- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-28
- Bylos Nr.
- A-2793-602/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01357-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimais (b. l. 5–8, 13, 18–19), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 6 840 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. buvo kalinamas Alytaus PN nežmoniškoms, kankinančioms, žiaurioms, antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo kalinamas perpildytose patalpose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Be to, teigė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, spintų ir pakabų rūbams pakabinti, buvo prastas apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad prie gyvenamojo pastato buvo sandėlis, kuriame laikomi deguonies balionai, o prie sandėlio įrengta rūkymo vieta, nors tai yra draudžiama ir pavojinga gyvybei. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Alytaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį, 1 bendrabučio tipo miegamąjį, kurio plotas 16,56 kv. m, jame įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,36 kv. m gyvenamojo ploto. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atitinkamai Alytaus PN laikomi nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje tiek lauke, tiek viduje, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštėse, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus PN taip pat akcentavo, kad miegamieji, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo aprūpinti kietuoju inventoriumi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos). Be to, pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369 ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436, atlikęs visų Alytaus PN patalpų patikrinimą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Kartu paaiškino, kad Alytaus PN besargybiniame būryje jokių balionų nėra, o angliarūgštės balionai yra sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje. Alytaus PN papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, o jam diagnozuotos ligos yra tipinės, kuriomis serga ir laisvėje esantys žmonės. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, o į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 47–50) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 22 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 16,56 kv. m, jame įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,36 kv. m. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus ir jose kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsiliepimą į skundą, šių duomenų neginčijo ir pareiškėjas, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atitinkamai teismas sprendė, kad nurodyti įrodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN 22 būrio 1 miegamajame nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Taigi, teismas konstatavo gyvenamojo ploto normos pažeidimą ir kartu akcentavo, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo normose numatyta, jog spintelė prie lovos turi būti skiriama 1 asmeniui, taip pat numatytas 1 stalas. Tačiau Aprūpinimo normose nenumatytas rūbų spintos įrengimas nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad bendrabučio gyvenamosiose patalpose yra po 1 spintelę prie lovos ir 1 stalas. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN besargybiniame būryje jokių deguonies balionų nėra, angliarūgštės balionai yra sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje. Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, spintų rūbams pakabinti, prie gyvenamojo pastato buvo laikomi deguonies balionai, atmestini kaip nepagrįsti.Nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus PN psichinės sveikatos specialistus, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko pakankamai ilgai (gyvenamojo ploto norma pažeista 212 parų). Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. aplinkybė, jog ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas gyveno būryje be sargybos, prie būrio yra du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, naudotis lauke įrengtu sporto inventoriumi, sporto sale, o gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną. Taigi, teismas sprendė, kad santykinai mažą patalpų plotą pareiškėjui iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismo vertinimu, minėtos byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, tačiau padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę ir pobūdį, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 100 Eur ir konstatavo, kad ši suma priteistina iš atsakovo, o dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55–57), kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 6 840 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir jo patikslinimuose išdėstytus teiginius, kad jis nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. Alytaus PN buvo kalinamas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo stalo, spintų ir pakabų rūbams pakabinti, buvo prastas apšvietimas, be to, prie gyvenamojo pastato buvo sandėlis, kuriame laikomi deguonies balionai, o prie sandėlio įrengta rūkymo vieta, nors tai yra draudžiama ir pavojinga gyvybei. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtina, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuriai atlyginti adekvati suma yra 6 840 Eur.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. Alytaus PN buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 23, 27–40), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kuriuos įrodymus teismas, jo manymu, vertino netinkamai. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog nagrinėjamu atveju jo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 6 840 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas pažeidimas (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 6 840 Eur suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nustatytas tik gyvenamojo ploto normos pažeidimas, kiti pažeidimai nenustatyti ir nėra duomenų, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo (suėmimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 700 Eur.Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.