Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-31 · Administracinė byla Nr. A-1530-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-31
Bylos Nr.
A-1530-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03891-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
T. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1530-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03891-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas T. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 678 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. pareigūnas atidarė kameros duris ir pareikalavo tuoj pat eiti į pasivaikščiojimą. Apie pasivaikščiojimą jis nebuvo perspėtas iš anksto, todėl nespėjo apsirengti. Tiek pareiškėjas, tiek kiti kameroje esantys suimtieji pareiškė nepasitenkinimą, dėl ko sulaukė pareigūnų grasinimų. 2014 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas buvo nuvestas į dušą, kuris buvo higieniškai ir techniškai netvarkingas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnai neturi asmens identifikavimo kortelių. Pareiškėjas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis ir dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus bei depresiją.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimas vyksta vadovaujantis įstaigoje nustatyta dienotvarke. Kadangi suimtieji kiekvieną dieną vaikšto į pasivaikščiojimą dienotvarkėje nustatytu laiku, todėl jie turi žinoti ir turėti omenyje, kad reikia apsirengti iš anksto. Atsakovai pabrėžė, kad jokiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog suimtuosius privaloma iš anksto įspėti. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte yra nurodyta, jog antro korpuso dušai yra tvarkingi: kranai nesulūžę, yra mechaniniai ventiliatoriai, pakabos drabužiams pakabinti, grindų kilimėliai, suolai, vizualiai švaru, pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigoje dirbantys pareigūnai tarnybos metu dešinėje krūtinės pusėje visada nešioja ant viršutinių drabužių prisegtas korteles, kuriose įrašytas vardas, pavardė ir pareigos. Įstaigos pareigūnai neprivalo prisistatinėti asmenims, laikomiems Lukiškių TI-K, nes šią informaciją asmenys, laikomi įstaigoje gali perskaityti aukščiau minėtoje kortelėje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (Civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Teismas nurodė, jog, siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pasisakydamas dėl higienos normų Lukiškių TI-K duše, teismas nurodė, kad atsakovas pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 24-5373, iš kurios matyti, kad kamerų ir dušų įrengimas atitinkama Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 28), taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-96, kuriame konstatuota, kad Lukiškių TI-K antro korpuso dušuose pažeidimų nenustatyta. Įvertinęs atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad jie objektyviai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos sąlygų Lukiškių TI-K dušuose. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad higienos sąlygos Lukiškių TI-K dušų kabinose pažeistų Lietuvos higienos normas.

