Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-472-460/2013

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-06080-2012-0)

2013 m. kovo 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-8413-794/2012 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VAIRAS“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę ir neturtinės žalos priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VAIRAS“ priešieškinį atsakovui pagal priešieškinį R. J. dėl skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VAIRAS“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas 2012-05-18 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei UAB „VAIRAS“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę ir neturtinės žalos priteisimo. Nurodė, kad 2012-03-13 į UAB „VAIRAS“ autoservisą ieškovas R. J. pristatė automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teigė, jog ieškovas įmonės UAB „VAIRAS“ darbuotojams paaiškino, kad automobilyje nuspaudus sankabos pedalą, atsiranda pašalinis garsas bei per vieną savaitę išsikrauna akumuliatorius, todėl prašė nustatyti automobilio gedimų priežastis. 2012-03-14 ieškovui telefonu paskambino UAB „VAIRAS“ darbuotojas, kuris pranešė, kad automobiliui yra pakeista sankaba ir atliktų darbų vertė yra 950 Lt. Ieškovui nuvykus į autoservisą iš jo buvo pareikalauta už atliktus darbus sumokėti ne 950 Lt, o 900 Lt, paaiškinant, kad autoserviso direktorius suteikė 50 Lt nuolaidą. Ieškovas nurodo, jog automobilio remonto paslaugų nepageidavo, o tik norėjo nustatyti gedimo priežastis, todėl nesutiko sumokėti reikalaujamos sumos, mano, jog atsakovė automobilį sulaikė neteisėtai, todėl privalo grąžinti automobilį ir atlyginti neturtinę žalą (b. l. 3–7).

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2012-07-02 buvo priimtas atsakovės UAB „VAIRAS“ priešieškinis, kuriuo atsakovė prašė iš R. J. priteisti 900 Lt sumą už atliktus automobilio remonto darbus, taip pat priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atlikus automobilio patikrą nustatytas defektas – automobilio sankabos gedimas. Bendrovės vadybininkas L. J. pasiūlė ieškovui sankabos komplektą, suderino jo 403 Lt kainą. Serviso vadovas V. K. suderino sankabos keitimo darbų kainą, buvo sutarta 550,00 Lt suma. Ieškovas R. J. su visom sąlygom sutiko, pasirašė užsakymo lapą, tačiau atlikus remonto darbus atsisakė už juos sumokėti (b. l. 44–48).

Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos vartojimo rangos sutartį reglamentuojančios teisės normos. Ieškovo, kaip silpnesniosios vartojimo rangos sutarties šalies, pažeidžiamumas reiškiasi tuo, kad vartotojas turi mažiau specialiųjų žinių, negu atitinkama veikla profesionaliai užsiimanti rangovė, todėl akcentuojama rangovės pareiga suteikti užsakovui (ieškovui) informaciją, reikalingą sutarčiai, geriausiai atitinkančiai ne tik paties rangovo, bet ir užsakovo interesus, sudaryti. Atsakovė, kaip rangovė, turi iki užsakymo patvirtinimo suteikti visą būtiną ir teisingą informaciją apie būtinus atlikti darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą. Todėl atsakovei neįrodžius minėtų aplinkybių, ieškovo ieškinio dalis dėl automobilio grąžinimo turi būti tenkinama visiškai (b. l. 33–37)

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas R. J. 2012-03-13 pristatė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“,“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „VAIRAS“ autoservisą, esantį (duomenys neskelbtini)“. Ieškovas UAB „VAIRAS“ darbuotojams paaiškino, kad automobilyje nuspaudus sankabos pedalą atsiranda garsas bei per vieną savaitę išsikrauna akumuliatorius. Autoserviso nustatytos formos užsakymo lape buvo įrašyti šie duomenys – užsakymo remonto darbų numeris, duomenys apie automobilį, užsakovą, pageidaujamų paslaugų sąrašas (nuspaudus sankabos pedalą atsiranda garsas, per savaitę išsikrauna akumuliatorius), kitų duomenų nebuvo, kiti duomenys (atlikti darbai ir jų kaina) buvo užpildyti tik tada, kai ieškovas atvyko atsiimti automobilio, rašytinė sutartis tarp šalių pasirašyta nebuvo. 2012-03-14 ieškovui telefonu paskambino UAB „VAIRAS“ darbuotojas, kuris pranešė, kad automobiliui yra pakeista sankaba ir atliktų darbų vertė sudaro 950 Lt. Ieškovas nurodė, jog automobilio remonto paslaugų nepageidavo, o tik norėjo nustatyti gedimo priežastis, todėl nesutinka sumokėti reikalaujamą sumą, o atsakovė sulaikė automobilį tol, kol bus atsiskaityta už atliktus remonto darbus (b. l. 9–12, 31, 75–80).

