Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-05 · Administracinė byla Nr. I-1772-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-05
Bylos Nr.
I-1772-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06728-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. A., R. Z., D. R., T. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1772-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-06728-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjams A. A., R. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. R., T. B., A. A. ir R. Z. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą 757,84 Lt valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010-11-13 iki 2013-11-13 (b. l. 163–166).

Pareiškėjas T. B. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) priteisti iš Vilniaus AVPK darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-10-07 sprendimą Nr. 5-S-16614 (b. l. 192–195).

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus AVPK neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki skundo teismui pateikimo dienos (b. l. 75–79).

Pareiškėjas R. Z. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, ir Vilniaus AVPK 16 396,62 Lt neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-16045 (b. l. 123–127).

Pareiškėjai savo skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 pakartotinai priėmus VTĮ pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jiems nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis (b. l. 75–79, 123–127, 163–166, 192–195).

Pareiškėjas D. R. patikslintame skunde pažymėjo, kad Vilniaus AVPK dirba nuo 2001-12-31 (b. l. 163–166).

Pareiškėjas T. B. patikslintame skunde pažymėjo, kad Vilniaus AVPK ėjo Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko (A pareigybės lygio, 11 pareigybės kategorijos) pareigas. 2008-06-09 jam buvo suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o 2013-05-24 – pirma kvalifikacinė kategorija. Nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas pateikti informaciją ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Vilniaus AVPK ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą. Nurodo, kad jo atžvilgiu priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kadangi į teismą kreipėsi nepažeisdamas įstatyme nustatytų terminų ir yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu savo pažeistas teises teismine tvarka (b. l. 192–195).

Pareiškėjas A. A. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2002-07-01 Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariate (toliau – ir Vilniaus m. VPK) ėjo Autoūkio vedėjo pareigas. Nuo 2003-01-01 buvo paskirtas Vilniaus m. VPK Autoūkio vedėju. Reorganizavus Vilniaus m. VPK, nuo 2003-05-01 buvo paskirtas į Vilniaus m. VPK Autoūkio vedėju. Reorganizavus Vilniaus m. VPK, nuo 2008-10-01 eina Vilniaus AVPK Autoūkio vedėjo pareigas. Minėtais laikotarpiais jo pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 13. 2003-04-29 jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė, 2005-01-28 – antra kvalifikacinė, kuri 2006-02-07 buvo patvirtinta (b. l. 75–79).

Pareiškėjas R. Z. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2001-10-25 ėjo Vilniaus m. VPK Materialinio techninio aprūpinimo ir ūkio skyriaus viršininko pareigas. Nuo 2002-07-01 paskirtas į Vilniaus m. VPK Materialinio techninio aprūpinimo ir ūkio skyriaus vedėjo pareigas. Laikotarpiu nuo 2004-02-03 iki 2007-01-28 ėjo Vilniaus m. VPK Materialinio aprūpinimo ir ūkio skyriaus vedėjo (A lygio, 13 kategorijos) pareigas, jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Nuo 2007-01-29 iki dabar jo pareiginės algos koeficientas buvo 13, lygis – A, jam buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Reorganizavus Vilniaus m. VPK, nuo 2008-10-01 Materialinio ir techninio aprūpinimo ir ūkio skyrius pervadintas į Logistikos skyrių, todėl jis buvo paskirtas į Vilniaus AVPK Logistikos skyriaus vedėjo pareigas. Nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas pateikti informaciją ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Vilniaus AVPK ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą (b. l. 123–127).

Atsiliepimas

Pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus Vilniaus AVPK remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat pareiškėjų T. B., R. Z. ir A. A. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Nurodo, kad pareiškėjų reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjams buvo neišmokėta ne dėl Vilniaus AVPK kaltės, kadangi ji yra valstybinė įstaiga, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Taigi, Vilniaus AVPK taikydamas iki 2013-10-01 galiojusias VTĮ normas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pareiškėjams priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus AVPK, kadangi Vilniaus AVPK neturi teisės perimti įstatymų leidėjui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją privalo priimti įstatymų leidėjas. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Vilniaus AVPK neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 55–59, 85–89, 142–143, 171–175).

Teismo posėdžio metu pareiškėjai A. A. ir R. Z. palaikė skundus ir prašė juos tenkinti remdamiesi skunduose išdėstytais argumentais.

Pareiškėjai D. R., T. B. ir atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurį jiems buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininkas 2010-10-01 įsakymu Nr. 10-TE-440 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2010-10-01 perkėlė pareiškėją D. R. į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiojo PK Prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas (b. l. 16).

Vilniaus AVPK viršininkas 2012-02-17 įsakymu Nr. 10-TE-123 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ suteikė pareiškėjui D. R. pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 17).

Pareiškėjas D. R. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 18–19).

Vilniaus AVPK 2013-11-08 raštu Nr. 10-S-18689 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui D. R. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 5–6).

Vilniaus AVPK 2013-11-21 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-1531 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui D. R. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 771,43 Lt (b. l. 14–15). Vilniaus AVPK 2014-02-11 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-193 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui D. R. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 757,84 Lt (b. l. 167–168).

Trakų rajono policijos komisariato viršininkas 2008-06-09 įsakymu Nr. 87-TE-53 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo ir patvirtinimo“ suteikė pareiškėjui T. B. antrąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 40–43).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-30 įsakymu Nr. 10-TE-502 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 perkėlė pareiškėją T. B. į Vilniaus AVPK Trakų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko (A pareigybės lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 39).

Vilniaus AVPK viršininkas 2013-05-24 įsakymu Nr. 10-TE-356 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ suteikė pareiškėjui T. B. pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 44–46).

Pareiškėjas T. B. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 35–36).

Vilniaus AVPK 2013-11-07 raštu Nr. 10-S-16614 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui T. B. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 37–38).

Vilniaus AVPK 2013-11-28 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-1073 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui T. B. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 995,14 Lt (b. l. 65–66).

Vilniaus m. VPK vyriausiasis komisaras 2003-04-30 įsakymu Nr. 1-V2-173 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2003-05-01 skyrė pareiškėją A. A. į Autoūkio vedėjo (A pareigybės lygis, 13 kategorija) pareigas (b. l. 95).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2006-02-07 įsakymu Nr. 10-TE-49 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato valstybės karjeros tarnautojų kvalifikacinių klasių nustatymo“ paliko pareiškėjui A. A. antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 94).

Vilniaus AVPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 perkėlė pareiškėją A. A. į Vilniaus AVPK Autoūkio vedėjo (A pareigybės lygis, 13 kategorija) pareigas (b. l. 93).

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 80).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16077 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui A. A. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 81–82).

Vilniaus AVPK 2014-01-15 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-58 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 17 212,46 Lt (b. l. 91–92).

Vilniaus m. VPK vyriausiasis komisaras 2001-10-23 įsakymu Nr. 299 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2001-10-23 skyrė pareiškėją R. Z. į Vilniaus m. VPK Materialinio techninio aprūpinimo ir ūkio skyriaus viršininko pareigas (b. l. 114).

Vilniaus m. VPK vyriausiasis komisaras 2002-07-03 įsakymu Nr. 170 TE „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2002-07-01 skyrė pareiškėją R. Z. į Vilniaus m. VPK Materialinio techninio aprūpinimo ir ūkio skyriaus vedėjo pareigas (b. l. 115).

Vilniaus m. VPK vyriausiasis komisaras 2002-07-19 įsakymu Nr. 200 TE „Dėl tarnybos eigos“ suteikė pareiškėjui R. Z. trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 116).

Vilniaus m. VPK vyriausiasis komisaras 2003-04-29 įsakymu Nr. 1-V2-163 „Dėl tarnybos eigos“ suteikė pareiškėjui R. Z. trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 117).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2007-01-29 įsakymu Nr. 10-TE-37 „Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato valstybės karjeros tarnautojų kvalifikacinių klasių nustatymo“ suteikė pareiškėjui R. Z. antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 118).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 perkėlė pareiškėją į Vilniaus AVPK Logistikos skyriaus vedėjo (A pareigybės lygio, 13 kategorijos) pareigas (b. l. 119).

Pareiškėjas R. Z. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 103–104).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16045 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui R. Z. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 105–106).

Vilniaus AVPK 2013-10-21 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-920 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui R. Z. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 16 396,62 Lt (b. l. 112–113). Vilniaus AVPK 2013-11-18 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-1485 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui R. Z. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 16 500,66 Lt (b. l. 145–146).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Vilniaus AVPK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Pažymėtina, kad iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas D. R. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK ėjo Vilniaus miesto trečiojo PK Prevencijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas (b. l. 16). 2012-02-17 jam buvo suteikta pirmoji kvalifikacinė kategorija (b. l. 17). Pareiškėjas T. B. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK ėjo Trakų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko (A pareigybės lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 39), 2013-05-24 jam buvo suteikta pirmoji kvalifikacinę kategoriją (b. l. 44–46). Pareiškėjas A. A. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK ėjo Autoūkio vedėjo (A pareigybės lygis, 13 kategorija) pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 93, 94). Pareiškėjas R. Z. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK ėjo Logistikos skyriaus vedėjo (A pareigybės lygio, 13 kategorijos) pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 118 ,119).

Taigi, dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientų dydžius, o pareiškėjams T. B. ir A. A. – sumažinus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pažymėtina, kad sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjams tuo pačiu sumažėjo ir priedų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiai, o pareiškėjams D. R. ir T. B. – ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas T. B. prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, pareiškėjas D. R. – už laikotarpį nuo 2010-11-13 iki 2013-11-13, o pareiškėjas A. A. – už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki skundo teismui pateikimo dienos, t. y. iki 2014-01-07, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases, pareiškėjų T. B., D. R. ir A. A. reikalavimai priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką bus vertinami iki 2013-09-30.

Vilniaus AVPK pareiškėjų T. B., R. Z. ir A. A. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas T. B., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-28. Pareiškėjas R. Z., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-30. Pareiškėjas A. A., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2014-01-07. Pareiškėjas T. B. nurodo, kad kreipėsi į teismą nepažeisdamas DK 27 str. 2 d. įtvirtintų terminų, nustatytų tokiems reikalavimams reikšti ir yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu savo pažeistas teises teismine tvarka. Pareiškėjai A. A. ir R. Z. argumentų dėl senaties termino skunde nepateikė.

CK 1.131 str. 2 d. nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismo vertinimu, pareiškėjo T. B. nurodomi argumentai nėra pakankami praleistą terminą atnaujinti. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai T. B., R. Z. ir A. A. ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus AVPK prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai T. B., R. Z. ir A. A. skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio: T. B. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2013-10-27, R. Z. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29, A. A. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2011-01-06. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų R. Z. ir A. A. reikalavimai šiose dalyse (T. B. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-27, R. Z. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29, A. A. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2011-01-06) atmetami.

Pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 str. 5 d. nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus AVPK 2013-10-21 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-920 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ ir Vilniaus AVPK 2013-11-18 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-1485 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta R. Z. neišmokėta darbo užmokesčio dalies suma nesutampa (b. l. 112–113, 145–146), tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo R. Z. reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

Pareiškėjai D. R., A. A. ir R. Z. skundo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką kėlė Lietuvos valstybės ir Vilniaus AVPK atžvilgiu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus AVPK, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Pareiškėjai T. B. ir R. Z. taip pat prašo panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas T. B. patikslintame skunde nurodo netikslų ginčijamo sprendimo numerį, t. y. pareiškėjas T. B. prašo panaikinti Vilniaus AVPK 2013-10-07 sprendimą Nr. 5-S-16614 (b. l. 192–195). Kaip matyti iš ankstesnio pareiškėjo pateikto patikslinto skundo (b. l. 50–52) ir pačio ginčijamo sprendimo turinio (b. l. 37–38), ginčijamam Vilniaus AVPK 2013-10-07 sprendimui yra suteiktas Nr. 10-S-16614, bet ne 5-S-16614, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo patikslintame skunde nurodyta netikslus sprendimo numeris laikytinas rašymo apsirikimo klaida.

Pažymėtina, kad ginčijamuose Vilniaus AVPK sprendimuose yra išreikšta Vilniaus AVPK valia atsisakyti mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Juose taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Vilniaus AVPK nekyla pareiga mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 37–38, 105–106).

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus AVPK priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų T. B. ir R. Z. reikalavimai panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų D. R., T. B., A. A. ir R. Z. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė