- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-14
- Bylos Nr.
- A-438-1060-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Valentino, Valentino Fashion Group
- Atsakovas
- Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Advokatai
- Dalius Balceris, Paulius Bartkus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Valentino Fashion Group S.p.A., akcinės prekybos bendrovės „Apranga“ bei uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Valentino Fashion Group S.p.A., akcinės prekybos bendrovės „Apranga“ bei uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ skundus atsakovei Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr.3K08/131 ir 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 3K08/133 (toliau – ir nutarimai, 2008 m. gegužės 22 d., 2008 m. gegužės 23 d. nutarimai). Paaiškino, kad nutarimai, kuriais Tarnyba konstatavo, jog prekių ženklo „Marlboro Classics“ naudojimas ant drabužių ir aksesuarų etikečių, o taip pat reklamoje, yra Tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas, prieštarauja Europos bendrijos (EB) steigimo sutarties (toliau – ir EB sutartis) 12 ir 28 straipsniams, TKĮ 27 straipsnio 2 daliai, 28 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 30 straipsnio 2 ir 3 dalims, 31 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, todėl yra neteisėti ir turi būti panaikinti. Skundą teismui pareiškėja grindė šiais motyvais:
1. Ginčijami nutarimai pažeidžia EB sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo, sudaro dirbtines kliūtis laisvam prekių ir paslaugų judėjimui tarp Europos Sąjungos (ES) šalių narių ir prieštarauja EB sutarties 28 straipsniui, užtikrinančiam laisvą prekių judėjimą tarp šalių narių. Europos Teisingumo Teismas (ETT) 1964 m. byloje Costa v. E.N.E.L. konstatavo, kad iš Sutarties kylanti teisė dėl savo ypatingos ir originalios prigimties teisine galia negali būti silpnesnė už nacionalinės teisės nuostatas, kad ir kokios jos bebūtų formos, antraip ši teisė netektų savo, kaip Bendrijos teisės, savybių, be to, ir pačios Bendrijos teisinis pagrindas taptų abejotinu. Simmenthal byloje ETT konstatavo, kad nacionalinis teismas, įgaliotas savo jurisdikcijos ribose taikyti Bendrijos teisės nuostatas, turi pareigą užtikrinti visapusišką šių nuostatų veikimą, prireikus, savo iniciatyva privalo atsisakyti taikyti bet kokią prieštaraujančią nacionalinės teisės akto nuostatą, net jei ši priimta vėliau, ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių bus panaikinta teisės aktų leidybos ar kitomis konstitucinėmis priemonėmis. Taigi, nacionaliniai teisės aktai bei praktika, nesuderinama su Bendrijos sutartimi, negali būti taikoma valstybėse narėse, o nacionalinių teismų pareiga yra užtikrinti šio principo veikimą. Nagrinėjamu atveju nutarimai neatitinka Bendrijos teisės, todėl naikintini. Laisvas prekių judėjimas yra viena iš priemonių pasiekti EB sutarties 2 straipsnyje įvardintą tikslą – skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, tai viena iš keturių laisvių, sudarančių Bendrijos vidaus rinkos pagrindą. EB sutarties 28 straipsnis uždraudžia apribojimus, tiek nustatytus teisės aktuose, tiek sukuriamus praktikoje, taikomus prekyboje tarp valstybių narių. Šį straipsnį papildo Tarybos Reglamentas (EB) Nr.2679/98, nurodantis, kad „valstybės narės, iš vienos pusės, neturėtų patvirtinti priemonių ir nesiimti veiksmų, kurie trukdytų prekiauti, o iš kitos pusės, imtis visų reikalingų ir tinkamų priemonių laisvam prekių judėjimui jų teritorijoje palengvinti“. ETT Dassonville sprendime konstatavo, kad „visos valstybių narių įvestos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai kliudyti vidaus prekybai Bendrijoje, laikytinos kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis“. Nutarimai pažeidžia laisvą prekių judėjimą, nes draudžia pareiškėjos gaminamų prekių, pažymėtų prekių ženklais „Marlboro Classics“, importą. TKĮ netiesioginio tabako reklamos draudimo aiškinimas, pateiktas nutarimuose, laikytinas taisykle, tiesiogiai ir realiai kliudančia vidaus prekybai Bendrijoje. Draudimas Lietuvos teritorijoje pardavinėti pareiškėjos prekes, ženklintas „Marlboro Classics“ ženklu, riboja pareiškėjos teisę platinti savo prekes Lietuvos rinkoje ir faktiškai reiškia, kad pareiškėja privalo sukurti šiai rinkai naują prekės ženklą, nors prekės ženklą „Marlboro Classics“ plačiai naudoja Europoje, kas būtų didelė kliūtis patekti į rinką bei konkuruoti. Prekės ženklo kūrimas reikalauja laiko ir finansinių sąnaudų, naujas prekės ženklas būtų visiškai nežinomas, todėl daug dėmesio ir išlaidų reiktų skirti jo reklamai, o tai laikytina kliūtimi patekti į rinką Dassonville sprendimo prasme. Laisvo prekių judėjimo atveju Sutartis draudžia taikyti tokias priemones, pagal kurias prekėms, kurios teisėtai gaminamos ir/ar parduodamos vienoje valstybėje narėje, būtų uždrausta patekti į kitas valstybes nares, net jei jos buvo gaminamos laikantis skirtingų kokybinių ir techninių reikalavimų nei priimančioje valstybėje narėje, išskyrus, kai tai būtina pateisinti viešojo intereso reikalavimais. ETT Cassis de Dijon byloje suformulavo lygiavertiškumo prezumpciją arba „abipusio pripažinimo“ principą ir konstatavo, kad „<...> nėra pateisinamos priežasties, dėl kurios alkoholiniai gėrimai, jeigu jie teisėtai pagaminti ir pardavinėjami vienoje iš valstybių narių, negalėtų patekti į bet kurią valstybę narę". Pagal šią formuluotę valstybės narės įpareigotos priimti visas nuostatas, susijusias su prekių gaminimu ar pardavimu ir galiojančias kiekvienos jų teritorijoje, o vidaus rinkos apribojimai, atsirandantys dėl nacionalinių taisyklių skirtumų, turi būti toleruojami. Taigi, iš esmės dvigubas produkto reguliavimas (kilmės valstybėje ir priimančioje valstybėje) buvo pakeistas vienu reguliavimu (kilmės valstybėje), kurio pagal abipusio pripažinimo principą turi laikytis priimančioji valstybė. Atsižvelgus į tai, Tarnybos pateiktas įstatymo interpretavimas taip, kad drabužių, ženklintų „Marlboro Classics“ ženklu bei laisvai platinamų Italijoje ir kitose Europos valstybėse, platinimas Lietuvos rinkoje tampa visiškai draudžiamu, laikytinas akivaizdžia kliūtimi laisvam prekių judėjimui ir šis ribojimas būtų pateisinamas tik tuo atveju, jei patektų į EB sutarties 30 straipsnio išimtis, būtent – jei toks ribojimas galėtų būti grindžiamas visuomenės sveikatos užtikrinimo tikslais, tačiau nutarimuose nustatyti ribojimai nepatenka į aukščiau paminėtas išimtis, nes jie negali būti pateisinami visuomenės sveikata. Vadovaujantis ETT praktika, būtent EB sutarties 30 straipsnio išimtimi pasinaudojančiai valstybei narei tenka įrodinėjimo našta, be to, ryšys tarp drabužių, ženklinamų tabako gaminių prekių ženklu, netiesioginės tabako produktų reklamos draudimo ir šių produktų vartojimo sumažėjimo turi būti nustatomas remiantis pagrįstais konkrečiais įrodymais, o ne bendru principu, tačiau nutarimuose pateiktas požiūris nėra grindžiamas nei EB, nei pasaulinių sveikatos apsaugos organizacijų pozicija. Minėtų produktų reklamos draudimas yra niekaip nepateisinamas visuomenės sveikatos motyvais, nes nagrinėjamu atveju drabužių, kaip prekės, platinimas nėra susijęs nei su tabako produktų vartojimu, nei su jų reklama, be to, logiškai nepagrįsta būtų leisti platinti tabako gaminius draudžiant jų reklamą, o drabužius ar kitas prekes iš viso drausti platinti motyvuojant tuo, kad jų prekių ženklas yra panašus į tabako gaminių prekių ženklą. Nėra jokių duomenų ar mokslinių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, kad ir kitų prekių, nei tabako produktų, nors ir ženklinamų atitinkamais prekių ženklais, platinimas galėtų turėti įtakos tabako produktų vartojimo sumažėjimui. 1998 m. Direktyva 98/43/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo, nustačiusi bendrą reklamos draudimą, buvo panaikinta kaip nesuderinama su Bendrijos sutartimi, o ją pakeitusi Direktyva 2003/33/EB nereglamentuoja netiesioginės reklamos, be to, Pasaulio sveikatos organizacijos kovos su tabako vartojimu konvencija, pasirašyta 2003 m. gegužės 21d., įtvirtinanti priemones, kurių turi imtis valstybės, kovodamos su tabako vartojimu, nenumato kitų prekių, nei tabako produktų, reklamos draudimo. Tam, kad pateisinti nutarimuose nustatytus apribojimus, būtina įrodyti, kad toks ribojimas proporcingas siekiamam tikslui. Akivaizdu, kad nutarimai neatitinka proporcingumo kriterijaus – nustatyti ribojimai nėra būtini ir negali būti laikomi mažiausiai ribojančiais laisvą prekių judėjimą, drabužių, žymimų tabako produktų prekių ženklu, platinimo draudimas nėra būtinas kovojant su tabako vartojimu ir toks draudimas negali būti laikomas mažiausiai laisve ribojančia priemone – šiuo atveju draudimo išplėtimas ne tabako gamintojui ir absoliutus drabužių pardavimo draudimas laikytinas priemone, viršijančia būtinas priemones tikslui pasiekti.
2. Atsakovė neteisingai aiškino ir taikė TKĮ 2 straipsnio 7 dalį, 17 straipsnio 1 dalį, todėl neteisėtai prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimą pripažino tabako gaminių reklama. Atsakovė nepagrindė ir neįrodė savo išvados, jog prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimas lauko reklamoje bei ant drabužių ir aksesuarų yra informacijos apie tabako gaminius skleidimas, kuris skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius, o sprendimas, kuris nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra neteisėtas. Išvados dėl TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra nepagrįstos, nes ji neišanalizavo tabako reklamos sąvokos, neatskleidė 17 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties ir neįrodė aplinkybių, kurias būtina įrodyti. TKĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama draudžiama. Kadangi atsakovė nutarimuose nenurodė, kad APB „Apranga“ ir/ar UAB „JCDecaux Lietuva“ skleista reklama yra paslėpta tabako gaminių reklama, darytina išvada, kad atsakovė šių subjektų skleistą reklamą vertino tiesiog kaip tabako gaminių reklamą, kuri, vadovaujantis minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, Tarnyba, siekdama įrodyti TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą, privalėjo nustatyti ir įrodyti šių aplinkybių visumą: 1) APB „Apranga“ ir/ar UAB „JCDecaux Lietuva“ paskleidė informaciją apie tabako gaminius ir 2) ar šios informacijos paskleidimas tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Tačiau atsakovė neįrodė nei vienos iš šių aplinkybių, kadangi: APB „Apranga“ ir/ar UAB „JCDecaux Lietuva“ skleidė informaciją ne apie tabako gaminius, bet apie drabužius ir aksesuarus, ir būtent šių prekių, bet ne tabako gaminių platinimas yra šių bendrovių verslas, už kurį jos gauna pajamas o tabako bendrovės niekaip neatsilygina pareiškėjai ir/ar APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ už jų vykdomą veiklą ir skelbiamą reklamą, susijusią su prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimu; prekių ženklo „Marlboro Classics“ naudojimas nėra ir negali būti laikomas informacijos apie tabako gaminius skleidimu, nes žymuo „Marlboro Classics“ įregistruotas kaip Europos Bendrijos prekių ženklas ir nacionalinis prekių ženklas, šie prekių ženklai įregistruoti prekių klasėse, skirtose žymėti drabužius, avalynę, audinius, tekstilės gaminius ir nėra registruoti 34 prekių klasėje, skirtoje cigaretėms ir tabako gaminiams žymėti, o faktas, kad prekių ženklų „Marlboro Classics“ elementas yra žodis „Marlboro“ naudojamas tabako gaminiams žymėti, savaime nereiškia, kad prekių ženklas „Marlboro Classics“ skleidžia informaciją apie tabako gaminius; aplinkybė, kad prekių ženklai „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“ nuosavybės teise priklauso vienam ir tam pačiam asmeniui, nereiškia, kad abiejų šių prekių ženklų naudojimas yra tabako gaminių reklama ir/ar skatina vartoti tabako gaminius, nes, nepaisant prekių ženklų registro duomenų apie vieną ir tą patį prekių ženklų „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“ savininką, šie prekių ženklai jau daug metų naudojami skirtingų įmonių skirtingiems gaminiams žymėti; atsakovės argumentai, kad prekių ženklai „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“ yra grafiškai panašūs, neįrodo TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes prekių ženklų panašumas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti šių dviejų aplinkybių egzistavimą, kadangi net ir panašūs prekių ženklai gali teikti vartotojams informaciją apie skirtingas prekes ar paslaugas ir vartotojas gali būti pajėgus šiuos prekių ženklus atskirti vieną nuo kito; atsakovės argumentai, kad popierinėse drabužių „Marlboro Classics“ etiketėse yra vaizduojamas personažas iš cigarečių „Marlboro“ reklamos yra nepagrįsti, kadangi drabužių etiketėse vaizduojamas ne cigarečių reklamos personažas (kuris visų pirma yra vaizduojamas su cigarete), bet ant žirgo jojantis kaubojus ir šis personažas vaizduojamas dėl to, kad „Marlboro Classics“ drabužių stilius yra siejamas su Amerikos kaimo žmonių, „kaubojų“ apranga ir jos detalėmis, pabrėžiant aprangos laisvumą, patogumą ir paprastumą, be to, pareiškėjai nežinoma jokia tabako gaminių reklama, kurioje būtų vaizduojamas toks pat raitelis, kuris vaizduojamas pareiškėjos drabužių etiketėse; atsakovės argumentai dėl prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimo vertinimo kaip tabako gaminių reklamos, prieštarauja ekonominei logikai dėl to, kad vadovaujantis ekonomine logika, tuo atveju, jei prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimas skatintų vartotojus įsigyti ir/ar vartoti tabako gaminius, bet ne pareiškėjos produktus, ji nebūtų suinteresuota tokia reklama, jos netęstų ir už ją nemokėtų, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja buvo UAB „JCDecaux Lietuva“ vykdytos reklamos užsakovė ir mokėtoja.
