- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-7-382-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Rasa Valentinienė, Dalius Jocys
- Kaltinamasis
- K. G., D. K.
- Nukentėjusysis
- D. S., V. S.
- Advokatai
- Vytautas Kojala
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio ir nukentėjusiųjų D. S., V. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-06-22 nuosprendžio, kuriuo:
K. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių;
D. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Urologinio skyriaus vedėju, netinkamai atliko savo pareigas - po to, kai laikotarpiu nuo 2003-04-01 iki 2006-04-18 viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Urologiniame skyriuje, (duomenys neskelbtini), buvo hospitalizuotas kūdikis A. B., gimęs (duomenys neskelbtini), šį kūdikį pakartotinai 2003-03-25 dėl pakilusios temperatūros (iki +38,5 C) ir pooperacinės žaizdos supūliavimo iš dešinės hospitalizavus Urologijos skyriaus trečioje palatoje, nuo 2003-04-01, tarp 8.00-17.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas, kad iš kūdikio A. B., gimusio (duomenys neskelbtini), pooperacinės žaizdos paimtame pasėlyje mikrobiologinio tyrimo metu nustatyta Auksinio stafilokoko (Staphylococcus aureus)MRSA (meticilinui atsparus Staphilococcus aureus) infekcija (tyrimo Nr. 2092, 2093), kuri Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-12-24 įsakymo Nr. 673 p. 42.8.1 pagrindu yra MRSA sukelta paviršinė operacinės žaizdos infekcija ir priskirtina hospitalinei infekcijai, apie tai neinformavo vadovaujamo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Urologinio skyriaus personalo ir nevykdė:
2001 metų vasario mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėjos J. G. sukurtos rekomendacijos „Meticilinui atsparus Staphylococcus aureus (MRSA)“, kurioje įtvirtinta, kokios izoliacijos priemonės taikytinos MRSA infekuotiems ligoniams, ir kuri sukurta 1998-10-06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 571 patvirtintų kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarka ir lokalaus medicininio audito nuostatų 1-3 dalių pagrindu;
2003-02-27 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-136 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“ reikalavimų VII dalies 21-27 punktų, kurių pagrindu kūdikiui A. B. dėl nustatytos meticilinui atsparaus Auksinio stafilokoko S.aureus (MRSA) infekcijos privalėjo užtikrinti kontaktinių ir papildomų, pagal įstaigoje parengtą šių ligonių izoliavimo tvarką, izoliacijos priemonių taikymą, neskirdamas ypatingo klinikinio ir epidemiologinio dėmesio šiai kontakto būdu plintančiai infekcijai, sudarė sąlygas infekcijai plisti vadovaujamame viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Urologiniame skyriuje, dėl to laikotarpiu nuo 2003-02-02 iki 2003-04-11, tiksliai nenustatytą valandą, skyriaus gretimoje palatoje Nr. 4 hospitalizuotas 36 mėnesių amžiaus neturintis mažametis T. S., gimęs (duomenys neskelbtini), užsikrėtė meticilinui atsparia Auksinio stafilokoko infekcija S.aureus (MRSA), kurios pirmi požymiai pasireiškė 2003-05-03 ir kuri 2003-05-04 išsivystė į stafilokokinį sepsį ir dekompensuotą septinį šoką, dėl to fizinis asmuo - mažametis T. S., gimęs (duomenys neskelbtini), patyrė didelės žalos, tai yra: 2003-05-15 atlikta nekrektomijos operacija, kurios metu atlikta negyvybingos odos dalinė nekrektomija dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje iki raumenų fascijos; 2003-05-27 mažamečiui atlikta kairės blauzdos amputacija; 2003-05-28 atlikta dešinės blauzdos amputacija; 2003-05-30 kairėje plaštakoje amputuotas nykštys proksimalinės falangos lygyje, fleksoriaus ekstenzoriaus sausgyslės perpjautos, susiūtos tarpusavyje; kairės plaštakos II-V pirštai amputuoti metakarpaliniame lygyje; dešinėje plaštakoje atlikta visų nekrotiškai pakitusių pirštų amputacija metakarpaliniame lygyje - per destalines delnakaulių metafizes.
D. K. buvo kaltinama tuo, kad ji būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - viešosios įstaigos Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties gydytoja pediatrė, teikdama viešąsias paslaugas, netinkamai atliko savo pareigas - 2003-05-04 08.18 val. dėl besitęsiančio karščiavimo pacientui T. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), nuo 2003-05-03 9.35 val. pirmo Klaipėdos miesto GMP stotyje užfiksuoto kvietimo nepraėjus 24 val. pakartotinai iškvietus Greitosios medicinos pagalbą, atvykusi į pakartotinį kvietimą pas mažametį T. S., adresu (duomenys neskelbtini), nevykdė 2002-08-07 VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) vyriausiojo gydytojo R. J. patvirtintos Kokybės sistemos procedūros Nr. 6.2.1.7 (punktas 5.5.3.4) - neįvertino paciento nusiskundimų, tinkamai nesurinko anamnezės, nepatikslino, kada paskutinį kartą kreipėsi pagalbos dėl šio susirgimo, neįvertino objektyvaus tyrimo duomenų, nesiaiškino, ar per 24 valandas ligonis kreipėsi į GMP stotį, apie to nepažymėjo iškvietimo kortelėje Nr. 14.022, nepakankamai įvertino simptomus - bėrimą, viduriavimą, dėl to nustatė netikslią diagnozę, kvietimo kortelėje Nr 14.022 nenurodė, kad iškvietimas pakartotinis, tuo pažeidė 1996-11-29 viešosios įstaigos Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos stoties išvažiuojamosios brigados gydytojo pareiginių instrukcijų 2.7 punkto reikalavimus- kruopščiai užpildyti visą privalomą dokumentaciją- ir pakartotinio greitosios medicinos pagalbos teikimo metu neįvertino blogėjančios T. S. sveikatos būklės (išliko aukšta temperatūra, bėrimas, kosulys), ligos progresavimo- atsiradusių naujų simptomų (ligonis pradėjo viduriuoti), anksčiau skirto gydymo (2003-05-03 gydytojos R. G.) neefektyvumo, neužtikrino savalaikio greitosios medicinos pagalbos paslaugų tęstinumo ir netransportavo paciento į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, tuo pažeidė 1999-02-26 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr.96 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 punkto reikalavimą - vaiką siųsti tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai. Tai sudarė sąlygas mažamečio T. S., gimusio (duomenys neskelbtini), ligai progresuoti bei organizme atsirasti negrįžtamiems pakitimams, ir tik 2003-05-04 13.02 val. pacientui T. S. dėl viduriavimo, pykinimo, užsitęsusio karščiavimo (t. 38,5° C) trečią kartą pakartotinai iškvietus greitąją medicinos pagalbą mažametį pavėluotai pristatė į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą- VšĮ Klaipėdos ligoninės Infekcinių ligų departamento Reanimacijos skyrių, kur mažamečiui T. S. pavėluotai diagnozuotas sepsis, sepsinis šokas, ir fizinis asmuo - mažametis T. S., gimęs (duomenys neskelbtini), patyrė didelės žalos, tai yra: 2003-05-15 atlikta nekrektomijos operacija, kurios metu atlikta negyvybingos odos dalinė nekrektomija dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje iki raumenų fascijos; 2003-05-27 mažamečiui atlikta kairės blauzdos amputacija; 2003-05-28 atlikta dešinės blauzdos amputacija; 2003-05-30 kairėje plaštakoje amputuotas nykštys proksimalinės falangos lygyje, fleksoriaus ekstenzoriaus sausgyslės perpjautos, susiūtos tarpusavyje; kairės plaštakos II-V pirštai amputuoti metakarpaliniame lygyje; dešinėje plaštakoje atlikta visų nekrotiškai pakitusių pirštų amputacija metakarpaliniame lygyje - per destalines delnakaulių metafizes.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismas, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti BK 229 str. numatyto nusikaltimo požymių, K. G. ir D. K. išteisino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu generalinio prokuroro pavaduotojas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti nuosprendį, kuriuo K. G. ir D. K. pripažinti kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 229 str., ir nuteisti K. G. 65 MGL dydžio bauda, D. K. - 60 MGL dydžio bauda. Prokuroro civilinį ieškinį, ginant viešąjį interesą, tenkinti subsidiariai iš VšĮ VUVL ir VšĮ Klaipėdos GMPS. Teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis. BK 229 str. dispozicijoje konkrečiai įtvirtinama, kad nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo arba netinkamai - „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs...“ Taigi šio straipsnio dispozicijoje numatytos veikos esmę sudaro subjekto nekompetentingumas ir visų būtinų veiksmų, reglamentuotų kaltinime pateiktuose norminiuose aktuose, teikiant medicinines paslaugas, neatlikimas. Teismas visiškai neatsižvelgė, jog gydytojo profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus, kadangi kiekvienu atveju tokio profesionalo klaida, neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, storžieviškumas, neatsargumas gali sąlygoti asmens pasmerkimą visą gyvenimą likti invalidu arba mirti.
