Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 8 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Pareiškėjas teigia, kad žalą priteisti prašo, nes atliekant bausmę iš jo buvo nuskaičiuojami pinigai už du elektros prietaisus, nors jis naudojosi tik vienu televizoriumi.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A-5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą kildina iš institucijų pareigūnų (Vilniaus kalėjimo) veiksmų atliekant išskaitas už sunaudotą elektros energiją, t. y. pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai buvo atliekamos išskaitos už du televizorius, nors realiai pareiškėjas naudojosi vienu televizoriumi. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad iš pareiškėjo buvo išskaitoma tik už vieną elektros įrenginį, o sistemoje pasitaikiusi klaida buvo pastebėta iš karto ir anuliuota. Šiems savo argumentams pagrįsti atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, t. y. žiniaraščius sąskaitai pagal dimensijas; žiniaraščius už apskaičiuotų sumų už nuteistųjų elektros sunaudojimą bei 2023 m. gruodžio 29 d. raštą „Dėl prašymo išnagrinėjimo“.

Aprašo 56 punktas nustato, kad elektros energijos sąnaudos parai apskaičiuojamos nuteistojo ar suimtojo turimų elektros prietaisų per parą sunaudotą elektros energiją (E) padauginant iš laisvės atėmimo vietos įstaigai tiekiančio elektros energiją tiekėjo nustatyto pirmos grupės buitiniams (privatiems) vartotojams vienos laiko zonos elektros energijos tarifo.

Išlaidos už sunaudotą elektros energiją apskaičiuojamos mėnesiui, dauginant paros išlaidas iš mėnesio dienų skaičiaus. Kai nuteistasis ar suimtasis laisvės atėmimo vietos įstaigoje buvo ne visą mėnesį, išlaidos už sunaudotą elektros energiją apskaičiuojamos paros išlaidas dauginant iš įstaigoje nuteistojo faktiškai būtų dienų skaičiaus. Apskaičiuotos elektros energijos išlaidos apvalinamos iki sveiko skaičiaus centais (Aprašo 57 punktas).

Vadovaujantis Aprašo 60 punktu įkalinimo įstaigos viršininko paskirtas darbuotojas sudaro nuteistųjų ir suimtųjų, turinčių elektros prietaisus, sąrašus, o tokiame sąraše nurodoma: nuteistojo ar suimtojo vardas ir pavardė, turimų elektros prietaisų pavadinimai bei kiekvieno elektros prietaiso galia. Aprašo 62 punkte nustatyta, kad kiekvienas nuteistasis ir suimtasis pasirašytinai supažindinamas, kokie jo turimi elektros prietaisai įtraukti į sąrašą. Nuteistajam ar suimtajam atsisakius pasirašyti, jei duomenys apie jo turimus elektros prietaisus į sąrašą įrašyti teisingai, surašomas aktas, kurį pasirašo paskirtas darbuotojas ir ne mažiau kaip dar vienas laisvės atėmimo vietos įstaigos administracijos atstovas. Aprašo 64 punkte nustatyta, kad paskirtas darbuotojas Aprašo 60 punkte numatytus sąrašus pateikia laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciniam padaliniui, atsakingam už buhalterinę apskaitą. Padalinio, atsakingo už buhalterinę apskaitą, darbuotojas, vadovaudamasis sąrašų duomenimis ir šiame apraše nustatytomis taisyklėmis apskaičiuoja vieno mėnesio išlaidas už nuteistojo ar suimtojo turimų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją ir, pasibaigus kiekvienam mėnesiui, nurašo jas iš nuteistojo ar suimtojo asmeninės sąskaitos. Jeigu nuteistasis ar suimtasis įstaigoje buvo laikomas ne pilną mėnesį – apskaičiuojamos išlaidos už jo turimų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją už tiek dienų, kiek nuteistasis ar suimtasis buvo laikomas įstaigoje ir nurašomos iš nuteistojo ar suimtojo asmeninės sąskaitos. Bendra nurašytų iš nuteistųjų ir suimtųjų asmeninių sąskaitų lėšų suma už jų turimų elektros prietaisų sunaudotą elektros energiją iš dalies kompensuojamos laisvės atėmimo vietos įstaigos išlaidos elektros energijai.

Iš pateiktų atsakovės atstovės rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas mokėjo tik už vieną elektros prietaisą – televizorių. Pateikti žiniaraščiai sąskaitai pagal dimensijas patvirtina, kad iš pareiškėjo ginčo laikotarpiu buvo padarytos išskaitos: už 2023 m. sausio mėnesį buvo išskaičiuota 1,53 Eur; už 2023 m. vasario mėnesį buvo išskaičiuota 1,65 Eur; už 2023 m. kovo mėnesį buvo išskaičiuota 1,41 Eur; už 2023 m. balandžio mėnesį buvo išskaičiuota 1,53 Eur. Iš žiniaraščių už apskaičiuotų sumų už nuteistųjų elektros sunaudojimą matyti, kad į apskaitą buvo įtrauktas mokestis už du televizorius, tačiau kartu padarytas prierašas, kuris patvirtina, kad tokia klaida buvo ištaisyta ir išskaita atlikta tik už vieną televizorių. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teismui teigia, kad mokėjo už du elektros prietaisus. Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus kalėjimo 2023 m. gruodžio 29 d. rašte „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ pareiškėjui buvo pateikta informacija, kad išskaitos buvo atliktos tik už vieną, pareiškėjo naudojamą, televizorių. Visos šios nustatytos faktinės aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes.

Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei surinktą rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovės atstovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo N. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.