Dėl skolos priteisimo

Byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš vartojimo rangos sutarties. Vartojimo rangos sutarties esmė yra ta, kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. (CK 6.672 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vartojimo rangos sutartis sudaryta fizinio asmens – ieškovo, ir autoserviso verslu užsiimančio subjekto – atsakovės. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių buvo sudaryta vartojimo rangos sutartis, todėl, sprendžiant dėl šalių sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma turi būti vadovaujamasi vartojimo rangą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai), kurios laikytinos specialiosiomis bendrąsias rangos sutarties nuostatas (CK 6.644–6.671 straipsniai) reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.674 straipsnio 1 dalyje numatyta rangovo pareiga iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo kitų su sutartimi ir atliekamu darbu susijusių duomenų.

Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus šiuo klausimu, sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada ir mano, jog būtent atsakovei, o ne ieškovui kyla pareiga įrodyti, kad užsakymo priėmimo metu ieškovas pageidavo, jog būtų nustatyti ne tik automobilio sankabos galimi gedimai, bet ir būtų pakeista automobilio sankaba (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Be to, aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turi būti taikoma specialioji CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (contra preferentem), jog kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-397/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog autoserviso nustatytos formos užsakymo lape buvo įrašyti tik šie duomenys – užsakymo remonto darbų numeris, duomenys apie automobilį, užsakovą, pageidaujamų paslaugų sąrašas (nuspaudus sankabos pedalą atsiranda garsas, per savaitę išsikrauna akumuliatorius), byloje esančiame užsakymo lape sankabos keitimo darbai nenurodyti pageidaujamų paslaugų grafoje, o aplinkybė, kad sankabos darbų vertė nurodyta užsakymo formoje tik po darbų atlikimo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovas, ir kaip liudytojai apklausti UAB „VAIRAS“ darbuotojai (CPK 12 straipsnis, CPK 189 straipsnis, CPK 192 straipsnis) (b. l. 9, 76–80). Aktualu pažymėti ir tai, jog tik po darbų atlikimo ir tik atvykus į servisą ieškovas turėjo galimybę susipažinti su užsakymo lape nurodyta informacija.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovės atstovo ir atsakovės iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimų, kurie nurodė, jog su ieškovu buvo tariamasi dėl kainos iš anksto. Svarbu paminėti, kad šie liudytojai yra UAB „VAIRAS“ darbuotojai, jų lojalumas darbdaviui gali turėti įtakos pateiktiems paaiškinimams, todėl negali būti prilyginti kaip svarbią įrodomąją reikšmę turintiems įrodymams (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus mano, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovas pageidavo, kad būtų nustatyti ne tik automobilio sankabos galimi gedimai, bet ir būtų pakeista automobilio sankaba (CPK 178 straipsnis), o neįrodžius, atsakovė privalo prisiimti iš to kylančias visas neigiamas pasekmes, nes atsakovei kaip rangovei keliami didesni rūpestingumo, atidumo kriterijai.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi tai, kad nagrinėdamas bylas teismas visada privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Šiai teisinei situacijai svarbu paminėti, jog teisės aktuose įtvirtintų vartotojų teisių garantijų taikymas neturi sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis, o teismui visais atvejais ginti tik vartotojų interesus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad automobilio gedimas yra pašalintas – įdėta nauja 500 Lt vertės detalė, kurios kainos ieškovas neginčijo (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis), be to, pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog šio gedimo pašalinimui būtų išleidęs apie 400–500 Lt sumą (b. l. 77), tačiau jokių įrodymų dėl darbų kainos nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą bei eliminuojant galimybę ieškovui nepagrįstai praturtėti, tačiau neatmetant galimybės ieškovui kitame servise už darbus galbūt suderėti mažesnę darbų atlikimo kainą, šios galimybės neatmeta ir apeliantė (CPK 185 straipsnis), vadovaujantis bendraisiais teisės proporcingumo, šalių lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir iš ieškovo apeliantei priteistina 200 Lt suma už atliktą ieškovui priklausančio automobilio remontą bei 500 Lt už naują detalę, iš viso 700 Lt (CK 1.2 straipsnis, CK 1.5 straipsnis, CK 6.4 straipsnis, CK 6.672 – 6.678 straipsniai).

Dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę

Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas R. J. yra ginčo automobilio „(duomenys neskelbtini)“,“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas (b. l. 14). Byloje nustatyta, kad ieškovas negali įgyvendinti savo teisių į minėtą automobilį, nes atsakovė automobilio jam neatiduoda, motyvuodama tuo, kad ieškovas nesumokėjo už atliktus automobilio remonto darbus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog užsakovui vartojimo rangos sutartyje galioja bendroji užsakovo pareiga apžiūrėti ir priimti atliktą rangos darbą; jeigu užsakovas nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą, rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai su juo neatsiskaitys, arba sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdys savo prievolės, t. y. kol nesumokės rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą (CK 6.656 straipsnis).

Taigi kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. Šia teise gali pasinaudoti ne bet kuris kreditorius, o tik teisėtas daikto valdytojas, turintis teisę į savininką-skolininką (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), ir tik tokiu atveju, kai yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas ir skolininkas nevykdo prievolės kreditoriui arba ją vykdo netinkamai. Be to, CK 4.230 straipsnyje nustatyta, kad daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl kreditorius-teisėtas daikto valdytojas turi teisę sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas. Pagal šios teisės normos dispoziciją, įstatymų leidėjas neteikia reikšmės kreditoriaus turimo reikalavimo dydžiui, todėl sulaikomo daikto vertė neturėtų būti lyginama su kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Tai reiškia, kad kreditorius turi teisę sulaikyti didesnės vertės daiktą, nei jo turimas reikalavimas. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog daikto sulaikymo teisė yra laikino pobūdžio teisė, t. y. kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą tik tol, kol skolininkas patenkina kreditoriaus reikalavimą arba pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba kreditorius praranda valdymo teisę į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės mėn. 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-257/2008), t. y. nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog kreditorė – apeliantė turi teisę grąžinti sulaikytą daiktą skolininkui, tik šiam visiškai įvykdžius prievolę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą, kad gali būti sulaikomas tik tas daiktas, kuris buvo sukurtas vykdant rangos sutartį, o ne jo dalys ar jo pagerinimai bei kad UAB „VAIRAS“ priklauso tik teisė sulaikyti darbų rezultatą. Esant nurodytoms aplinkybėms ši pirmosios instancijos teismo nutartis keistina nustatant, jog ieškinys dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę ir iš jos išplaukiančių kitų išvestinių reikalavimų atmestinas.

Dėl palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vadovaujantis anksčiau minėtu reglamentavimu atsakovei iš ieškovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą –700 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo priešieškinio priėmimo dienos (2012-07-02), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, iš esmės nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, tačiau yra pagrindas pakeisti sprendimo dalis dėl skolos priteisimo bei dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas nurodant, jog ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas irgi pakeistinas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Priešieškinis tenkintinas iš dalies, t. y. patenkinta 78 proc. atsakovės reikalavimų.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui– proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 800 Lt išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (b. l. 27, 49) ir 71 Lt žyminio mokesčio (b. l. 50). Apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 300 Lt išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (b. l. 96) ir 72 Lt žyminio mokesčio (b. l. 94). Tai reiškia, jog atsakovė patyrė 1 100 Lt išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti bei 143 Lt žyminio mokesčio, iš viso 1 243 Lt.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad prašomų atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą mano, kad šios išlaidos yra pagrįstos. Atsižvelgiant į priešieškinio tenkintiną reikalavimo apimtį atsakovei iš ieškovo priteistina 970 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

ieškinį atmesti;

priešieškinį tenkinti iš dalies; priteisti iš ieškovo R. J. atsakovei UAB „VAIRAS“ 700 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 700 Lt – nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo priešieškinio priėmimo dienos (2012-07-02), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

kitą priešieškinio dalį atmesti.