Prokuroras mano, kad pats veikimas ar neveikimas savaime nebaustinas. Apie veikos nusikalstamumą galima kalbėti tik tuomet, kai, be jau paminėtų būtinų BK 229 str. dispozicijoje numatytų požymių, yra šio straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės, t.y. dėl kaltininko veikimo ar neveikimo valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Kitas vienas svarbiausių nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 str., požymių yra priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių pasekmių. Tačiau teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje be jokių vertinimų ir paaiškinimo, neatsižvelgiant į kitus ne ką mažesnę svarbą gydytojų K. G. ir D. K. veiksmų vertinimui turinčius duomenis, iš karto konstatavo, kad kaip svarbiausi byloje esantys įrodymai, kuriais galima pagrįsti kaltinamų asmenų kaltumą ar nekaltumą inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, yra laikomi specialistų, ekspertų, kompetentingų institucijų tarnautojų išvados. Vienų įrodymų viršenybės deklaravimas prieš kitus yra nepriimtinas ir nepagrįstas ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktais duomenimis. Įrodymų vertinimas neatsižvelgiant į prieštaringus parodymus, kuriuos teisme iš esmės pakeitė liudytojos T. K., I. Š. ir G. Š., kurios teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorui davė neteisingus parodymus, tai, jog nemaža dalis specialistų, pasirašiusių specialisto išvadą Nr. 29/147 (G), yra glaudžiai susiję su VšĮ VUVL (atlikę tyrimą), rodo, kad įrodymai vertinami netinkamai. Nurodoma, kad komisijoje, be išvardytų asmenų, dalyvavo Vilniaus universiteto vaikų ligoninės gydytojai: Vaikų ligų klinikos prof., habil. dr. P. Kaltenis, vaikų chirurgas, VU medicinos fakulteto doc., m. dr. K. Trainavičius, I- ojo Reanimacijos- intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas V. Karmanovas, ortopedas-traumatologas V. Misevičius, Urologijos skyriaus vedėjas K. G.. Tai iš anksto nulėmė šių specialistų poziciją dėl VšĮ VUVL Urologijos skyriaus gydytojų veiksmų, tuo vadovavosi ir teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad teismas neatsižvelgė į specialistų išvadose Nr. 29/147 (G) ir Nr. KG 32/04 (02) nurodytus dėl MRSA plitimo, inkubacinio periodo ir dėl hospitalinės infekcijos pripažinimo kūdikiui A. B. ir mažamečiam T. S. prieštaringus duomenis, kurie kitų kompetentingų specialistų - LR SAM Higienos instituto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro- paneigti.
Dėl K. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos apeliantas nurodo, kad pakartotinės kūdikio A. B. hospitalizacijos priežastis yra gyd. L. S. paruoštame siuntime į stacionarą (F Nr. 027/a) esantys duomenys, jog „03-24 naktį sukarščiavimas iki 38,5 °C, žaizda pūliuoja, aplinkiniai audiniai paraudę". Šią diagnozę patvirtino ir pakartotinės hospitalizacijos metu 2003-03-25 apžiūrėjęs VšĮ VUVL Priimamojo skyriaus gydytojas V. K., kuris nustatė - „operacinės žaizdos supūliavimas iš dešinės". Tai liudytojas V. K. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisiamajame posėdyje. A. B. pooperacinės žaizdos infekciją patvirtino ir pastarąjį kūdikį gydęs VšĮ VUVL Urologijos skyriaus gydytojas V. B., kuris teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog būtent pooperacinė žaizda turėjo infekcijos požymių - paraudimą, patinimą ir 38⁰ C temperatūrą. Būtent šis gydytojas, perėmęs kūdikio gydymą 2003-03-29, nuo A. B. pakartotinės hospitalizacijos praėjus keturioms dienoms, pamatęs, kad iš žaizdos atsirado pūlingų sekretų, granuliacijų, nusprendė paimti pasėlį, kad nustatytų, kokia infekcija yra žaizdoje. Pasėlis tą pačią dieną perduotas mikrobiologams, kur 2003-04-01 nustatoma MRSA infekcija. Apie tai raštu pranešta Urologijos skyriui. Apie šią infekciją Urologijos skyriaus gydytojai, tarp jų ir kaltinamasis K. G., sužino ne vėliau kaip 2003-04-02. Apie tai, kaip parodė pats ir patvirtino liudytojas V. B., buvo kalbama ir rytinio pasitarimo metu, kaip nurodyta, galbūt 2003-04-02. Tai patvirtina faktą, jog apie šią kontaktiniu būdu plintančią MRSA infekciją Urologinio skyriaus vedėjas, kaltinamasis K. G., žinojo ir suprato.
Taip pat nustatyta ir tai, kad nors K. G. bei V. B. žinojo apie skyriuje besigydančiam kūdikiui A. B. nustatytą MRSA infekciją, tačiau to paties skyriaus gydytojas A. P. parodė, kad apie skyriuje nustatytą auksinio stafilokoko viruso nešiotoją nieko nežinojo. Tai patvirtina visišką nerūpestingumą, teikiant medicinines paslaugas VšĮ VUVL Urologijos skyriuje, kuriam vadovauja gydytojas K. G..
Prokuroras teigia, kad nustatyti duomenys- iš žaizdos paimtame pasėlyje išauginta MRSA infekcija- atitinka SAM 2002-12-24 įsakymo Nr. 673 p. 42.8.1 pateiktus kriterijus ir laikytina, kad tai hospitalinė infekcija. Liudytoja V. Ž. taip pat patvirtino, jog A. B. MRSA infekcija įnešta Urologijos skyriuje ir pagal visus duomenis yra hospitalinė infekcija. Tai patvirtino ir LR SAM Higienos instituto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro specialistai. Minimame LR SAM įsakyme Nr. 673 yra pateikiamas ir privalomai registruojamų hospitalinių infekcijų sąrašas, tarp kurių įsakymo 2 priedo p. 19 nurodoma - „Infekcija po procedūros, neklasifikuojama kitur“. T. konkrečiu atveju tokia infekcija laikytina MRSA, kuri ir buvo nustatyta kūdikiui A. B. iš pooperacinės žaizdos paėmus pasėlį. 2003-03-27 VŽ paskelbtas ir 2003-04-01 įsigaliojo LR SAM įsakymas Nr. V-136 dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“, kurių nevykdymu buvo kaltinamas K. G.. Būtent šios normos VII dalies 21-27 punktuose įsakmiai nurodoma, kokia izoliacijos priemonė turėjo būti taikoma kūdikiui A. B.. Šioje dalyje konstatuojami ir būdai, kuriais gali būti perduoti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai - tiesioginio (liečiant pacientą) ir netiesioginio (liečiant paciento slaugos daiktus ir aplinkos paviršius) sąlyčio metu. Minimos normos VII d. p. 27 nurodoma ir tai, kad - „pacientams, išskiriantiems atsparius antibiotikams mikroorganizmus, taikomos papildomos izoliacijos priemonės pagal įstaigoje parengtą šių ligonių izoliavimo tvarką“. Liudytoja VšĮ VUVL infekcijų skyriaus vedėja J. G. patvirtina, kad tokios izoliacijos priemonės šioje įstaigoje sukurtos dar 2001 metais, kai sukūrė rekomendaciją dėl MRSA, kurią 2002 m. vasario mėnesį pristatė klinikinės konferencijos gydytojams metu. Taip pat ji patvirtino, kad būtent ši rekomendacija atitiko 2003-04-01 įsigaliojusią Lietuvos higienos normą HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“. Pažymėtina ir tai, kad minimos rekomendacijos sukurtos 1998-10-06 LR SAM įsakymu Nr. 571 patvirtintų kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarka ir lokalaus medicininio audito nuostatų 1-3 dalių pagrindu. Tai, kad kaltinamasis K. G. nuo 2003-04-01 privalėjęs taikyti atitinkamas izoliavimo priemones MRSA infekuotam kūdikiui A. B., tačiau to nevykdė, nesilaikė jau esamų rekomendacijų bei LR SAM įsakymo Nr. V-136 reikalavimų dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“, tinkamai neizoliavo kūdikio A. B., patvirtino nukentėjusieji D. S., V. S., liudytojai I. S., S. B. bei kiti liudytojai - VšĮ VUVL Urologijos skyriaus slaugos personalas: T. P., R. M., V. O., N. S., I. M., G. G., J. J.. Skyriaus slaugytojos parodė, kad skyriuje pas kūdikį A. B. be jokių kliūčių galėjo užeiti ir užeidavo kitų vaikų mamos, imdavo MRSA infekuotą kūdikį ant rankų, į palatą užeidavo kiti vaikai, besigydę skyriuje, kūdikis A. B. buvo išnešamas ir į koridorių. Taip pat patvirtino, kad jokių nurodymų iš gydytojų dėl šio kūdikio izoliacijos negavo, o atskiroje palatoje gulėjęs tik dėl amžiaus ir dėl to, kad buvęs be tėvų, T. jam buvo būtina ypatinga priežiūra. Be to, tai, jog nežinojo apie kūdikiui A. B. nustatytą MRSA infekciją, patvirtino VšĮ VUVL Urologijos skyriaus gydytojas A. P., kuris tuo pačiu metu, kai skyriuje gulėjo infekuotas ir hospitalinę MRSA infekciją turintis kūdikis A. B., operavo mažametį A. S..
Apeliantas nesupranta, dėl kokios priežasties teismas pripažino įrodymais atskirų liudytojų T. K., I. Š. ir G. Š. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šios liudytojos teisme davė visiškai priešingus parodymus, duotiems ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, šie parodymai teismo buvo perskaityti. Teismas neatsižvelgė ne tik į prokuroro prašymą šių liudytojų teisme duotus parodymus vertinti kaip prieštaringus, neatitinkančius nustatytų aplinkybių, bet ir nepriėmė prokuroro prašytos atskirosios nutarties, pranešant prokurorui apie nustatytą liudytojų parodymų pakeitimo teisme faktą.
Prokuroras nesutinka su kaltinamojo K. G. ir kai kurių liudytojų teiginiais, kad kūdikio A. B. izoliacijai pakako to, jog jis gulėjo vienas atskiroje palatoje Nr. 3. Tačiau LR SAM Higienos instituto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro specialistai išvadoje nurodė: „6. Pooperacinės žaizdos, iš kurios pasėlio nustatyta MRSA, nepriklausomai nuo to, ar tai kolonizacija ar infekcija, uždengimas tvarsčiu nėra saugi izoliacijos priemonė, nes MRSA yra daugeliui antibiotikų atsparus mikroorganizmas, todėl reikalinga kontaktinė izoliacija. Kontaktinės izoliacijos esmė - izoliuoti asmenį taip, kad sveiki asmenys (pacientai ir personalas) neturėtų (ar turėtų minimalią galimybę) tiesiogiai liestis prie paciento ir jo aplinkos daiktų. Pagrindinės kontaktinės izoliacijos priemonės pateiktos ir Lietuvos higienos normoje Nr. 47-2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo motyvais pripažinti įrodymais liudytojo J. R. parodymus. Pastarojo parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai byloje vien todėl, kad jis nedalyvavo atliekant specialisto užduotį ir jo komentavimas dėl specialistų išvados nėra pagrįstas medžiaga, kuri buvo pateikta specialistams.
Apeliantas nurodo, kad MRSA infekcija, buvusia VšĮ VUVL Urologijos skyriuje ir turėtą kūdikio A. B., kontaktiniu būdu užsikrėtė Urologijos skyriuje nuo 2003-04-02 10.15 val. iki 2003-04-11 gydytas vos 24 mėnesių amžiaus mažametis T. S., gim. (duomenys neskelbtini), gulėjęs šalia mažamečio A. B. palatos 4-oje skyriaus palatoje. T. S. atvyko sveikas, be jokių ligų simptomų. Tai patvirtina ir iki šios planinės operacijos atlikti tyrimai, kurių pagrindu ir buvo nuspręsta atlikti operaciją. Po 2003-04-03 10.55 val. atliktos hipospadijos operacijos nustatytos aplinkybės: išrašius T. S. namo, vos po kelių dienų atvykstama į klinikas ir išvalomas užsikišęs šlapimo kanalas, dėl to išbėga pūlingas skystis; vaiko prakaitavimas po operacijos, ilgalaikis skausmingas šlapinimasis; varputės patinimas, pabrinkimas, tai patvirtinama ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, bet ir nenuginčijamu VšĮ KMUK chirurgo įrašu, t.y. 2003-05-05 chirurgo konsultacija, gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. 5107/03 bei pažymimas specialistų išvadoje Nr. 29/147 (G)/2004. Tai patvirtina faktą, kad T. S. buvo užkrėstas MRSA VšĮ VUVL Urologijos skyriuje laikotarpiu nuo 2003-04-02 iki 2003-04-11 ir ši infekcija pateko per operacijos vietą, t. y. varputėje esančią žaizdą, kur kolonizavosi ir patekusi į kraują, 2003-05-03 - 2003-05-05 išsivystė į dekompresuotą sepsinį šoką. Kolonizaciją ir pasireiškusias pasekmes patvirtina ir specialistai - teismo medicinos specialistų išvados Nr. KG 32/04 (02) 9 p.: „...Vertinant tai, kad T. S. MRSA infekcija pasireiškė kaip sepsis ir sepsinis šokas, galima daryti prielaidą, kad kažkada jis buvo kolonizuotas MRSA bakterijomis, o susidarius nepalankioms sąlygoms, MRSA pateko į kraują ir sukėlė sepsį ir šoką.“
Dėl D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos prokuroras nurodo, kad specialistų išvadoje Nr. 29/147 (G) p. 11 konstatuojama, kad Klaipėdos miesto Greitosios medicinos pagalbos gydytoja pediatrė D. K. pirmojo kvietimo metu nepakankamai įvertino kai kuriuos simptomus- bėrimą, viduriavimą, todėl diagnozė nustatyta netiksliai. Vertinant aprašytą ligonio būklę buvo tikslinga pervežti T. S. į ligoninę jau pirmojo kvietimo metu. Būtinybė T. S. siųsti tirti ir gydyti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą nurodyta ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM kontrolės ataskaitoje Nr. lA-118-344K-2, kur nurodoma ir tai, kad pažeistas 1999-02-26 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 96 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 p. reikalavimas - vaiką siųsti tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai. „2003-05-04 08.18 dėl besitęsiančio karščiavimo pacientui T. S. buvo pakartotinai iškviesta Greitoji medicinos pagalba. Atvykusi gydytoja pediatrė D. K. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. 14.022 (dok.Nr.9, psl. 2) nenurodė, kad iškvietimas buvo pakartotinis, tuo pažeidė 1996-11-29 VšĮ Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos stoties išvažiojamosios brigados gydytojo pareiginių instrukcijų 2.7 punkto reikalavimą - kruopščiai užpildyti visą privalomą dokumentaciją. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. 14.022 ... gydytoja D. K. pažymėjo T. S. apžiūros duomenis, diagnozavo ūmią adenovirusinę infekciją, bronchitą, paskyrė gydymą, nurodė kreiptis į polikliniką. Gydytoja D. K. pakartotino greitosios medicinos pagalbos teikimo metu neįvertino blogėjančios T. S. sveikatos būklės (išliko aukšta temperatūra, bėrimas, kosulys), ligos progresavimo - atsiradusių naujų simptomų (ligonis pradėjo viduriuoti), anksčiau skirto gydymo neefektyvumo, neužtikrino savalaikio greitosios medicinos pagalbos paslaugų tęstinumo ir netransportavo paciento į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, tuo pažeidė 1999-02-26 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 96 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 punkto reikalavimą - vaiką siųsti tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga yra neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai. 2003-05-04 13.25 Pranešime apie GMP siųstą ligonį Nr. 14.032 ... gydytoja D. K. ... tiksliai nenurodė, į kurią gydymo įstaigą nukreipė hospitalizuoti T. S....“
Ankstesnis sepsio diagnozavimas turi įtakos gydymui ir pasekmėms. Vertinant kvietimo pakartotinumą, apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į liudytojos R. G. parodymus, kad kokybės sistemų procedūros yra kasdieninė duona. Procedūrose nurodyta, ką ir kaip privalo daryti iškvietimų metu. Administracijoje dėl šių procedūrų pasirašo žurnale. Kartais pasirašo ir neskaitydama. Ar pacientą vežti į ligoninę, sprendė ir sprendžia vietoje. Pasirašydavo nesusipažinusi ar susipažinusi ne iki galo. Dokumentas „Medicininės pagalbos pacientams organizavimas“, kuris išleistas bei patvirtintas 2002 m. bei 2002-08-07 įteiktas, patvirtintas ir įsigaliojo, tai patvirtinta įstaigos spaudu, vyriausiojo gydytojo parašu bei vardiniu spaudu. Parodymai dėl kvietimo pakartotinumo apibrėžimo ir jo įforminimo dokumentaliai, kaip ir dėl procedūros 6.2.1.7. Dokumentas „Medicininės pagalbos pacientams organizavimas“ negali būti laikomas įrodymu, kadangi liudytojos faktiškai yra šališkos, nes visiškai, kaip darbuotojos, priklauso nuo darbdavio, šiuo atveju civilinio atsakovo atstovo vyr. gydytojo R. J..
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad pagal išnagrinėtus ir byloje esančius dokumentus, paimtus poėmio metu iš VšĮ Klaipėdos GMPS, darytina tokia išvada. Apžiūrėjus darbuotojų, supažindintų su darbo instrukcijomis, registracijos žurnalą nustatyta, kad žurnalas pradėtas 2002 m. rugsėjo 2 d. Žurnale nedviprasmiškai pažymėta, jog gydytoja pediatrė D. K. su kokybės sistemos procedūra Nr. 6.2.1.7. susipažinusi 2002 m. rugsėjo 16 d. ir patvirtinta pastarosios parašu. Pačios kokybės sistemos procedūros tuo laikotarpiu patvirtina paties VšĮ Klaipėdos GMPS vyr. gydytojo R. J. pateiktas dokumentas - kokybės sistemos procedūra Nr. 6.2.1.7. „Medicininės pagalbos pacientams organizavimas“ (t. 3, b. l. 53-60). Būtent šis dokumentas yra patvirtintas 2002-08-07, tai patvirtina ir ant dokumento viršelio esantis VšĮ Klaipėdos GMPS spaudas, vyr. gydytojo R. J. spaudas bei parašas. Dokumentas pateiktas kaip originalas, jame dokumento patvirtinimo data - 2002 m. bei nurodyta, kad dokumentas įteiktas, patvirtintas ir įsigaliojęs 2002-08-07. Būtent šis dokumentas pateiktas VšĮ Klaipėdos GMPS į 2005-04-15 prokuratūros paklausimą dėl dokumentų, apibrėžiančių gydytojų paslaugų teikimo kokybę, pateikimo ir šio dokumento galiojimo neigimas vertinamas kritiškai. Tačiau teismas šių, kaip ir kitų svarbių, D. K. kaltę patvirtinančių duomenų visiškai neįvertino. Be to, tokie duomenys nebuvo teismo paneigti, apsiribojus tik formaliu konstatavimu, jog nenustatytas priežastinis ryšys tarp pastarosios veikos ir kilusių pasekmių. Teigia, kad kaltinamosios D. K. parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu visiškai neigė tai, jog mažamečio T. S. tėvai pasakė apie sūnui prieš nepilną mėnesį atliktą hipospadijos operaciją, o teisme užduodama klausimą nukentėjusiajai D. S. paklausė: „Jūs sakėte apie operaciją, kodėl nesakėte apie komplikaciją“. Tačiau apklausos metu į teisėjo klausimą atsakė, kad T. S. mama galėjo pasakyti apie atliktą operaciją, į prokuroro klausimą atsakė, kad tėvai neminėjo vaikui atliktos operacijos. Tokie kaltinamosios D. K. parodymai turėjo būti vertinti kritiškai, kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliantas tvirtina, kad gydytoja pediatrė D. K. nevykdė šios kokybės vadovo procedūros 5.5.3.4 p., dėl to neįvertino paciento nusiskundimų, tinkamai nesurinko anamnezės, nepatikslino, kada paskutinį kartą kreipėsi pagalbos dėl šio susirgimo, neįvertino objektyvaus tyrimo duomenų, nesiaiškino, ar per 24 val. ligonis kreipėsi į GMP stotį, bei to nepažymėjo iškvietimo kortelėje Nr. 14.022, nepakankamai įvertino simptomus - bėrimą, viduriavimą, dėl to nustatė netikslią diagnozę, kvietimo kortelėje Nr. 14.022 nenurodė, kad iškvietimas pakartotinis, tuo pažeidė 1996-11-29 viešosios įstaigos Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos stoties išvažiuojamosios brigados gydytojo pareiginių instrukcijų 2.7 punkto reikalavimus - kruopščiai užpildyti visą privalomą dokumentaciją- ir pakartotinio greitosios medicinos pagalbos teikimo metu neįvertino blogėjančios T. S. sveikatos būklės (išliko aukšta temperatūra, bėrimas, kosulys), ligos progresavimo - atsiradusių naujų simptomų (ligonis pradėjo viduriuoti), anksčiau skirto gydymo (2003 m. gegužės 3 d. gydytojos R. G.) neefektyvumo, neužtikrino savalaikio greitosios medicinos pagalbos paslaugų tęstinumo ir netransportavo paciento į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, tuo pažeidė 1999-02-26 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 96 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 punkto reikalavimą - vaiką siųsti tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji D. S. ir V. S. prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują- apkaltinamąjį nuosprendį ir taikyti kaltinamajai D. K. pačią griežčiausią LR BK 229 str. numatytą bausmę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinktus įrodymus, priimdamas nuosprendį pripažino, kad vieni iš svarbiausių byloje esančių įrodymų, kuriais galima pagrįsti kaltinamų asmenų kaltumą ar nekaltumą, yra specialistų, ekspertų, kompetentingų institucijų išvados, bet ignoravo kitus įrodymus, kurie ne mažiau svarbūs teisingai išspręsti šią bylą, neatsižvelgė į visas įvykio aplinkybes ir todėl nepagrįstai išteisino kaltinamuosius. Tvirtina, kad ekspertų, specialistų išvados negali būti traktuojamos kaip viršesni įrodymai. Medicininių ekspertizių pateiktos išvados rėmėsi tiktai medicininių dokumentų įrašais, kurių dalis neatitinka faktinių aplinkybių. Medicinos ekspertai teikdami išvadą dėl sūnaus gydymo VUVL Urologijos skyriuje atsižvelgė tik į tokį paskutinį įrašą: ,,šlapinimasis neskausmingas, nekarščiuoja, skundų neturi“. Apie pakartotinį atvykimą pas urologą A. P. spręsti negalima, nes nėra medicininiuose dokumentuose jokių įrašų apie šį vizitą“ (Kauno ekspertinio skyriaus specialisto išvada Nr. KG32/04(02)). Nė vienoje specialisto išvadoje nebuvo įvertintas pakartotinis jų sūnaus atvykimas į VUVL su užsikimšusiu šlapimo kanalu tik todėl, kad tai nebuvo užfiksuota medicininiuose dokumentuose, nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojai tai paliudijo (t. l, b. l. 58). Tas pats pasakytina ir apie D. K. GMP kvietimo kortelių pildymą, kur ji nenurodo, kad kvietimas pakartotinis, kad vaiką pykina, jis viduriuoja ir yra po operacijos. Taigi specialistai negalėjo tinkamai ir visapusiškai įvertinti visų įvykio aplinkybių, išaiškintų ikiteisminio tyrimo metu, o teismas į jas nepagrįstai neatsižvelgė.
Taip pat teigia, kad abejotinas kai kurių ekspertizių objektyvumas, kadangi jas atlikę specialistai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir medikų išteisinimu, tai iš anksto nulėmė išvadų šališkumą. Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto teismo medicinos išvadą Nr. 29/147(G) pateikę penki iš septynių specialistų dirba VU vaikų ligoninėje. Kaip ekspertas dalyvavo kaltinamasis K. G., todėl išvados yra šališkos ir subjektyvios. Lietuvos teisės universiteto TMI Kauno ekspertinio skyriaus specialisto išvada Nr. KG32/04(02) pateikta ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir aiškėjant įtariamiesiems dėl neaiškių priežasčių visiškai nebeįžvelgė ankstesnių dviejų ekspertizių nustatytų pažeidimų. Be to, Kauno ekspertinis skyrius, teikdamas kaltinamajam K. G. palankią išvadą, neteisingai taikė netgi 2003-04-01 SAM įsakymu Nr. 59 patvirtintą Higienos normą 47-1:2003, tvirtindamas, kad pagal šią higienos normą „MRSA kolonizuoti ligoniai neizoliuojami“. Nors šios normos 2 priedo 5 p. nurodyta, kad turi būti taikomos kontaktinės izoliavimo priemonės esant infekcijai ar kolonizacijai mikroorganizmais, atspariais daugeliui antibiotikų. Objektyviausios yra Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM 2003-10-01 „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaitos“ Nr. 1A-117-344K-1 ir Nr. 1A-118-344K-2, kadangi jas atliko specialistai, kurie nėra tiesiogiai susiję su gydymo įstaigomis ir jų vykdytas tyrimas buvo pats pirmasis, kai dar nebuvo aiški bylos eiga ir būsimi kaltinamieji. Taip pat objektyvia laikytina ir LR SAM Higienos instituto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro specialistų išvada, kadangi ją teikė ne gydymo įstaigų specialistai.
Dėl K. G. išteisinimo nukentėjusieji nurodo, kad į Urologijos skyrių jų sūnus T. S. atvyko sveikas, be jokių ligų simptomų. Tai patvirtina iki operacijos padaryti tyrimai. Tuo metu gretimoje palatoje gulėjo A. B., kuriam buvo nustatyta MRSA sukelta paviršinė operacinės žaizdos infekcija, priskirta hospitalinėms infekcijoms. Pagal Lietuvos higienos normą HN 47-1:2003 A. B. turėjo būti taikomos kontaktinės izoliavimo priemonės, tačiau kaltinamasis K. G., iš gyd. V. B. sužinojęs apie MRSA bakteriją A. B. pasėlyje, izoliacijos netaikė ir neinformavo slaugytojų personalo apie šią hospitalinę MRSA infekciją, laikomą „21 amžiaus maru“. Tai nesuvokiamas skyriaus vedėjo poelgis, kadangi ši bakterija plinta tiesioginio ir netiesioginio kontakto būdu, o slaugytojos tiesiogiai kontaktuoja su pacientais. Skyriuje nebuvo laikomasi ir kitų higienos reikalavimų, slaugytojos, atlikdamos procedūras skirtingiems pacientams, neplaudavo rankų ir nekeisdavo vienkartinių pirštinių, tai matė jie patys (nukentėjusieji), tą patį paliudijo ir S. B.. Kadangi A. B. gulėjo 3 palatoje, o nukentėjusiųjų sūnus 4, slaugytojos, nežinodamos apie A. B. infekciją, atnešdavo mikrobą tiesiai į jų ir kitas palatas, ant kitų pacientų, nes, kaip parodyta specialistų, šis mikrobas plinta per personalo rankas, aprangą, užterštus daiktus, rankenas, lovų galus ir pan. Be to, A. B. būdavo atnešamas prie slaugytojų posto, nešiojamas po koridorių, kur su juo žaisdavo kiti vaikai, vaikus slaugantys tėvai ir t.t. Tą paliudijo daugelis liudininkų: I. S., S. B. ir kt. Pats kaltinamasis K. G. parodė, kad A. B. „nebuvo skirta griežta izoliacija, todėl jį išnešdavo iš palatos" (t. 6, b. l. l53). Apylinkės teismas vadovavosi tik tų slaugytojų parodymais, kurios teismo ir savo tiesioginio darbdavio kaltinamojo K. G. akivaizdoje keitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir liudijo tai, kad A. B. buvo izoliuotas, jam priskirta individuali slaugytoja. Tvirtina, kad K. G. pažeidė ne tik įstatymo reglamentuotas normas dėl MRSA turinčių pacientų izoliavimo, bet ir jų, kaip pacientų, teisę į informaciją.
Apeliantai tvirtina, kad jų sūnus buvo užkrėstas MRSA infekcija Urologijos skyriuje. Tokią išvadą jie daro įvertinę J. M. parodymus: „ar hospitalinė infekcija, reikia žiūrėti, ar žmogus per metus laiko turėjo kontaktą su ligonine, jei turėjo kontaktą su ligonine, tai reiškia, kad virusas pagautas ligoninėje, jei ne - tai pagautas virusas visuomenėje“ (t. 7, b. l. 84). LR SAM Higienos instituto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos tyrimo centro specialistai išvadoje 4 psl. nurodė, kad T. S. gydymosi VUVL metu MRSA įgyti galėjo, nes tam buvo sąlygos:
„1. Tuo metu skyriuje gretimoje palatoje buvo gydomas MRSA turintis pacientas A. B. (nepriklausomai nuo to, ar jam buvo MRSA infekcija, ar kolonizacija).
2. Slaugos personalas, remiantis jų parodymais, nebuvo informuotas apie A. B. nustatytą MRSA.
3. Buvo nepilnai vykdomos kontaktinės izoliacijos priemonės.“
Teigia, kad infekcija pateko operacijos metu, žaizda, kuri gijo blogai, kimšosi pūliais, išrašius vaiką namo po kelių dienų teko grįžti į ligoninę, nes vaikas visai negalėjo pasišlapinti. Gydytojas A. P. išvalė šlapimo kanalą, iš kurio išbėgo pūlingas skystis. Tačiau gydytojas medicininiuose dokumentuose nefiksavo šio fakto ir specialistų išvadose jis liko neįvertintas. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis K. G. varputės kimšimąsi įvardijo kaip komplikacija ir parodė, kad tokiu atveju „tyrimus reikėjo daryti“ (t. 6, b. l. 153). Po operacijos T. S. prakaitavo, ilgą laiką skausmingai šlapinosi, visą mėnesį po operacijos rytais negalėdavo pasišlapinti be vonelės, varputė buvo patinusi, skausminga, paraudusi. Tai patvirtina ir Klaipėdos GMP gydytoja R. G., tą patį liudija ir vėlesni medicininių kortelių įrašai: Klaipėdos vaikų ligoninės gydymo stacionare istorija Nr.3-3503 „Operuota hipospadija, varpa displastiška“ ir Kauno medicinos universiteto klinikų ligos istorija Nr.5107/03 (t.2, b. 1. 8-26). Mano, kad K. G. išteisintas nepakankamai išanalizavus visus surinktus įrodymus, iš esmės remiantis tik ekspertų išvadomis. K. G. kaltas dėl to, jog jų sūnus buvo užkrėstas MRSA jo vadovaujamame skyriuje, nes pagal savo išsilavinimą, kompetenciją ir sukauptą patirtį galėjo numatyti MRSA užkrato plitimą tarp kitų pacientų, tačiau nesilaikė įstatymų numatytos izoliavimo tvarkos, nesiėmė jokių prevencijos priemonių ir neinformavo apeliantų apie MRSA savo skyriuje, tuo pažeisdamas paciento teisę į informaciją apie jo sveikatai esančias grėsmes.
Dėl D. K. išteisinimo apeliantai nurodo, kad apylinkės teismas, išteisindamas D. K., vadovavosi tik TMI specialisto išvados Nr.29/147(G) (t.2, b. l. 8-26) dalimi, palankia D. K., ir Kauno ekspertinio skyrius specialisto išvada Nr. KG32/04(02) (t. 2, b. l. 44-48) bei pačios kaltinamosios parodymais, kurie buvo prieštaringi ir neatitinkantys faktų, o į jų (tėvų) liudijimus bei kitų liudytojų parodymus nebuvo atsižvelgta.
Teigia, kad D. K. parodymai, jog jie slėpė nuo jos tikrąją vaiko būklę, yra nelogiški ir prieštarauja pačios gydytojos iškvietimo kortelėje įrašytam įrašui apie „laisvesnius vidurius“ ir skirtam gydymui nuo viduriavimo. Duodama parodymus teismui, D. K. sakė: „Pirmą kartą nuvykus pas T. jo tėvai sakė, kad vaiką pykina, yra temperatūra... Mama sakė, kad nuo žvakutės viduriavo.“ (t. 6, b. 1. 155). Pati D. K. parodė, kad vaiką ir pykino, ir viduriavo, o stereotipinę išvadą dėl žvakutės padarė pati gydytoja, nes jie nėra medikai ir negali nurodyti gydytojui vaiko viduriavimo priežasčių. Kaltinamoji teismui aiškino, kad nuo žvakutės pasidaro „skysta košytė“, tačiau tuo pačiu metu teigia, kad nematė, kaip vaikas viduriavo, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu ji nusprendė, kaip vaikas viduriavo. Be to, antrojoje iškvietimo kortelėje D. K. pati žymi, kad vaikas „antra diena viduriuoja“. Vėmimo ir viduriavimo faktas taip pat užfiksuotas VšĮ Klaipėdos infekcinės ligoninės gydytojų ligos istorijos išraše Nr.4/2009. Tai paliudijo ir V. N. (t. 6, b. l. 176). Šie faktai patvirtina, kad D. K. parodymai, susiję su pykinimo ir viduriavimo nebuvimu, neteisingi, sąlygoti jos gynybinės pozicijos.
Taip pat nurodo, kad D. K. sakė apie beveik prieš mėnesį darytą urologinę operaciją, tačiau kaltinamoji tai neigė arba neprisimindama, arba bandydama išvengti atsakomybės (t. 6, b. l. l55). Teisminio proceso metu D. K. pasakė: „Jūs sakėte apie operaciją, kodėl nesakėte apie komplikaciją" (t. 6, b. l. l43). Tai leidžia manyti, kad kaltinamoji savo parodymais stengėsi suklaidinti teismą. Operacijos fakto apskritai buvo neįmanoma nepastebėti. GMP pediatrė R. G. tai patvirtino, taip pat tai patvirtino ir vėlesni medicininių kortelių įrašai: Klaipėdos vaikų ligoninės gydymo stacionare istorija Nr.3-3503, KMU klinikų ligos istorija Nr.5107/03 (TMI specialisto išvada Nr.29/147(G) (t. 2, b. l. 8-26). Netgi byloje esanti nuotrauka, daryta KMU klinikų chirurgų, praėjus pusantro mėnesio, akivaizdžiai atspindi operuotą varputę. Apeliantai mano, kad tai neatleistinas gydytojos D. K. aplaidumas ir sprendimas palikti vaiką iki dvejų metų amžiaus vemiantį ir viduriuojantį namuose, žinant tai, kad maži vaikai labai greitai dehidratuoja. Liudytoja J. Š., vaikų ligų gydytoja, parodė, kad „Dehidratacija mažam vaikui labai grėsminga, jam gali būti šokas. Ligonio laiku nepristačius į ligoninę, galima pasekmė - mirtis“ (t. 6, b. 1. 188). Nesavalaikį sūnaus stacionarizavimą liudija ir VšĮ Klaipėdos ligoninės išrašas Nr.4/2009. Tą patį patvirtino liudytoja R. Š. (t. 6, b. l. l81, 183), liudytoja J. Š. (t. 6, b. l. 186). Išteisinamajame nuosprendyje paviršutiniškai vadovaujamasi tik tuo, kad D. K. negalėjo nustatyti MRSA infekcijos namuose ir kad nėra priežastinio ryšio tarp amputacijos ir jos veiksmų. Akivaizdu, kad infekcijos sukėlėjo „plika akimi“ nustatyti neįmanoma, tačiau D. K., matydama sunkėjančią vaiko būklę, turėjo jį hospitalizuoti į aukštesnio lygio gydymo įstaigą jau rytinio kvietimo metu, nepriklausomai nuo infekcijos sukėlėjo, nes vaikas galėjo mirti vien tik dėl dehidratacijos. Tai patvirtina ir specialistų išvados Nr. KG 32/04 (02) p. 8, VšĮ Klaipėdos vaikų ligoninės Vidaus medicininio audito tikrinimo ataskaitos Nr.3 (2004-08-18) 3 išvada. Tvirtina, kad ankstesnis sepsio diagnozavimas turi įtakos ligos baigčiai ir gydymo pasekmėms, todėl D. K. išteisinimas, remiantis ta aplinkybe, kad „nenustatytas priežastinis ryšys“, yra be pagrindo. Vadovaujantis D. K. paskirtu gydymu ir jiems patiems primygtinai nepareikalavus sūnų hospitalizuoti, jų sūnus būtų miręs namuose tik dėl dehidratacijos, nepriklausomai nuo infekcijos sukėlėjo. Pagal anksčiau išdėstytas aplinkybes kaltinamoji tokias mirtinas pasekmes ir galėjo, ir privalėjo numatyti, nes vadina save kompetentinga ir patyrusia pediatre. Tačiau konkrečiu atveju iš šios gydytojos sulaukė itin didelio neprofesionalumo bei aplaidumo dėl tokių priežasčių: stereotipiškai diagnozavo adenovirusinę infekciją ir ūmų bronchitą (ko vėliau nepatvirtino nė viena aukštesnio lygio gydymo įstaiga), skyrė antibiotikus, kurie viruso apskritai visiškai negydo, nors pati diagnozavo virusą, nuo kosulio neskyrė visiškai jokio gydymo, nors diagnozavo ūmų bronchitą, skyrė gydymą nuo viduriavimo, nors, jos žodžiais tariant, jokio viduriavimo nebuvo, apžiūros metu nepastebėjo atliktos operacijos žymių ir „negirdėjo“, kai jie informavo ją apie prieš nepilną mėnesį atliktą operaciją, nekreipė dėmesio į tai, kad tą pačią parą vaikui jau buvo kviesta GMP ir kad ji buvo kviečiama pakartotinai, nes vaiko būklė blogėjo, neatsižvelgė į tai, kad vaikas iki trejų metų amžiaus, todėl aukšta temperatūra, viduriavimas gali sukelti dehidrataciją, kurios pasekmė mažam vaikui gali būti šokas ir net mirtis, nesugebėjo įvertinti bendros vaiko būklės ir anamnezės visumos, todėl iškart nevežė vaiko į ligoninę, nors visos aplinkybės rodė, kad tai daryti buvo būtina.
Prokuroras ir nukentėjusieji prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Išteisintieji, jų gynėjai ir civilinio atsakovo atstovas prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai K. G. ir D. K. išteisino dėl jiems inkriminuojamų kaltinimų. Teisėjų kolegijos nuomone, išteisinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nukentėjusiųjų ir prokuroro apeliacinių skundų tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad išteisintieji K. G. ir D. K. padarė teisės pažeidimų, tačiau padaryti pažeidimai neturi nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Išteisinamajame nuosprendyje detaliai išdėstyta, kodėl nenustatytas išteisintųjų kaltumas. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu. Išteisinamajame nuosprendyje nuosekliai išdėstyti baudžiamosios atsakomybės apkaltinamojo nuosprendžio atveju pagrindai. Detaliai išdėstyti ir neatsargios kaltės rūšies – nusikalstamo nerūpestingumo – sandaros elementai, tai yra intelektualusis ir valinis. Intelektualusis elementas pasireiškia kaip asmens psichinis santykis su dėl jo daromos veikos pobūdžio ir baudžiamojo įstatymo įtvirtintų pavojingų pasekmių numatymu, o valinis elementas – turėjimą ir galėjimą numatyti pavojingas veikos pasekmes. Atkreiptinas dėmesys, kad pasekmių pavojingumą lemia BK dispozicijoje nurodytos pasekmės.
Nusikaltimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams būdingas specialus subjektas. Valstybės tarnautojui prilygintas asmuo turi pareigą pagal savo dalykines, profesines savybes, kitas savybes, atitinkančias užimamas pareigas, numatyti savo veikos pavojingas pasekmes. Pareiga numatyti pavojingas pasekmes turi atitikti objektyviuosius kriterijus, kurie reglamentuoja, kaip asmuo turi veikti konkrečioje situacijoje. Tuo tarpu asmens galėjimas numatyti pavojingas pasekmes pasireiškia subjektyviais kriterijais, tai yra asmens galimybė esamomis realiomis sąlygomis įvertinti daromos veikos pobūdį ir numatyti pavojingas pasekmes. Minėtos konkrečios veikos aplinkybės yra pagrindas nustatyti asmens galimybę suprasti baudžiamajame įstatyme numatytas pavojingas pasekmes.
Pažymėtina, kad šiuo atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui taikomi specifiniai reikalavimai, nes tai yra specialus subjektas – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - gydytojas, kuriam taikomi specifiniai reikalavimai: medicininis išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, kiti greitosios medicinos pagalbos gydytojui keliami specialūs reikalavimai.
Valinis elementas yra svarbiausias nusikalstamo nerūpestingumo nustatymo požymis, kuriam nustatyti reikalingas įvykio aplinkybių ir jau minėtų objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų vertinimas. Baudžiamojoje byloje pirmiausia nustatomi objektyvieji kriterijai ir tik po to- subjektyvieji. Teisingas valinio elemento nustatymas reikšmingas ir dėl baudžiamosios atsakomybės atsiradimo, nes nors vieno iš jų nebuvimas reiškia ir asmens kaltės nebuvimą, taip pat baudžiamosios atsakomybės nebuvimą.
Vertindamas tiesioginio priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą dėl K. G. inkriminuojamo kaltinimo, apylinkės teismas nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas negali vadovautis iškeltomis hipotezėmis ir prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad T. S. užsikrėtė MRSA nuo tuo pačiu metu VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Urologiniame skyriuje gydyto A. B..
Higienos instituto pateiktuose atsakymuose nurodoma, kad bendrai apie 30 proc. sveikų žmonių yra S. aureus nešiotojai ir ši bakterija yra normalios mikrofloros (odos ir gleivinių) dalis. Tačiau kartais ši bakterija gali sukelti įvairius infekcinius susirgimus (odos ir minkštųjų audinių pūlingas infekcijas, plaučių uždegimą, endokarditą, sepsį...). Šios infekcijos gali būti endogeninės kilmės (sukeltos to paties žmogaus nešiotų bakterijų) arba egzogeninės (kai bakterijos patenka nuo kito asmens ar aplinkos objekto kontakto). Literatūros duomenimis ligonių aplinkoje antibiotikams atsparių bakterijų plitimas yra žymiai didesnis nei visuomenėje. Tai taikytina ir MRSA. Žmonėms įgyti MRSA yra žymiai didesnė tikimybė ligoninėje nei visuomenėje. Atliekant mokslinius tyrimus ir nagrinėjant visuomenėje pasireiškusias MRSA sukeltas infekcijas bei jų protrūkius įvairiose šalyse, pirmiausia įvertinamas paciento ryšys su ligonine (gydymasis, darbas ir pan.), įvardijant tai kaip pagrindinį rizikos veiksnį MRSA infekcijai. Dažniausiai literatūroje MRSA infekcija yra laikoma įgyta visuomenėje tik tuomet, kai nenustatoma paciento ryšio su gydymo įstaiga (t. 5, b. l. 142-147).
Specialistų išvadose Nr. 32/04 (02) taip pat nurodyti analogiški teiginiai dėl tikimybės ligoninėse užsikrėsti MRSA (11, 13 p.) (t. 2, b. l. 44-48).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esamus įrodymus, konstatuoja, kad visi įrodymai patvirtina tik tikimybę, kad T. S. minėtu virusu užsikrėtė nuo A. B., kuris tuo pačiu metu gydėsi ligoninėje. Tačiau nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad T. S. MRSA bakterija (sukėlėjas) buvo kolonizuotas atliktos operacijos metu ar kitokiu būdu toje pačioje ligoninėje. MRSA patekimo pas T. S. negalima nustatyti ir remiantis sepsio inkubaciniu periodu, nes tai priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie šiuo atveju nenustatyti. Akivaizdu tik tai, kad jeigu T. S. MRSA būtų užsikrėtęs operacijos metu, labai didelė tikimybė, kad inkubacinis periodas būtų žymiai trumpesnis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta medicinos mokslų daktarė R. Valintėlienė parodė, kad visuomenėje atsirandančios ir ligoninėse cirkuliuojančios (hospitalinės) MRSA infekcijos genetinė padermė skiriasi. Išlikus pasėliams galima nustatyti infekcijos kilmę (visuomenėje atsirandanti ar hospitalinė), tačiau Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad tiek T. S., tiek A. B. pasėliai yra sunaikinti, todėl T. S. ir A. B. MRSA identiškumo nustatyti neįmanoma. Esant šioms aplinkybėms nėra galimybės atlikti T. S. pasėlio genetinio tyrimo ir nustatyti, ar jo infekcijos kilmė buvo hospitalinė. Nesant galimybei to atlikti, T. S. užsikrėtimą minėtoje ligoninėje MRSA virusu galima vertinti tik kaip tikimybę. Be to, byloje nėra duomenų, to niekas nepatvirtino, kad dar kas nors iš tuo metu ligoninėje besigydančių pacientų ar lankytojų būtų užsikrėtę MRSA. Vertinti K. G., kaip skyriaus vedėjo, veiksmus dėl asmens, kuriam identifikuotas MRSA, tinkamos izoliacijos būtų prasminga tik tuomet, jeigu būtų nustatytas MRSA identiškumas. Tai leistų šiuos įrodymus vertinti kaip jo kaltę patvirtinančius ar paneigiančius. Šiuo atveju to daryti nėra prasmės nenustačius pagrindinės nusikalstamos veikos sąlygos - priežastinio ryšio tarp K. G. veikos ir atsiradusių pasekmių.
Apeliacinio skundo argumentas dėl liudytojų T. K., I. Š., G. Š. bei J. R. parodymų vertinimo bei pripažinimo įrodymais nepagrįstas. BPK 20 str. įtvirtintos normos reglamentuoja įrodymų sąvoką, jų liečiamumą bei leistinumą. Teisėjų kolegija nustato, kad įrodymai gauti teisėtai, jie patvirtina tam tikras aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išpręsti (BPK 20 str.). Šiuos parodymus vertina teismas.
Liudytojas J. R. yra Teismo medicinos instituto direktoriaus pavaduotojas. Jo užimamos pareigos bei turima kvalifikacija leidžia teismui kviesti į teisiamąjį posėdį kaip specialistą. Į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu (BPK 284 str. 3 d.). Jis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu buvo įspėtas už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei dėl atsakomybės už melagingus parodymus, taip pat prisiekė (t. 7, b. l. 133). Be to, jis inicijavo, kad 2004-09-15 užduotis atlikti pakartotinį objektų tyrimą dėl T. S. gydymo teisingumo būtų atliekamas Teismo medicinos instituto Kauno ekspertiniam skyriui (t. 2, b. l. 38). Todėl vertinti jo parodymus kritiškai teismas neturėjo pagrindo.
Iš specialisto išvados Nr. KG 29/147 (G)/2004 nustatyta, kad gydytoja pediatrė D. K. T. S. diagnozę – ūmi adenovirusinė infekcija, ūmus bronchitas - nustatė 2003-05-04 tarp 8 ir 9 val. kvietimo metu. Pakartotinio kvietimo metu tą pačią dieną 13 val. ji diagnozę papildė – nustatė ūmų enteritą ir ligonį hospitalizavo. Gydytoja pirmojo kvietimo metu nepakankamai įvertino kai kuriuos simptomus – bėrimą ir viduriavimą, todėl diagnozė nustatyta netiksliai. Vertinant aprašytą ligonio būklę, buvo tikslinga pervežti T. S. į ligoninę jau pirmojo kvietimo metu. Tiesioginio priežastinio ryšio tarp D. K. veiksmų diagnozuojant T. S. būklę ir pasekmių – galūnių amputacijos, nėra, nes amputacija buvo sunkaus stafilokokinio sepsio ir jo sąlygotų komplikacijų pasekmė, t. y. pasekmes lėmė ryškūs kraujotakos sutrikimai galūnėse, o ne gydytojos veiksmai. Negalima nustatyti ir netiesioginio priežastinio ryšio. Kvietimo metu (namų sąlygomis) gydytoja D. K. suteikti didesnės apimties medicininės pagalbos negalėjo (t. 2, b. l. 8-26).
Teisėjų kolegija atsižvelgia į šią išvadą tokia apimtimi, kokia liečia D. K. veiką, nes išteisintųjų K. G. (dalyvavusio rengiant šią išvadą) ir D. K. veikos nesusijusios.
Specialisto išvadoje Nr. 32/04 (02) nurodyta, kad nėra apibrėžiamas sepsio inkubacinis periodas, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Nėra jokių specifinių simptomų, kurie stebimi esant S.aureus (MRSA) infekcijai. T. S. nustatyti ir vėliau tyrimo metu buvę simptomai yra būdingi bet kuriai infekcijai. Pūlingas židinys nė viename medicininiame įraše neaprašytas. Varpos srityje infekcinio židinio, remiantis medicininiais įrašais, nebuvo. D. K. nustatytos diagnozės abiejų kvietimų metu neprieštaravo tuo metu buvusiems klinikiniams simptomams, o pagal nustatytas diagnozes pagalba paskirta adekvati. Ankstyvoje stadijoje diagnozuoti sepsį dažnai negalima, nes esami klinikiniai simptomai nėra specifiniai ir būdingi daugeliui kitų ligų ar negalavimų. Hospitalizavimas priklauso ne nuo pakartotinio iškvietimo, o nuo ligonio būklės. Pagal buvusius ligos simptomus, užfiksuotus 2003-05-03 9 val. 45 min. pirminio D. K. iškvietimo metu, buvo neįmanoma nustatyti MRSA infekcijos. Galutinė sepsio ir sepsinio šoko priežastį T. S. buvo galima nustatyti tik gavus kraujo pasėlio atsakymą. Gavus MRSA ligos patvirtinimą ir skyrus specifinį gydymą, negrįžtami pakitimai organizme jau buvo išsivystę (t. 2, b. l. 44-48).
Higienos instituto pateiktuose atsakymuose nurodoma, kad S.aureus atsparumas meticilinui nustatomas mikrobiologiniais metodais, kurių trukmė paprastai siekia 2-3 paras. MRSA sukeltos infekcijos neturi ypatingų klinikinių požymių, pagal kuriuos šios infekcijos galėtų būti identifikuojamos ankstyvoje stadijoje, atskiriant jas nuo jautraus S.aureus ar kitų sukėlėjų sukeltų infekcijų. Gydytoja pediatrė D. K. (taip pat ir R. G.), apžiūrėjusi T. S. kvietimų metu, diagnozuoti galimos MRSA infekcijos negalėjo, nes MRSA infekcija diagnozuojama atlikus mikrobiologinius tyrimus ir nustačius išskirto S.aureus tiriamojoje medžiagoje jautrumą antimikrobiniams vaistams (tai yra ne klinikinė, o mikrobiologinė diagnozė). MRSA infekcijai būdingų simptomų nėra. GMP gydytojos veikiančių MRSA antibiotikų paskirti negalėjo, nes tuo metu nebuvo žinomas sukėlėjas (t. 5, b. l. 142-147).
Atsižvelgiant ir į kitus įrodymus, kurie detaliai aptarti išteisinamajame nuosprendyje, konstatuotina, kad gydytojos pediatrės D. K., kaip specialaus subjekto, psichinis santykis su baudžiamajame įstatyme numatytomis pavojingomis pasekmėmis pasireiškė valinio elemento nebuvimu, tai yra D. K. esamomis sąlygomis, veikdama pagal greitosios medicinos pagalbos gydytojo pediatro pareigybės instrukcijai nustatytus reikalavimus, neturėjo galimybės numatyti pavojingų pasekmių, kurios šiuo atveju numatytos BK 229 str.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. galėjo diagnozuoti MRSA infekciją ar besivystantį sepsį. Atitinkamai negalima patvirtinti, kad ji turėjo ir galėjo numatyti konkrečias kaltinime nurodytas pasekmes, tai yra galūnių amputacijas. Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 229 str. būtina įvertinti padarinių dydį. Tik BK 229 str. dispozicijoje nurodytas padarinių (pasekmių) dydis laikytinas pavojingu ir atitinkamai laikytinas nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiu.
Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde abejojant D. K. kvalifikacija teigiama, kad jos aplaidumas pasireiškė tuo, jog ji stereotipiškai diagnozavo adenovirusinę infekciją ir ūmų bronchitą, skyrė antibiotikus, kurie viruso apskritai visiškai negydo, nors pati diagnozavo virusą, nuo kosulio neskyrė visiškai jokio gydymo, nors diagnozavo ūmų bronchitą, skyrė gydymą nuo viduriavimo. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad T. S. atvežus į aukštesnio lygio gydymo įstaigą – VšĮ Klaipėdos ligoninės Infekcinių ligų departamento Reanimacijos poskyrį, T. S. 2003 05 04 13 val. 50 min. diagnozuotas ūmus gastroenteritas, dehidratacija, t. y. iš esmės patvirtinta D. K. nustatyta diagnozė ir tik 2003 05 04 18 val. 45 min. gydytojų konsiliumas diagnozavo sepsinį šoką (t. 2, b. l. 87-101). Taigi teigti, kad D. K. esamoje situacijoje elgėsi nekvalifikuotai ir aplaidžiai, nėra jokio pagrindo.
Prokuroro apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas tam, kad D. K. pirmojo iškvietimo metu netinkamai užpildė reikiamą dokumentaciją, nepažymėjo, kad tai jau antrasis iškvietimas. Kolegijos nuomone, netinkamas dokumentų užpildymas nesietinas su diagnozės nustatymu ir pasekmėmis. Apeliacinio skundo teiginys, kad neatsižvelgta, jog gydytojo profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus, atmestinas. Baudžiamojoje teisėje asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, veiksmus kuriems taikomi reikalavimai didesne apimtimi, tai yra griežtesni atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo standartai, kiti kriterijai, lemia specialiojo subjekto statusas. Anksčiau paminėta, kad BK 229 str. nusikaltimo sudėties subjektas yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo – specialusis subjektas. Visi apeliaciniame skunde išdėstyti tokio nusikaltimo sudėties subjekto padidintos apimties reikalavimai asmeniui yra ne visuomeninė pilietiškumo ar asmens auklėjimo pareiga, o nustatyti konkrečios profesijos, šiuo atveju greitosios medicinos pagalbos gydytojo pediatro, darbą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl baudžiamosios teisės prasme teisiškai reikšmingoms aplinkybėms priskiriamas asmens veikimas pagal teisės aktų reglamentuojamas normas. Pareiga būti atidesniam ir pan. reikšminga tik ta apimtimi, kiek reglamentuoja teisės aktai.
Taip pat pažymėtina, kad specialisto išvados Nr. KG 29/147 (G)/2004 ir Nr. 32/04 (02), taip pat Higienos instituto atsakymai iš esmės neprieštarauja vieni kitiems. Apeliaciniame skunde tik nurodoma, kad išvados prieštarauja dėl MRSA plitimo, inkubacinio periodo ir dėl hospitalinės infekcijos. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos deklaratyvius teiginius, konstatuoja, kad kompetentingų specialistų duotose išvadose nėra D. K. kaltės įrodymų, kad išvadų teiginiai iš esmės neprieštaringi, o vienas kitą papildantys. Higienos instituto pateiktuose atsakymuose nurodoma didesnė tikimybė, kad T. S. galėjo būti kolonizuotas MRSA virusu ligoninėje, ir atitinkamai mažinama galimybė užsikrėsti visuomenėje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo specialistų išvadų, kurios liečia D. K., vertinimu.
Apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu D. K. visiškai neigė tai, jog mažamečio T. S. tėvai jai pasakė apie sūnui prieš nepilną mėnesį atliktą hipospadijos operaciją, o teisme, užduodama klausimą nukentėjusiajai D. S., paklausė: „Jūs sakėte apie operaciją, kodėl nesakėte apie komplikaciją“, po to teisme į teisėjo klausimą ji parodė, kad T. S. mama galėjo pasakyti apie atliktą operaciją, o į prokuroro klausimą atsakė, kad tėvai neminėjo vaikui atliktos operacijos, yra teisingas. Tačiau pats faktas dėl operacijos ar komplikacijų po jos nedidina pareigos ir galimybės nustatyti anksčiau minėtas pavojingas pasekmes. Šiuo atveju tikimybė, kad operacijos metu T. S. galėjo būti kolonizuotas MRSA sukėlėjas, nereiškia jokių specifinių šios ligos požymių, taip pat galimybės diagnozuoti MRSA infekciją ar besivystantį sepsį. Teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, kad tokie kaltinamosios D. K. parodymai turėjo būti vertinti kritiškai kaip gynybinė pozicija, tačiau tai nėra jos kaltę patvirtinantis įrodymas. Kaltinamoji turi teisę gintis bet kokiais įstatymo nedraudžiamais būdais.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniuose skunduose nurodytu argumentu dėl K. G. dalyvavimo rengiant specialisto išvadą Nr. KG 29/147 (G)/2004 bei abejonėmis ją vertinti kaip įrodymą. Tačiau ši specialisto išvada nėra vienintelis ir pagrindinis įrodymų šaltinis. Apeliantai nurodo, kad vertinant įrodymus per daug didelis dėmesys skiriamas teismo medicininių ekspertizių ir specialistų išvadoms, tačiau šiuo atveju kitaip vertinti minėtų įrodymų šaltinių nėra pagrindo, nes medicininių ekspertizių išvados rėmėsi tiktai pateiktų medicininių dokumentų įrašais, darytais T. S. gydymo metu. Nenustatyta, kad įrašai medicininiuose dokumentuose būtų klastojami.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje tokių įrodymų nesurinkta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio ir nukentėjusiųjų D. S., V. S. apeliacinius skundus atmesti.