Pasisakydamas dėl pareigūnų elgesio, teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad dėl grasinimo asmeniškai pareiškėjui ir jo įžeidinėjimo buvo pateikti pareigūnų tarnybiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad konflikto tarp pareiškėjo ir pareigūnų nebuvo. Pareigūnai taip pat patvirtino, kad identifikavimo kortelės visais atvejais yra segimos. Teismas nurodė, kad įrodymų, kurie galėtų paneigti pareigūnų paaiškinimus, byloje nepateikta. Teismas pažymėjo, kad dėl pareigūnų netinkamo elgesio nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į administraciją.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai nėra pakankamai detalūs ir išsamūs, jog būtų galima nustatyti institucijos neveikimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigė negalintis nurodyti konkrečių pareigūnų, kurie netinkamai su juo elgėsi, nes šie nesegėjo identifikacinių kortelių, taip pat neprisistatė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo atsisakoma priimti jo skundus ir prašymus, susijusius su nežmoniškomis sąlygomis. Teismas tokius motyvus, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas savo galimybių ribose pateikė priešingus įrodymus, vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas yra pateikęs ne vieną skundą teismui, todėl jo teiginius, kad jam yra ribojamos galimybės teikti skundus ar prašymus, teismas vertino kritiškai. Teismas darė išvadą, kad nustatytų aplinkybių nepakanka konstatuoti buvus institucijos (jos pareigūnų) neteisėtus veiksmus. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką, byloje surinktų įrodymų visumą ir faktines aplinkybes bei nenustatęs vienos iš trijų būtinų sąlygų, t. y. institucijos neteisėtų veiksmų, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl jo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas T. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad suimtųjų tam tikrų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymų. Įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose negali būti nustatomi nauji, įstatymo lygmeniu neaptarti, suimtųjų tam tikrų teisių suvaržymai. Pareiškėjas remiasi Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-109 patvirtinta Laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke, kurioje numatyta, kad nuo 13.30 val. iki 19.30 val. yra numatyta, jog yra galimas išvedimas į pasivaikščiojimą. Pareiškėjas nurodo, kad visą šį laiką jis turėtų būti apsirengęs ir būti pasiruošęs bet kuriuo momentu būti išvestas pasivaikščioti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino su juo kameroje gyvenusių asmenų parodymų, nekvietė jų į teismo posėdžius. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino jo teiktų prašymų psichologo, psichiatro tarnyboms. Pareiškėjas pažymi, kad teismas vertino atsakovo pateiktą 2014 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 24-5373 bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. aktą Nr. 13(13.3)-PA-96, kurie neatitinka skundžiamų dienų įvykių (matavimai daryti ne įvykių dieną), be to, nurodytuose tikrinimuose pareiškėjui nebuvo leista dalyvauti, matavimai vyko ne 2014 m. rugpjūčio 12 dieną. Pareiškėjo teigimu, nutarimas dėl suimtojo nubaudimo Nr. 62-775, tarnybiniai pranešimai, pareiškėjo paaiškinimas dėl 2014 m. rugpjūčio 8 d. įvykių, foto lentelės, protokolas dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti rodo apie įvykusį konfliktą bei padarytus pažeidimus forminant dokumentus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neišreikalavo iš atsakovo 2014 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymo imti maistą, nesiėmė jokių veiksmų dėl pareigūno J. V..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsižvelgiant į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo jam padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: dušai yra higieniškai ir techniškai netvarkingi, pareigūnai nesegi identifikavimo kortelių, kelia neteisėtus reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartodamas argumentus, susijusius su kalinimo sąlygų ir pareigūnų elgesio atitikimu teisės aktų reikalavimams. Be to, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą bei neištyrė reikalingų įrodymų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde kaip vieną iš žalos atsiradimo pagrindų, be kita ko, nurodė netinkamą dušo, į kurį jis buvo nuvestas 2014 m. rugpjūčio 12 d., higieninę ir techninę būklę. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, šios Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo patalpos buvo patikrintos Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta, dušai buvo techniškai tvarkingi ir pakankamai švarūs. Kartu su pareiškėjų kalėjusių asmenų rašytiniai paaiškinimai nėra pakankamai detalūs, juose akcentuojamas pareigūnų elgesys, o ne dušo patalpų būklė. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstai nenustatė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo nurodytu atveju.

Kiti pareiškėjo nurodyti galimai neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai, padarę jam neturtinę žalą, yra tai, kad jį prižiūrintys pareigūnai nesegėjo identifikavimo kortelių, grasino pareiškėjui ir jį įžeidinėjo. Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie pareiškėjo nusiskundimai taip pat nėra įrodyti, o pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodytos byloje surinktų įrodymų vertinimo tvarkos. Pareiškėjas ir kartu su juo kameroje buvę asmenys pareigūnų veiksmų nustatyta tvarka kalėjimo administracijai neskundė, 2014 m. rugpjūčio mėnesį nusiskundimų savo sveikata neišsakė, todėl jo nusiskundimai vertintini tik kaip gynybinė reakcija į pareigūnų reikalavimus laikytis suėmimo vykdymo režimo.

Pareiškėjas taip pat išsakė pretenzijas dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų, susijusių su 2014 m. rugpjūčio 8 d. jo išvedimu pasivaikščioti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, tačiau iš byloje surinktų įrodymų galima padaryti išvadą, kad minėtą dieną pareiškėjui, kaip tai numato Suėmimo vykdymo kodekso 29 straipsnis, buvo suteikta galimybė vieną valandą pasivaikščioti. Teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų teisės pasivaikščioti įgyvendinimą, nereglamentuoja, prieš kiek laiko suimtieji turi būti informuojami apie pasivaikščiojimą. Atsižvelgus į pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles ir dienotvarkę, darytina išvada, kad suimtųjų išvedimas pasivaikščioti vykdomas pagal darbotvarkėje nustatytą grafiką, todėl suimtieji preliminariai žino, kuriuo metu bus išvedami pasivaikščioti ir pasirengimas tam jiems neturėtų sukelti papildomų problemų. Pareiškėjo nurodyta konflikto data yra šiltuoju metų laiku, todėl nėra būtina apsirengti didelio kiekio aprangos, kas užtruktų ilgesnį laiką ir sudarytų papildomas problemas nuteistiesiems operatyviai pasirengti pasivaikščiojimui.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Nenustačius valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra galima ir valstybės viešoji civilinė atsakomybė, taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pagrįstai atmestas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRamūnas Gadliauskas