- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- ATP-747-491/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00792-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. S. (toliau – Pažeidėjas) atstovo J. S. (toliau – Atstovas) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Administracinės komisijos prie Utenos rajono savivaldybės tarnybos (toliau – Institucija) 2015-08-03 nutarimu Nr. AD-6 (toliau – Nutarimas) Pažeidėjas nubaustas pagal Lietuvos Respublik?s administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 str. 10 d. 144 Eur bauda už tai, kad neužtikrino, jog neaptvertoje žemės valdoje nepririštas laikomas jo šuo nekeltų grėsmės žmonėms, nedarytų žalos asmenų sveikatai, jų turtui, kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, o būtent : 2015-06-26 apie 16⁰⁰ val. (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), neaptvertoje žemės valdoje, į kurią galima laisvai patekti, laikė nepririštą vokiečių aviganių veislės šunį, kuris apdraskė ir apkandžiojo A. L. Jorkšyro terjero veislės šunį, kuris nuo sužalojimų nugaišo, dėl ko A. L. patyrė materialinę žalą. Taip jis pažeidė Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybėje taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. AĮ-1024, 6.2 p. ir 42 p. reikalavimus.
Nesutikdamas su tokiu Nutarimu Pažeidėjas pateikė skundą Utenos rajono apylinkės teismui. Skundžiama 2015-10-26 nutartimi Pažeidėjo skundas tenkintas nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Atstovas prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei priimtą Institucijos Nutarimą. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutartis yra grindžiama vienas kitam prieštaraujančiais liudytojų (I. S., R. Č., B. D.) parodymais. Pabrėžia, kad sodų bendrijoje yra ir daugiau laikomų vilkšunių, o kai kurie šunys apskritai laksto nepririšti po bendrijos teritoriją, todėl yra tikimybė, kad A. L. šunį galėjo užpulti ir kitas šuo. Nurodo, kad Pažeidėjas bet kuriuo atveju negali būti pripažintas pažeidusiu Taisykles, kadangi šių Taisyklių 6.2. p. apibrėžia, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų gyvūnai nekeltų grėsmės kitiems asmenims ir gyvūnams, tačiau šiuo atveju, nėra įmanoma užtikrinti, kad augintinis nekeltų grėsmės aplinkiniams, jei tokie augintinio grėsmingi veiksmai yra išprovokuojami kitų šunų. T. y., būtent nugaišęs kaimynų šuo galėjo išprovokuoti galimą susidūrimą su vokiečių aviganių veislės šunimi. Be to, nurodo, kad jų šuo yra laikomas aptvare, tai patvirtino ir liudytojai, todėl teigti, kad buvo pažeistas Taisyklių 42 p., taip pat nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovas – komisijos pirmininkas V. V., prašo skundžiamą Utenos rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad būtent I. S. ir B. D. teismo posėdyje parodė, kad Pažeidėjui priklausantis šuo užpuolė A. L. šunį. B. D. atpažino Pažeidėjo šunį, kadangi jis ne pirmą kartą ištrūksta iš aptvaro ir pridaro žalos sodų bendrijos gyventojams. R. Č. taip pat patvirtino, kad matė išbėgantį Pažeidėjo šunį iš sklypo, kuriame buvo sužalotas kaimynų šuo. Jis šį šunį taip pat atpažino kaip Pažeidėjo, kadangi šis dažnai laksto palaidas, yra užpuolęs ir jo šunį. Papildomai Institucijos atstovas pažymi, kad Pažeidėjas skunde kelia ir nagrinėja hipotetines situacijas, tačiau nepateikia objektyvių įrodymų, patvirtinančių nurodytų aplinkybių. Pabrėžia, kad jau savaime laikomas nepririštas šuo kelia grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei, turtui, kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai bei kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, o, esamoje situacijoje, Pažeidėjo šuo nebuvo nei voljere, nei pririštas, nei vedžiojamas pavadėliu, todėl Pažeidėjas nesilaikė Taisyklių 6.2 p. ir 42 p. reikalavimų.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Pažeidėjo atstovas, ginčydamas Pažeidėjui inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d., nurodo, kad liudytojai parodė skirtingas įvykio aplinkybes, tačiau su tuo sutikti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis bei skundžiamoje nutartyje išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Pažeidėjas 2015-06-26 iš tiesų pažeidė Taisyklių, patvirtintų Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. AĮ-1024, 6.2 p. ir 42 p. reikalavimus.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog Pažeidėjas padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.
