- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-25
- Bylos Nr.
- e2-1542-236/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“
- Ieškovas
- UAB „Lakaja“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Stiebas“, uždaroji akcinė bendrovė „APS grupė“, uždaroji akcinė bendrovė „Kailash“, uždaroji akcinė bendrovė „DOMUS LUMINA“, uždaroji akcinė bendrovė „Fasado construction“, uždaroji akcinė bendrovė „Įrengimas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Lakaja“ ieškinį atsakovei UAB „Vestartus“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Stiebas“, uždaroji akcinė bendrovė „APS grupė“, uždaroji akcinė bendrovė „Kailash“, uždaroji akcinė bendrovė „DOMUS LUMINA“, uždaroji akcinė bendrovė „Fasado construction“, uždaroji akcinė bendrovė „Įrengimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Lakaja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė iš atsakovės UAB „Vestartus“ priteisti 275 457,07 Eur skolos, 24 240 Eur delspinigių, 0,02 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šalys sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus, tačiau atsakovė šių sąskaitų laiku nepamokėjo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės ir jos akcininkų pinigines lėšas, o jų nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, nes pati skolininkė yra užsiminusi apie savo sunkią padėtį, ji ilgiau nei 4 mėn. vėluoja atsiskaityti ne tik su ieškove, bet ir su kitais asmenimis. Be to, ieškinio suma yra didelė, o atsakovės atžvilgiu yra pradėta ir daugiau teismo procesų, kuriais siekiama išieškoti dideles sumas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir nutarė ieškovės reikalavimų užtikrinimui, neviršijant 299 697,07 Eur sumos, areštuoti atsakovei UAB „Vestartus“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą bet kokiu būdu perleisti ar įkeisti kitiems asmenims, bet leidžiant atsakovei UAB „Vestartus“ iš areštuotų lėšų išmokėti privalomus mokesčius į valstybės (savivaldybės) ir socialinio draudimo biudžetus, darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą reikalavimą.Teismas konstatavo, jog reikšdama ieškinį ieškovė nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo turimus įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Teismo vertinimu, nebuvo nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.Pasisakydamas dėl grėsmės busimo teismo sprendimo įvykdymui teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma laikytina didele net gi ir atsakovei – juridiniam asmeniui bei galinčia padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovė vengia sumokėti skolą, į raginimus nereaguoja, jos finansnė ir turtinė padėtis nežinoma, be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme (c. b. Nr. eL2-25232-871/2016), tiek Vilniaus apygardos teisme (c. b. Nr. e2-4831-852/2016) yra nagrinėjamos civilinės bylos dėl skolų iš atsakovės priteisimo. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra tikslinga ieškovės prašymą tenkinti.Vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, siekiant nesuteikti nė vienai šaliai perdėto pranašumo ar suvaržyti vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti, teismas nutarė pirmiausiai areštuoti reikalavimo vertę atitinkantį atsakovės nekilnojamajį ir/ar kilnojamajį turtą, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, tokiu būdu nevaržant atsakovės teisių ir interesų labiau, negu būtina teisėto tikslo pasiekimui.Pasisakydamas dėl prašymo areštuoti UAB „Vestartus“ akcininkų turtą, teismas sprendė, jog šis prašymas yra nepagrįstas ir nesusijęs su pateiktu reikalavimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra uždaroji akcinė bendrovė, t. y. ribotos civilinės atsakomybės asmuo, kuri pagal prisiimtas prievoles atsako tik bendrovės turtu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės akcininkams nagrinėjamu atveju netikslingas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė UAB „Vestartus“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinys yra prima facie nepagrįstas, kadangi paremtas prielaidomis ir spėlionėmis, o su juo pateikti įrodymai nepagrindžia skolos egzistavimo. Teikdama nepagrįstą ieškinį ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Ieškovė tokios grėsmės neįrodė, tuo tarpu prašoma priteisti suma atsakovei nėra didelė, palyginus su jai priklausančio turto mase. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutartį prieš tai nepranešęs apie ieškovės prašymą atsakovei. Ieškovė UAB „Lakaja“ atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pateiktu atskiruoju skundu atsakovė klaidina teismą. Skunde nurodytos aplinkybės dėl kitame teisme nagrinėjamos bylos bei ieškovės įsipareigojimų nevykdymo yra neteisingos.Atsakovė yra skolinga ne tik ieškovei, tačiau ir kitiems kreditoriams, o jos turimas turtas įkeistas bankui, jam taikomi areštai. Šios aplinkybės patvirtina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Trečiasis asmuo UAB „DOMUS LUMINA“ atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Spręsdamas dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo teismas neturi nuodugniai nagrinėti ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų. Ieškovės ir atsakovės nesutarimai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo savaime nereiškia, jog ieškinys yra nepagrįstas, o išsamiai visi argumentai bus ištirti išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsakovei priklausantis turtas yra apsunkintas, piniginiai reikalavimai jai reiškiami ir keliose kitose teisme nagrinėjamose bylose, todėl neareštuotas turtas gali būti lengvai perleistas.Atsakovės argumentai apie tai, jog teismas privalėjo jai pranešti apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįsti, kadangi pagal bendrąją taisyklę apie tokį prašymą nėra pranešama.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl papildomų įrodymų
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Atsakovė UAB „Vestartus“ kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui 2015 m. birželio 12 d. statybos rangos sutarties Nr. SRS 15-01 kopiją, 2016 m. kovo 17 d. rašto kopiją su priedais, 2016 m. balandžio 15 d. pretenzijos kopiją su priedais ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, o ieškovė UAB „Lakaja“ pateikė teismui Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog visi minėti rašytiniai įrodymai jau yra nagrinėjamoje civilinėje byloje, juos priimti atsisako ir grąžina juos pateikusiems asmenims.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui. Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde ginčija abi pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nurodo, jog kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškinyje reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir dėl šios aplinkybės teismas turėjo konstatuoti, jog ieškovės pateiktas ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).Šuo atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, prie ieškinio buvo pridėti jame išdėstytus reikalavimus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, todėl jis pagrįstai pripažintas preliminariai pagrįstu. Tuo tarpu, išvados apie ieškinyje nurodytų faktinių bei teisinių argumentų teisingumą bus padarytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Dėl šios priežasties minėti apeliantės argumentai atmestini, o pirmosios instancijos nutartis šioje dalyje pripažintina teisėta ir pagrįsta. Atskirajame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui šiuo atveju neegzistuoja, nes ieškinio suma, palyginus su apeliantei priklausančio turto verte, nėra didelė. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina kritiškai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę; kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovei UAB „Vestartus“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu Žarijų g. 8, Vilniuje. Nors šio turto vidutinė rinkos vertė siekia 1 723 230 EUR, taip pat matyti, jog didžioji šio turto dalis – 1 678 700 EUR vertės, yra įkeista. Hipoteka šiam turtui įregistruota remiantis atsakovės ir AB DNB banko sudaryta kreditavimo sutartimi, kurios suma 3 000 000 EUR. Šios aplinkybės patvirtina, jog didžioji dalis atsakovės turimo nekilnojamojo turto šiuo metu faktiškai yra apsunkinta ir išieškojimas iš jo taip pat būtų iš esmės neįmanomas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme (c. b. Nr. e2-45117-871/2016), tiek Vilniaus apygardos teisme (c. b. Nr. e2-4831-852/2016, Nr. e2-4979-565/2016, Nr. e2-4976-553/2016) yra nagrinėjamos civilinės bylos dėl skolų priteisimo iš atsakovės. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės iš esmės sudaro pagrindą teigti, jog nesiėmus šiuo atveju nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taip pat nesutiktina su apelaintės atsirojo skundo argumentu, jog teismas, prieš priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo informuoti atsakovę apie ieškovės prašymą ir leisti jai pateikti savo argumentus. Iš CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, jog teismas neturi pareigos informuoti asmenį apie gautą prašymą jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir tik nustatęs, kad tai būtina, gali tai padaryti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas savo diskrecijos teise, laikė, jog nėra pagrindo informuoti atsakovės apie ieškovės prašymo gavimą ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tokiu sprendimu nesutikti. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p. teismas,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.