Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjos draudimo UAB „Baltijos garantas“ atstovui advokatui Linui Jakui, atsakovės Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos atstovui Dariui Jušinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos draudimo UAB „Baltijos garantas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja draudimo UAB „Baltijos garantas“ (toliau – ir DUAB „Baltijos garantas“) skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Draudimo priežiūros komisija, Komisija) 2009-04-14 nutarimo Nr. N-161 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kurioje numatoma, kad licencija pareiškėjai panaikinama nuo Nutarimo priėmimo dienos ir nustatyti pareiškėjos veiklos licencijos galiojimo terminą iki 2009-12-31. Nurodo, kad 2009-04-14 Draudimo priežiūros komisija nutarimu Nr. N-I61 nuo Nutarimo priėmimo dienos panaikino DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licenciją Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Draudimo priežiūros komisijos 2005-03-15 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo pareiškėją iki 2009-12-31 perleisti teises ir pareigas pagal pareiškėjos sudarytas draudimo sutartis bei pateikti Komisijai tai pagrindžiančius dokumentus. Draudimo priežiūros komisija sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja iki 2009-03-30 nepadidino minimalaus garantinio fondo iki 3 200 000 eurų, todėl veiklos licencija turėjo būti nedelsiant panaikinta ir pareiškėja įpareigota perduoti visas teises ir pareigas pagal draudimo sutartis tretiesiems, draudimo veikla turintiems teisę užsiimti, asmenims. Nesutinka su sprendimu panaikinti pareiškėjos veiklos licenciją nuo skundžiamo nutarimo priėmimo dienos, ir mano, kad pareiškėjo veiklos licencija Nutarime numatytais pagrindais turėtų būti panaikinta nuo 2009-12-31. Pareiškėja Nutarimo priėmimo dieną turėjo 5019 galiojančių įvairių rūšių draudimo sutarčių, kas reiškia, kad pareiškėja nuo licencijos panaikinimo dienos iki 2009-12-31 vis tiek, remdamasis Nutarimu, privalės vykdyti draudimo veiklą, kadangi bet kokiu atveju bus susiklostę draudimo teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir draudėjų, su kuriais yra sudarytos galiojančios sutartys. Draudimo veikla, kaip nurodoma Draudimo įstatymo 2 str. 26 d., tai ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus įvykus draudžiamiesiems įvykiams, asmens turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjimus dengiantį turtą ir kitą turtą. Tai reiškia, kad iki 2009-12-31, kol tretiesiems asmenims bus perduotos teisės ir pareigos pagal galiojančias draudimo sutartis, pareiškėja, prisiėmusi draudėjų rizikas, įvykus draudiminiam įvykiui, privalės išmokėti draudimo išmoką, tą įvykį administruoti ir atlikti kitus veiksmus, kurie teisės aktų leidžiami tik subjektams, turintiems galiojančią draudimo veiklos licenciją. Licencijos būtinumo atliekant bet kokį su draudimo sutarties vykdymu ir administravimu susijusį veiklos faktą įtvirtina Draudimo įstatymo nuostatos, kur 2 str. 9 d. įtvirtintas draudiko apibrėžimas - tai yra asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti draudimo veiklą. To paties įstatymo 12 str. 1 d. nustatyta, kad įmonė draudimo veikla gali verstis tik įgijusi Draudimo priežiūros komisijos išduotą draudimo veiklos licenciją. Esant situacijai po Nutarimo priėmimo, pareiškėja nebeturi teisės apskritai vykdyti savo įsipareigojimų draudėjams, taip pat mokėti jiems draudimo išmokų atsitikus draudiminiams įvykiams, kadangi Draudimo įstatymo 2 str. 15 d. nustatyta, kad draudimo išmoką gali išmokėti tik draudikas - kaip nurodyta šiame skunde aukščiau, draudikas gali būti tik