ATPK 110 str. 10 d. numatyta, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimas dėl kurio atsirado žala asmens sveikatai ar turtui – užtraukia baudą nuo 144 iki 289 eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių 6.2 p. apibrėžtos gyvūnų laikytojo pareigos – užtikrinti, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų; 42 p. apibrėžta, kad neaptvertose žemės valdose, į kurias galima laisvai patekti, šunys turi būti laikomi uždaryti voljeruose ar pririšti, bet ne palaidi.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pažeidėjo padarytas administracinis teisės pažeidimas įrodytas: administracinio teisės pažeidimo protokolu (1 b. l.), D. S. pareiškimu (2 b. l.), I. S. paaiškinimu (3 b. l.), veterinaro A. K. pažyma apie sužalotą šunį (5 b. l.), D. S. paaiškinimu (6 b. l.), gyvūno registracijos dokumentu (7 b. l.), sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) kaimynų raštu (8 b. l.), Institucijos Nutarimu (12-14 b. l.), liudytojų I. S., B. D., Z. Z., R. Č., L. Š., V. S. parodymais teismo posėdžio metu (25 – 27, 38 – 39, 45 – 47 b. l.). Nors Pažeidėjo Atstovas skundu ginčija liudytojų parodymų patikimumą, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsamiai išanalizavo ne tik visas su įvykiu susijusias byloje esančias aplinkybes, tačiau ir liudytojų parodymus, tiek atskirai, tiek bendrą jų visumą, ir pakankamai plačiai detalizavo jų reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste konstatuodamas, kad abejoti tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, su kuo apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti.
Iš bylos akivaizdu, kad liudytojai I. S., B. D., taip pat ir R. Č. yra tiesiogiai matę šį įvykį ir suteikę apie jį reikšmingos informacijos. Nors Pažeidėjo atstovas ginčija jų parodymų patikimumą bei nuoseklumą, tačiau sutikti su tuo visiškai negalima, kadangi tokie atstovo argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis – jie yra tiesiog prielaidos ir išvedžiojimai, siekiant liudytojų parodymų patikimumą ginčyti visiškai neesminiais juose esančiais neatitikimais. Byloje nėra jokių duomenų, kad asmenys, tiesiogiai matę įvykį, būtų suinteresuoti nurodyti kitokias bylos aplinkybes, nei jos buvo iš tiesų, todėl tokie skundo argumentai yra atmetami. Pažeidėjo atstovas taip pat nurodo, kad šuo, galimai sudraskęs nukentėjusiosios šunį, gali būti ir ne jo, kadangi sodų bendrijoje laksto daug palaidų šunų, tačiau tokius skundo argumentus paneigia byloje esantys liudytojų parodymai, kad jiems Pažeidėjo šuo yra atpažįstamas ir gerai žinomas, kadangi jis dažnai laksto palaidas bei pridaro sodų bendrijos gyventojams įvairių rūpesčių.
Šalies argumentai
Pažeidėjo Atstovas skunde taip pat nurodo, kad D. S. šuo galimai galėjo išprovokuoti agresyvų vokiečių aviganio šuns elgesį, dėl ko, Jorkšyro terjero veislės šuo buvo sužalotas, tačiau šis teiginys yra absoliučiai nemotyvuotas, deklaratyvaus pobūdžio. Kita vertus, kaltininkas turi užtikrinti, kad agresyvesnio būdo jo šuo net ir provokuojamas neištrūktų iš aptvaro ir nepadarytų kitiems žalos. Taisyklėse yra aiškiai apibrėžtos gyvūnų laikytojo pareigos, o tai suponuoja išvadą, kad bet kokio gyvūno laikytojas yra atsakingas už savo gyvūną, jo elgesį ir kt. Esamu atveju yra įrodyta, kad Pažeidėjas laiko vokiečių aviganių veislės šunį, kad būtent šis šuo, kaimynų akivaizdoje sužalojo kitą – Jorkšyro terjero veislės šunį, kuris nuo sužalojimų nugaišo. Akivaizdu, kad Pažeidėjas neužtikrino, jog jo laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės ne tik žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, tačiau ir kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai.
Nors Pažeidėjo Atstovas skunde nurodo, kad Pažeidėjas taip pat nepažeidė ir Taisyklių 42 p. reikalavimų, kadangi jo šuo laikomas voljere, ir grįžęs namo rado jį ten, tačiau tai nepaneigia esminės virš paminėtais įrodymais patvirtintos išvados, jog būtent Pažeidėjo šuo sudraskė nukentėjusiosios šunį. Jei Pažeidėjo šuo būtų buvęs tinkamai uždarytame voljere, panašaus įvykio visai nebūtų įvykę. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad Pažeidėjo šuo jau ne pirmą kartą laksto nepririštas, taip pat ne pirmą kartą pridaro nuostolių kaimynams, todėl šiuo atveju, Pažeidėjo atstovo teiginiai taip pat vertintini kaip noras išvengti administracinės atsakomybės.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją dėl Pažeidėjo Atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. S. atstovo J. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.