3. Atsakovė nepagrįstai atsisakė pripažinti pareiškėją proceso dalyviu, tuo pažeisdama pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką procesą, teisę būti išklausytam ir kitas TKĮ 30 straipsnyje nustatytas teises bei EB steigimo sutarties 12 straipsnio nuostatas dėl nediskriminavimo. TKĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, kad, nagrinėjant bylą institucijoje, skiriančioje ekonomines sankcijas už įstatymo pažeidimus, be asmens, įtariamo įstatymo pažeidimu, taip pat gali dalyvauti asmenys, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla, reiškia ne tik teisę suinteresuotiems asmenims kreiptis į atsakovę, kad būtų priimtas sprendimas jiems leisti dalyvauti bylos nagrinėjime, jei byla susijusi su šių asmenų interesais, bet reiškia ir pareigą atsakovei įtraukti į bylos nagrinėjimą tokius asmenis savo iniciatyva. Atsakovė, kaip viešo administravimo subjektas, priimdama sprendimus, privalo vadovautis objektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principais (VAĮ 3 str.), kurie reiškia, kad atsakovė, visų pirma, privalo teisingai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir ištirti visas su ja susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, tokio nešališko ir objektyvaus tyrimo atsakovė atlikti negalėjo, nes užkirto kelią pareiškėjai pateikti paaiškinimus bei įrodymus, susijusius su nagrinėjamu klausimu. Pagal TKĮ 30 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, jei proceso šalys nedalyvauja, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, kad joms buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga ir duoti paaiškinimus. Konstatavus, jog pareiškėja turėjo būti pripažinta proceso dalyviu, darytina išvada, jog jai nebuvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nesuteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga ir duoti paaiškinimus, todėl nutarimai naikintini TKĮ 30 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atsakovės argumentas, kad pareiškėja negali būti pripažįstama proceso dalyviu dėl to, kad ji nėra Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, pažeidžia EB Steigimo sutarties 12 straipsnį, nustatantį, kad bet kokia diskriminacija nacionaliniu pagrindu yra draudžiama. Remiantis ETT praktika, kitoje ES šalyje narėje įsteigto ir teisėtai veikiančio juridinio asmens diskriminavimas dėl jo registracijos vietos, savaime yra pagrindas pripažinti atsakovės sprendimus neteisėtais ir negaliojančiais. Formalios priežastys dėl pareiškėjos advokato įgaliojimų negali būti laikomos teisėtu pagrindu eliminuoti pareiškėją iš bylos nagrinėjimo proceso, nes, nustačiusi procesinius trūkumus, atsakovė privalėjo nustatyti protingą terminą, per kurį pareiškėja būtų pateikusi atsakovės prašomus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos valią įstoti į procesą, to nepadariusi, atsakovė pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą.
4. Atsakovė, priimdama nutarimus, praleido TKĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus bylai išnagrinėti ir ekonominei sankcijai skirti. TKĮ 27 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad atsakovė privalo bylas išnagrinėti ir ekonomines sankcijas paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, yra imperatyvi ir nustato naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus, kompetentinga institucija nebegali tęsti bylos nagrinėjimo ir taikyti ekonominių sankcijų. Kaip matyti iš Nutarimų turinio, atsakovė 2008 m. balandžio 7 d. atliko apžiūras, surinko medžiagą bei surašė faktų fiksavimo aktus, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ paskleidė „Marlboro Classics“ reklamą, o APB „Apranga“ paleido į rinką drabužius ir aksesuarus, pažymėtus prekių ženklu „Marlboro Classics“, tad pažeidimo nustatymo diena laikytina 2008 m. balandžio 7 d. ir būtent nuo šios datos turėjo būti skaičiuojamas naikinamasis vieno mėnesio terminas bylai išnagrinėti bei sprendimui dėl ekonominės sankcijos paskyrimo ar nepaskyrimo priimti, todėl atsakovė privalėjo išnagrinėti bylas bei priimti Nutarimus iki 2008 m. gegužės 7 d., tačiau juos priėmė tik gegužės 22 ir 23 dienomis. Tokią poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A11-326/2007 suformuota praktika, kad TKĮ 27 straipsnio 2 dalies taikymo prasme pažeidimo nustatymo diena gali būti pripažinta diena, kai atitinkama (kompetentinga) institucija galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas TKĮ pažeidimas, t. y. pažeidimo nustatymo dienos konstatavimui yra reikšmingas ir objektyvus faktorius – šiuo klausimu institucijos turimos informacijos įvertinimas pagal minėtus vertinimo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pažeidimo nustatymo diena sietina su subjektyviu kriterijumi, t.y. pažeidimo atsiradimo faktu, ir objektyvaus kriterijaus egzistavimu, t. y. su ta aplinkybe, kai atsakovė gavo ir turėjo informaciją apie tariamą TKĮ pažeidimą. Atsakovė apie tariamus pažeidimus galėjo ir turėjo sužinoti 2008 m. balandžio 7 d., kai atliko apžiūras ir surašė faktų fiksavimo protokolus su priedais ir privalėjo objektyviai suvokti, kad gali būti padarytas tariamas pažeidimas. Kadangi nutarimai priimti praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo pažeidimo nustatymo dienos, jie yra priimti praleidus įstatyme nustatytą terminą ir tuo atsakovė pažeidė TKĮ 27 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
5. Atsakovė 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu neteisėtai pritaikė ekonominę sankciją – įpareigojimą nutraukti tam tikrus veiksmus, nes ši sankcija nėra numatyta TKĮ. Atsakovės teises apibrėžia TKĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kad, išnagrinėjus bylą, priimamas vienas iš šių nutarimų: taikyti šio įstatymo nustatytas ekonomines sankcijas; atsisakyti taikyti ekonomines sankcijas, kai nėra tam šio įstatymo nustatyto pagrindo; nutraukti bylą, kai nepadarytas šio įstatymo pažeidimas; grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. TKĮ 26 straipsnis nustato, kokios ekonominės sankcijos gali būti taikomos už šio įstatymo pažeidimus, šio straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad už įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto reklamos draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami bauda nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Taigi, ekonominės sankcijos TKĮ suprantamos kaip konkretaus dydžio piniginės baudos ir jokių kitokių ekonominių sankcijų įstatymas nenumato. Tačiau atsakovė 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu ne tik paskyrė piniginę baudą APB „Apranga“, bet ir įpareigojo šią bendrovę nutraukti pažeidimą ir per vieną mėnesį nuo nutarimo gavimo dienos informuoti atsakovę apie įpareigojimo įvykdymą. Atsižvelgus į minėto nutarimo motyvuojamąją dalį, įpareigojimas nutraukti pažeidimą yra įpareigojimas nutraukti prekybą pareiškėjos produkcija, nes pažeidimu pripažįstamas drabužių, pažymėtų prekių ženklu „Marlboro Classics“ platinimas, o įpareigojimas nutraukti tam tikrą ūkinę veiklą – prekybą „Marlboro Classics“ drabužiais – savo turiniu yra ekonominė sankcija, kurios skyrimo TKĮ nenumato, tad tokia sankcija pažeidžia TKĮ 26 straipsnio 9 dalį ir turi būti panaikinta (1 t., b.l.3-21).
Pareiškėja APB „Apranga“ skundu prašė panaikinti Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimą. Paaiškino, kad jis prieštarauja TKĮ 27 straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 31 straipsnio, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skundą grindė šiais motyvais:
1. Pareiškėjos teigimu, buvo praleistas bylos nagrinėjimo ir ekonominės sankcijos paskyrimo terminas; 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas yra nemotyvuotas. TKĮ 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad Tarnyba privalo bylas išnagrinėti ir ekonomines sankcijas paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Nutarimu pažeidimo nustatymo diena pripažintina 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo akto surašymo diena arba Tarnybos 2008 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 3S-849 surašymo diena, kada pareiškėja buvo informuota apie pradėtą tyrimą dėl galimų TKĮ pažeidimų. Remiasi LVAT 2007 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11- 326/2007 suformuluota praktika. Tarnyba, surašiusi 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo aktą, turėjo pakankamai informacijos ir galėjo subjektyviai suvokti apie pareiškėjos padarytus galimus TKĮ pažeidimus, o subjektyvų galimo pažeidimo fakto suvokimą patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, kad Tarnyba 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 3S-849 informavo pareiškėją apie pradėtą tyrimą dėl galimų TKĮ 17 str. 1 dalies, 18 str. 1 d. 9 punkto pažeidimų, kas reiškia, kad šio rašto surašymo dieną Tarnyba jau turėjo ir pakankamą objektyvų pažeidimo suvokimą dėl galimo pareiškėjos TKĮ 17 straipsnio l dalies pažeidimo, todėl nuo šių datų ir turi būti skaičiuojamas vieno mėnesio terminas bylai išnagrinėti ir sprendimui dėl ekonominės sankcijos paskyrimo priimti, tačiau ginčijamas nutarimas buvo priimtas tik 2008 m. gegužės 22, t.y., praleidus vieno mėnesio terminą, kuris yra naikinamasis. Tuo Tarnyba pažeidė TKĮ 27 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas grindžiamas TKĮ 26, 27, 30, 31 straipsniais, 2008 m. vasario 29 d. Protokolu Nr. 44 ir kita bylos medžiaga, tačiau pareiškėjai toks protokolas nėra žinomas, pareiškėjai taip pat nėra žinoma ir neaišku, kokia kita bylos medžiaga remiantis paskirta bauda už TKĮ 17 straipsnio l dalies pažeidimą. Atsižvelgus į tai, ginčijamas nutarimas yra nemotyvuotas, todėl prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, TKĮ 31 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams ir turi būti panaikintas.
2. Anot pareiškėjos, drabužių žymėjimas prekių ženklu „Marlboro Classics“ nėra tabako gaminių reklama. 2008 m. gegužės 22 d. nutarime nurodyta, kad pareiškėja pažeidė TKĮ 17 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama, draudžiama. TKĮ 2 straipsnio 7 dalis numato, kad tabako gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar vartoti) tabako gaminius. Tabako gaminiai TKĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibūdinami kaip rūkyti, uostyti, čiulpti ar kramtyti skirti gaminiai, pagaminti tik iš tabako (tiek genetiškai modifikuoto, tiek nemodifikuoto) arba kuriuose yra tabako. Vertindama galimą vyriškų drabužių linijos ir jų aksesuarų žymėjimo prekės ženklu „Marlboro Classics“ neatitikimą TKĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatytam tabako gaminių reklamos draudimui, Tarnyba privalėjo nustatyti, kokios prekių rūšys yra pažymėtos prekių ženklu „Marlboro Classics“ ir ar tokios rūšies prekių žymėjimas prekės ženklu „Marlboro Classics“:gali būti laikomas tabako gaminių reklama, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius, tačiau to nepadarė. Pareiškėja drabužių ir jų aksesuarų prekes, pažymėtas prekių ženklu „Marlboro Classics“, perka iš tiekėjo Valentino Fashion Group S.p.A. (Italija). Drabužių ir aksesuarų linija „Marlboro Classics" skirta pabrėžti tipišką Amerikos kaimo stilių, nuo 1984 m. drabužių dizainas ir drabužiai, pažymėti prekių ženklų „Marlboro Classics", kuriami ir parduodami pagal licencinę sutartį daugiau kaip 40-ties valstybių teritorijose. Prekių ženklu „Marlboro Classics“ yra žymima tik tam tikra prekių rūšis – drabužiai ir jų aksesuarai, šis ženklas yra žinomas vartotojams išskirtinai tik kaip drabužių prekių ženklas ir tokį ženklą vartotojai suvokia tik kaip drabužius, o ne tabako gaminius, žymintį ženklą. Lietuvos Respublikos teritorijoje figūriniai prekių ženklai „Marlboro Classics“ (reg. Nr.41185 ir 11642, toliau – LR PŽ) yra įregistruoti kompanijos Philip Morris Products INC., a Virginia Corporation (USA) vardu, prekių ženklų registracijos klasės – 16, 18, 24, 25, 26. EB Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyboje yra įregistruoti figūriniai „Marlboro Classics“ prekių ženklai, kurių reg. Nr. 005989306, 005971528, 002344398, 002344299, 002344117, 000076851 (toliau – EU PŽ), nurodytų EU PŽ pareiškėja ir savininkė – Philip Morris Products INC., EU PŽ registracijos klasės – 16, 18, 24, 25, 26. Prekių ženklai priskiriami atskirai civilinių teisinių santykių objektų rūšiai ir tai yra atskiras nuosavybės teisės objektas, pareikštas registruoti ženklas jo savininkui suteikia įstatymų numatytas teises tik tų prekių klasių atžvilgiu, kuriuose yra įregistruotas prekių ženklas. Prekių ženklo viena pagrindinių funkcijų – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų, prekių ženklai atlieka ir kitas papildomas funkcijas. Figūriniai prekių ženklai „Marlboro Classics“ (LR PŽ ir EU PŽ) yra registruoti tokiose prekių klasėse, kurios negali būti laikomos tapačiomis, ar net panašiomis į prekių rūšį – cigaretės, tabako gaminiai (34 prekių klasė). Figūriniai prekių ženklai „Marlboro Classics“ yra įregistruoti su esminiais skiriamaisiais požymiais, kurių pagrindiniai elementai – neatskiriamai vienas nuo kito naudojami dviejų žodžių junginiai Marlboro ir Classics, parašyti paprastu Times šriftu arba specialiu kiek pasvirusiu šriftu (EU PŽ Nr. 005989306, 005971528). Lyginat prekių ženklą „Marlboro“, skirtą žymėti tabako gaminiams, ir prekių ženklą „Marlboro Classics“, skirtą žymėti drabužiams ir jų aksesuarams, galima pastebėti esminius šių ženklų skirtumus – tabako gaminiams skirtas žymėti prekių ženklas Marlboro yra įregistruotas ir naudojamas ženklinti tabako gaminius tik kaip figūrinis prekių ženklas su papildomais elementais, kurio viršutinėje dalyje yra naudojamas herbas ir visais atvejais netaisyklingos formos stačiakampis, ir šie požymiai sudaro išimtinius skiriamuosius požymius, kurie leidžia atskirti tabako gaminiams žymėti skirtus Marlboro prekių ženklus nuo drabužiams ir jų aksesuarams skirtų žymėti prekių ženklų „Marlboro Classics“. Prekių ženklu „Marlboro Classics“ pažymėti rūbai ir aksesuarai jokiais būdais negali sudaryti drabužių vartotojams ar kitiems vartotojams įspūdžio, kad pateiktas žymėjimas „Marlboro Classics“ yra informacija apie tabako gaminius ar tabako gaminių prekės ženklą, kuriuo formuojamas palankus įvaizdis, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Žymuo „Marlboro Classics“ ant drabužių vartotojui yra pateikiamas tik kaip dviejų žodžių junginys – Marlboro Classics, kiti žymenys ant drabužių (papildomos etiketės) pateikia vartotojui papildomą informaciją tik apie drabužių savybes, vartotojas yra aiškiai informuojamas, kad žodžių junginys „Marlboro Classics“ žymi tik drabužius, o papildomi užrašai drabužių etiketėse skirti padėti sustiprinti vartotojo asociacijas, kad žymėjimas „Marlboro Classics“ pabrėžia drabužių stiliaus (dizainą), orientuotą į Amerikos vietovės kaimo stiliaus drabužius. Aplinkybė, kad žymuo Marlboro yra įregistruotas kaip prekių ženklas 34 prekių klasėje, negali apriboti kitų asmenų galimybių žymenį Marlboro, ar šio žymens derinį su kitais žodžiais naudoti kitų netapačių prekių rūšių žymėjimui, ką yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) civilinėje byloje Nr.3K-3-1191/2003 m., kad teisėta yra prekių ženklo „CAMEL“, skirto ženklinti 12 klasės prekėms „transporto priemonės; sausumos, vandens ir oro susisiekimo priemonės“ registracija, nors buvo nustatyta, kad kitas asmuo yra įregistravęs „CAMEL“ prekių ženklą, skirtą žymėti 34 klasės prekėms „tabakas ir tabako gaminiai, rūkymo reikmenys, degtukai“. Teismas šioje byloje konstatavo, kad ženklai, skirti ženklinti visiškai skirtingoms prekių klasėms, gali būti naudojami pagal jų paskirtį ir neklaidina vartotojų. Ilgas Valentino Fashion Group S.p.A. veiklos laikotarpis bei drabužių, pažymėtų prekių ženklu „Marlboro Classics“, pardavimo apimtys visame pasaulyje, akivaizdžiai liudija, kad žodžių junginys „Marlboro Classics“ drabužių vartotojams yra žinomas ir atskiriamas tik kaip tam tikros prekių rūšies (drabužių) skiriamasis prekių ženklas. Kompanijos Philip Morris Products INC. prekių ženklo (EU PŽ) suteikimas naudotis kitam asmeniui – Valentino Fashion Group S.A – reiškia, kad Philip Morris Products INC. suteikė visas ar dalį prekių ženklo savininko teisių Valentino Fashion Group S.A, todėl prekių ženklo „Marlboro Classics“ naudojimas kito asmens kitų prekių grupei žymėti, negali būti tapatinama su tabako ar tabako gamintojui priklausančio prekių ženklo reklama. Tarnyba nepagrįstai nusprendė, kad vieno žodžio – „Marlboro“ – grafinis vaizdas yra identiškas vaizdui ant Lietuvos Respublikos rinkoje parduodamų cigarečių „Marlboro“ pakelių ir kad drabužių žymėjimas prekės ženklu „Marlboro Classics“ yra tabako gaminių reklama. Tarnyba nepagrįstai konstatavo, kad drabužių popierinėse etiketėse vaizduojamas personažas iš cigarečių „Marlboro“ reklamos – „Marlboro vyras“ – gali leisti teigti, kad tokiu būdu yra skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Pareiškėja nėra asmuo, kuris vertėsi ar verčiasi tabako gaminių prekyba, todėl jai nėra žinoma jokia Tarnybos nurodyta tabako gaminių reklama ar reklamos personažo „Marlboro vyras“ asociacija, kurį pavaizdavus drabužių etiketėse gali būti laikoma tabako gaminių reklama, o drabužių etiketėse pavaizduotas raitelis yra skirtas žymėti tik „Marlboro Classics“ drabužių ir jų aksesuarų stilių (dizainą) – Amerikos vietovės kaimo drabužiai ir šis žymuo pagal savo pateikimo vietą ir formą niekaip negali būti tapatinamas su tabako gaminių reklama.
4. Pareiškėjos teigimu, ginčijamo nutarimo dalis, įpareigojanti pareiškėją nutraukti pažeidimą, nurodytą TKĮ 17 straipsnio l dalyje, ir apie įpareigojimo įvykdymą per 1 mėnesį pranešti Tarnybai, neteisėta. TKĮ Tarnybai suteikta teisė taikyti tik ekonomines sankcijas, nesuteikiant teisių nustatyti kitokių įpareigojimų pažeidėjui (TKĮ 26 str. l3 d. 2 p., 31 str.). Administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų (intra vires/ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje nustatyti įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo subjektas negali viršyti įstatymu jam suteiktų kompetencijos ribų (ultra vires). Jeigu viešo administravimo subjektas viršija įstatymu nustatytas kompetencijos ribas, tai jo priimtas aktas turi būti laikomas neteisėtu ir naikintas (LVAT nutartys adm.b. Nr.A(l)-495-05; P-98-2003; A(3) -1143-02) (3 t.,b.l.4-12).
Pareiškėja UAB „JCDecaux Lietuva“ 2008 m. liepos 11 d. patikslintu skundu prašė panaikinti Tarnybos 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais motyvais:
1. Dėl materialinės teisės normų taikymo paaiškino, kad Tarnyba, siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėja Marlboro Classics prekės ženklu pažymėtų drabužių reklaminiu plakatu siekė skatinti tabako gaminių vartojimą, turėjo konstatuoti šias aplinkybes: pareiškėjos stende esantis plakatas skleidžia informaciją apie tabako gaminius arba apie tabako gaminių gamintojus, importuotojus ar pardavėjus; ši informacija skatina vartotojus vartoti tabako gaminius; pažeidimą pareiškėja padarė savo kaltais veiksmais (neveikimu). Vadovaujantis TKĮ 1 straipsnio 2 dalimi, šiuo įstatymu siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojui, sveikatai ir ūkiui; TKĮ 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad tabako gaminių reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius, minėto straipsnio 8 dalis nustato, kad paslėpta tabako gaminių reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tabako gaminių gamintojus, importuotojus ar pardavėjus (įmones), jų firmos vardą (pavadinimą), prekės ženklą ar veiklą tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Visais atvejais paslėpta reklama laikomas toks informacijos pateikimas, kai už jį apmokama ar kitaip atsilyginama. Taigi, teisės norma gina vertybę – visuomenės sveikatą, kuri saugoma ribojant informacijos pateikimo vartotojui būdus ir priemones apie sveikatai žalingus tabako gaminius. Šiame įstatyme detalizuojama ir Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad teisė skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai priklausančiame stende eksponuotas plakatas, kuriame pavaizduotas vyras su laikraščiu rankoje, apsirengęs odine striuke ir šviesiomis kelnėmis, stovi atsirėmęs į automobilio bagažinę, po šia nuotrauka įrašyti žodžiai „Marlboro Classics“ bei informacija apie parduotuvių „City“ buvimo vietas. Lauko reklamos skelbimuose nebuvo jokių nuorodų į tabako gaminius, atvirkščiai, buvo nurodoma, kur vartotojai gali įsigyti „Marlboro Classics“ drabužių ir aksesuarų. Pareiškėja gavo atlyginimą už reklamą iš Italijos reklamos bendrovės Creative Media, kurios verslas – reklama, o prekės ženklo savininkas Philip Morris Products INC šios reklamos neužsakė nei pats, nei per trečiuosius asmenis ir atlyginimo už reklamą nemokėjo. Priešingai, „Marlboro Classics“ drabužių ir aksesuarų gamintojas Valentino Fashion Group pats moka atlyginimą prekės ženklo savininkui pagal licencinę sutartį. Aplinkybė, kad prekės ženklo sudėtinė dalis „Marlboro“ yra naudojama ant prekės ženklo savininkui priklausančių tabako gaminių – cigarečių „Marlboro“, savaime nereiškia nei tiesioginės, nei paslėptos reklamos, nes žodžiai „Marlboro Classics“ nėra ir nebuvo naudojami ant tabako gaminių, o pats žodis Marlboro yra miestelis JAV, kuris savaime nereiškia nei bendrai tabako, nei rūkalų, nei cigarečių. Tarnyba nenurodė, kaip gali lauko reklamos skelbimas, kuriame nurodytas prekinis ženklas saugomas drabužių ir avalynės kategorijoje, esantis miesto gatvėje, nurodantis informaciją apie drabužių parduotuves, kuriose neprekiaujama tabako gaminiais, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti gyventojus vartoti tabako gaminius. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjos lauko reklamoje nėra 2008 m. gegužės 23 d. nutarime nurodytos teisės normos pažeidimo sudėties būtinojo požymio – objekto, nes šia lauko reklama nesikėsinama į Konstitucijos saugomą vertybę – sveikatą, o vartotojas tiesiog skatinamas rinktis tam tikro gamintojo drabužius. Be to, Tarnyba klaidingai nurodo, kad pareiškėja sutiko, jog „Marlboro“ ir „Marlboro Classics“ yra sietini prekių ženklai, ir iš to padarė klaidingą išvadą, kad neginčijamas faktas, jog vidutinis vartotojas tapatina aukščiau paminėtus prekės ženklus, priešingai, pareiškėja neigė tokį susiejimą ir prašė Tarnybos nurodyti objektyvias aplinkybes, kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada, tačiau jokių objektyvių vidutinio vartotojo nuomonės tyrimo duomenų pateikta nebuvo. Pareiškėja yra viena didžiausių lauko reklamos platintojų ir operatorių Europoje, taip pat ir Lietuvoje, bet ji pati nekuria reklamų, todėl ir neatsako už jų turinį, tik suteikia užsakovui galimybes pateikti savo produktą. Taigi, jokių įstatymui priešingų veiksmų pareiškėja neatliko: negamino, neprekiavo, neužsakė reklaminės kampanijos ir nereklamavo tabako gaminių, pažymėtų „Marlboro“ arba „Marlboro Classics“ prekės ženklu; jai taip pat nepriklauso ir „Marlboro“ bei „Marlboro Classics“ prekės ženklai. Todėl nėra ir antrojo sudėties elemento – objektyvinės pusės, nes pareiškėja neatliko jokių teisei priešingų veiksmų. Nesant nei teisės pažeidimo objekto, nei objektyvinės pusės, nėra būtinybės nagrinėti kaltės ir priežastinio ryšio buvimo. Skundžiamame nutarime šie svarbūs požymiai yra nepaminėti, Tarnyba pareiškėjos kaltės klausimo visiškai nenagrinėjo, nors akivaizdu, kad pareiškėja turėjo tik vieną tikslą – išnuomoti savo stendą (stendus) drabužių ir avalynės prekinio ženklo reklamai, o tam, kad reklamoje galima įžvelgti kokį nors įstatymams prieštaraujantį turinį, negalėjo būti jokios objektyvios priežasties, be to, reklamos projektas buvo suderintas su atsakingomis vietos savivaldos institucijomis. Kadangi skundžiamas nutarimas nepagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis ir paremtas vien spėjimais, ir niekuo neįrodytais teiginiais, kurie siejami tik su to paties žodžio vartojimu ant cigarečių pakelio ir drabužių reklamoje, todėl toks nutarimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.
2. Dėl procesinių teisės normų taikymo paaiškino, kad Tarnyba 2008 m. gegužės 16 d. pranešimu Nr. 3S 1119, kurį pareiškėja gavo tik 2008 m. gegužės 20 d., informavo ją apie bylos dėl galimo TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimo nagrinėjimą posėdyje 2008 m. gegužės 23 d. Nors pareiškėja prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl bendrovės vadovės ir rinkodaros vadovo išvykimo į komandiruotę užsienyje, Tarnyba į tai neatsižvelgė ir bylą išnagrinėjo nedalyvaujant tiesiogiai už pareiškėjos veiklą atsakingiems asmenims ir sprendimą priėmė neišklausiusi ir neįvertinusi traukiamo atsakomybėn asmens paaiškinimų. Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime pažymėjo, kad TKĮ ir kituose įstatymuose nustatytos sankcijos, vadinamos „ekonominėmis sankcijomis“ pagal savo turinį ir kitus požymius yra priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui, o savo dydžiu (griežtumu) kartais prilygsta kriminalinėms bausmėms; tokiais atvejais iš Konstitucijos kylančios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems administracinėn teisinėn atsakomybėn, gali būti nustatytos įstatymuose, įtvirtinančiuose tokias sankcijas, ir (arba) kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose subjektų (taip pat ir ūkio subjektų) administracinę teisinę atsakomybę, administracinį procesą (inter alia administracinių bylų teiseną). Tad Tarnyba privalėjo garantuoti baudžiamam asmeniui bent minimalias procesines teises, įskaitant ir vieną iš esminių – pateikti savo paaiškinimus, tačiau nagrinėjamu atveju ši teisė buvo pažeista. Pagal TKĮ 28 straipsnio 1 dalį, proceso dalyviu šioje byloje turėjo būti įtrauktas ir prekės ženklo naudotojas bei ginčijamo produkto gamintojas Valentino Fashion Group, nes Tarnyba skundžiamu nutarimu sprendė ir dėl šio asmens teisių ir pareigų, tačiau Tarnyba nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą įtraukti šį asmenį proceso dalyviu. Be to, Tarnyba praleido TKĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą pritaikyti ekonomines sankcijas, nes 2008 m. balandžio 7 d. ji surašė faktų fiksavimo aktą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėja Vilniaus mieste, Vokiečių gatvėje (priešais S. Nėries gimnaziją) ir kitose miesto vietose pateikė (paskleidė) „Marlboro Classics“ reklamą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar vartoti) tabako gaminius, o skundžiamu nutarimu nuobaudą paskyrė tik 2008 m. gegužės 23 d. Pastarajam teiginiui pagrįsti pareiškėja rėmėsi LVAT 2007 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-326/2007.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimais į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus remdamasi šiais motyvais:
1. Dėl pareiškėjos Valentino Fashion Group S.p.A. teisės kreiptis į teismą su skundu dėl nutarimų panaikinimo atsakovė paaiškino, kad Tarnyba šios pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmusi jokio nutarimo. 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas priimtas APB „Apranga“ atžvilgiu, 2008 m. gegužės 23 d. nutarimas – UAB „JCDecaux Lietuva“ atžvilgiu. VAĮ 2 straipsnio 9 dalis numato, kad individualus administracinis aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, kas leidžia teigti, jog individualus teisės taikymo aktas yra susijęs tik su konkretaus subjekto teisėmis ir pareigomis, o pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. nepatenka į 2008 m. gegužės 22 d. nutarimo – vienkartinio teisės taikymo akto APB „Apranga“ atžvilgiu – veikimo sritį, todėl minėtas nutarimas jokių pareiškėjos teisių pažeisti negali. Tas pats pasakytina ir apie UAB „JCDecaux Lietuva“ atžvilgiu priimtą 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą. 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu APB „Apranga“ skirta ekonominė sankcija už tai, kad per drabužių ir jų aksesuarų kolekciją „Marlboro Classics“ yra reklamuojami tabako gaminiai, formuojamas tabako gaminių palankus įvaizdis, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinama įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Minėtus drabužius ir aksesuarus į Lietuvos Respublikos rinką pateikė APB „Apranga“, būtent jos parduotuvėse buvo prekiaujama minėtomis prekėmis, todėl būtent nuo šios įmonės valios priklausė vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie tabako gaminius. Nustačiusi tinkamą atsakomybės už TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą subjektą, 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu Tarnyba APB „Apranga“ skyrė 7500 litų baudą ir įpareigojo nutraukti pažeidimą. 2008 m. gegužės 23 d. nutarimu UAB „JCDecaux Lietuva“ buvo taikyta 7500 litų ekonominė sankcija už tai, kad pastaroji Vokiečių gatvėje ir kitose Vilniaus miesto vietose paskleidė „Marlboro Classics“ reklamą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Jokie pareiškėjos Valentino Fashion Group S.p.A. veiksmai ginčijamuose nutarimuose nebuvo kvestionuojami, nutarimais pareiškėjai nebuvo skirtos nei baudos, nei įpareigojimai, todėl ji neturi teisės Vilniaus apygardos administraciniame teisme (VAAT) ginčyti šių individualių administracinių aktų teisėtumą ir, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pareiškėjos Valentino Fashion Group S.p.A. skundas nenagrinėtinas.
2. Tarnyba, priimdama ginčijamus nutarimus, nei materialinės, nei procesinės teisės normų nepažeidė, todėl nėra juridinio pagrindo juos naikinti, nes pareiškėjų argumentai, jog atsakovė pažeidė EB Steigimo sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo, atmestini, remiantis LVAT suformuota praktika analogiškoje byloje Nr. A-306/2007, kurioje teismas nurodė, kad alkoholio reklamos ribojimas neriboja prekybos alkoholiniais gėrimais, todėl nepagrįstu buvo pripažintas pareiškėjo teiginys, kad, ribojant alkoholio reklamą, pažeidžiamas laisvo prekių judėjimo principas. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos EB steigimo sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo. Priešingai nei teigia pareiškėjos, Tarnyba 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu neuždraudė Lietuvos Respublikoje prekiauti pareiškėjos Valentino Fashion Group S.p.A. pagaminta produkcija, ir baudą skyrė ne už prekybos, o už reklamos pažeidimą, t. y. už tai, kad APB „Apranga“ pateikė drabužius ir aksesuarus, kurių odinėmis, medžiaginėmis ir popierinėmis etiketėmis siekiama atkreipti dėmesį į konkrečią prekę – „Marlboro“ cigaretes. Tarnyba taip pat skyrė baudą UAB „JCDecaux Lietuva“ už tai, kad pastaroji jai nuosavybės teise priklausančiuose stenduose paskleidė tabako gaminių reklamą. TKĮ nurodoma, kad jis suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, todėl Tarnyba, būdama vykdomosios valdžios institucija ir taikydama šio įstatymo nuostatas, pagrįstai preziumuoja jų atitikimą Europos Bendrijos teisės aktams ir neprivalo įrodyti šių nuostatų proporcingumo EB steigimo sutarties 30 straipsnio prasme. ETT 2000 m. spalio 5 d. sprendime byloje C-376/98 pasisakė, kad tabako gaminių gamintojai ir pardavėjai valstybėse narėse, kuriose galioja tabako gaminių reklamos apribojimai, yra priversti dėl rinkos dalies tose šalyse kovoti tik konkuruodami kaina. Tačiau tai vertintina ne kaip konkurencijos iškraipymas, o veikiau kaip tam tikrų konkurencijos formų apribojimas, kuris galioja visiems rinkos dalyviams tose valstybėse narėse. Atitinkamai ir šiuo atveju, drabužių gamintojai ir platintojai, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama tabako gaminių reklama, šioje rinkoje turi konkuruoti, nepažeisdami minėto draudimo. Be to, EB steigimo sutartis nenumato valstybių narių teisės aktų derinimo Bendrijos lygiu sveikatos apsaugos srityje, tai yra palikta išimtinei valstybių narių kompetencijai ir pagal principą, nustatantį, kad valstybių narių kompetencija yra pirminė, o EB kompetencija yra išvestinė, ši sritis lieka valstybių narių kompetencijoje. TKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog, atsižvelgus į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o vadovaujantis šio straipsnio 3 dalimi, tabako gaminiai priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas.
3. Pareiškėjų argumentai, jog atsakovė neteisingai aiškino ir taikė TKĮ 2 straipsnio 7 dalį, 17 straipsnio 1 dalį ir todėl neteisėtai prekių ženklų „Marlboro Classics“ naudojimą pripažino tabako gaminių reklama, atmestini. Siekdama įrodyti TKĮ 17 straipsnio 1 dalies, numatančios, jog Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama draudžiama, pažeidimą, atsakovė nustatė šių aplinkybių visumą: 1) APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ paskleidė informaciją apie tabako gaminius; 2) šios informacijos paskleidimas tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius; 3) pažeidimas padarytas kaltais veiksmais (neveikimu). Nesutinka su pareiškėjos APB „Apranga“ argumentais, kad, konstatuodama TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą, ji nenustatė, kokios prekių rūšys yra pažymėtos prekių ženklu „Marlboro Classics“ ir ar tokios rūšies prekių žymėjimas prekės ženklu „Marlboro Classics“ gali būti laikomas tabako gaminių reklama. Tarnyba 2008 m. gegužės 22 d. nutarime konstatavo, kad žymeniu „Marlboro Classics“ pažymėti drabužiai ir aksesuarai ir būtent per juos yra reklamuojami tabako gaminiai, formuojamas tabako gaminių palankus įvaizdis, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinama įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Pareiškėja APB „Apranga“, akcentuodama, kad tabako gaminių reklama galima tik per tabako gaminius, nepagrįstai susiaurina reklamos sąvoką reklamos formų ir priemonių požiūriu, nes reklamos sąvoka, atsižvelgiant į jos vartojimo kontekstą, gali būti skirtinga, todėl egzistuoja įvairūs šios sąvokos apibūdinimai. APB „Apranga“ motyvai, kad tinklapyje http://www.valentinofashiongroup.com pateikiama informacija, jog drabužių ir aksesuarų linija „Marlboro Classics“ skirta pabrėžti tipišką Amerikos kaimo stilių, išeina už ginčo nagrinėjimo ribų, kadangi šiuo atveju pareiškėja patraukta atsakomybėn už tabako gaminių reklamą jai priklausančiose parduotuvėse, o ne internetinėje erdvėje. Teiginys, kad „Marlboro Classics“ yra žinomas vartotojams išskirtinai tik kaip drabužių prekių ženklas, yra abejotinas, nes ginčijamas žymuo „Marlboro Classics“ apima žinomą tabako gaminių prekės ženklą „Marlboro“, naudojamą cigaretėms nuo 1883 metų, o žodžio „Classics“ įjungimas į žymenį neišsklaido sąsajų tarp žymens „Marlboro Classics“ ir cigarečių, bet, priešingai, tarnauja konkretaus tabako gaminių prekės ženklo „Marlboro“ išlaikymui visuomenės atmintyje, be to, nustatyta, kad prekės ženklo „Marlboro Classics“ ir prekės ženklo „Marlboro“ savininkas yra tabako gaminių gamintojas Philip Morris. UAB „Philip Morris Lietuva“ Marlboro cigaretes į Lietuvos Respubliką pradėjo importuoti 1993 metais, todėl šis tabako gaminių prekės ženklas Lietuvos gyventojams žinomas jau 15 metų, t. y., daug seniau, nei žymuo „Marlboro Classics“. Argumentai, kad vartotojas aiškiai informuojamas, jog žodžių junginys „Marlboro Classics“ žymi tik drabužius, o papildomi užrašai drabužių etiketėse skirti padėti sustiprinti vartotojo asociacijas, kad žymėjimas „Marlboro Classics“ pabrėžia drabužių stilių (dizainą), orientuotą į Amerikos vietovės kaimo stiliaus drabužius, atmestini, nes Tarnyba APB „Apranga“ baudą skyrė ne už tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijas ir neginčija, kad kiti žymenys ant drabužių (papildomos etiketės) pateikia vartotojui papildomą informaciją apie drabužių savybes, tačiau ši informacija su nagrinėjamu ginču nesusijusi. Taip pat atmestinas teiginys, kad Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarime nurodyta aplinkybė, jog žymuo „Marlboro“ įregistruotas kaip prekių ženklas 34 prekių klasėje (tabako gaminiai) ir tokia ženklo registracija negali apriboti kitų asmenų galimybių žymenį „Marlboro“ ar šio žymens derinį su kitais žodžiais naudoti kitų netapačių prekių rūšių žymėjimui. Pagal Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį prekių ženklas yra bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Žodinio Bendrijos prekės ženklo „Marlboro Classics“ (registracijos numeris 000076851, registruoto 3, 9, 14, 16, 18, 24, 25, 28, 35, 42 klasėse) ir grafinio Bendrijos prekės ženklo „Marlboro Classics“ (pasvirasis šriftas, registracijos numeris 005989306, registruoto 14, 16, 18, 25, 28, 35 klasėse) savininkas – Philip Morris Products Inc. Grafinio Bendrijos prekės ženklo „Marlboro Classics“ (pasvirasis šriftas, registracijos Nr. 005971528, registruoto 14, 16, 18, 25, 28, 35 klasėse) savininkas – Philip Morris Products SA. Philip Morris Products SA yra ir žodinio Lietuvos Respublikos prekės ženklo „Marlboro“ (registracijos numeris 12030, registruoto 34 klasėje – cigaretės) ženklo savininkas. „Marlboro“ prekės ženklas pripažintinas plačiai žinomu ir keliančiu tiesiogines asociacijas į tabako gaminius (remiantis Prekių ženklų įstatymo 9 str. 1 p., ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje). Nesutinka su pareiškėjos UAB „JCDecaux Lietuva“ argumentais, kad lauko reklamos skelbimuose nebuvo jokių nuorodų į tabako gaminius, atvirkščiai, lauko reklamoje buvo nurodoma, kur vartotojai gali įsigyti „Marlboro Classics“ drabužių ir aksesuarų (tose vietose tabako gaminiais neprekiaujama), nes iš TKĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyto tabako gaminių apibrėžimo išplaukia, kad ir APB „Apranga“, ir UAB „JCDecaux Lietuva“ naudotos reklamos priemonės – drabužių etiketės ir reklaminiai stendai – yra reklamos priemonės. Tokią tabako reklamos sąvokos aiškinimą patvirtina ir LVAT praktika (2007-03-23 nutartis adm. byloje Nr.A10-306/2007, 2006-07-18 nutartis adm. byloje Nr. A11–1171/2006, 2003-05-27 nutartis adm.byloje Nr. Al0-523/2003). Kadangi viena iš prekių ženklų funkcijų yra reklaminė, šiuo atveju aktuali LVAT 2005 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-502/2005, kurioje teismas konstatavo, kad prekių pavadinimo (šiuo atveju drabužių ir aksesuarų kolekcijos pavadinimo „Marlboro Classics“) ir prekių ženklo (šiuo atveju tabako gaminių „Marlboro“ prekės ženklo) naudojimo sutaptis suponuoja prievolę laikytis reikalavimų, nustatytų TKĮ 17 straipsnio 1 dalyje. LAT 1999 m. birželio 28 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/1997 konstatavo, kad ženklai yra labai svarbi reklaminė priemonė (par excellence); per ryšį, sukurtą tarp ženklo ir prekės ar paslaugos, ženklai supažindina visuomenę su tokia preke ar paslauga; tuo būdu prekių ženklai padeda jų savininkams sužadinti ir išlaikyti visuomenės poreikius. Todėl ne veltui tabako gaminių gamintojas Philip Morris pagal licencinę sutartį suteikė teisę pareiškėjai Valentino Fashion Group S.p.A. gaminti drabužius su jam priklausančiais prekės ženklais ir tokiu būdu per drabužių bei aksesuarų kolekcijos, pažymėtos žymeniu „Marlboro Classics“ pateikimą į šalis, kuriose galioja absoliutus tabako gaminių reklamos draudimas, užsitikrina šiose šalyse cigarečių prekių ženklo „Marlboro“ reklamą. UAB „JCDecaux Lietuva“ atstovas nagrinėjant bylą Tarnyboje neginčijo fakto, kad „Marlboro“ ir „Marlboro Classics“ yra sietini prekių ženklai ir nurodė, jog „natūralu, kad žmonės sieja „Marlboro“ ir „Marlboro Classics“ prekių ženklus“. Tarnybos užfiksuotų drabužių ir aksesuarų popierinėse etiketėse ir aplikacijose, ant rankinių ir kitur grafinis žodžio „Marlboro“ vaizdas identiškas vaizdui ant Lietuvos Respublikos rinkoje parduodamų cigarečių „Marlboro“ pakelių, be to, drabužių popierinėse etiketėse vaizduojamas personažas iš cigarečių „Marlboro“ reklamos – „Marlboro vyras“ („Marlboro man“). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime pažymėjo, kad daugeliu atveju tabako gaminių reklamos turinys būna vienpusis, tendencingas: tabakas, rūkymas dažnai siejami su jaunyste, sportu, vyriškumu, seksualumu, gamtos grožiu, moterų elegancija, romantiškumu, nepriklausomybe ir pan., t. y. formuojama nuomonė, kad rūkymas yra socialiai priimtinas ir skatintinas dalykas. Tokiu būdu, cigarečių „Marlboro“ reklamos vienas pagrindinių personažų – ant žirgo jojantis kaubojus (esantis ant drabužių etikečių) perša stereotipą, kad rūkymas yra visuomeniškai priimtinas įprotis, tuo tarpu tabako gaminių reklamos draudimas prisideda prie formavimo nuomonės, kad visuomenės elgesio norma yra nerūkymas. Akivaizdus grafinis panašumas tarp ant cigarečių pakelių ir drabužių etiketėse esančio užrašo „Marlboro“, personažo iš cigarečių „Marlboro“ reklamos vaizdavimas popierinėse drabužių etiketėse, dažnas (sureikšmintas) žodžio „Marlboro“ pateikimas įvairiose drabužių bei aksesuarų vietose leidžia teigti, kad tokiu būdu APB „Apranga“ skleidžia informaciją apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančią įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Teigia, jog UAB „JCDecaux Lietuva“ neginčija fakto, kad vidutinis vartotojas tapatina lauko stendų reklamoje naudojamą žymenį „Marlboro Classics“ ir tabako gaminių prekės ženklą „Marlboro“. Prekės ženklų „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“ savininkas yra tas pats – Philip Morris Products SA. Pagal 2007 m. vasario 22 d. sutarties Nr. 2008-87 tarp UAB „JCDecaux Lietuva" ir Creative Media 1.2 punktą UAB „JCDecaux Lietuva“ įsipareigojo teikti Creative Media reklamos paslaugas atskiruose prieduose nurodytą terminą. Priede Nr. 1 prie sutarties susitarta, kad firmos ženklas „Marlboro Classics“ bus reklamuojamas 4 savaites (2008-04-01 – 2008-04-28) 25-se Vilniaus vietose miesto stenduose ir autobusų stotelėse. Sutarties Nr. 2008-87 2.1 punkte nurodyta, jog reklamos stendai, naudojami reklamos paslaugų teikimui, yra UAB „JCDecaux Lietuva“ nuosavybė ir naudojami išimtinai tik jos. 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo akte Tarnybos pareigūnai užfiksavo, kad stendas su reklaminiu „Marlboro Classics“ plakatu rastas Vilniuje, Vokiečių gatvėje (pėsčiųjų take prie S. Nėries gimnazijos). Tai reiškia, kad UAB „JCDecaux Lietuva“, nuo kurios valios priklausė vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie tabako gaminius (tabako reklamą), yra TKĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatos veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės tinkamas subjektas. Pareiškėjos APB „Apranga“ cituojamas teiginys iš LAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003 paimtas iš bylos konteksto, be to, šios civilinės bylos fabula neatitinka šiuo metu nagrinėjamo ginčo. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Paryžiaus apeliacinis teismas 2008 m. sausio 8 d. išnagrinėjo analogišką bylą Nr. 07/02394, kurioje Valentino Fashion Group France SAS, kaip Marlboro Classics drabužių platintoją Prancūzijoje, pripažino kalta dėl netiesioginės tabako reklamos, ir priteisė atlyginti 50 000 eurų žalą, teismas pasisakė, kad demonstruodama žodį Marlboro parduotuvių vitrinose ir ant pačių drabužių, Valentino Fashion Group France SAS sudarė sąlygas pasauliniu mastu žinomam ir labiausiai Prancūzijoje rūkomų cigarečių prekių ženklui išlikti viešojoje erdvėje, idant nebūtų užmirštas potencialių vartotojų, dargi jų atsimenamas, kas apibūdina vieną iš netiesioginės reklamos požymių.
4. Pareiškėjos UAB „JCDecaux Lietuva“ argumentai, kad proceso dalyviu priimant 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą turėjo būti įtrauktas ir prekių ženklo naudotojas bei ginčijamo produkto gamintojas, t. y. Valentino Fashion Group S.p.A., taip pat pareiškėjos Valentino Fashion Group S.p.A. argumentai, kad Tarnyba nepagrįstai atsisakė pripažinti ją proceso dalyviu tuo pažeisdama jos teisę į teisingą ir nešališką procesą, teisę būti išklausytam ir kitas TKĮ 30 straipsnyje nustatytas teises, EB Steigimo sutarties 12 straipsnio nuostatas dėl nediskriminavimo, atmestini. Atsižvelgus į tai, kad Valentino Fashion Group S.p.A. nėra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo ar užsienio juridinio asmens filialas Lietuvos Respublikoje, ši įmonė nepatenka į TKĮ reguliavimo sritį, už kurios kontrolę atsakinga Tarnyba. Valentino Fashion Group S.p.A. taip pat nepatenka ir į individualių administracinių aktų – Nutarimų – veikimo sritį, todėl jos teisės priimant šiuos nutarimus nebuvo pažeistos. Be to, CPK 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Iš esmės analogiškas advokatų įgaliojimų įforminimo reikalavimas nustatytas ir Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje, šioje normoje nurodyta, kad, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Šios teisės normos reikalauja advokato įgaliojimų įforminimo sutartimi su atstovaujamuoju (išskyrus baudžiamąjį procesą, kuriame atstovaujama pagal orderį). Minėti teisės aktai suponuoja advokato pareigą turėti su pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. pasirašytą sutartį dėl teisinių paslaugų ar jos išrašą. Vadovaujantis LVAT praktika, pateikus tik advokato orderį, nėra jokių duomenų, ar suinteresuoto asmens teisė įstoti proceso dalyviu į dvi skirtingas bylas realizuojama tikrai jo valia. TKĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, kad, nagrinėjant bylą institucijoje, skiriančioje ekonomines sankcijas, be asmens, įtariamo įstatymo pažeidimu, taip pat gali dalyvauti asmenys, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla. Taigi nustatant minėtas aplinkybes, būtent pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. turėjo pareigą pateikti neginčijamus įrodymus apie savo turimus interesus byloje, tačiau ji nepateikė rašytinių ar kitokių įrodymų, turinčių reikšmę nagrinėjamoms byloms.
5. Pareiškėjų argumentas, kad atsakovė, priimdama Nutarimus, praleido TKĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus bylai išnagrinėti ir ekonominei sankcijai skirti, atmestinas. TKĮ 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad įgaliotos institucijos bylas išnagrinėja ir ekonomines sankcijas paskiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Tarnyba APB „Apranga“ 2008 m. gegužės 10 d. surašė Protokolą Nr. 116, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis TKĮ pažeidimo pagrindas ir nuo minėto protokolo surašymo skaičiuojamas vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija. 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo aktas yra tik vienas iš duomenų rinkimą patvirtinančių dokumentų, be to, Tarnyba 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 3S-849 papildomai paprašė APB „Apranga“ pateikti informaciją dėl „Marlboro Classics“ drabužių linijos (taip pat ir informaciją, kam priklauso lauko reklamos stendai) bei paaiškinimą dėl galimo „Marlboro Classics“ drabužių linijos prekių pateikimo Lietuvos Respublikos rinkai prieštaravimo TKĮ 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimams ir 2008 m. balandžio 24 d. APB „Apranga“ pateikė atsakymą dėl galimų jos veiksmų prieštaravimo dviems TKĮ nuostatoms ir informavo, kad APB „Apranga“ neužsakė ir nemokėjo jokių atlyginimų už lauko reklamos stendus. Tarnyba galutinai nustatė pareiškėjos APB „Apranga“ padaryto pažeidimo apimtį bei kvalifikaciją ir 2008 m. gegužės 10 d. surašė Protokolą Nr. 116. 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo akte ir 2008 m. balandžio 15 d. Tarnybos rašte Nr. 3S-849 nebuvo nustatytas TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir minėtų raštų surašymo data negali būti laikoma pažeidimo nustatymo data. Analogiška situacija susiklostė nagrinėjant ir UAB „JCDecaux Lietuva“ pažeidimą: Tarnyba UAB „JCDecaux Lietuva“ 2008 m. gegužės 16 d. surašė Protokolą Nr. 117, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis TKĮ pažeidimo pagrindas, o 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo akte tik užfiksavo, jog Vilniuje, Vokiečių gatvėje (pėsčiųjų take prie S.Nėries gimnazijos) rastas stovas su reklaminiu „Marlboro Classics“ plakatu, tačiau nenurodytas reklamos skleidėjas. Tarnybos 2008 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 3S-837 ir 2008 m. balandžio 30 d. raštas Nr.3S-1004 įrodo, kad Tarnyboje vyko tyrimas dėl galimo TKĮ pažeidimo ir tik 2008 m. balandžio 28 d. Tarnyboje gauta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2008 m. balandžio 25 d. raštu Nr. A51-9855(9.11-MPD-0) pateikta medžiaga bei 2008 m. gegužės 14 d. Tarnyboje gauti UAB „JCDecaux Lietuva“ dokumentai leido nustatyti pažeidėją ir pažeidimo mastą. LVAT 2007 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-326/2007, aiškindamas TKĮ 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, kaip tik ir pažymėjo, kad pažeidimo nustatymas – tai kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia atitinkamos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas; todėl nurodyto termino eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju nulemia ne tik minėtas subjektyvus suvokimas (jo atsiradimo momentas), bet ir pati institucijos turima informacija apie tariamai padarytą pažeidimą, vertinant pagal laiko sąnaudų (kai yra būtina gauti papildomą informaciją) bei sudėtingumo (kai yra būtinybė atlikti palyginus sudėtingą materialinės teisės normų analizę) kriterijus. 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas buvo priimtas nepraėjus vieno mėnesio terminui nuo paskutinės pažeidimo kvalifikacijai būtinos APB „Apranga“ informacijos pateikimo dienos.
6. Pareiškėjų argumentas, kad atsakovė skundžiamu 2008-05-22 nutarimu neteisėtai pritaikė ekonominę sankciją- įpareigojimą nutraukti tam tikrus veiksmu - kuri nėra numatyta TKĮ, atmestinas. Tarnybos 2008-05-22 nutarime APB "Apranga" įpareigota nutraukti pažeidimą, nurodytą TKĮ 17 str. 1 dalyje, ir apie įvykdymą per 1 mėnesį nuo nutarimo gavimo datos pranešti Tarnybai. Atsižvelgus į tai, kad Tarnybos nuostatų 7.3 punktas (Vyriausybės 2001 m. gruodžio 3 d. nutarimo redakcija) nustato vieną iš Tarnybos teisių – nustačius pažeidimus, įpareigoti įmones nutraukti veiklą, pažeidžiančią įstatymus ir kitus teisės aktus alkoholio ir tabako kontrolės klausimais- konstatuotina, jog Tarnyba, neperžengdama jai suteiktų įgalinimų ribų, teisėtai įpareigojo pareiškėją nutraukti pažeidimą;
Šalies argumentai
7. Pareiškėja APB „Apranga“ nepagrįstai teigia, kad 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas nemotyvuotas. Priimant nutarimą, nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, todėl naikinti ginčijamą Tarnybos nutarimą nėra teisinio pagrindo. Remiantis TKĮ 31 straipsnio 2 dalimi, išnagrinėjus bylą, priimtame nutarime turi būti nurodyta: nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas; bylos nagrinėjimo data ir vieta; duomenys apie pažeidėją; pažeidimo padarymo aplinkybės; pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; TKĮ straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą; pažeidėjo paaiškinimai ir jų įvertinimas; priimtas sprendimas; nutarimo apskundimo terminai ir tvarka. Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimas atitinka aukščiau minėtus TKĮ reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, pareiškėjai ekonominė sankcija paskirta vadovaujantis TKĮ 26, 27, 30, 31 straipsniais, kurie reglamentuoja Tarnybos kompetenciją bei ekonominių sankcijų taikymo tvarką. Ginčijamas nutarimas buvo priimtas remiantis 2008 m. gegužės 10 d. Protokolu Nr. 116, minėto protokolo antras egzempliorius buvo išsiųstas APB „Apranga“ 2008-05-14 raštu Nr. 3S-1098 ir 2008 m. gegužės 20 d. pasirašytinai įteiktas pareiškėjai. Rašant 2008 m. gegužės 22 d. nutarimą buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida – vietoj 2008 m. gegužės 10 d. Protokolo Nr. 116 įrašytas 2008 m. vasario 29 d. Protokolas Nr. 44. Tai laikytina technine klaida, nekeičiančia Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimo esmės. Be to, APB „Apranga“ TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas įrodytas surinkta medžiaga (2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo aktu, nuotraukomis, APB „Apranga“ 2008 m. balandžio 23 d. raštu su priedais, 2008 m. gegužės 10 d. protokolu Nr. 116). TKĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad nagrinėjant bylą, proceso šalys turi teisę susipažinti su surinkta medžiaga, duoti žodinius ir rašytinius paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, šis įstatymas nenustato Tarnybai pareigos siųsti traukiamam atsakomybėn asmeniui visą bylos medžiagą, 2008 m. gegužės 22 d. į pažeidimo medžiagos nagrinėjimą Tarnyboje atvykę pareiškėjo atstovai advokatas Dalius Balceris ir advokato padėjėjas Paulius Bartkus turėjo teisę susipažinti su byla Nr. 3K08/131. Iš APB „Apranga“ 2008 m. gegužės 21 d. paaiškinimo matyti, kad jai buvo žinoma ir suprantama pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, esmė, todėl jos teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių pareiškėjos argumentas atmestinas, nes minėtas Tarnybos nutarimas yra motyvuotas ir pagrįstas;
8. Pareiškėja UAB „JCDecaux Lietuva“ nepagrįstai teigia, kad jokių įstatymui priešingų veiksmų ji neatliko, nes pagal 2007 m. vasario 22 d. sutarties Nr. 2008-87 tarp UAB „JCDecaux Lietuva“ ir Creative Media (San Francisco d'Assisi 18, Milanas, Italija) 1.2 punktą UAB „JCDecaux Lietuva“ įsipareigojo teikti Creative Media reklamos paslaugas atskiruose prieduose nurodytą terminą. Priede Nr. 1 prie sutarties Nr. 2008-87 susitarta, kad ženklas „Marlboro Classics“ bus reklamuojamas 4 savaites (2008-04-01 – 2008-04-28) 25 Vilniaus vietose miesto stenduose ir autobusų stotelėse. Sutarties Nr. 2008-87 2.1 punkte nurodyta, jog reklamos stendai, naudojami reklamos paslaugų teikimui, yra UAB „JCDecaux Lietuva“ nuosavybė ir naudojami išimtinai tik jos. 2008 m. balandžio 7 d. Faktų fiksavimo akte užfiksuota, kad stendas su reklaminiu „Marlboro Classics“ plakatu rastas Vilniuje, Vokiečių gatvėje, kas reiškia, kad pareiškėja, nuo kurios valios priklausė vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie tabako gaminius (tabako reklamą), yra TKĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatos veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės tinkamas subjektas. Taip pat atmestinas pareiškėjos teiginys, kad priimant ginčijamą nutarimą nebuvo nustatytas pažeidimo objektas, nes nagrinėjamu atveju pažeidimo objektas – komercinio pobūdžio informacija, pažeidžianti TKĮ 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus;
9. Pareiškėja UAB „JCDecaux Lietuva“ nepagrįstai teigia, kad Tarnyba neteisėtai atmetė jos prašymą atidėti TKĮ pažeidimo nagrinėjimą, nes 2008 m. gegužės 23 d. į TKĮ pažeidimo medžiagos nagrinėjimą Tarnyboje atvykusio UAB „JCDecaux Lietuva“ įgalioto atstovo Algirdo Goštauto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad bendrovės vadovė Žaneta Fomova bei projektų vadovas Vadimas Komarskis bylos nagrinėjimo metu yra komandiruotėje užsienyje, buvo atmestas tuo pagrindu, kad iš įgalioto atstovo pateiktos 2008 m. gegužės 21 d. atstovavimo sutarties matyti, jog UAB "JCDecaux Lietuva" paveda atstovauti bendrovę klausimuose su Tarnyba advokatų kontorai Goštautas ir partneriai, kurios advokatai turi teisę pateikti pareiškimus, atsikirtimus, atsiliepimus ir kitas sutartyje nurodytas teises. Todėl pareiškėją atstovaujantis advokatas buvo pripažintas tinkamu atstovauti bei pateikti atsakomybėn traukiamo juridinio asmens paaiškinimus. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovė negarantavo jai procesinių teisių, nes jai buvo sudarytos tinkamos sąlygos pateikti visus paaiškinimus dėl inkriminuojamo TKĮ pažeidimo – atsakovės 2008 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 3S-1119 pareiškėja buvo informuota apie pažeidimo turinį, nurodyta atsakomybė, pranešta tiksli bylos nagrinėjimo vieta ir laikas bei pasiūlyta pateikti rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo, pareiškėjos įgaliotas atstovas dalyvavo 2008 m. gegužės 23 d. bylos nagrinėjime ir šiomis procesinėmis teisėmis pasinaudojo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos APB „Apranga“ bei Valentino Fashion Group S.p.A. skundus patenkino iš dalies, panaikino Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 3K08/131 2-jį punktą, likusius jų skundų reikalavimus bei pareiškėjos UAB „JCDecaux skundą atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija numato informacijos ribojimą įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, o įstatymai (TKĮ 1 str. 3 d.) tabako gaminius priskiria specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas. Teismo nuomone, įvertinus šią išvadą, EB sutartyje ir kituose bendrijos teisės aktuose įtvirtintas ir ginamas laisvo prekių judėjimo principas tabako gaminiams (tuo pačiu – ir bet kokiai jų reklamai) netaikytinas (EB Sutarties 30 str., Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. gegužės 26 d. direktyva 2003/33/EB „Dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo“, Lietuvos Respublikos 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu ratifikuota Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija). Vadovaujantis TKĮ 2 straipsnio 7 ir 8 dalimis, tiek tabako gaminių reklama, tiek paslėpta tabako gaminių reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, todėl teiginys, kad tabako gaminių reklama galima tik per tabako gaminius, nepagrįstai susiaurina reklamos sąvoką reklamos formų ir priemonių požiūriu. Teismo vertinimu, aptariamais atvejais, dėl kurių kilo ginčas, nebuvo (tiesiogiai) reklamuojami tabako gaminiai, tad tokios reklamos atvejis pagal TKĮ 2 straipsnio 7 ir 8 dalyse duotas šių reklamos formų definicijas turėtų būti priskiriamas paslėptos reklamos formai, tačiau teismas kartu pabrėžė, kad atsakomybės apimčiai tai įtakos neturi.
Teismas kartu konstatavo, jog vadovaujantis Prekių ženklų įstatymo 9 straipsnio 1 bei 3 dalimis, byloje aptariamo prekių ženklo negalima laikyti plačiai žinomu, tačiau, vertinant kitus į bylą surinktus įrodymus, tai yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje prekių ženklas. Atsižvelgus į tai, kad tam tikrame visuomenės sluoksnyje gerai žinomo prekės ženklo „Marlboro“, naudojamo specialiems produktams – cigaretėms – žymėti, naudojimas yra griežtai reglamentuotas, galima kitų prekių (šiuo atveju – drabužių ir jų aksesuarų linijos) pavadinimo ir šio tabako gaminių prekės ženklo naudojimo sutaptis suponuoja prievolę laikytis TKĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Teismo nuomone, žymint drabužių bei aksesuarų kolekciją prekės ženklu „Marlboro Classics“ buvo diversifikuojamas prekės ženklas „Marlboro“ (diversifikacija [lot. diversificatio – įvairinimas] – įvairi raida, įvairėjimas; įmonių gaminamų prekių nomenklatūros plėtimas, įvairinimas (Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985); daugiaš?lė diversifikacija-įmonės plėtros strategija, kai stengiamasi išplėsti prekių asortimentą, orientuojantis į visiškai naujas prekes ir prekiaujant daugelyje rinkų (Aiškinamasis įmonės vadybos terminų žodynas, Bronislovas Martinkus... [et al.]; KT universitetas. - Kaunas: Technologija, 2000)) tuo būdu siekiant per vienos prekės reklamą skatinti įsigyti kitą prekę.
Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad pats žodis „Marlboro“ yra miestelis JAV, kuris savaime nereiškia nei bendrai tabako, nei rūkalų, nei cigarečių, nes 1984 m. gegužės 17 d. Prekių ženklų licencinės sutarties papildomų 1997 m. lapkričio 27 d., 2001 m. gruodžio 21 d. ir 2002 m. gegužės 17 d. susitarimų – Susitarimo dėl 1984 m. gegužės 17 d. Licencinės sutarties 1997 m. lapkričio 27 d. pakeitimo, 2001 m. gruodžio 21 d. Sutarties ir 2002 m. gegužės 17 d. Papildomos sutarties dėl vyriškų drabužių – nuostatos, cituotos sprendimo dalyje „Tarnybos 2008 m. gegužės 23 d. nutarimo priėmimo faktinės aplinkybės“, įrodo egzistuojant glaudų ryšį tarp „Marlboro Classics“ prekės ženklo, naudojamo drabužiams, jų aksesuarams, etc. žymėti ir „Marlboro“ prekės ženklo, naudojamo cigaretėms žymėti. Šią išvadą taip pat patvirtina aplinkybė, kad prekės ženklo „Marlboro Classics“ naudojimo kontrolė išimtinai priklauso šio ženklo savininkui – International Trademarks Incorporated (Philip Morris dukterinei kompanijai). Nors prekės ženklu „Marlboro Classics“ pažymėtų drabužių (jų aksesuarų) gamintojo Valentino Fashion Group S.p.A. vardas yra žinomas pasauliniu mastu, tačiau nei ant šios įmonės pagamintų drabužių bei aksesuarų, pažymėtų prekės ženklu „Marlboro Classics“, nei šių gaminių reklaminiuose stenduose nenurodomas „Marlboro Classics“ prekių ženklą naudojančių mados namų Valentino Fashion Group pavadinimas, pirmenybę atiduodant „Marlboro Classics“ prekių ženklui.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Paryžiaus Apeliacinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendime pateikta citata iš „Marlboro Classics“ markės informacijos perdavimo politikos santraukos, kurioje nurodoma, kad „nors yra būtina išreikšti „Marlboro Country“ tęstinumą, „Marlboro Classics“ neturi naudoti jokio vaizdo, kuris būtų tradiciškai siejamas su cigarečių reklama“, reiškia, kad drabužių gamintojas neturi akivaizdžiai atkartoti cigarečių gamintojo naudojamų „Marlboro Country“ vaizdinių ir jam pakanka tik priminti patį prekės ženklą „Marlboro“ bei su juo asocijuojamą aplinką, be to, Lietuvos Respublikoje registruotas prekės ženklas „Marlboro“ (registracijos numeris 12030, registruoto 34 klasėje – cigaretės) yra žodinis, o ne figūrinis prekės ženklas, todėl nepriklausomai nuo žodžio „Marlboro“ šrifto, spalvos ir formos, prekės ženklas „Marlboro“ reprezentuoja tabako gaminius. Prekės ženklas „Marlboro Classics“ apima tabako gaminių prekės ženklą „Marlboro“ ir žodžio „Classics“ įjungimas į šį žymenį neišsklaido sąsajų tarp žymens „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“ bei iš esmės nekeičia šių žymenų lingvistinio turinio, o akivaizdus grafinis panašumas tarp ant Lietuvos Respublikoje platinamų prekės ženklu „Marlboro“ pažymėtų cigarečių pakelių ir ant APB „Apranga“ platinamų prekės ženklu „Marlboro Classics“ pažymėtų drabužių bei aksesuarų esančio užrašo „Marlboro“, personažo iš cigarečių „Marlboro“ reklamos (vaizdo klipuose ir kt.) vaizdavimas popierinėse drabužių etiketėse leidžia teigti, kad tokiu būdu per APB „Apranga“ naudotas reklamos priemones – drabužius ir aksesuarus, pažymėtus prekės ženklu „Marlboro Classics“ – skleidžiama informacija apie tabako gaminius netiesiogiai skatinant juos įsigyti ir (ar) vartoti. Teismo manymu, nagrinėjamu atveju prekės ženklu „Marlboro Classics“ pažymėtų drabužių reklamos skelbimu suinteresuotas ir už ją mokantis subjektas buvo pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A., kuri Creative Media SRL pasirinko tik kaip tarpininką, sumokėjusį už reklamos paslaugas pareiškėjai UAB „JCDecaux Lietuva“. Kadangi reklamos stendai, naudoti reklamos paslaugų teikimui, yra UAB „JCDecaux Lietuva“ nuosavybė ir naudojami išimtinai tik jos, o juose naudotas „Marlboro Classics“ prekių ženklo pavadinimas yra susijęs ir akivaizdžiai primena visame pasaulyje žinomą „Marlboro“ cigarečių prekių ženklą, konstatuotina, kad per UAB „JCDecaux Lietuva“ priklausančias reklamos priemones – prekės ženklu „Marlboro Classics“ pažymėtų drabužių reklaminius stendus – buvo vykdoma paslėpta tabako gaminių reklama, todėl UAB „JCDecaux Lietuva“, nuo kurios valios priklausė draudžiamos informacijos apie tabako gaminius paskleidimas, yra TKĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatos veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės, subjektas. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiamų nutarimų dalys, kuriomis pripažinta, jog pareiškėjos APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, iš esmės atitinka nacionalinių bei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, neprieštarauja nacionalinių bei tarptautinių teismų praktikai, todėl yra teisėtos bei teisingos.
Dėl 2008 m. gegužės 22 d. Nutarimo 2 punkto, kuriuo APB „Apranga“ įpareigota nutraukti pažeidimą, teisėtumo teismas konstatavo, jog Tarnyba savo 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 3K08/131 už TKĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto tabako gaminių reklamos draudimo pažeidimą APB „Apranga“ paskyrė 7500 Lt baudą ir įpareigojo APB „Apranga“ nutraukti pažeidimą ir apie įpareigojimo įvykdymą per 1 mėnesį nuo nutarimo gavimo datos pranešti Tarnybai. Šiame sprendime taip pat minėta, kad toks įpareigojimas iš esmės reiškia, kad bendrovei atimama teisė prekiauti Valentino Fashion Group S.p.A. tiekiamais drabužiais, analogiškais aprašytiems nutarime. Tokios sankcijos teisėtumą atsakovė grindžia Vyriausybės 1996 m. birželio 12d. nutarimu Nr.683 (Vyriausybės 2001 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1454 redakcija) patvirtintų Tarnybos nuostatų 7.3 punktu, kad Tarnyba, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, turi teisę nustačiusi pažeidimus, įpareigoti įmones nutraukti veiklą, pažeidžiančią įstatymus ir kitus teisės aktus alkoholio ir tabako kontrolės klausimais. Vadovaujantis TKĮ 31 straipsnio 1 dalies 1-4 punktais, Tarnyba, išnagrinėjusi bylą, turi priimti nutarimą: taikyti šio Įstatymo nustatytas ekonomines sankcijas; atsisakyti taikyti ekonomines sankcijas, kai nėra tam šio Įstatymo nustatyto pagrindo; nutraukti bylą, kai nepadarytas šio Įstatymo pažeidimas; grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Viešojo administravimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kitų šiame straipsnyje nurodytų principų, vadovaujasi: įstatymo viršenybės princui, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei nustatytą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, jog atsakovė, įpareigodama APB „Apranga“ nutraukti pažeidimą, iš esmės taikė sankciją, nenumatytą įstatyme, be to, įsikišo į bylą neįtrauktų asmenų ūkinę, komercinę veiklą, todėl tokia sankcija negali būti laikoma paskirta pagrįstai. Tokia yra ir teismų praktika. Antai, LVAT administracinėje byloje Nr. A(l)-495-05 konstatavo, kad, siekiant užtikrinti teisėtumo principo laikymąsi, viešojo administravimo subjektui keliami tam tikri reikalavimai. Teisėtumo principo užtikrinimas asmenų ginčuose su valstybe paprastai pasireiškia nepriekaištingu kelių sąlygų laikymusi: (1) viešojo administravimo subjektas savo veiklą grindžia teisės aktų, pirmiausia Konstitucijos ir įstatymų nuostatų laikymusi, ir (2) viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti teisės aktų reikalavimus. LVAT 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-952-08 konstatavo, jog VAĮ 8 straipsnio nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma kyla iš teisėtumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Be to, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime, tirdamas atskirų TKĮ normų atitikimą Konstitucijai, taip pat pažymėjo, kad šiame ir kituose įstatymuose nustatytos sankcijos, „kurios, nors įstatymuose ir vadinamos „ekonominėmis sankcijomis“, pagal savo turinį ir kitus požymius yra priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui, tačiau savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms. Tokiais atvejais minėtos iš Konstitucijos kylančios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems administracinėn teisinėn atsakomybėn, gali būti nustatytos įstatymuose, įtvirtinančiuose pačias šias sankcijas, ir (arba) kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose subjektų (taip pat ir ūkio subjektų) administracinę teisinę atsakomybę, administracinį procesą (inter alia administracinių bylų teiseną), įstatymuose, reglamentuojančiuose teismų veiklą, kituose įstatymuose“. Įvertinęs tai, teismas panaikino kaip neteisėtą ir neatitinkančią teisės aktų reikalavimų Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 3K08/131 dalį, kuria APB „Apranga“ įpareigota nutraukti pažeidimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja APB „Apranga“ prašo:
1) kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu nustatant ar paslėptos (netiesioginės) reklamos draudimas gali riboti kitų ne tabako gaminių prekybą ir ar tai yra lygiaverčio poveikio priemonė Europos Bendrijos sutarties 28 straipsnio prasme. Jei taip, tai ar toks ribojimas gali būti pateisinamas visuomenės sveikatos motyvais pagal Europos Bendrijos sutarties 30 straipsnį;
2) sustabdyti bylą, kol bus gautas Europos Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas;
3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą.
Apeliaciniame skunde pareiškėja APB „Apranga“ nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ per priklausančias reklamos priemones (lauko reklamos stendus) vykdė paslėptą tabako gaminių reklamą, todėl UAB „JCDecaux Lietuva“ yra TKĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatos veikimo, o kartu ir numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės tinkamas subjektas.
Apeliaciniu skundu pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti Valentino Fashion Group S.p.A. skundą dėl Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 3K08/131 ir 2008 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 3K08/133 panaikinimo ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. 3K08/131 ir 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 3K08/133.
Apeliaciniame skunde pareiškėja Valentino Fashion Group S.p.A. nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti jos reikalavimai yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas netinkamai aiškino Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 ir 30 straipsnius, Europos Parlamento ir Europos Tarybos 2003 m. gegužės 26 d. direktyvos 2003/33/EB ir Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos nuostatas, neteisingai aiškino ir taikė Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 8 punktus ir padarė kitus reikšmingus materialinės ir procesinės teisės pažeidimus, kurie sudaro pagrindą skundžiamą sprendimo dalį panaikinti.
Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „JCDecaux Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą atmesti pareiškėjos UAB „JCDecaux Lietuva“ skundą bei šį skundą patenkinti ir panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 3K08/133, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir todėl neteisėtas dėl to, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ nebuvo tinkama šalis taikyti atsakomybę pagal Tabako kontrolės įstatymą. Be to, UAB „JCDecaux Lietuva stenduose“ paskleista drabužių reklama buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės kaip leistina reklama, o Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sutapatino skirtingus prekių ženklus „Marlboro Classics“ ir „Marlboro“. Kita vertus, anot pareiškėjos, Tarnybos nutarimas pripažinti paskleistą drabužių reklamą netiesiogine tabako reklama yra pagrįstas vien tik Tarnybos darbuotojų subjektyvia nuomone, o ne jokiais objektyviais dokumentais ar faktine bylos medžiaga ar leistinais įrodymais. Pareiškėja taip pat akcentuoja, jog Tarnybos atlikti procesiniai pažeidimai neįtraukiant Valentino Fashion Group S.p.A. šalimi ir netinkama tariamo pažeidimo kvalifikacija (netiesioginė reklama) negalėjo būti ištaisyti teismo posėdyje. Be to, pareiškėjos nuomone, Tarnyba nagrinėjamu atveju praleido įstatymų nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą pritaikyti ekonomines sankcijas.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinius skundus nurodo, jog su jais nesutinka, prašo juos atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą.
Atsiliepimuose nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2008 m. spalio 16 d. sprendimą nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl nėra juridinio pagrindo naikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovės nuomone, teismas tinkamai įvertino ir ištyrė surinktus įrodymus, nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo.
Pareiškėjas Valentino Fashion Group S.p.A. atsiliepime į pareiškėjo APB „Apranga“ apeliacinį skundą nurodo, jog su šiuo skundu bei visais jo argumentais sutinka ir prašo nurodytą skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama <...>, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama, draudžiama“. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai APB „Apranga“ Tarnybos 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 3K08/131 buvo paskirta ekonominė sankcija už minėtos teisės normos pažeidimą. Atsakovo teigimu, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad APB „Apranga“ į Lietuvos rinką patiekė ir prekiavo „Marlboro Classics“ prekės ženklu pažymėtomis prekėmis ir tokiu būdu skleidė informaciją apie tabako gaminius („Marlboro“ cigaretes), tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančią įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius (I t., b. l. 22–24). Už tos pačios Tabako kontrolės įstatymo nuostatos pažeidimą Tarnybos 2008 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 3K08/133 ekonominė sankcija buvo paskirta ir pareiškėjui UAB „JCDecaux Lietuva“. Atsakovo teigimu, ši bendrovė Vilniaus mieste paskleidė „Marlboro Classics“ reklamą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (arba) vartoti tabako gaminius.
Pareiškėjai iš esmės nesutinka su Tarnybos bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ atlikti veiksmai laikytini tabako gaminių reklama.
Pagrįsdamas šį argumentą pareiškėjas APB „Apranga“ savo apeliaciniame skunde pirmiausia nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino tabako gaminių reklamos ir paslėptos tabako gaminių reklamos sąvokas. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš skundžiamų Tarnybos nutarimų, APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ ekonominės sankcijos skirtos už veiksmus, kurie buvo pripažinti tabako gaminių reklama, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, palikdamas Tarnybos paskirtas ekonomines sankcijas, iš esmės pripažino, jog jų atlikti veiksmai atitinka paslėptą tabako gaminių reklamą.
Pagal Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tabako gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Iš esmės panašus minėtos reklamos apibrėžimas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX?2460 ratifikuotos Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio c punkte, kurioje tabako reklamos ir pardavimo skatinimo sąvoka yra apibrėžiama, kaip bet kokios formos komercinis pranešimas, rekomendacija ar veiksmas, kurio tikslas, poveikis ar galimas poveikis – tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti tabako gaminių pardavimą arba tabako vartojimą.
Aiškindamas nacionalinėje teisėje įtvirtintą tabako reklamos sąvoką, Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjo nustatytas tabako gaminių draudimas – tai draudimas bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis platinti (daryti, kad plistų) informaciją apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančią įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius (2009 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756?80/2009). Tabako gaminių reklama – tai informacija, pateikiama bet kokia forma (raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) ir bet kokiomis priemonėmis (naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis, reklaminiais stulpais, skydais ir pan.), kurios paskirtis pritraukti potencialius pirkėjus įsigyti ir (ar) vartoti atitinkamos rūšies tabako gaminius arba apskritai tabako gaminius. Tabako gaminių reklama iš esmės turėtų būti tapatinama su žinių skleidimu, siekiant patraukti dėmesį vartojimo tikslams, nepriklausomai nuo tų žinių pateikimo formos bei būdo (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–433/2009).
Pažymėtina, kad lingvistinė tabako gaminių reklamos sąvokos analizė, atsižvelgiant į paminėtą Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, leidžia daryti išvadą, kad tabako gaminių reklama apima ne tik informacijos skleidimą įprastinėmis informacijos sklaidos (reklamos) priemonėmis, tokiomis, kaip reklaminiai stendai, lankstinukai, skelbimai (pranešimai) visuomenės informavimo priemonėse ir kt., bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančios įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius informacijos apie minėtus gaminius skleidimą bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis.
Paslėpta tabako gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tabako gaminių gamintojus, importuotojus ar pardavėjus (įmones), jų firmos vardą (pavadinimą), prekės ženklą ar veiklą tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Visais atvejais paslėpta reklama laikomas toks informacijos pateikimas, kai už jį apmokama ar kitaip atsilyginama (Tabako kontrolės įstatymo 2 str. 8 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, iš paminėtos nuostatos akivaizdu, jog paslėpta tabako gaminių reklama iš esmės yra viena iš formų ir priemonių informacijai apie tabako gaminius skleisti, kuri paprastai netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Todėl, remiantis aukščiau pateiktu tabako reklamos sąvokos aiškinimu, darytina išvada, jog ji (tabako gaminių reklamos sąvoka) yra bendra ir apima visas informacijos, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančios įsigyti tabako gaminius ir (ar) juos vartoti, sklaidos formas bei priemones, įskaitant tas, kurios konkrečiai įstatymų leidėjo priskiriamos paslėptai tabako gaminių reklamai. Pastarąją išvadą patvirtina ir akivaizdus semantinis Tabako kontrolės įstatyme nurodomų (ir apibrėžiamų) „tabako gaminių reklamos“ ir „paslėptos tabako gaminių reklamos“ sąvokų ryšys – abi šias sąvokas jungiantis pagrindinis žodinis elementas yra vienas ir tas pats, t. y. „tabako gaminių reklama“.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui APB „Apranga“ priklausančioje parduotuvėje buvo viešai prekiaujama drabužiais bei aksesuarais, pažymėtais „Marlboro Classics“ prekės ženklu, taip pat ant kai kurių prekių etikečių buvo pavaizduotas personažas (plačiąja prasme) iš „Marlboro“ cigarečių reklamos, virš prekybos vietų (parduotuvėje) buvo matomas užrašas „Marlboro Classics“ (II t., b. l. 15–42). Šios prekės ir jas žymintis prekės ženklas „Marlboro Classics“ taip pat buvo reklamuojamos Vilniaus mieste UAB „JCDecaux Lietuva“ reklamos stenduose (II t., b. l. 99–101). Tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas šiuos veiksmus pripažino tabako gaminių reklama.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.
Pareiškėjai neneigia, kad „Marlboro“ yra pasaulyje žinomas tabako gaminių prekės ženklas, kuriuo nuo 1883 metų žymimos cigaretės. Kaip buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo, prekės ženklo „Marlboro Classics“ ir prekės ženklo „Marlboro“ savininkas yra tabako gaminių gamintojas Philip Morris (I t., b. l. 168–175; II t., b.l. 50–74, 152–182, 186–188; III t., b. l. 86–103), be to, pats prekės ženklas „Marlboro“ (žodinis pavadinimas), pagal Tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją yra įregistruotas kaip žymintis cigaretes (II t., b. l. 71). Pabrėžtina, kad Philip Morris International tinklalapyje nurodoma, jog „Marlboro“ nuo 1972 m. yra pasaulinis lyderis tarp cigarečių vardų (angl. cigarette brand), taip pat vienas iš stipriausių prekės ženklų tarp visų vartojimo produktų. 2008 metais už JAV ribų „Marlboro“ cigarečių parduota net 310,7 bilijonų, t. y. daugiau nei trijų didžiausių konkurentų kartu sudėjus (žr. Philip Morris International tinklapį. Prieiga per internetą: http://www.philipmorrisinternational.com/PMINTL/pages/eng/ourbus/Our_brands.asp). Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad šios cigaretės yra vienos iš populiariausių bei žinomiausių ir Lietuvoje.
Jau minėta, kad pagal Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 8 dalis, informacija (kaip tabako reklama) gali būti skleidžiama bet „kokia forma ir priemonėmis“. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad žodžio „Marlboro“ panaudojimas drabužiams bei aksesuarams žymėti ir jų (jo) viešas pateikimas prekyboje tokia forma ir priemonėmis, kokiomis jis buvo atliktas nagrinėjamoje byloje, taip pat šio žodžio viešas naudojimas informacijos sklaidos priemonėse (nagrinėjamu atveju – reklamos stenduose) ar kituose prekės ženkluose (šiuo atveju – „Marlboro Classics“) tokia forma ir priemonėmis, kokiomis jis buvo atliktas nagrinėjamoje byloje, iš esmės laikytinas viena iš formų ir (ar) priemonių informacijai apie cigaretes žymintį prekės ženklą „Marlboro“ skleisti, tuo pačiu netiesiogiai skatinant šių populiarių ir žinomų cigarečių įsigijimą ir (ar) vartojimą. Teismo vertinimu, toks žodžio „Marlboro“, kuris yra užregistruotas kaip cigarečių prekės ženklas, naudojimas, koks buvo atliktas šioje byloje, iš esmės sudaro prielaidas asocijuoti prekes, kuriose vartojamas šis žodis, su tabako gaminiais (cigaretėmis „Marlboro“), supažindinti ar priminti visuomenės nariams (reklamos vartotojams, prekių pirkėjams) apie prekės ženklą „Marlboro“, formuoti asmenų, susidomėjusių ir (ar) įsigijusių „Marlboro Classics“ žymeniu pažymėtų prekių, palankų požiūrį į kitas prekes, kuriose vartojamas žodis „Marlboro“. Tai, kad „Marlboro“ ir „Marlboro Classics“ prekių ženklai yra susiję parodo ne tik abiejuose juose vartojamas žodis „Marlboro“, bet taip pat ir aplinkybė, jog šie prekių ženklai priklauso iš esmės tam pačiam subjektui, be to, „Marlboro Classics“ žymeniu pažymėtų prekių etiketėse vaizduojamas cigarečių „Marlboro“ reklamų personažas (plačiąja prasme), kai kuriose gaminių etiketėse žodis „Marlboro“ užrašytas iš esmės panašiu šriftu, kaip ir užrašai ant cigarečių pakelių. Visa tai, teisėjų kolegijos nuomone, vertintina kaip netiesioginė ir paslėpta cigarečių „Marlboro“ reklama, iš esmės skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti būtent „Marlboro“ žymeniu pažymėtus tabako gaminius. Paminėtina, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas Valentino Fashion Group S.p.A savo apeliaciniame skunde, byloje yra surinkti įrodymai apie tai, jog „Marlboro“ cigarečių reklamose yra naudojamas toks personažas kaip raitelis ant žirgo (IV t., b. l. 90–97). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kokią medžiagą šioje byloje surinko ir pateikė atsakovas, būtent pareiškėjams teko pareiga paneigti, kad žodžio „Marlboro“ naudojimas tokia forma ir priemonėmis koks buvo atliktas nagrinėjamu atveju nepažeidė tabako reklamos draudimo, pavyzdžiui, pateikiant įrodymus (visuomenės apklausos rezultatus ar pan.) apie tai, kad „Marlboro Classics“ ženklo panaudojimas šioje byloje nustatytomis formomis ir priemonėmis su „Marlboro“ cigaretėmis nesiasocijuojasi ir jų įsigijimo ir (ar) vartojimo net netiesiogiai neskatina ar kt.
Pažymėtina, kad pagal Konvencijos 13 straipsnio 2 dalį, kiekviena šalis, taip pat ir Lietuva, kuri yra ratifikavusi šią Konvenciją, vadovaudamasi savo konstitucija ir konstituciniais principais, įsipareigojo visiškai uždrausti bet kokią tabako reklamą, pardavimo skatinimą ir rėmimą. Pasaulio sveikatos organizacija yra parengusi šios Konvencijos įgyvendinimo gaires (toliau – ir Gairės), kuriose pateikiamos šios Konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo rekomendacijos. Šiose Gairėse nurodoma, kad tabako reklama ir pardavimo skatinimu, be kita ko, turėtų būti laikomas ir tabako gaminio vardo (angl. „tobacco brand name“), emblemos, prekės ženklo, logotipo, prekybos ženklų (angl. „trade insignia“) arba bet kokių kitų skiriamųjų požymių (taip pat ir charakteringų spalvų kombinacijų) susiejimas su ne tabako produktu ar paslauga tokiu būdu, kad atsiranda tikimybė, jog tabako produktas ir ne tabako produktas ar paslauga bus asocijuojami (angl. „brand stretching“), jeigu tokiu būdu (tokiais veiksmais) yra siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti (skatinti) tabako produktą arba tabako vartojimą, arba toks poveikis yra daromas, arba yra galimas. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja drausti minėtus veiksmus (angl. „brand stretching“), nes tai yra priemonė reklamuoti tabaką ir skatinti jo vartojimą (Gairių 56, 57 p. Pasaulinės sveikatos organizacijos tinklapis. Prieiga per internetą: <http://whqlibdoc.who.int/publications/2009/ 9789241598224_eng.pdf>). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje padarytos išvados visiškai atitinka ir Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamas rekomendacijas ir Konvencijos nuostatų išaiškinimus.
Be to, pastebėtina, kad Europos Sąjungos Tarybos 2002 m. gruodžio 2 d. rekomendacijos dėl rūkymo prevencijos ir tabako kontrolės tobulinimo iniciatyvų 2(a) punkte valstybėms narėms expressis verbis rekomenduojama pagal savo konstitucijas ir konstitucinius principus patvirtinti atitinkamas teisines ir administracines priemones, kuriomis būtų uždraustas tabako gaminių vardų (angl. tobacco brand names) naudojimas ant ne tabako gaminių ar paslaugų.
Tad, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju specifine forma ir priemonėmis buvo skleidžiama informacija apie tabako gaminius (cigaretes „Marlboro“), netiesiogiai skatinant juos įsigyti ir (ar) vartoti, t. y. buvo skleidžiama (paslėpta) tabako gaminių reklama, taip pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį.
Pareiškėjas Valentino Fashion Group S.p.A apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas perkvalifikuodamas pareiškėjų APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ veiksmus iš tabako gaminių reklamos į paslėptą tabako gaminių reklamą peržengė skundo ribas, taip pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, 86 straipsnio 1 dalį ir 88 straipsnį. Tačiau Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus, nes atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog byloje aptarti veiksmai laikytini paslėpta tabako gaminių reklama, ne perkvalifikavo pareiškėjo veiklą, bet sukonkretino, kokia forma APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ skleidė informaciją apie tabako gaminius. Šioje byloje jau pažymėta, kad tabako gaminių reklamos samprata aprėpia ir paslėptą tabako gaminių reklamą.
Išvados, kad APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ veiksmai laikytini tabako gaminių reklama (paslėpta tabako gaminių reklama), nepaneigia ir pareiškėjų argumentai, kad „Marlboro Classics“ prekės ženklu pažymėtų prekių prekyba ir šių prekių reklamavimas, negali būti laikoma tabako gaminių reklama, nes nėra jokių duomenų apie tai, kad APB „Apranga“ ir (ar) UAB „JCDecaux“ būtų gavusios kokį nors atlyginimą iš minėto prekės ženklo savininko, t. y., pareiškėjų teigimu, nėra vieno iš reklamos požymių – atlygintinumo.
Šiuo klausimu Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinumas, kaip vienas iš privalomų elementų, siekiant atitinkamą informacijos sklaidą pripažinti tabako gaminių reklama, nėra eksplicitiškai įtvirtintas jokiuose Lietuvos Respublikos nacionaliniuose ar Europos Bendrijų teisės aktuose, įskaitant 2003 m. gegužės 26 d. direktyvą 2003/33/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tabako gaminių reklama ir rėmimu, derinimo (toliau – ir Direktyva 2003/33/EB). Atlygintinumo elemento būtinumas nėra numatytas ir minėtoje Pasaulio sveikatos organizacijos Konvencijoje. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 1 straipsnio c punkte bei Direktyvos 2003/33/EB 2 straipsnio b punkte pateikiamų apibrėžimų, tabako gaminių reklama nėra ir, atsižvelgiant į šių dokumentų tikslus (inter alia kiek įmanoma maksimaliai apsaugoti žmogaus ir visuomenės sveikatą, mažinti tabako gaminių vartojimą bei uždrausti (apriboti) bet kokios informacijos, skatinančios tabako gaminių vartojimą, sklaidą apskritai), negali būti suprantama siaurai, t. y. kaip apimanti tik tuos atvejus, kai tabako gaminių gamintojas ar platintojas (reklamos davėjas) už jo gaminių reklamavimą informacijos sklaidos priemonėmis sumoka reklamos tarpininkui ir (ar) skleidėjui. Tabako gaminių reklamos sąvoką aiškinant taip kaip nurodo pareiškėjai, nebūtų užtikrinti minėti su visuomenės sveikatos apsauga susiję tikslai. APB „Apranga“ nuoroda į Visuomenės informavimo įstatyme pateikiamą reklamos sąvoką šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes šiuo atveju nagrinėjamas tabako reklamos draudimas, kuris yra nustatytas Tabako kontrolės įstatyme. Pastarasis įstatymas pateikia ir tabako gaminių reklamos (taip pat ir paslėptos) apibrėžimus, todėl vadovautis Visuomenės informavimo įstatymu (ir jame pateikiama reklamos sąvoka) šiuo atveju nėra pagrindo.
Tai, kad įstatymų leidėjas nereikalauja atlygintinumo požymio tam, kad atitinkamos informacijos sklaida būtų pripažinta tabako gaminių reklama, matyti ir iš Tabako kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje vartojamos nuostatos, kad „visais atvejais paslėpta reklama laikomas toks informacijos pateikimas, kai už jį apmokama ar kitaip atsilyginama“ konstrukcijos. Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pastaroji nuostata aiškiai patvirtina, kad paslėpta tabako reklama gali būti pripažintas ir neatlygintinas informacijos skleidimas, nes joje akcentuojama, kad atlygintinas atitinkamos informacijos pateikimas visais atvejais pripažįstamas paslėpta tabako gaminių reklama, tokiu būdu sudarant pagrindą manyti, kad neatlygintinas atitinkamos informacijos teikimas tam tikrais atvejais taip pat gali būti laikomas paslėpta tabako gaminių reklama. Šios išvados, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia ir Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, kurį pareiškėjai bando interpretuoti išimtinai sau palankia linkme. Šiuo aspektu pastebėtina, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas nuo 1997 metų pakito, Lietuvos valstybė prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus, be to, teisė ir jos aiškinimas nėra statiškas ir niekada nekintantis dalykas.
V.
Pareiškėjai savo skundo argumentus, be kita ko, grindžia ir ta aplinkybe, jog draudimas prekiauti bei reklamuoti „Marlboro Classics“ prekių ženklu pažymėtas prekes iš esmės yra kliūtis laisvam prekių judėjimui, todėl, siekiant išsiaiškinti nacionalinės teisės nuostatų atitiktį Bendrijų teisei, būtina kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – ir EB sutartis) 30 straipsniu, Direktyva 2003/33/EB, Teisingumo Teismo praktika, konstatavo, kad laisvo prekių judėjimo principas tabako gaminiams (įskaitant jų reklamą) netaikytinas.
EB sutarties 28 straipsnis nustato, kad „valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės“. Teisingumo Teismas laisvą prekių judėjimą yra apibūdinęs, kaip vieną pagrindinių Europos Bendrijos teisės principų (Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimas Eugen Schmidberger ir kt. byloje, Nr. C?112/00, 51 par.), o pats EB sutarties 28 straipsnis yra taikomas tiesiogiai (Teisingumo Teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas Ianelli byloje, Nr. C–74/76). Teisingumo Teismo praktikoje kiekybiniais apribojimais laikomos bet kokios priemonės, kuriomis visiškai ar iš dalies ribojamas importas ar eksportas, o bet kokia valstybių narių prekybos taisyklė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai riboti prekybą Bendrijos viduje, turi būti vertinama kaip priemonė, turinti lygiavertį poveikį kaip ir kiekybiniai apribojimai (Teisingumo Teismo 1974 m. liepos 11 d. sprendimas Dassonlille byloje, Nr. C–8/74).
Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo 2001 m. kovo 8 d. sprendimą Gourmet International Products byloje (Nr. C-405/98, 21 par.), 2004 m. liepos 15 d. sprendimą Douwe Egberts NV byloje (Nr. C–239/02, 53, 54 par.), Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju ginčo prekių reklamos draudimas gali būti vertinamas kaip tam tikra kliūtis laisvam prekių judėjimui, kuri EB sutarties 28 straipsnio prasme galėtų būti priskirta kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėms. Nagrinėjamas reklamos draudimas gali veikti prekybą tarp valstybių narių tuo aspektu, jog naujiems produktams, mažiau pažįstamiems rinkai nei vietiniams, sunkiau patekti į prekybą, be to, tokiu būdu veikiamas šių gaminių importas į Lietuvą – Lietuvos prekybos įmonės akivaizdžiai nėra suinteresuotos įsivežti (įsigyti) prekes, kurių viešas pateikimas pardavimui ir reklamavimas sudarytų prielaidas skirti jiems atitinkamas nuobaudas.
Vis dėlto, Bendrijos vidaus prekybos kliūtys, atsiradusios dėl skirtingų nacionalinių normų, reglamentuojančių prekybą tam tikrais gaminiais, toleruotinos, jei šios teisės normos būtinos tam tikriems svarbiems interesams patenkinti (Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 20 d. sprendimas Rewe byloje, Nr. C–120/78). Todėl net ir pripažinus, jog nagrinėjamoje byloje aptariami apribojimai gali būti kliūtis laisvam prekių, pažymėtų „Marlboro Classics“ prekės ženklu, judėjimui, vadovaujantis EB sutarties 30 straipsniu, šie apribojimai, be kita ko, gali būti pateisinami visuomenės (žmonių) sveikatos sumetimais. Pabrėžtina, kad EB sutarties 30 straipsnyje žmonių sveikata yra expressis verbis nurodyta kaip prekių judėjimo apribojimą galinti pateisinti priežastis.
Neginčijama, kad tabako gaminių reklamos draudimo tikslas – kontroliuoti tabako gaminių vartojimą, siekiant išvengti žalingų šių produktų padarinių asmenų sveikatai ir visuomenei, ir taip kovoti su piktnaudžiavimu tabako produktais – atspindi susirūpinimą visuomenės sveikata. Tai, kad tabako gaminių tiesioginės ir netiesioginės reklamos draudimu yra siekiama užtikrinti visuomenės sveikatą iš esmės buvo konstatuota ir minėtos Direktyvos Nr. 2003/33/EB 3 konstatuojamojoje dalyje. Kita vertus tam, kad rūpestis visuomenės sveikata pateisintų byloje aptariamą apribojimą, būtina, kad jis būtų tinkama ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui, kad toks apribojimas nebūtų savavališka diskriminacijos priemonė ar užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimą Douwe Egberts NV byloje, Nr. C–239/02, 55 par.; 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Jan-Erik Anders Ahokainen byloje, Nr. C?434/04, 29 par.; 2001 m. kovo 8 d. sprendimą Gourmet International Products byloje, Nr. C-405/98, 28 par.).
Kiek tai susiję su diskriminacijos ir apribojimo rizika, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tabako gaminių reklamos (taip pat ir paslėptos) draudimas taikomas nepriklausomai nuo prekių kilmės ir jis nėra skirtas įtvirtinti kitose valstybėse narėse pagamintų prekių diskriminaciją arba netiesiogiai ginti tam tikrus nacionalinius produktus ar gamintojus.
Pasisakydama dėl nagrinėjamos priemonės tinkamumo ir proporcingumo siekiamam tikslui, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija visų pirma primena, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvenciją. Jau minėta, kad šios Konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo konstitucija ir konstituciniais principais, įsipareigoja visiškai uždrausti bet kokią tabako reklamą, pardavimo skatinimą ir rėmimą. Šią Konvenciją pasirašė net 168 pasaulio valstybės, jos šalių yra vienas šimtas šešiasdešimt šešios, t. y. ji atspindi pakankamai aiškų ir nedviprasmišką pasaulio bendruomenės požiūrį į tabaką, jo neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei, tabako gaminių reklamos draudimą (žr. Pasaulinės sveikatos organizacijos tinklalapis. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/fctc/signatories_parties/en/index.html>). Bendrijos vardu formaliai šią Konvenciją yra patvirtinusi ir Europos Sąjunga (2004 m. liepos 2 d. Tarybos sprendimas Nr. 2004/513/EB dėl PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos sudarymo). Ją jau ratifikavo beveik visos ES valstybės narės.
Neginčytina, kad tabako gaminių vartojimas daro itin neigiamą poveikį žmonių ir visuomenės sveikatai (žr., be kita ko, Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą). Konvencijos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys pripažįsta, kad visiškai uždraudus reklamą, pardavimo skatinimą ir rėmimą būtų sumažintas tabako gaminių vartojimas. Jau minėtose Pasaulio sveikatos organizacijos Gairėse, be kita ko, taip pat nurodoma, kad yra patikimai patvirtinta, jog visiškas tabako reklamos ir pardavimo skatinimo draudimas sumažina tabako vartojimą (Gairių p. 51). Todėl, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, visiškas bet kokiomis formomis ar priemonėmis pateikiamos tabako gaminių reklamos (taip pat ir paslėptos) draudimas, taip pat ir tokia apimtimi, kokia jis taikomas nagrinėjamoje byloje, yra tinkama priemonė juo siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės sveikatą – pasiekti.
Taigi, apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija mano, kad tabako reklamos draudimą tokia apimtimi, kuria jis yra taikomas šioje byloje, pateisina bendrasis tikslas – visuomenės sveikata. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad toks draudimas (šiai bylai aktualia apimtimi) yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti, todėl gali būti pateisinamas EB sutarties 30 straipsnio prasme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, kad nagrinėjamas klausimas yra susijęs su sudėtingais politiniais, ekonominiais ir socialiniais vertinimais bei sprendimais, todėl valstybės narės privalo turėti platesnę pasirinkimo laisvę. Tai, savo ruožtu, suponuoja, kad šiuo atveju atitinkama priemonė galėtų būti laikoma neproporcinga paprastai tik tuo atveju, jei ji būtų akivaizdžiai netinkama siekiamam tikslui pasiekti (žr., pagal analogiją, Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 10 d. sprendimą British American Tobacco (Investments) Ltd ir kt. byloje, Nr. C-491/01, par. 123). Tačiau tokiai išvadai šioje byloje nėra pakankamo pagrindo.
Vertinant pareiškėjų argumentus, jog byloje aptariamomis prekėmis yra prekiaujama kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog viena valstybė narė taiko ne tokias griežtas taisykles kaip kita valstybė narė, dar nereiškia, kad pastarosios taisyklės yra neproporcingos (Teisingumo Teismo 1995 m. gegužės 10 d. sprendimas Alpine Investments byloje, Nr. C–384/93, 51 par.).
Atsižvelgdama į išdėstytą, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus dėl nacionalinėje teisėje įtvirtinto draudimo neatitikimo Europos Bendrijų teisei bei būtinybės kreiptis į Teisingumą Teismą (acte clair doktrina).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo Valentino Fashion Group S.p.A. argumentus, dėl to, jog byloje nustatytas ribojimas prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui.
Konstitucijos 25 straipsniu yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su žmogaus teise reikšti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad draudimas reklamuoti tabako gaminius yra įtvirtintas įstatyme, kuris, kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, be kita ko, draudžia byloje aptariamus APB „Apranga“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ veiksmus, o tokių veiksmų draudimas yra proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti žmogaus (visuomenės) sveikatą.
VI.
Pareiškėjas Valentino Fashion Group S.p.A apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pripažinti jį proceso dalyviu pažeidimo nagrinėjimo Tarnyboje metu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo atstovai kreipėsi į Tarnybą pateikdami prašymus pripažinti Valentino Fashion Group S.p.A bylos nagrinėjimo proceso dalyviu Tabako kontrolės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (II t., b. l. 132–134). Tarnyba atsisakė tenkinti atstovo prašymą, nes nebuvo pateikta tarp jo ir Valentino Fashion Group S.p.A pasirašyta sutartis dėl teisinių paslaugų ar jos išrašas (II t., b. l. 131). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Tarnyba privalėjo patenkinti minėtą prašymą, tačiau įvertinusi atsakovo padarytų procesinių bylos nagrinėjimo pažeidimų įtaką skundžiamų nutarimų teisėtumui, nurodė, kad jie gali būti įvertinti ir ištaisyti teisme, todėl netikslinga skundžiamus nutarimus naikinti vien Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi specifines šios bylos aplinkybes, sprendžia, kad net jei ir buvo padarytas procesinis pažeidimas, neįtraukiant Valentino Fashion Group S.p.A į bylos nagrinėjimą Valstybinėje tabako ir alkoholio kontrolės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, toks pažeidimas buvo akivaizdžiai ištaisytas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Valentino Fashion Group S.p.A aktyviai dalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime, todėl jai buvo sudarytos visos sąlygos visapusiškai išdėstyti savo poziciją (tiek teisės, tiek fakto aspektais) byloje nagrinėjamais klausimais. Taigi jos teisė būti išklausytam nagrinėjamu atveju nebuvo iš esmės pažeista. Juolab, kad tiesioginės poveikio priemonės šiai bendrovei nebuvo pritaikytos. Pastebėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 29?03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 57-59 p.). Šiuo pagrindu naikinti skundžiamų sprendimų nėra pagrindo.
Pareiškėjas APB „Apranga“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Administracinio teisės pažeidimo protokolas jai buvo surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, ATPK) 260 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes minėtas protokolas buvo įteiktas paštu. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad toks įteikimo būdas iš esmės pažeidė ar apribojo pareiškėjo gynybos teises ir todėl galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas. Savo ruožtu ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14?416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138).
Visi pareiškėjai taip pat nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus nutarimus, praleido Tabako kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus bylai išnagrinėti ir ekonominei sankcijai skirti. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pareiškėjų argumentus, konstatavęs, jog Tarnyba nepraleido minėtų terminų.
Tabako kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio Įstatymo 26 straipsnio 13 dalyje nurodytos institucijos bylas išnagrinėja ir ekonomines sankcijas paskiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos.
Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, jog joje nurodytas terminas suformuluotas imperatyviu būdu, todėl jis priskirtinas prie naikinamųjų terminų kategorijos, tačiau šio termino eigos pradžia siejama su kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimu, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia atitinkamos informacijos apie tariamai padarytą nusižengimą įvertinimas. Taigi, minėto termino eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju nulemia ne tik kompetentingos institucijos subjektyvus suvokimas (jo atsiradimo momentas), kad padarytas pažeidimas, bet ir turimos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas pagal laiko sąnaudų (kai yra būtina gauti papildomą informaciją) bei sudėtingumo (kai yra būtinybė atlikti palyginus sudėtingą materialinės teisės normų analizę) kriterijus (2007 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-326/2007; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–702/2008).
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinkta medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog minėto termino pradžia laikytina 2008 m. balandžio 24 d. (APB „Apranga“ byloje) ir 2008 m. balandžio 28 d. (UAB „JCDecaux Lietuva“ byloje). Kadangi skundžiami Tarnybos sprendimai buvo priimti atitinkamai 2008 m. gegužės 22 d. ir 2008 m. gegužės 23 d., pareiškėjų argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Atmestini ir pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva“ argumentai, kad jis nėra subjektas, atsakingas už nustatytą Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Byloje nustatyta, ko ir neneigia UAB „JCDecaux Lietuva“, kad byloje nustatytai tabako gaminių reklamai buvo naudojami pareiškėjui priklausantys reklamos stendai, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „JCDecaux Lietuva“, nuo kurios valios priklausė draudžiamos informacijos apie tabako gaminius paskleidimas, yra Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatos veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės subjektas. Iš esmės analogiškos pozicijos Vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir priimdamas 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1569/2008.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų akcinės prekybos bendrovės „Apranga“, uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ ir Valentino Fashion Group S.p.A apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.