Kauno apygardos teismo nutartis

2016-06-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-245/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-08
Bylos Nr.
1A-257-245/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
A. Š.
Advokatai
Mindaugas Šatas
Kategorijos
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-245/2016

Teisėjas Raimundas Klimaitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23328-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorams Daivai Kavaliauskienei, Valentinui Jakštui, nuteistajam A. Š., jo gynėjui advokatui Mindaugui Šatui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 3 d., ir nubaustas 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 str., BPK 140 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2015-05-15 iki 2016-01-19.

Iš A. Š. priteista 15317,64 eurų (penkiolika tūkstančių trys šimtai septyniolika eurų 64 ct) turtinės ir 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. balandžio 24 d., 12 val. 30 min., kieme prie daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), atrakinęs I. A. priklausantį automobilį „Toyota Land Cruiser 150“, vokiškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), 60 000 eurų vertės, įsėdo į jį turėdamas tikslą pagrobti svetimą didelės vertės turtą, tačiau buvo užkluptas nukentėjusiosios I. A. nusikaltimo vietoje, kuri siekdama išlaikyti pagrobtą turtą, rankomis suėmė už atidarytų automobilio durelių ir automobilio, liepė A. Š. stoti, tačiau pastarasis, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu - padidino automobilio važiavimo greitį išvažiuodamas iš kiemo, dėl ko I. A. neišsilaikė už sugriebto automobilio ir nukrito nuo važiuojančios transporto priemonės, tokiu būdu jai buvo padaryti nubrozdinimai dešinio peties dalyje, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, nubrozdinimas dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimas dešinio riešo išorinėje dalyje, kraujosruva dešinio dilbio priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, du nubrozdinimai kairio dilbio nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimas kairio dilbio vidiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, kraujosruva dešinio kelio išorinėje dalyje, ir tokiu būdu nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei užvaldytas jos didelės vertės svetimas turtas, padarant nukentėjusiajai didelę 60 000 eurų turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde A. Š. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016-01-19 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio reikalavimų, taip pat Konstitucijos 31 straipsnio nuostatų. Apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiosios I. A. parodymais, kurie nėra nuoseklūs. A. Š. kyla abejonių pagal ką nukentėjusioji jį atpažino kaip automobilį grobusį asmenį. Nukentėjusioji prieš asmens parodymo atpažinti veiksmą nebuvo išsamiai apklausta apie žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų atpažinti automobilį grobusį asmenį, todėl parodymo atpažinti veiksmas negalėjo būti atliktas. Kaltinamasis nebuvo aiškiai individualizuotas, jis apibūdintas tik bendrais bruožais. Be to, apeliantas pažymi, kad atliekant parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmas nebuvo fotografuojamas ar kitaip fiksuojama jo atlikimo eiga, kaip to reikalauja BPK 194 straipsnio 3 dalis. Todėl tai kelia abejones dėl tokio įrodymo patikimumo. Be to, I. A. nurodė, kad jai buvo duodama atpažinti asmenį ne tik iš protokole suklijuotų fotonuotraukų, bet ir iš nuotraukų, rodytų prieš tai prokuratūroje, kurias žiūrėjo kompiuteryje. Tai taip pat patvirtina, kad buvo nesilaikyta įstatymo reikalavimų. A. Š. atkreipia dėmesį ir į tai, kad šalia jo nuotraukos buvo įklijuotos ir asmenų, kurie pažįstami su nukentėjusiąja nuotraukos. Jo nuotrauka akivaizdžiai išsiskiria iš kitų savo kokybe. Nukentėjusioji tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad jos automobilį pagrobė 20-25 metų amžiaus vyras, rudų akių, tačiau jam yra 37 metai, jo akių spalva žalia, jo kūno sudėjimas ne smulkus, o atletiškas. Visi jo teiginiai, išsakyti ikiteisminio tyrimo metu ir išdėstyti rašytiniuose dokumentuose, nebuvo analizuoti. Apeliantas skunde pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi, kur jis iš tiesų buvo įvykio metu. A. Š. teigia, jog tuo metu buvo Šiauliuose ir yra tai galintys paliudyti asmenys – jo sutuoktinė ir tėvai.

Be procesinių pažeidimų buvo padaryti ir materialiosios teisės pažeidimai, kadangi jam inkriminuotas BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymas. Tačiau veika nebuvo atliekama panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, todėl veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo A. Š. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nurodomi galimi materialinės bei proceso teisės pažeidimai, todėl šie klausimai teisėjų kolegijos išsamiai aptariami nutartyje.

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal nuteistojo poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą 2016-01-19 nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir paskyrė A. Š. bausmę, proporcingą jo padarytos veikos pavojingumui, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių.

Pagrindiniai argumentai, kuriais A. Š. vadovaujasi prašydamas priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien nenuosekliais nukentėjusiosios I. A. parodymais bei procesinio parodymo atpažinti pagal nuotraukas veiksmo rezultatais, kuris buvo atliktas pažeidžiant BPK 194 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiems teiginiams apeliacinės instancijos teismas nepritaria, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems duomenims.

Apelianto teigimu, byloje procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką – buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nukentėjusioji prieš asmens parodymo atpažinti veiksmą nebuvo išsamiai apklausta, t. y. nukentėjusioji aiškiai neindividualizavo kaltininko bruožų, kas kelia apeliantui abejonių dėl tokio įrodymo patikimumo. Taip pat, nukentėjusiajai buvo rodoma kaltinamojo nuotrauka, kuri aiškiai išsiskiria iš kitų nuotraukų savo kokybe, parodymo atpažinti veiksmai niekaip nefiksuoti. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Kartu atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas nuorodą į BPK 194 straipsnio 3 dalies normą daro be pagrindo, nes BPK 194 straipsnis reglamentuoja parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų tvarką, o byloje buvo daromas asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas procesinis veiksmas, kurio tvarką nustato ne BPK 194 straipsnis, o BPK 192 straipsnio 5 dalis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. Parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. Asmens atpažinimas gali būti daromas ir pagal jo nuotrauką, tokiu atveju ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis.

Nagrinėjamu atveju asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinis veiksmas buvo atliktas 2015-04-29, o nukentėjusiosios apklausa atlikta keliomis dienomis anksčiau – 2015-04-25. Šios apklausos metu nukentėjusioji I. A. parodė, kad įvykio vietoje bandė sulaikyti jos automobilį grobiantį asmenį, kurį gerai įsidėmėjo ir apibūdino kaip aukštą (apie 180 cm ūgio), tamsaus gymio, trumpai kirptais juodais plaukais, juodais antakiais, smulkaus kūno sudėjimo, apie 20-25 metų amžiaus (t. 1, b. l. 34). 2015-04-29 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji I. A. iš keturių nuotraukų atpažino nuteistąjį, nurodė, kad jį atpažįsta pagal tamsius antakius, išraiškingas akis, trumpai kirptus tamsius plaukus, kitus veido bruožus. Pažymėtina, jog visose pateiktose nuotraukose esantys asmenys pagal išvaizdą nėra skirtingi, neturi akivaizdžių išskirtinumų, pačių nuotraukų kokybė iš esmės nesiskiria, priešingai nei teigia apeliantas, pateiktų nuotraukų ryškumas – įvairus, t. y. vienos – šiek tiek tamsesnės, ryškesnės, kitos šviesesnės, tačiau šviesesnė yra ne vien kaltinamojo nuotrauka. Taip pat, nukentėjusioji kaltinamąjį atpažino ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 2, b. l. 18-19) bei pirmosios instancijos teisme, kur dar kartą akcentavo, jog kaltinamąjį įsidėmėjo dėl jo išraiškingo šalto žvilgsnio, tamsių plaukų. Taigi nukentėjusioji net kelis kartus patvirtino asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu gautus duomenis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš karto po įvykio I. A. jos automobilį pagrobusį asmenį apibūdino savo tėvui G. R., kuris pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad dukra kaltinamąjį apibūdino kaip atletišką, tamsių plaukų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, nes tam gali turėti reikšmės, kaip ir šioje byloje, nusikaltimo aplinkybės, stresas, apšvietimas, praėjęs laiko tarpas po nusikalstamos veikos padarymo ir kt. Todėl vien tai, kad nukentėjusioji suklydo, apibūdindama asmens amžių (nurodė 20-25 m., vėliau iki 30 m., o kaltinamajam įvykio metu buvo 36 m.) ar akių spalvą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas abejoti šio procesinio veiksmo teisėtumu. Iš byloje esančios atpažinimo nuotraukos (t. 1, b. l. 43) negalima daryti išvados, kad A. Š. išvaizda (veido bruožai) dėl amžiaus skirtumo labai skirtųsi nuo kitų atpažinti parodytų asmenų. Taip pat, ir formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia tam tikrus analizuojamo procesinio veiksmo atlikimo netikslumus, jei nėra padaryta esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144-489/2015; 2K-436-697/2015).

A. Š. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad kitos šalia jo nuotraukos atpažinimo metu įklijuotos nuotraukos yra asmenų, kurie yra pažįstami su nukentėjusiąja, todėl pastaroji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paliudyti, kad automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobė jis. Su tokiu apelianto pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu nėra pagrindo sutikti. Vienintelis nukentėjusiajai pažįstamas asmuo pateiktose nuotraukose yra T. Š., tai ji pati pripažino pirmosios instancijos teisme. Tai, jog nukentėjusioji pažįsta kitus du asmenis, A. Š. advokato teigimu, G. E. yra I. A. buvusio draugo E. V. draugas, o L. R. nukentėjusiajai pažįstamas iš bendro draugų rato, tėra prielaida, kuria apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja. Nuotraukos atpažinimui buvo parinktos pagal panašius į kaltinamojo veido bruožus, taip pat, net jei vienas iš keturių nuotraukose užfiksuotų asmenų ir buvo nukentėjusiosios pažįstamas, tai nereiškia, jog ji negalėjo šio asmens atpažinti kaip nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens. Be to, I. A. galėjo nurodyti, jog neatpažįsta nei vieno asmens, tačiau ji užtikrintai ir nedvejodama pasirinko būtent A. Š. nuotrauką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atpažinimų metu gautus duomenis pripažindamas įrodymais apylinkės teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Be to, pažymėtina ir tai, kad A. Š. gynėjas advokatas M. Šatas ikiteisminio tyrimo metu vengė suderinti asmens atpažinimo veiksmus, kol nukentėjusioji buvo Lietuvoje, ir tokiu būdu trukdė išsamiam ikiteisminio tyrimo atlikimui. Visa tai užfiksuota tyrimą atlikusios tyrėjos tarnybiniuose pranešimuose (t. 2, b. l. 6, 14, 25).

Nors 2015-04-24, apie 12.30 val., vykusio incidento pašaliniai asmenys nestebėjo, tačiau įvykio eigą nuosekliai ir neprieštaringai atskleidė nukentėjusioji I. A.. Ji nuo pat tyrimo pradžios aiškino, kad įvykio dieną buvo pas savo tetą bute (duomenys neskelbtini), sėdėjo virtuvėje, prie lango, todėl gerai matė, kaip prie jos automobilio Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priėjo nepažįstamas asmuo ir, atsirakinęs automobilį, į jį įsėdo. Tuomet ji nieko nelaukusi, basa išbėgo į lauką ir bandė sulaikyti asmenį, kuris jau buvo užvedęs automobilį ir pradėjęs važiuoti. Nukentėjusioji spėjo atidaryti automobilio dureles ir į jas įsikibti, tačiau nuteistasis padidino greitį, nereagavo į nukentėjusiosios raginimus sustoti ir atbulas išvažiavo iš daugiabučio namo kiemo į gatvę. Šie jos parodymai nesikeitė viso proceso metu, I. A. pažymėjo, kad nuteistąjį matė iš labai arti, todėl jo sumaišyti su kitu panašiu asmeniu negalėjo. Pirmosios instancijos teisme ji netgi nurodė, kaip šiuo metu A. Š. yra pasikeitęs, t. y. užsiauginęs barzdą, kurios nusikalstamos veikos darymo metu neturėjo. Tai tik patvirtina, kad bendrus A. Š. bruožus nukentėjusioji įsidėmėjo itin gerai ir asmenį, įžūliai nuvairavusį jos automobilį, gali atpažinti net ir praėjus kuriam laikui po įvykio. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs ir jais negali būti grindžiama jo kaltė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pačio apelianto viso baudžiamojo proceso metu pasirinkta gynybos taktika yra prieštaringa. Išsamių parodymų apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes A. Š. nedavė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė viską paaiškinsiantis teisme, ant įtariamojo apklausos protokolų pasirašyti atsisakė (t. 1, b. l. 137-138, t. 2, b. l. 29-30). Tačiau ir pirmosios instancijos teisme parodymų jis nedavė nei įrodymų tyrimo pradžioje, nei apklausus visus liudytojus (t. 4, b. l. 78-82). Savo atsisakymo duoti parodymus niekaip neargumentavo, jokių objektyvių priežasčių, kodėl naudojasi jam įstatymo suteikta teise neduoti parodymų, nepateikė. Prašė iškviesti liudyti jo žmoną, kodėl nepaaiškino, todėl apylinkės teismas šio prašymo netenkino. Baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu A. Š. advokatas nurodė, kad jo ginamasis 2015-05-24 buvo Šiauliuose ir tai gali patvirtinti jo tėvai bei sutuoktinė. Analogiška aplinkybė yra nurodoma ir apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija iškvietė liudyti apelianto žmoną R. U., tačiau ši pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise ir parodymų duoti nesutiko (t. 4, b. l. 157). Kitų savo bei advokato prašymų (papildomai iškviesti apklausai nukentėjusiąją I. A., nuteistojo tėvus) A. Š. atsisakė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog įrodymų tyrimo nereikia atlikti, taigi A. Š. teiginio, jog įvykio metu jis buvo kitoje vietoje, niekas nepatvirtino.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ne vien nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir pareigūno S. B., nukentėjusiosios tėvo G. R. parodymais. Apylinkės teismas taip pat išsamiai aprašė prieštaravimus liudytojų E. V. ir T. Š. parodymuose dėl to, kas pagrobė nukentėjusiosios automobilį, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių asmenų parodymų nepasisako. Be to, T. Š. su A. Š. yra kartu atlikę laisvės atėmimo bausmę, taigi yra pažįstami, nors iš pradžių tai neigė. E. V. taip pat pripažino, jog A. Š. pažįsta, bendrauja. Todėl apylinkės teismas pagrįstai minėtų asmenų parodymus vertino kritiškai, kaip siekį sumenkinti byloje surinktus objektyvius įrodymus, t. y. padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skundžiamame nuosprendyje, apelianto teigimu, buvo padarytas ir materialiosios teisės pažeidimas, kadangi nusikalstama veika nebuvo atliekama panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, todėl veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 3 dalį. Šiam teiginiui aukštesnės instancijos teismas nepritaria.

Būtinieji plėšimo objektyvieji požymiai yra turto pagrobimas ir prievartos (fizinės ar psichinės) panaudojimas. Fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Psichinė prievarta plėšimo sudėtyje pasireiškia realiu grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Atkreiptinas dėmesys, kad vagystė gali peraugti į plėšimą, pavyzdžiui, asmuo, darydamas vagystę panaudoja smurtą, siekdamas išlaikyti grobiamą turtą. Nagrinėjamu atveju tokia situacija ir yra susiklosčiusi. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. Š. iš pradžių neturėjo ketinimo sužaloti nukentėjusiąją I. A.. Buvo siekta tiesiog pavogti brangų automobilį ir tokiu būdu pasipelnyti. Nuteistasis nesitikėjo, kad bus užkluptas bedarydamas nusikalstamą veiką, tačiau grobiamą daiktą jis siekė išlaikyti bet kokiu būdu, t. y. nepaisydamas nukentėjusiosios veiksmų – ji įsikibo į automobilio dureles, liepė nuteistajam sustoti. Tačiau šis, suvokdamas, kad gali nukentėjusiąją sužeisti, padidino greitį, I. A. neišsilaikiusi nukrito ir susižalojo, o A. Š. atbuline eiga išvažiavo, tokiu būdu padarė svetimo turto plėšimą. Specialisto išvadoje Nr. G1159/15(02) konstatuota, kad I. A. nustatyta nubrozdinimas dešinio peties išorinėje dalyje, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, nubrozdinimas dešinio dilbio nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, nubrozdinimas dešinio riešo išorinėje dalyje, kraujosruva dešinio dilbio priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, du nubrozdinimai kairio dilbio nugariniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, kraujosruva dešinio kelio išorinėje dalyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l .14-15). Minėti sužalojimai atitinka jų atsiradimo pobūdį, t. y. nukentėjusioji buvo tyčia parblokšta A. Š. vairuojamo automobilio. Nuteistasis smurtą naudojo ne siekdamas išvengti sulaikymo, tačiau siekdamas išlaikyti grobiamą svetimą turtą – I. A. priklausantį automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Š. padarytos veikos perkvalifikavimui į BK 178 straipsnio 3 dalį nėra teisinio pagrindo.

Konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo 2016-01-19 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai Daiva JankauskienėOlegas Šibkovas