įmonė, turinti galiojančią veiklos licenciją. Nutarimu panaikinus pareiškėjos veiklos licenciją nuo Nutarimo priėmimo dienos, o teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimo terminą nukėlus iki 2009-12-31, akivaizdžiai pažeidžiamos draudėjų teisės gauti tinkamą draudiminių įvykių administravimą bei atitinkamai - draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui, kadangi licencijos netekimas neleidžia pareiškėjai to daryti, nors draudimo sutartys gali galioti pareiškėjos atžvilgiu iki 2009-12-31. Pažymėjo, kad pareiškėjai Draudimo priežiūros komisijos 2009-01-20 nutarimu buvo laikinai sustabdytas licencijos galiojimas, tačiau nutarime nurodyta, kad pareiškėja privalo vykdyti jos sudarytas draudimo sutartis. Atsakovė 2009-01-20 nutarimą priėmė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Nutarimu panaikinta licencija - pareiškėja licencijos sustabdymo laikotarpiu tinkamai vykdė visas galiojančias draudimo sutartis, mokėjo išmokas, administravo įvykius - tą patvirtina pažyma apie išmokėtas draudimo išmokas nuo licencijos galiojimo sustabdymo - viso draudėjams sumokėta 861 393,38 Lt draudimo išmokų (iš kurių už draudiminius įvykius, įvykusius po licencijos galiojimo sustabdymo - 53 059,7 Lt). Po Nutarimo priėmimo iki šio skundo padavimo jau įvyko 14 draudiminių įvykių, kuriuos pareiškėja turėtų administruoti bei atitinkamai išmokėti draudimo išmoką, tačiau dėl licencijos galiojimo panaikinimo ji nebeturi teisės to daryti, nors būtų pajėgi ir dėl to yra akivaizdžiai pažeidžiami draudėjų interesai. Draudimo įstatymo 223 str. nėra numatyta, per kokį terminą Draudimo priežiūros komisija turi panaikinti licenciją po to, kai nesuformuojamas garantinis fondas. Ir kadangi atsakovė numatė, kad teisių ir pareigų perleidimui pakankamas terminas yra 2009-12-31, mano, kad licencijos panaikinimo terminas turėtų būti ne ankstesnis nei ši data, nes toks terminas būtų pakankamas esamiems draudiminiams įvykiams administruoti bei išmokoms išmokėti, kadangi pareiškėjos atžvilgiu galiotų Draudimo priežiūros komisijos 2009-01-20 nutarimas, kuriuo sustabdoma draudimo veiklos licencija, ir ji įpareigojama vykdyti jau sudarytas draudimo sutartis. Pareiškėjai, jei ji vykdys draudimo veiklą (išmokės draudimo išmokas, administruos įvykius) nuo Nutarimo priėmimo, gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė - laisvės atėmimas iki ketverių metų, kaip numatyta Baudžiamojo kodekso 202 str. nurodytoje nusikaltimo sudėtyje - vertimasis veikla neturint tam licencijos (b. l. 3-5).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad atsakovė netinkamai aiškina draudimo veiklos sąvoką: draudimo veikla – ne tik galėjimas sudaryti draudimo sutartis, t. y. prisiimti įsipareigojimus, bet ir galėjimas vykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas sutartis. Įstatyme nėra nurodytas terminas, nuo kada draudimo veiklos licencija turi būti panaikinama, todėl tai turėtų būti daroma protingai, atsižvelgiant į tai, kad įmonei reikia vykdyti įsipareigojimus, licencijos galiojimas tokiu atveju turėtų būti nustatytas iki įsipareigojimų įvykdymo. Pareiškėjai iki pagal sutartis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo turėtų būti palikta apribota draudimo veiklos licenzija, t. y. leidžiama vykdyti veiklą, apribojant teisę prisiimti naujus įsipareigojimus, kas iš esmės ir buvo padaryta 2009-01-20 nutarimu. Nesant visiškai panaikintai licencijai, įmonė nebūtų žlugdoma: tai leistų pareiškėjai siekti investavimo į įmonę, ko nebus esant panaikintai licencijai. Aplinkybė, kad pareiškėja nustatytu terminu nepadidino savo garantinio fondo iki įstatymu nustatyto minimalaus dydžio, nėra ginčijama.

Pateiktame atsiliepime atsakovė Draudimo priežiūros komisija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Draudimo priežiūros komisijos 2009-04-14 nutarimą Nr. N-161, kuriuo panaikinta pareiškėjos draudimo veiklos licenciją ir ji įpareigota iki 2009-12-31 perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis. Pastarąjį sprendimą Draudimo priežiūros komisija priėmė atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja per Draudimo įstatymo 223 str. nustatytus terminus nepadidino minimalaus garantinio fondo iki pastarojo įstatymo reikalaujamo dydžio (indeksuotas dydis - 3 200 000 eurų (11 048 960 litų). Pareiškėja skunde iš esmės teigia esą jos draudimo veiklos licencija turėjo būti panaikinta tik nuo 2009-12-31 ir prašo pratęsti jos galiojimą iki minėtos datos. Tokia pareiškėjos pozicija yra visiškai nepagrįsta. Pagal Draudimo įstatymo 223 str. 1 d., pareiškėja, kaip ir kitos veikiančios draudimo įmonės, dar iki 2007-03-30 privalėjo suformuoti pastarojo įstatymo reikalaujamą minimalų garantinį fondą. Pareiškėja iki 2007-03-30 minimalaus garantinio fondo nesuformavo, tačiau pateikė jo padidinimo planą. Atsižvelgdama į tai, Draudimo priežiūros komisija ne kartą pratęsė pareiškėjai minimalaus garantinio fondo padidinimo terminą, įskaitant 2009-01-20 priimtą sprendimą pratęsti minėtą terminą iki maksimalaus Draudimo įstatymo 223 str. 2 d. leidžiamo - 2009-03-30. Taigi, pareiškėja faktiškai turėjo daugiau nei 5 metus minimalaus garantinio fondo suformavimui (laikotarpis nuo 2004-01-01, kuomet įsigaliojo minėtą reikalavimą nustačiusi Draudimo įstatymo redakcija, iki 2009-03-30), tačiau minėtos pareigos neįvykdė. Pagal Draudimo įstatymo 223 str. 3 d., jei draudimo įmonė nepadidina minimalaus garantinio fondo per pastarajame straipsnyje numatytus terminus, Draudimo priežiūros komisija panaikina draudimo veiklos licenciją. Taigi, pačiame įstatyme yra aiškiai įvardintos minėtos draudimo įmonės pareigos neįvykdymo teisinės pasekmės. Draudimo priežiūros komisija savo veikloje yra saistoma įstatymų reikalavimų, o šiuo atveju minėti Draudimo įstatymo 223 str. 3 d. reikalavimai yra aiškūs ir vienareikšmiai. Kadangi pareiškėja nepadidino minimalaus garantinio fondo net ir per maksimaliai pratęstą tam skirtą terminą, Draudimo priežiūros komisija skundžiamu nutarimu panaikino jos draudimo veiklos licenciją. Nepaisant minėtų aplinkybių, nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad jos draudimo veiklos licencija turėjo būti panaikinta tik nuo 2009-12-31, t. y. praėjus net daugiau nei 9 mėnesiams nuo minėto pagrindo tai padaryti atsiradimo. Draudimo įstatymo 223 str. 3 d. draudimo veiklos licencijos panaikinimą sieja su konkrečiu įvykiu - pareigos padidinti minimalų garantinį fondą per įstatyme nustatytus terminus (šiuo atveju - iki 2009-03-30) neįvykdymu, todėl pareiškėjos pageidavimas pratęsti licencijos galiojimą iki 2009-12-31 yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtos imperatyviosios teisės normos paskirtimi ir esme. Pažymėjo, kad teismas gali pratęsti nebent savo paties nustatytą procesinį terminą (ABTĮ 65 str. 1 d.), bet ne pareiškėjos prašomą pratęsti įstatyme nustatytą terminą. Nors pareiškėja skunde teigia, kad panaikinus draudimo veiklos licenciją ji nebegalinti vykdyti draudimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti - draudimo veiklos licencija yra būtina norint teisėtai prisiimti įsipareigojimus pagal draudimo sutartis, bet ne jau prisiimtų įsipareigojimų vykdymui (Draudimo įstatymo 2 str. 26 d.). Pagal Draudimo įstatymo 127 str. 1 d., panaikinus draudimo veiklos licenciją, draudimo įmonė privalo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, tačiau neįgyja teisės iki jų perleidimo nebevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, iki minėto įpareigojimo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis įvykdymo, pareiškėja privalo pati administruoti draudžiamuosius įvykius bei mokėti asmenimis draudimo išmokas (pacta sunt servanda). Draudimo įstatymo 127 str. 2 d. yra aiškiai įtvirtinta, kad draudimo įmonė, turėdama iš draudimo sutarčių atsirandančių teisių ir pareigų, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą (t. y., iki teisių ir pareigų perleidimo tik vykdo jau prisiimtus įsipareigojimus). Pareiškėja taip pat teigia, kad draudimo veiklos licencijos panaikinimo terminas neturėtų būti ankstesnis nei terminas perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, tačiau nenurodo konkrečių tokią jos pageidaujamą įvykių eigą numatančių materialinės teisės normų. Pažymėjo, kad vien tai, kad minėtas įpareigojimas perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis yra būtent Draudimo įstatymo 127 str. 1 d. įtvirtinta draudimo veiklos licencijos panaikinimo pasekmė, t. y. pareiškėjos licencijos panaikinimo bei teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimo terminai niekaip negali sutapti (b. l. 17-19).

Skundas netenkinamas.

Kaip nustatyta pareiškėjos ir atsakovės atstovų paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais, atsakovė Draudimo priežiūros komisija skundžiamu 2009-04-14 nutarimu Nr. N-161 „Dėl DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos galiojimo panaikinimo“, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja DUAB „Baltijos garantas“ iki 2009-03-30 nepadidino minimalaus garantinio fondo iki LR draudimo įstatyme numatyto dydžio 3 200 000 eurų (11 048 960 litų), panaikino DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos Draudimo priežiūros komisijos 2005-03-15 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl naujos formos draudimo veiklos licencijos išdavimo DUAB „Baltijos garantas“, galiojimą ir įpareigojo DUAB „Baltijos garantas“ iki 2009-12-31 perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis bei pateikti Draudimo priežiūros komisijai teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 13).

Pareiškėja, kuri neneigia aplinkybių, kad ji neįvykdė LR draudimo įstatymo 223 str. 1 d. nustatyto reikalavimo padidinti minimalų garantinį fondą iki šiame įstatyme numatyto dydžio, atitinkamai – kad atsakovė turėjo pagrindą priimti sprendimą naikinti jai išduotą draudimo veiklos licenciją, teigia, kad data, nuo kurios tokia licencija naikinama, turėtų būti sutaptimi su termino, per kurį pareiškėja turi perduoti savo teises ir pareigas pagal sudarytas draudimo sutartis, pabaiga.

LR draudimo įstatymo 223 str. 1 – 3 d. nustato, kad veikiančios draudimo įmonės, įsteigtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, iki 2007 m. kovo 30 d. privalo padidinti minimalų garantinį fondą iki šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio, atsižvelgdamos į vykdomų draudimo grupių veiklą. Jei draudimo įmonė Priežiūros komisijos nustatyta tvarka pateikia minimalaus garantinio fondo padidinimo planą, Priežiūros komisija turi teisę pratęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip iki 2009 m. kovo 30 d. Jei draudimo įmonė nepadidina minimalaus garantinio fondo per šiame straipsnyje nurodytus terminus, Priežiūros komisija panaikina draudimo veiklos licenciją. LR draudimo įstatymo 127 str. 1 – 3 d. numato, kad panaikinusi draudimo veiklos licencijos galiojimą, Priežiūros komisija privalo įpareigoti draudimo įmonę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis ir nustatyti terminą, per kurį teisės ir pareigos privalo būti perleistos. Draudimo įmonė, turėdama teisių ir pareigų, atsirandančių iš draudimo sutarčių, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą. Jei draudimo įmonė per Priežiūros komisijos nustatytą terminą neperleidžia teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis, Priežiūros komisija privalo kreiptis į prokurorą su prašymu inicijuoti draudimo veiklos tyrimą Civilinio kodekso 2.124 – 2.131 straipsniuose nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei minėtą teisinį reglamentavimą, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas: pareiškėjai neįvykdžius LR draudimo įstatymo 223 str. 1 d. nustatyto reikalavimo iki 2009-03-30 padidinti minimalų garantinį fondą iki šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio, t. y. 3 200 000 eurų, atsakovė, atsižvelgdama į LR draudimo įstatymo 223 str. 3 d. nuostatą, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą draudimo veiklos licenciją. Kadangi įstatymas nenumato, kokiu terminu Draudimo priežiūros komisija turi priimti tokį sprendimą, yra pagrindas manyti, kad toks nutarimas turėtų būti priimamas gavus duomenis, kad licencijos turėtojas neįvykdė minėto reikalavimo, bei laikantis tokiam nutarimui priimti nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjui išduota licencija panaikinta tik 2009-04-14 priimtu nutarimu, nėra reikšminga, kadangi jai išduotos draudimo veiklos licencijos galiojimas jau buvo laikinai sustabdytas 2009-01-20 nutarimu (b. l. 11). Pareiškėjos teiginiai, kad draudimo veiklos licencijos galiojimo termino pabaiga turėtų sutapti su termino, kuriuo pareiškėja įpareigota perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, pabaiga, nes nuo licencijos panaikinimo nebegali vykdyti įsipareigojimų pagal draudimo sutartis, nėra pagrįsti: draudimo veiklos licencijos panaikinimas, kaip iš esmės nustato LR draudimo įstatymo 127 str. 1 d., nėra kliūtis įgyvendinti teises ir vykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas draudimo sutartis iki jų perleidimo kitoms draudimo įmonėms, tik tokia ūkine komercine veikla draudimo įmonė, kuriai panaikinta draudimo veiklos licencija, iki teisių ir pareigų perleidimo pagal šias sutartis ir tegali užsiimti, ką, kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 100-106), DUAB „Baltijos garantas“ ir daro.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos draudimo UAB „Baltijos garantas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.