustatytą terminą, neįvertino šio sprendimo priėmimo teisėtumui reikšmingų aplinkybių, tarp jų ir to, jog Inspektorius trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl Laidoje paskelbtos informacijos gavo tik 2012 m. sausio 20 d. Tokiu būdu, aplinkybė apie galimą pažeidimo padarymą Inspektoriui paaiškėjo tik 2012 m. sausio 20 d., o atitinkamos poveikio priemonės buvo pritaikytos pareiškėjui per keturis mėnesius nuo šios aplinkybės paaiškėjimo, taigi, nepraleidus ATPK 35 straipsnyje nustatyto termino.Atsakovo nuomone, LVAT administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, į kurią atsižvelgė teisėjų kolegija priimdama sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, neproporcingai ir nepagrįstai apribojo galimybę apginti asmens (garbės ir orumo) teises ikiteisminiu būdu, kadangi suvaržė asmens teisę pateikti skundą Inspektoriui. Atsakovas mano, jog priėmus teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, galimybė apginti trečiojo suinteresuoto asmens teises ikiteisminiu būdu buvo paneigta, jo teisės liko neapgintos, nors trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai ir sąžiningai naudojosi jam suteikta teise kreiptis į Inspektorių.

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi (II t., b. l. 77–78) atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 nagrinėjimas buvo atidėtas iki bus paskelbtas išplėstinės teisėjų kolegijos procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-996/2014.

2014 m. kovo 12 d. buvo paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, kuria buvo nutarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą (administracinė byla Nr. A442-28/2013) palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjo įtvirtintas specialus institutas – proceso atnaujinimas (ABTĮ IV skyrius) yra viena iš administracinio proceso stadijų, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla Nr. A520-767/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, buvo užbaigta priėmus bei paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą (II t., b. l. 47–55), kuris įsiteisėjo tą pačią dieną, t. y. 2013 m. liepos 16 d. (ABTĮ 96 str. 3 d.). Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (t. y. siekiu užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), buvo paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (išsiųstas teismui paštu) 2013 m. spalio 9 d. (II t., b. l. 73). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino ir įstatymo nustatyta tvarka gali būti nagrinėjamas šio prašymo pagrįstumas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra numatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju prašymą atnaujinti procesą atsakovas motyvuoja tuo, jog priimant 2013 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 buvo vadovaujamasi klaidingu teisės aiškinimu, pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, t. y. kad Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai ATPK 23 straipsnyje, todėl atsakovo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminų skaičiavimui pagal analogiją taikytina ATPK 35 straipsnyje įtvirtinta administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklė, nustatanti, jog administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Tokiu būdu, anot atsakovo, administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nuosekliai formuojamos kitose panašaus pobūdžio administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, A261-1293/2009, A525-668/2011, A143-637/2011, A525-897/2011, A492-1645/2012, kuriose pasisakyta, jog Inspektoriaus skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir kad jeigu skundo nagrinėjimo terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, tokiu procedūriniu pažeidimu nėra pažeidžiamas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas.

Įvertinusi atsakovo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 argumentus, teisėjų kolegija 2014 m. kovo 5 d. nutartimi atsakovo prašymo nagrinėjimą atidėjo iki bus paskelbtas išplėstinės teisėjų kolegijos procesinis sprendimas atnaujintoje administracinėje byloje Nr. A442-28/2013.

2014 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartimi (administracinė byla Nr. A662-996/2014) paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013.

Paminėtoje 2014 m. kovo 12 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su byloje pirmiau padarytomis teisinėmis išvadomis, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta ATPK 23 straipsnyje, todėl skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų. Įvertinusi nutartyje išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 straipsnis), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Kartu prie minėtos kitų poveikio priemonių grupės priskirtinas ir Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Įvertinusi Visuomenės informavimo įstatymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad jame nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal įstatymo analogiją taikant įstatymų (Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 205 straipsnio 3 dalies, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies, Mokėjimo įstaigų įstatymo 30 straipsnio 3 dalies, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalies, Bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalies, Kredito unijų įstatymo 62 straipsnio 3 dalies, Centrinės kredito unijos įstatymo 58 straipsnio 3 dalies, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 171 straipsnio 3 dalies) nuostatas, galima daryti išvadą, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.

Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, kurios procesą prašo atnaujinti atsakovas, iš esmės grindžiamas vien Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 pateiktu teisės aiškinimu, kuris, kaip minėta, buvo paneigtas išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, sutiktina su atsakovo prašymo argumentais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiškose bylose dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimų panaikinimo.

Kita vertus, atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-996/2014) pateiktą išaiškinimą, kad užpildant Visuomenės informavimo įstatymo spragą įstatymo analogijos taikymo būdu, nustatant, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas dėl poveikio priemonių (skiriamo įspėjimo ar įpareigojimo paneigti informaciją) taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo padarymo dienos, pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 skundžiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. SPR-48 buvo priimtas praėjus 2 metams nuo televizijos laidoje „Žinios“ informacijos paskelbimo (2009 m. spalio 27 d.), todėl galima konstatuoti, jog šioje byloje kilusio individualaus ginčo atveju buvo suėjęs senaties terminas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu taikyti pareiškėjui (viešosios informacijos skleidėjui) poveikio priemonę – įspėjimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimu administracinė byla Nr. A520-767/2013 faktiškai buvo išspręsta teisingai, nes teismas panaikino skundžiamą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) paskelbtos informacijos“.

Konstatavus, kad atsakovo skundžiamas teismo galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-767/2013, nors ir grindžiamas teisės normų aiškinimu bei motyvais, kurie neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vieningos administracinių teismų praktikos bylai aktualiu klausimu, iš esmės yra teisingas, galima teigti, jog nurodytos bylos atnaujinimas prieštarautų bendriesiems proceso atnaujinimo instituto tikslams bei paskirčiai, teisingumo ir protingumo principams, nepagrįstai sutrikdytų įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą. Pažymėtina, kad išplėstinės teisėjų kolegija pirmiau paminėtoje 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 taip pat konstatavo, jog tai, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitaip vertino Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriamo įspėjimo teisinį pobūdį (kaip administracinę sankciją) bei kitaip skaičiavo įspėjimo skyrimo senaties terminą (pagal analogiją taikydamas ATPK 35 straipsnio 1 dalį), dar nesudaro pagrindo naikinti šio teismo priimtą sprendimą. Atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, res judicata, protingumo principų svarbą, taip pat į proceso atnaujinimo instituto išimtinumą ir jo paskirtį, į tai, kad yra suėjęs 2 metų senaties terminas Inspektoriaus sprendimu pareiškėjui skirtoms poveikio priemonėms (įspėjimui bei įpareigojimui paneigti informaciją) taikyti, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą yra netikslinga ir negalima, kadangi ji paneigtų principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 negali būti tenkinamas, todėl atmestinas, ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 4 str. 6 d., 153 str. 1 d., 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. dėl sprendimo dalių panaikinimo ir pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas