Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį - areštu 30 (trisdešimčiai) parų;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį - areštu 15 (penkiolikai) parų;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį - areštu 15 (penkiolikai) parų.

Paskirtas bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto pagrindu, apėmimo būdu, galutine bausme nustatyta - areštas 30 (trisdešimčiai) parų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. – 2 (dvi) paros.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. V. ir A. P., tačiau šioje dalyje nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V., A. P. ir J. M., nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2011 m. rugpjūčio 21 d., apie 7.25 val., prie parduotuvės-baro, esančio (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą U. V. atžvilgiu, pasireiškusį ne mažiau trijų smūgių sudavimu kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarant poodines kraujosruvas veide, poodinę kraujosruvą nosyje, lydimą nosies kaulų lūžio, muštinę žaizdą kairėje momeninėje srityje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė T. B. nupirktus du 2 litrų talpos plastikinius alaus butelius už 16 Lt, U. V. piniginę už 20 Lt su joje buvusiais pinigais – 90 Lt, U. V. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio socialinio draudimo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), ir kario savanorio pažymėjimu ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), bei banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Pasak apelianto, teismas teisingai nustatė, kad „pavogti piniginę su joje buvusiais pinigais bei dokumentais ir kortelėmis susitarimo nebuvo“, tačiau teismo tolesnė veikų kvalifikacija yra netinkama ir neteisėta. Teismas ištyrė visus duomenis ir nustatė, kad piniginę iš U. V. paėmė A. P., tačiau teismas nors ir nustatė tikslą, kodėl šiuos veiksmus atliko A. P. (tai padarė siekdamas, kad J. M. žinotų, iš ko galėtų reikalauti atlyginti žalą už išmuštus dantis), teismas vertina tai kaip įvykdytą plėšimą. Atsižvelgiant į nustatytus A. P. veiksmų motyvus ir vėlesnius jo veiksmus bei kilusias pasekmes, kai iš A. P. gautą piniginę jis (apeliantas) perdavė policijos pareigūnams, darytina objektyvi išvada, kad tiek jo, tiek ir A. P. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kadangi U. V. neteisėti veiksmai jau buvo nutraukti, todėl dėl jo dokumentų užvaldymo tikslu perduoti duomenis policijai, šioje dalyje spręstinas klausimas dėl jo ir A. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, t. y. savavaldžiavimo. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai - veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai - kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos. Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti ginčo subjektai. Konkrečiu atveju A. P. paimdamas iš U. V. piniginę, ją paėmė ne tikslu ją užvaldyti, tačiau tikslu užtikrinti pagrįstą J. M. teisę žinoti asmens duomenis, kuriuos jis vėliau būtų galėjęs perduoti policijos pareigūnams ir siekti, kad šis asmuo atlygintų jam padarytą žalą susijusią su dantų išmušimu. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas - tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas yra aptarti Civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Šių veiksmų subjektas turi būti vienaip ar kitaip susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų santykių ratui. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes matyti, kad tarp jo ir U. V. atsirado prievoliniai santykiai, kadangi jis jam išmušė dantis, todėl jis turi teisę į jam padarytos žalos atlyginimą. Būtina atsižvelgti į tai, kad BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo forma yra materialioji, tai yra būtinai turi kilti pasekmės, bei turi būti padaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pažymi, kad vertinant, ar žala didelė, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgta ne tik į turtinę jos išraišką, bet ir nukentėjusio asmens pažeistų teisių bei teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, dėl to patirtus išgyvenimus ir kt. Teismas nustatė, kad U. V. jie padarė 110 litų turtinę žalą, tačiau jis pats policijos pareigūnams pateikė U. V. daiktus, todėl jam nebuvo padaryta žala, nesukėlė jokių pasekmių, U. V. dėl to nepatyrė nei materialinių nuostolių, nei reputacijos pablogėjimo ir pan., todėl daro išvadą, jog U. V. nebuvo padaryta didelė žala teisėms ar teisėtiems interesams, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio požymių.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis neteistas, U. V. pretenzijų neturi. Jis prisipažįsta, kad tarp U. V. ir jo kilo konfliktas, kurio metu jis buvo sužalotas, anksčiau neteistas, padarytos žalos U. V. nėra, todėl jis jam pretenzijų neturi, todėl tai turėtų būti vertintina kaip susitaikymas su U. V.. Šias aplinkybes būtų patvirtinęs ir pats U. V., tačiau teismas nusprendė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Taip pat turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos 12a klasėje, todėl mano, kad yra pagrindo manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl esant visiems BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarajam susitaikius su nukentėjusiuoju ir nesant BK 38 straipsnio 2 dalyje, numatytų aplinkybių, jį galima buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą ir apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdžiusių priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį, nuosprendis surašytas laikantis nuosprendžio surašymo taisyklių, jame padarytos išvados pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis. Taip pat konstatuojama, kad nuteistųjų veikos kvalifikuotos tinkamai, o J. M. paskirta bausmė nėra per griežta.

Dėl nuteistojo J. M. veikų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir jo kaltės padarius šias nusikalstamas veikas

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. BK 178 ir 180 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos va­gys­tės ir plė­ši­mo nu­si­kal­ti­mų su­dė­tys tu­ri daug ben­drų po­žy­mių (šias nusikalstamas veikas sie­ja tai, kad da­rant jas sve­ti­mas tur­tas yra pa­gro­bia­mas, t. y. ne­tei­sė­tai ir ne­at­ly­gin­ti­nai už­val­do­mas), tačiau esminis jų at­ri­bo­ji­mo kri­te­ri­jus yra nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo bū­das. Kaip va­gys­tė kva­li­fi­kuo­ja­mas slap­tas ar at­vi­ras, ta­čiau tik ne­smur­ti­nis sve­ti­mo tur­to pa­gro­bi­mas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad J. M. nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu su D. V., bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą U. V. atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą, bei U. V. išduotus asmens dokumentus, bei bankų mokėjimo korteles. Nors kiekvieno bendrininko individualūs veiksmai atskirai nėra nustatyti, tačiau faktinės aplinkybės, atskleidžiančios BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymius, sudarančius jų sudėtį, leidžia spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimus ir teisingai kvalifikuoti veikas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, kai nusikalstamos veikos bendrininkai – vykdytojai - veiką padaro kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Tai reiškia, kad bendravykdytojai atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. tą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį, kurio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį atitinkančias veikas bendrininkaudami padarė.

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepadarė jam inkriminuotų veikų, tačiau kolegija su tokiu nuteistojo teiginiu nesutinka, ir konstatuoja, kad nuteistojo J. M. kaltė įrodyta ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusysis, U. V., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam su liudytoju T. B. užėjus į visą parą dirbantį parduotuvę – barą, jame buvę vaikinai jiems pasakė, kad nupirktų alaus ir jiems, tačiau jis atsisakė pirkti. Nusipirko alaus sau ir išėjo iš parduotuvės – baro, paskui juos išėjo ir prisivijo parduotuvėje – bare buvę vaikinai ir dar kartą paprašė nupirkti alaus, vienas iš vaikinų priėjo prie jo ir užsimojo trenkti jam į veidą, tačiau jis smūgio išvengė ir sudavė tam vaikinui vieną smūgį galvą, po to pats pajuto smūgį į galvą ir buvo mušamas keletos vaikinų. Muštynių metu dingo jo piniginė su dokumentais ir banko kortelėmis. Liudytojas T. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad su U. V. baliavojo per naktį ir ryte išėjo nusipirkti alaus. Susitiko porą pažįstamų, vaikinai prašė nupirkti alaus, tačiau jis pasakė, kad nepirks. Išėjus iš parduotuvės-baro ir užsukus už kampo, vaikinai prisivijo iš paskos. U. V. sukonfliktavo su J. M., mano, kad U. V. pirmas trenkė J. M. galva į veido apatinę dalį. Matė, kaip J. M. ranka susiėmė veidą, nosį ir pasilenkė, tada pradėjo muštis. Jam kažkas iš rankų išplėšė nugertą butelį alaus, D. V. į konfliktą kišosi, norėdamas išskirti, tačiau tvirtinti, kad sudavė U. V., negali. D. V. galėjo suduoti 1-2 smūgius. Nuteistasis D. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad būdami bare jie siūlė nukentėjusiajam ir T. B. prisijungti prie jų, tačiau šie nenorėjo. Išėjus parūkyti į lauką, išėjo ir nukentėjusysis U. V. su T. B.. J. M. nusivedė U. V. pasikalbėti, teigė, kad pastarieji dėl kažko susiginčijo, matė, kad U. V. pirmas sudavė smūgį J. M., pamatė kraują. Jis pats su T. B. gėrė alų, nukentėjusiajam nesudavė, tik bandė išskirti J. M. su U. V.. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam, negali pasakyti, nors mano, kad galėjo ir suduoti. Alaus turėjo savo, todėl neprašė nupirkti, matė, kad A. P. spyrė U. V. į užpakalį, piniginės nematė. Nuteistasis A. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad tą rytą bare išgėrinėjo, atėjo U. V. ir T. B., nusipirko alaus. D. V. paprašė prisijungti, tačiau šie nesutiko. Jis, J. M., D. V. išėjo į lauką ir rūkė, kai išėjo U. V. ir T. B.. Šnekėjosi, siūlė prisijungti. U. V. šnekėjosi su J. M., pamatė kaip U. V. galva trenkė J. M. į dantis. J. M. visas kruvinas ėmė gintis, stumdytis, tada jis pripuolė ir sudavė U. V. 2 kartus, spyrė į užpakalį, susistumdė. U. V. užpakalinėje kišenėje pamatė piniginę, ją ištraukė ir padavė J. M.. Matė asmens tapatybės kortelę, kitokias korteles. Davė dėl to, kad sužinotų, kas tas vaikinas, kad galėtų J. M. atlyginti žalą už išmuštus dantis. Nueidamas, jis pasiėmė du butelius alaus. D. V. gėrė su T. B.. Patvirtino ikiteisminio tyrime metu duotus parodymus, kad piniginę ištraukti paprašė J. M.. Pats nuteistasis J. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad U. V. sudavė gindamasis. Taip pat parodė, kad įvykio gerai neprisimena, todėl iš dalies patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tą rytą bare gėrė alų, U. V. ir T. B. prašė nupirkti alaus ir prisijungti prie jų, tačiau pastarieji nesutiko. Prieš pastariesiems išeinant, jo kompanija jau buvo lauke ir rūkė. Lauke nukentėjusiojo nieko neprašė, kodėl U. V. jam sudavė, nežino. Jis nukentėjusiajam sudavė gindamasis. Kur pasidėjo alus ir kaip jo rankose atsirado piniginė, nepamena, dabar jau žino, kad ją padavė A. P.. Jis pats buvo sužalotas, lankėsi pas gydytojus. Susitarimo atimti alų bei primušti nebuvo. Iš vaizdo kamera užfiksuoto vaido įrašo matyti, kad U. V. ir J. M. stumdosi, po to matyti, kad U. V. guli ant žemės ir smūgius jam suduoda J. M., bei A. P., taip pat matyti, kad J. M. rankoje laiko juodos spalvos piniginę, matosi, kad į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie aiškinosi kilusio konflikto aplinkybes. Įtariamieji parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi iš šių įrodymų visumos matyti, kad tarp nukentėjusiojo U. V., liudytojo T. B. ir nuteistųjų D. V., A. P. ir J. M. kilo konfliktas dėl alaus pirkimo ir gėrimo kartu, tačiau U. V. ir T. B. atsisakius pirkti ar kartu su nuteistaisiais gerti alų, tarp U. V. ir J. M. kilo susistumdymas, kurio metu U. V. ir J. M. vienas kitam sudavė smūgius, nuteistieji pamatę, kad kilo muštynės priėjo prie U. V. iš šiam sudavė nemažiau 3 smūgius į įvairias kūno vietas. Po šio konflikto liudytojas T. B. pasigedo parduotuvėje – bare pirkto alaus, kurį pasiėmė kažkuris iš nuteistųjų, o nukentėjusysis pasigedo piniginės su joje buvusia asmens tapatybės kortele, banko mokėjimo bei nuolaidų kortelėmis ir pinigais. Tiek nukentėjusysis, tiek nuteistieji iš esmės patvirtino, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo bei liudytojo T. B. ir nuteistųjų kilo dėl atsisakymo pirkti alaus ir gerti kartu. Šie veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje nusikalstamų veikų sudėčių požymius, kadangi J. M., A. P., D. V. veikdami kartu, suduodami smūgius nukentėjusiajam U. V. nemažiau trijų smūgių į įvairias kūno vietas, iš nukentėjusiojo, gulinčio ant žemės, kelnių kišenės ištraukė piniginę su joje buvusiais asmens dokumentais ir elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, bei pagrobė T. B. nupirktus du 2 litrų talpos plastikinius alaus butelius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo pagrobdamas kito asmens piniginę suvokia, kad joje dažniausiai yra laikomi asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai bei banko mokėjimo kortelės, todėl asmuo grobiantis piniginę tiesiogine tyčia padaro ir nusikalstamas veikas numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, bei BK 302 straipsnio 1 dalyje, t. y. neteisėtai užvaldo svetimo asmens vardu išduotus asmens dokumentus bei svetimam asmeniui išduotas elektronines mokėjimo priemones. Tiesioginę tyčią neteisėtai įgyti svetimam asmeniui priklausantį asmens dokumentą patvirtino nuteistasis D. V., parodydamas, kad piniginę jis paėmė dėl to, jog galėtų nustatyti J. M. dantis išmušusį asmenį. Tačiau kolegiją šią nuteistojo D. V. pateiktą versiją, bei apelianto pateiktą versiją, kad šiuo atveju jie galėjo įgyvendinti savo tariamą ir nerealizuotą teisę į U. V. padarytos žalos atlyginimą už jam išmuštus dantis ir tokiu būdu padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. Nes iš pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad J. M. galėjo kreiptis dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos ir dėl jos kilusios žalos atlyginimo į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus bei jiems pateikti U. V. piniginę, taip pat atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusiojo U. V. piniginė policijos pareigūnams buvo pateikta tik praėjus daugiau nei parai po tiriamo įvykio (2 t. 49 b. l.) ir be joje buvusių pinigų (2 t. 50 – 55 b. l.). Nors nuteistasis J. M. teigia, kad jis ir kiti nuteistieji smūgius U. V. sudavė gindamasis ir siekdami nutraukti neteisėtus U. V. veiksmus, tačiau tai nepaneigia, jų kaltės dėl vėlesnių smūgių sudavimo ir svetimos piniginės su joje buvusiais daiktais užvaldymo.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. nurodo, kad jo nuomone, visas nuosprendis paremtas ne ištirtų duomenų analize, teismas rėmėsi tik U. V. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, visiškai nesivadavo jo, D. V., A. P., liudytojo T. B. duotais parodymais, taip pat teismas vienus įrodymus laikė svaresniais už kitus. Taip pat mano, kad U. V. dalyvavimas teisme buvo būtinas, nes jam nedalyvaujant buvo pažeistos jo BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės: nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų, nes neturėjo galimybės U. V.užduoti klausimų, aiškintis reikšmingas gynybai aplinkybes. Be to mano, kad nedalyvaujant U. V. nebuvo galima nagrinėti bylos, nes neatvykusio U. V. parodymai turi esminės reikšmės bylai nagrinėti, nebuvo panaikinti prieštaravimai tarp U. V. ir jo, D. V., A. P., liudytojo T. B. duotų parodymų. Šie prieštaravimai nepanaikinti ir kitais bylos teismo ištirtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo skunde išdėstytais argumentais nesutinka, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio ir pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas duomenis ir juos pripažindamas įrodymais nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo U. V. duotais parodymais, taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismas vienus įrodymus laikė svaresniais už kitus, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo išdėstyti tiek nukentėjusiojo U. V., tiek nuteistųjų J. M., A. P., D. V., tiek kitos byloje nustatytos aplinkybės. Nukentėjusiojo U. V., bei nuteistųjų J. M., D. V., A. P. duoti parodymai įvertinti kitų įrodymų, t. y. vaizdo įrašo, liudytojo T. B. duotų parodymų, kontekste. Iš šių aplinkybių, daroma išvada, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį vertino visų bylos surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus.

Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. M. pirmas sudavė smūgį U. V., o šis smūgio išvengė. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia išvada nėra objektyviai pagrįsta ir laikytina tik prielaida, kadangi šioje dalyje nukentėjusiojo U. V., liudytojo T. B. ir nuteistųjų J. M., D. V. ir A. P. parodymai yra iš esmės skirtingi, prieštaravimai nebuvo pašalinti ir jų pašalinti nėra galimybių. Tačiau tiriamo įvykio kontekste nėra svarbu nustatyti ar U. V., ar J. M. pradėjo muštynes tarpusavyje, kadangi nuteistieji J. M., A. P., D. V. nuteisti už svetimo turto pagrobimą. Šiuo atveju svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konfliktas tarp dviejų kompanijų t. y. U. V., T. B. ir J. M., D. V., A. P. kilo dėl alaus pirkimo ir gėrimo kartu, ir būtent šio konflikto pasekmė buvo kilusios muštynės tarp U. V. bei J. M., prie kurių vėliau prisijungė nuteistieji A. P. ir D. V..

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių užtikrinti nukentėjusiojo U. V. dalyvavimą pirmosios instancijos teisme, tačiau dėl objektyvių aplinkybių to padaryti negalėjo, nes nukentėjusysis U. V. išvyko dirbti į užsienio valstybę, o BPK nenumato kitų procesinių prievartos priemonių taikymo nukentėjusiojo atžvilgiu, išskyrus atvesdinimą. Todėl, kolegijos vertinimu, nesant kitų galimybių užtikrinti nukentėjusiojo U. V. dalyvavimą procese, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pagarsino nukentėjusiojo U. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir rėmėsi šiais parodymais priimdamas skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tiriamo įvykio aplinkybes ir bylos specifiką, daro išvadą, kad nukentėjusiojo U. V. duoti parodymai nėra esminiai, ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes galima nustatyti remiantis kitais įrodymais.

Teismas pažymi, kad vertinant byloje surinktus įrodymus, vadovaujamasi iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti bylos nagrinėjimo metu, vertinamos kaltinamojo naudai. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad vien dėl to, jog teismo posėdyje nedalyvavo nukentėjusysis U. V. ir nuteistasis J. M. negalėjo jam užduoti klausimų, nebuvo ištirtos bylai svarbios aplinkybės ir tokiu pažeistos, jo kaip kaltinamojo teisės. Nes kaip jau minėta, neaiškumai ar prieštaravimai, kurių nepavyko pašalinti bylos nagrinėjimo metu vertintini kaltinamojo naudai.

Dėl galimybės taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir nuteistajam J. M. paskirtos bausmės

Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą jam paskirti bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos 12a klasėje, todėl paskirdamas arešto bausmę užkirs kelią siekti mokslo ir gauti vidurinį išsilavinimą. Be to apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė ir net neaptarė galimybės jo atžvilgiu taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, numatytą BK 38 straipsnyje, todėl apsunkino jo padėtį.

Iš skundžiamo nuosprendžio įžanginės dalies ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismui buvo žinoma, jog nuteistasis J. M. mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos 12 klasėje, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas skirdamas bausmę J. M. neįvertino šios aplinkybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi J. M. asmenybę, kad neteistas, tačiau praeityje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu), kad nusikaltimų padarymo metu turėjo 5 galiojančias administracines nuobaudas, taip pat atsižvelgusi į nusikaltimų pobūdį ir padarymo aplinkybes, bei tai, kad nėra J. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. M. parinko švelnesnę, BK 180 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies sankcijose, numatytą nei laisvės atėmimas, arešto bausmę. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį, už nusikaltimą gali būti paskirta arešto bausmė nuo 15 iki 90 parų, taigi nuteistajam J. M. paskirta galutinė subendrinta 30 parų arešto bausmė yra žymiai mažesnė už šios bausmės vidurkį dėl nusikaltimo padarymo (52,5 paros). Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam J. M. paskirtas bausmes pagrįstai jas subendrino apėmimo būdu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad nuteistajam J. M. paskirta bausmė nėra per griežta, ir jos švelninti nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis J. M. gali kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą su prašymu paskirtą arešto bausmę atlikti poilsio dienomis (BK 49 straipsnio 5 dalis, BPK 354 straipsnio 2, 3 dalys).

Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 dalyje (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai). Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą (kasacinė byla Nr. 2K-378/2011).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo svarstyti BK 38 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam J. M., kadangi nuteistasis nesiėmė priemonių susitaikyti su nukentėjusiuoju, taip pat nepripažino padaręs nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, įvertinusi J. M. asmenybę neturi pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesvarstė BK 38 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo J. M. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas, skirdamas bausmę nuteistajam J. M. nepažeidė bausmės skyrimo taisyklių, atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta, todėl švelninti ją ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.