- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-30
- Bylos Nr.
- I1-3579-644/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00339-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 13340 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą (b. l. 1) palaikė ir nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018-06-05 iki 2022-01-31 jis buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam, kaip neįgaliam asmeniui, nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas 7,1 kv. m gyvenamasis plotas. Būrio Nr. 17 dušo patalpoje ant sienų buvo pelėsis, šios patalpos remontas buvo pradėtas tik 2021-12-10. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepatogumus, depresiją, stresą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 13-16) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas, jam teko nuo 3,79 iki 4,48 kv. m ploto. Patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Alytaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu netikrino, nes pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punktą, patalpas valo jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio atmestini. Pareiškėjas į Alytaus pataisos namus dėl perkėlimo į kitą būrį, ar pelėsio, ginčo laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems asmenims, bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme. Nenustačius ir neįrodžius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018-06-05 iki 2022-01-31.
Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2022-02-03, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, depresiją, stresą. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2018-06-05 iki 2019-02-02 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2019-02-03 iki 2022-01-31.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jam gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte. Taip pat nuo 2021-10-01 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-317 2.1 punkte. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog neįgaliems nuteistiesiems pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi tekti daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.
Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-02-03 iki 2022-01-31 buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2019-02-03 iki 2021-06-22 – 17 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 35,54 kv. m, įrengtos 9 vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,94 kv. m ploto; nuo 2021-06-22 iki 2022-01-31 – 17 būrio 8 miegamajame, kurio plotas 35,85 kv. m, įrengtos 8 vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,48 kv. m ploto (b. l. 17, 19). Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir valo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio patalpose. Iš bylos duomenų matyti, kad, pataisos namų dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs ir lengvai valomi (b. l. 22-24). Be to, atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl netinkamai prižiūrimų, nevalomų ar neremontuotų dušo patalpų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, nepatogumus, depresiją, stresą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.